Šauksmas (Je T'Adore Mix)

 

Šauksmas (Je T‘Adore Mix)

 

Einant vietinės reikšmės kaimo keliuku, vyrui be paliovos skambėjo klausimas „dėl ko?“

Dėl ko aš šiandien pažadėjau žmonai grįžti po pusvalandžio, o išėjau į laukus?

Dėl ko aš tris mėnesius nesusitinku su draugais, kol dar jie galutinai nevirto šmėklomis?

Dėl ko ėdu tiek, kad mano figūra vis plečiasi?

Dėl ko mano gyvenimas gerokai nukrypęs nuo pageidautino kelio?

Dėl ko aš jį kaip asilas nuolatos lyginu su Lietuvos keliais ir šunkeliais?

Dėl ko aš toks prastas specialistas?

Dėl visi su manimi kaip avelės mandagūs ir man to į akis nepasako?

Dėl ko aš šeimai neparūpinu pakankamai pinigų, o jie man nepriekaištauja?

Dėl ko aš nuolatos bėgu, skubu, lekiu?

Dėl ko transporto kamščiai tokie nepakeliami?

Dėl ko mano gerajam broliui nutiko tokia skaudi nelaimė? Dėl ko man prireikė antidepresantų?

Už durų skambtelėjo vėjo varpas; atkreipė vyro dėmesį. Šalimais sutavaravo apdulkėjusi sapnų gaudyklė.

Vyras nulipo laipteliais į sodą. Raudonos rožės atrodė juodos. Rūkas gaubė žemesnes lankų vietas; viskas panirę priešnakčio prieblandon. Kilo noras pasivaikščioti; jis grįšiąs laiku, kaip žmonos buvo paprašytas.

Vyras pasuko į lankas. Praėjo kaimynų namus. Palodė keletą šunų. Bemat paniro į rūkus. Drėgmė smelkėsi pro drabužius.

Po kojomis kažin kas šmurkštelėjo. Juodas padaras. Katinas tempiasi papjautą balandį.

Katinui dingus, pro ūkus prasiskverbė koncentruotos šviesos žiburėlis. Senis su žibintuvėliu.

- Labą vakarą! – pasisveikino sutiktasis.

- Sveiki, - be entuziazmo atsakė vyras

Žmogus tuščiomis akimis lyg išbalusios pamėklės veidu ėmė vapėti it nesusivokdamas savyje:

- Man labai neramu... Kartais aš jaučiuosi prispaustas žmonos, nelyg jai kažką skolingas... Dabar kažkokiose paieškose... aš ieškau nematerialių dalykų, lyg nusiraminimo... Manau, mane gyvenimas skandina darbų bei reikalų gausa... Aš pats nenusprendžiu, kas man yra išties svarbu...

- Dėl ko? – su užuojauta paklausė vyras, spėjęs įsigilinti į sutiktojo senuko kliedesius. Kažkuo šis keistuolis jam rodėsi artimas.

- Nes visur tikiesi rasti ir nežinau ką rinktis bei kuris kelias teisingas, - lyg ir atsakė, o gal toliau klejojo žmogus. – Man trūksta ramybės... Aš trokštu nematerialių dalykų, gal įkvepiančios kelionės...

„Na, šiam gležnam žmogeliui kelionė nebent mirtį priartintų“, pamanė sau vyras apsidžiaugdamas, jog jo mintys negirdimos.

- ...Paprastai žmonės žino, kur ir kokiu tikslu keliauja... Aš neturiu dėl ko nerimauti, bet man vis tiek trūksta ramybės... Dėl to aš daug valgau... Nors tai išmuša iš vėžių tiek mano kūną, tiek mintis... Juk gyvenimo kelias – kaip plentas ar automagistralė – kaip būna puikių kelių, kuriais drąsiai gali zvimbti 120km/h greičiu, taip ir tinkamų nebent mašinoms gadinti, nemalonių net šieno vežimo ratams... Aš nesuprantu kas su manimi darosi... Net kunigai bažnyčioje man tos taip trokštamos ramybės neįlinkėjo...

„ Aš suprantu šitą vyruką. Galėčiau jį pasikviesti į svečius puodeliui arbatos“, pamanė vyras. Senis jo nebeerzino.

- Beje, kiek tau metų?

Vyras net krūptelėjo monologui taip netikėtai perėjus į dialogą. Jau jis žiojosi sakyti, bet senolis jį aplenkė:

- Gali nesakyti – pats matau, kad apie trisdešimt. O man žymiai daugiau... Tačiau aš neradau ko ieškojęs... Veltui varginausi, aukojau sveikatą... Paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti...

- Tikra teisybė, - vos spėjo įsiterpti vyras.

- ...Aš jaučiuosi nevykėlis, - tęsė skundą senis. – Nesiekiau svajonių, o ėjau lengviausiu keliu; tenkinausi vidutiniška, patogia egzistencija... Kitiems atrodau pavyzdys, nors niekad labai nesistengiau... Duodu ranką nukirst – visi tai kiaurai permato, tik taktiškai nutyli ir neišsiduoda, kad manęs neįžeistų... Tikriausiai ir artimieji iš manęs kažin ko nebesitiki ir yra palikę ramybėj...

Vyrui kilo noras senį apkabinti ar bent paspausti jam ranką solidarumo ženklan. Jis nedrįso.

- ...Man už tai dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį...

- Aš taip norėčiau jums padėti! – ryžtingai ištarė vyras.

Judviejų akys žvelgė kits į kitą. Tuomet vyras pastebėjo, jog šalikelėje tikriausiai tas pats katinas tempiasi tą patį papjautą balandį. Tai rodėsi lyg šėtono apraiška.

- Nežinau ką jums pasakyti... – tiesiai šviesiai prisipažino vyras.

- Ačiū tau, kad manęs nepavarei, - atsakė žmogus kelias dienas neskustu veidu.

Po to staiga pridūrė:

- Žinai, nueik iki Atodangos. Ten šį vakarą vyks pagoniška Mėnulio adoracija.

Atodanga buvo vietinis kino centras, kuriame vykdavo įvairūs bendruomenės renginiai, dažniausiai kino vakarai.

- Nežinau ką jums pasakyti, - tarė vyras. – Mėnulio adoracija, juolab pagoniška, skamba keistai.

- O tu tiesiog nueik. Tau tiktų, - užtikrintai kalbėjo seniokas, kurį galėtum palaikyti bepročiu.

- Geros nakties! – atsisveikino vyras.

Senis su žibintuvėliu pranyko priešinga kryptimi. Tuo tarpu vyrui lyg dvasiniam žaibui trenkus atėjo supratimas, jog jis buvo sutikęs savo alter ego...

Paveiktas paslaptingo susitikimo, vyras patraukė link Atodangos. Kažkuriame name šuo skalijo vilkšunio balsu, klykė mažas vaikas. Iš šono atsklido dunksintys bumčiko tuc tuc tuc garsai. Skimbčiojo stikliukai, gal buteliukai, aidėjo juokas.

„Tegu linksminasi“, pamanė sau vyras.

Pagaliau! Priešais akis – stalininis Atodangos pastatas su kolonomis. Vyras įėjo, pasuko siauresniu koridoriumi.

Išniro į tamsią kino salę, o ten... visos kino teatro kėdės buvo pašalintos! Žiūrovai ramiai, susitelkę, sėdėjo, klūpėjo, tupėjo ant kilimuotų grindų vaiduokliškos šviesos iš kino ekrano nušviestais veidais. Tuo tarpu ekrane...

Balkšva Mėnulio pilnatis su krateriais, jūromis, kalnais, kanjonais. Tai skaitmeninis Mėnulio veido vaizdas, perduodamas realiuoju laiku iš orbitos skaitmeninio teleskopo. Saulei slenkant, mainėsi kraterių šešėliai bei apšviesti Mėnulio paviršiaus plotai.

Nemitologizuotas ir nesusakralintas, bet mokslo pažangos pateiktas kaip ant lėkštutės šviesulys kino ekrane per visą vaizdą atrodė iškilmingai, didingai, oriai. Lyg išdidinta seno žmogaus nuotrauka su menkiausiomis raukšlelėmis bei dėmelėmis, Mėnulis atrodė lyg protėvis, kuriame išrašyta visa jo milijonų metų patirtis.

Publika sėdėjo nuščiuvusi, akimis įsisiurbusi į artimiausią Žemei dangaus kūną, rodės, sulaikiusi kvapą, tuo pačiu nesimelsdami, nemedituodami, tiesiog būdami kartu su dangaus šviesuliu, tiesiog adoruodami.

Vyras pajuto norą prisėsti. Pritūpė ant minkštų grindų. „Kaip gaila, kad aklieji negali šio grožio matyti“, pamanė jis. Tuo pačiu jo vidų užliejo dėkingumas sutiktam senyvam pakvakusiam keistuoliui.

Visgi dabar vyras nugirdo, jog ne visi susitelkę adoruoja Mėnulį; kažkas už nugaros tyliai traškina čipsų pakelį, kažkam skambtelėjo mesendžeris, kitur sušvytavo išmaniojo melsvas ekranėlis. Vis dėlto dauguma žmonių buvo užvaldyti pikselinio, itin aukštos raiškos tikrojo Mėnulio atvaizdo.

„Kaip gerai, kad šiais laikais mokslas suteikia žmonėms galimybę taip intymiai pabūti su kita planeta“, mąstė vyras. „Civilizacija nėra šūdas“.

Pilnatis „skleidėsi“ bei mainėsi prieš vyro žvilgsnį didingai graži. Intensyvus vyro žvilgsnis prasidėjo akyse, tiltu sujungtas su kino ekranu, o per jį teleskopo bei palydovinių ryšių pagalba – su pačiu tikriausiu Mėnuliu. Ar Mėnulis juto susirinkusiųjų skleidžiamą pasigėrėjimą juo? Tuo žvilgsnio tiltu mintimis gali lengvai nukeliauti iki Žemės palydovo ir atgal.

Netikėtai vyras pajuto, kad dingo visi pašaliniai garseliai ir tapo spengiančiai tylu. Traškučių pakeliai nebetraškėjo, žmonės nebesimuistė ir nebeilsino nuspaustų šlaunų, netgi nė vienas nebešvytavo telefonų ekranais. Tačiau ne! Čipsų krimtikai ir toliau atsargiai rausiasi po pakelius kaip prieš tai, vibruoja bent keli išmanieji, kažkas šnabžda kaimynui į ausį.

Bet ir vėl garsų vis mažiau. Viskas rimo, rimo... Vyras pasinėręs į šviesulio spindesį. Tie garsai yra, tačiau, didžiausiai paties nuostabai, jų kaip ir nėra! Visgi yra kaip buvę! Nebesvarbu...

Vyras užsižiūrėjo į dangaus šviesulio elektroninį portretą kino ekrane. Šit Mėnulio kalnai jau kitaip meta šešėlius – ilgesnius, labiau ištysusius. Net sustingo. Pats nebesuprato kas vyksta. Kino salė tapo Mėnuliu, žiūrovai tapo Mėnuliu, traškučių pakelis tapo Mėnuliu, net traškesys tarp dantų tapo publikos adoruojamu Mėnuliu. Netrukus sunku buvo rasti daiktą, kuris netapo Mėnuliu. Adoruotojai kvėpavo Mėnulį, mesendžerio žinutės bylojo apie Mėnulį, išmaniųjų ekranėliai švietė Mėnulio šviesa.

Galiausiai vyras pajuto, kad pasaulis tapo Mėnuliu, gyvenimas tapo Mėnuliu, kvėpavimas tapo Mėnuliu, kūnas tapo Mėnuliu, pats jis nebegalėjo nieko padaryti – buvo įsiurbtas potvynius valdančio gamtos palydovo, kol pats sutapo su Mėnuliu bei patapo Mėnuliu. Ir taip visa kino salė tapo Mėnuliu, vyro namuose laukianti žmona su vaikais tapo Mėnuliu. Viskas tapo Mėnuliu. Ir nebeliko nieko, kas juo netapo.

Vyras tebesėdėjo Atodangoje priešais realiuoju laiku teleskopu transliuojamą Mėnulio vaizdą. Jau kuris laikas kaip jis, bulvių traškučiais apsivalgę adoruotojai, mesendžerio žinutes atrašinėjantys naujieji pagonys dvasiniu ar skaitmeniniu būdu keliavo žvilgsnio tiltu į Mėnulį.

 

 

 

 

 

 

Antalieptė 2020-09-26