Juodosios belaisviai
Jau ilgą laiką didžiosios pasaulio valstybės rengėsi precedento neturinčiam projektui – juodųjų skylių tyrimui iš ypač arti. “Ypač arti” reiškia per įmanomą saugų atstumą priartėjus prie įvykių horizonto bei tiesiogiai stebint materijos “elgseną” anapus lemtingosios ribos. Krūvą metų vyko pasiruošimai, tikimybių modeliavimai, astronautų rengimas, taipogi specialaus erdvėlaivio konstravimas. Lėšų sunaudota tiek, kad Afrika, Azijos šalys bei Pietų Amerika su tokia parama būtų pasiekusios JAV ekonomikos lygį. Tačiau mokslas – šventas reikalas. Galbūt būtent jis, o ne kosminės pinigų sumos ateityje išgelbės pasaulį.
Televizijose žinių pranešėjai laikas nuo laiko linksniavo šį ambicingą projektą, komentavo darbų eigą. Nuomonių buvo ne mažiau nei apie tai žinančių žmonių. Iš interneto komentarų sudarytomis knygomis galėtum bent vieną kartą apjuosti Žemės rutulį.
Dar atsakingiau vyko astronautų atranka, jų fizinis bei psichologinis ruošimas sunkiam, be proto pavojingam darbui. Tokių turėjo būti du – tiek pakanka valdyti techniką, kokybiškai atlikti numatomus tyrimus. Pretendavo apie penkiolika specialistų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, trys iš Meksikos, dvidešimt iš visos Europos, penki iš Australijos ir virš keturiasdešimt iš plačiosios Azijos, daugiausia kinų. Iš jų atrinkti amerikietis Trevoras M. ir korėjietis Myungas N. Juos atitinkamai parengti buvo sukviesti specialistai iš garsiausių laboratorijų.
Numatytą dieną, kai dauguma neabejingų mokslui spraudėsi prie televizorių ekranų ar kompiuterių monitorių, ir to nematė nebent diktatoriškomis likusios valstybės, Trevoras su Myungu, panašesni į robokopus, žengė erdvėlaivin. Kam pramoga, kam įdomybė, kam karjeros ar apskritai gyvenimo klausimas.
Erdvėlaivis pakilo į kosmoso aukštybes. Kuo toliau, tuo mažiau liaudis apie šį įvykį kalbėjo, vis rečiau prisimindavo, galų gale, metams einant, visai užmiršo.
Jausdamiesi laive kaip namuose, kur viskas atitinkamai įrengta bei sureguliuota, vieną tamsią dieną astrotyrėjai pasiekė lauko pakraštį, kurio šiukštu nevalia pažeisti. Laivas sustojo, išleido radarus, kitus prietaisus, ir stebėjimai prasidėjo. Kadangi daugumą jų atliks aparatūra, ir tai per ilgesnį laiką, astronautai turės progą atsipūsti, nepamiršdami protarpiais spustelėti kokį mygtuką.
Įvykių horizontas atrodė juodas plotas, neturintis savyje nieko, išskyrus tamsą. Aplink jį barstėsi žvaigždės, įvairūs kosminiai kūnai, neleidžiantys tuštumai likti visiškai tuščiai. Myungas prieš veidrodį pastebėjo, jog jo galvoje atsirado žilų plaukų; prieš kelionę tokių tikrai nebuvę. Trevoras sumišo radęs apie kaklą raukšlelių. Jeigu kaklo sritis ima raukšlėtis, tai aiškus senėjimo ženklas. Tik vėliau raukšlių atsiras veide. Tačiau jei protingas, žinok, kad pamažu išeini iš jaunystės. Kas, kad metų dar visai nedaug, juolab ne raukšlėms ir žilei? Kosmoso didvyriai privalo puikiai baigti mokslus. Jie žino, kaip rizikinga žaisti su erdvėlaikiu, kokias netikėtas kryptis neapdairus “žaidimas” fizikinėmis jėgomis gali įgauti. Nesupanikavo. Gi pasiruošę, stiprūs dvasiškai, užgrūdinti treniruočių. Mirti, žinoma, niekas nenori, bet jei to likimas pareikalautų, šie vyrai, ko gero, neišprotėtų nuo tokios minties.
Deja, erdvėlaikis, deja deja, ne iki galo perprastas, ir gal net ne vien jis turi būti imamas domėn. Atsitiko taip, kad prietaisai užfiksavo mažutėlytį laivo poslinkį juodosios skylės pusėn – per vieną nanometrą. Myungas su Trevoru sukruto: tokioje kaimynystėje ir pikometras – velniškai daug, gali lemti visą gyvenimą. Kol jie susikrapštė, erdvėlaivis pasprūdo dar kelis nanometrus. Kol parengė laivą startui, jis jau laipsniškai judėjo po kelis mikrometrus, netrukdamas įgauti milimetrų, paskui centimetrų, colių ir metrų per sekundę greitį.
Trevoras su Myungu suprato, kas nutiko. Jie taip pat blaiviai suvokė, jog yrimasis tik pablogins padėtį – neaišku, ar taip išsyk pavyks atsispirti priešinga traukai kryptimi, o pajudėjus link juodosios skylės, pagreitis bus dar pražūtingesnis. Laivas ir taip greitėja. Greičio skaičiai matuokliuose vis augo, lyg jie skubėtų pražūčiai į rankas. Dėl sąlyginės ramybės astrobendradarbiai išjungė greičio prietaisų parodymus. Nebeliko prasmės ką nors daryti, priešintis. Gal jie jau lekia kilometrus per sekundę; jeigu ne, tuoj lėks bene šviesos greičiu... į juodąją skylę. Gali tik stebėti tai, kas vyksta. Ir leisti vykti tam, kas vyksta. Myungui, išaugusiam zen kultūrinėje terpėje, tai galbūt lengviau. Trevorui – kur kas fatališkiau, bet ir jis nepasidavė.
- Viskas... Dabar jau viskas. Viskas... – kartojo Trevoras.
- Namo Žemėn tikrai nebegrįšime, - dramatiškai pridėjo Myungas, - tačiau mes dar galime ir turime laiko GYVENTI.
- Taip manai? Prisimink, ką mes teoriškai žinome apie juodąsias bedugnes, - sunkiai ištarė Trevoras.
- Kol mes būsime įtraukti juodojon bedugnėn ir sutraiškyti, mes galime spėti nugyventi normalų gyvenimą ir mirti natūralia mirtimi, - Myungas nebuvo tikras tuo, ką jo lūpos tarė.
- Ar taip ilgai? Ne greičiau?
- Visaip gali būti. Ši juodoji bedugnė ne iš pačių didžiausių. Vis dėlto greičio rodmenų nenoriu matyti.
Vyrai nutilo. Ėmė rodytis, kad jie nieko nebeturį bendra nei su Žeme, nei su žmonėmis. Lyg čia būtų jų tikrieji vieninteliai namai.
- Kuo iš esmės skiriasi žmonių senėjimas – ėjimas į mirtį nuo to, kad mes dabar lekiame į juodąją bedugnę? – klausė Myungas.
- Jaučiuosi kaip susirgęs nepagydoma liga, tarkim, nepagydomu paskutinės stadijos vėžiu, ir žinodamas, kad ilgai nebegyvensiu, - pasakė Trevoras.
- Jaučiuosi kaip patekęs į teroristų nagus ir žinodamas, kad nebūsiu paleistas, kad man anksčiau ar vėliau bus nupjauta galva, - atsiliepė Myungas.
- Ar mums blogiau – žymiai blogiau negu tiems žmonėms? – paklausė korėjietis.
- Jie negalėjo išvengti savo lemties, o mes galėjome nelįsti... – nutęsė Trevoras.
- Įkaitas galėjo, - paprieštaravo Myungas. – Jis panašiai kaip mes įlindo kur nereikia, padarė klaidą atsidurdamas blogoje vietoje.
- Ko verti šie mūsų palyginimai? – tarstelėjo amerikietis.
- Nieko. Savęs raminimas. Noras pasijusti “ne vienais tokiais”. Pasiteisinimų paieška. Atsakomybės nusimetimas.
- Tikrai geriau, kaip tu sakei, gyventi, GYVENTI.
Myungas su Trevoru nusprendė GYVENTI likusį jiems laiką. Erdvėlaivis – jų namai, iš kurių jie lyg prikaustyti invalidai negali išeiti. Kosmosas, juodosios skylės traukos laukas – jų pasaulis. Jie vis mažiau tyrė, daugiau laiko skirdami sau. Kokia prasmė? Niekas iš šios srities neišsiverš, įvykių horizonto ribų nekirs. Jeigu jie per tą laiką įmintų juodųjų bedugnių prigimtį, atskleistų kosmoso atsiradimo paslaptis, padarytų kitų fundamentalių atradimų, niekas tuo nepasinaudotų – tos ir kitos žinios lygiai taip pat bus sumaumotos juodosios skylės. Nuo šiol tobulėti galima nebent dėl savęs.
Nebuvo įdomu žiūrėti pro iliuminatorius – vien juodas fonas. Jeigu kas ir skrido kartu, nieko negalėjai įžvelgti. Net šviesa čia bejėgė, nematoma.
Myungas su Trevoru žinojo: jie pirmieji astronautai, kuriems tenka “svečiuotis” pas juodąją skylę – jei ne joje pačioje, bent jos artimose prieigose. Tai nė kiek neglostė savimeilės.
Kolegos kosminių tyrimų stotyse Žemėje pametė iš akių stebimą laivą. Ūmai neliko jokių signalų. Nebent logiškai jie galėjo išmąstyti, kas atsitiko.
Patys astronautai iš įpratimo mėgino kai kuriuos duomenis siųsti į gimtąją planetą. Kol trauka nebuvo itin stipri, bangos dar kiek pasklisdavo išspinduliuota kryptimi. Tada įveiktos traukos lėtėdavo, apsukdavo kilpą ir šaudavo atgal, tik ne į “gimdytoją” erdvėlaivį, o į bedugnę, greičiu daug didesniu už įsilėkusį laivą. Ilgainiui gravitacijai stiprėjant, jos vos atsiskyrusios nuo daviklio pasukdavo ten, kur ir viskas.
Jų niekas nematė. Tai suprasdami “juodosios bedugnės kariai” daugiau spindulių nebeleido; verčiau pataupyti energiją. Dirbtinė žemės trauka veikė, taigi vyriškiai laikėsi palyginti gerai, gyveno visai normaliai.
Sėdėdamas prie arbatos puodelio, Trevoras ėmė jausti, kad jo mintys telkiasi dešiniajame smegenų pusrutulyje, dešinėje galvos pusėje – atgręžtoje į juodąją skylę. Amerikietis nustulbo nuo tokio paranormalaus pojūčio. Niekad panašaus jausmo neturėjo. Net Myungui negalėtų apibūdinti, kaip jaučiasi mintys, susispietusios vienon “teritorijon”.
Trevoras atsistojo, apsisuko. Kairė pusė tapo atgręžta į juodąją bedugnę. Mintys gražiai persirikiavo tenai. Tada amerikietis astronautas atsisuko veidu į traukos pusę. Mintys nesunkiai „persidislokavo“ kažkur į kaktos zoną galvos priekyje. Lyg kakta sunkesnė pasidarė. Jeigu smegenys nebūtų patikimai atitvertos nuo likusios galvos dalies, mintys galėtų išskristi per nosį ir ištikšti ant priešakinės sienos. Būtų Myungui darbo nuvalyti! Ir iš kur toks šmaikštumas? Matyt dėl to, jog veikia tik maža dalis pilkosios masės. Likusią dalį galima amputuoti.
Trevoras pasilenkė, atsukęs galvą juodojon skylėn. Viršugalvis tapo labai “protingas”. Gal mintys skystos? Arba birios? Arba lakios? Tai prieštarautų biologijos mokslui. Tačiau kas užtikrins, jog čionai galioja tokios pačios tiesos? Myungas matė kolegos “tai či”, tik nieko nesakė. Akivaizdu, jam tas pats dedasi.
Visgi pojūtis subjektyvus. Negali būti tikras, kad tai iš tikrųjų vyksta. Greitai astronautai nustojo kreipę dėmesį. Dėl atsargumo miegoti gulėsi galva į juodąją skylę – jau geriau mintys prisiplojusios prie kiaušo, negu kaklu nuslinkusios kažin kur.
Lyg vyrams būtų per maža nerimo, radosi kitų simptomų, būdingų vien šiai zonai, vien tokiomis sąlygomis. Prie minčių netolygaus pasiskirstymo kaukolės plote astrobendradarbiai priprato. Tačiau pradėjo dėtis keisti dalykai su gyvenamąja aplinka. Jeigu išjungdavo gale įtaisytus šviestuvus, palikdami tik šoninius, jų šviesa intensyviai sklisdavo juodosios skylės, tai yra erdvėlaivio pirmagalio pusėn. Pirma vos pastebimai, o vėliau priekinė bet kurios patalpos pusė buvo šviesiau apšviečiama, tuo tarpu galinė – tamsesnė. Ten visada vyraudavo prieblanda. Su laiku ji tirštėjo. Galiausiai Myungas ir Trevoras susidomėję stebėjo, kaip įžiebus šoninius šviestuvus nuo pusės kambario, priekinė patalpos dalis nušvisdavo, tuo metu galinė skendėdavo tamsoje. Išeitis – jungti kuo toliau į galą esančias lempas, kad skriedama į priekį šviesa nutviekstų kuo didesnį aplinkos plotą. Idealiausia – užpakalinėje sienoje užžiebti žibintai. Uždegus vien priekyje išdėstytus, tik jų šviesūs blynai tespindėdavo tamsoje.
Taigi taupant energiją pakako priešingoje nuo juodosios skylės sienoje uždegti šviestuvus. Jie, savaime suprantama, neatstojo visų žibintų šviesos, bet iš kitų – jokios naudos, jei eini į kambario galą.
Mistika, nors nėmaž nemistiška, taipogi darėsi su garsu. Kuris stovėdavo toliau nuo juodosios skylės už kitą, to žodžiai pasiekdavo pašnekovą. Taip kaip su šviesa, jeigu žodžiai ištarti patalpos gale, jie atsklisdavo garso bangomis iki priekio. Jeigu klausytojas būdavo toliau į galą negu kalbėtojas, balsą girdėdavo smarkiai prislopusį, turėdavo įdėmiai klausyti. Toji savybė nuolatos stiprėjo, kol galop Trevoras, nuėjęs į skydinę toliau nuo priekio nei Myungas, regėjo tik žiobčiojantį korėjietį, net su smilkiniuose išvirtusiomis gyslomis nuo šauksmo, tačiau jokio garselio.
Labai natūralu, kad ir oras ėmė telktis arčiau laivo priekio, nukreipto į juodąją bedugnę. Kuo toliau į galą, tuo sunkiau kvėpuoti.
Trevoras paėjo pirmiau Myungo:
- Ar tu vis dar manai, kad mes čia įprastu ritmu gyvensime iki gyvenimo galo?
Myungas atėjo į Trevoro vietą. Tas atsitraukė.
- Taip. Dabar vyksta šiokie tokie pakitimai. Bet jie nevyks labai sparčiai ir labai drastiškai.
Trevoras paėjo arčiau laivo galo už Myungą.
- Dream on, - suniurzgėjo amerikietis. – Ar nematai, kaip greitai viskas eina velniop?!
- Ne, - papurtė galvą korėjietis žiobtelėjęs.
- Kas ne?! Tau neakivaizdu, kas darosi?!
Korėjietis kažką aiškino lūpų judesiais bei gestais.
- Ateik į mano vietą ir paaiškink žmoniškai! – užbaubė amerikietis.
Myungas su kolega susikeitė vietomis.
- Dabar patiriame pačius ryškiausius pasikeitimus, - gynė korėjietis. – Kai prie to priprasime, bus lengviau. Joks žmogus prieš mus nebuvo atsidūręs tokiose sąlygose. Mes nežinome, kaip sumaniau elgtis. Kuomet adaptuosimės, visais atžvilgiais bus geriau.
- Koks naivus optimizmas! – užriko Trevoras. – Tu gal adaptuosies, o aš išprotėsiu anksčiau negu mano organizmas prisitaikys!
Myungas to negirdėjo, nes jie nepasikeitė vietomis. Tik iš amerikiečio veido išraiškos bei kūno kalbos skaitė jo visišką nepritarimą pasakytiems dalykams. Jis kalbėjo:
- Nepamiršk, kad juodosios bedugnės kol kas labai mažai, vos apčiuopomis ištyrinėtos! Mes nežinome, ką reiškia atsidurti juodojoj bedugnėj. Gal ji visai netraiško savo aukų. Gal ten net įmanoma nusileisti. Gal ji čia siurbia, o per kitą pusę išspjauna. Žinom geriausiai abu, kad niekas iš nieko neatsiranda. Viskam yra priežastis ar šaltinis. Lygiai taip, kas beįvyktų, niekas niekur be pėdsakų nedingsta – nei energija, nei materija.
Trevoras gana grubiai patraukė kolegą į savo vietą, pats paeidamas arčiau laivo galo, ketindamas kalbėti.
- O taip! Protonai, neutronai, fotonai, gluonai, neutrinai ir kitokie bezdinai išlieka – tuo nė kiek neabejoju! O mums kas iš to?! Gal geriau? Gal ten rasime kitus pasaulius? Beje, tavo plaukai pasišiaušę skylės kryptimi! – užmetė Trevoras.
- Aš tau nesakiau, bet tavo irgi, - užėjęs už Trevoro į priekį pasakė Myungas. – Tavo ilgesni už mano. Jie gana juokingai nukrypsta ten, kur juodoji bedugnė, tau besisukiojant ir vaikštant. Neįsižeisk, bet atrodai kaip susipylęs ant galvos kilogramą gelio. Idealiai išsitiesę, tik ne visada stangrūs.
Korėjietis prunkštelėjo.
- Kodėl aš to nemačiau?! – įniršo Trevoras.
- Pravartu retkarčiais žvilgtelėti į veidrodį.
Myungas nešiojo trumpą, patogią, ežiuku kirptą šukuoseną. Net jo plaukai išdavė atsiradusią trauką. Trevoras vaikščiojo su kirpčiukais ant kaktos, o prie smilkinių plaukai dengė ausų viršų. Nieko stebėtina, kad jo pakrypusi šukuosena atrodė įspūdingiau. Jis pasičiupinėjo galvą. Be abejo, plaukai nusidriekę traukos objekto linkui, priešingoje pusėje prigludę. Plaukus sutaršius, jie kaipmat atsistatydavo į tą pačią poziciją. Trevoras puolė ieškoti veidrodžio. Deja, teko pasiskolinti iš Myungo.
- Eikim arčiau priekio, - išgirdo korėjietį. – Čia toliau oro tiek, kiek kalnuose šešių kilometrų aukštyje. Nepatogu kvėpuoti.
Myungas nuėjo pirmas. Trevoras paskui jį. Kai pasisuko kalbėti, plaukai išsitiesė į priekį, apgaubdami veido viršutinę dalį lankeliu. Myungui nebebuvo juokinga.
- Žinai ką aš tau pasakysiu, - tarė Trevoras, - tuoj mes susigrūsime į kelis kvadratinius metrus erdvėlaivio priekyje, ir galėsime gyventi. Kai nebeįstengsime toliau atsidūrę kvėpuoti, vilksimės astrokostiumus. Vargiai pajudėsime. Įdomu, ilgai taip tversime...
- Bet iki to laiko mes galime GYVENTI.
Myungui pasirodė, kad kolega jį užmuš, tačiau amerikietis tik susiėmė už galvos ir nudelbė akis į grindis.
- Ne, nemanyk, - Myungas ketino pasiaiškinti. – Aš jokiu būdu nesu ramesnis už tave. Aš tiesiog noriu tau ką nors atsakyti...
Nekokia paguoda. Trevoras pakėlė žvilgsnį.
Kuo toliau, tuo sunkiau gyventi darėsi erdvėlaivyje, į juodąją skylę skriejančiame greičiu, jau kadais pranokusiu neįtikėtiną greitį, kuriuo jie „atidūmė“ iki juodosios bedugnės. Astronautai po tam tikro laiko patyrė, jog dirbtinė traukos jėga ima nusileisti juodosios bedugnės gravitacijai. Jau ne vien plaukeliai, dulkelės ir kiti lengvi daikteliai krypo skylėn. Kadangi kosminiame laive daugelis baldų, aparatūros bei sunkesnių daiktų pritvirtinti stacionariai, jie pavojaus nekėlė. Užtat kas pakabinta, nuo šiol kabojo įstrižai, kava puoduke telkdavosi į vieną pusę, vanduo vonioje – irgi. Čiaupo srovė bėgo įžambiai, o purslai niekada netikšdavo priešinga juodajai bedugnei kryptim. Norėdamas nusiprausti po dušu, turėjai jį laikyti šonu prieš save. Kas krisdavo, nekrisdavo tiesiai, o lyg nuneštas oro srovės.
Trevoras su Myungu prisitaikė netgi prie tokių “makabriškų” sąlygų. Kažkaip ir vaikščiojo, ir maitinosi, ir miegojo, nors kalbėti prireikdavo fizinių pastangų – bent pasijudinti iš vietos į kitą.
Kartą rytą, kai pas seniau pabudusį kolegą atėjo Myungas, jiems įtarimą sukėlė jų drabužiai. Trevoras prisiminė, jog bendradarbio švarkas yra sodrios bordo spalvos, ne šiaip purvinai tamsus. Myungas nemenkiau nustebo dėl tokio pasikeitimo. Ir ant savęs Trevoras pamatė, kad jo paties marškiniai iš šviesiai melsvų tapo pilki. Rudos kelnės taip pat, tik dar tamsesnės. Astronautai apsidairė atidžiau. Spalvų koloritas žymiai praretėjęs. Mažas pasaulis virto vis niūresniu, drauge su juo – gyvenimas.
Dar vėliau kosminiame laive viskas prarado spalvas. Pamanytum, akys – tai monitoriai, kuriems nustatytas bespalvis režimas. Visi daiktai – nuspalvinti juodai-pilkai-baltai. Myungas su Trevoru tapo vienas kitam nelyginant bespalvės juostos personažai.
- Ar tu matai, kad aš nuraudau? – paklausė Trevoras.
- Ne, dar neišmokau taip jautriai skirti pilkos tonų ir pustonių, - atsiliepė Myungas.
Trevoras paėjėjo toliau nuo erdvėlaivio priekio:
- Negaliu suprasti, ar tai mūsų akys atrofavosi, ar spalvos dingo. Aplink nebėra nė vieno spalvoto daikto! Nejaugi neatsiras?!
- Nuo dabar galėsime tik prisiminti, kaip atrodo žalia, geltona ar purpurinė, - be entuziazmo atsakė korėjietis.
- Užtai baltos, juodos ir pilkos jokia prakeikta skylė neišraus iš akių! – suriaumojo Trevoras, palėkęs toliau už Myungą.
- Nebent su pačiomis akimis, - užbėgęs pridėjo bedradarbis. Ketino tam posakiui suteikti perkeltinę prasmę, bet nuskambėjo labai realistiškai, žiauriai, negailestingai.
- Gal verta, kol įstengiam, imtis aprašinėti šiuos neįtikėtinus pokyčius, vykstančius patekus į juodąją bedugnę? – pasiūlė amerikietis.
Korėjietis mostelėjo kažką sumalęs liežuviu. Kolega nesuprato.
- Kokia prasmė? – pakartojo Myungas, užlindęs už amerikiečio.
Prasmės jokios. Taip besikalbėdami jie dažnai nueidavo iki kambario galo, jei užbėginėdavo vienas už kito. Ten tapdavo sunku kvėpuoti. Blogiausia, kad erdvėlaivio gravitacija buvo vis labiau įveikiama, o pokrypį bei trauką laivo priekin - juodosios skylės pusėn ėmė justi masyvesni daiktai, panašiai kaip ir patys astronautai savo kūnais. Eiti grindimis reikėjo lyg kopiant į kalvą. Tuo tarpu tikrosios “grindys” atsidūrė kažkur kampe tarp grindų ir sienos.
Juodoji skylė „įsigudrino“ traukti žvilgsnius. Atsistojus šonu, akių vyzdžiai krypo skylės linkme, nebebuvo įmanoma pasukti žvilgsnio kitur. Stojus veidu į priekį, akys žvelgė tiesiai, mažumėlę lipdamos iš orbitų. Pasilenkus žemyn, jos ne žiūrėdavo į grindis, bet lįsdavo už vokų. Atsukus nugarą juodajai skylei, akys taipogi žvelgė tiesiai, tik radosi jausmas, jog jos truputį skverbiasi į smegenis, spausdamos akiduobių kaulų sieneles.
Rūsti baigtis vis ryškiau bylojo apie save. Eiti nuo juodosios skylės pasidarė labai sunku, dažnai vargiai įmanoma. Eiti jos linkui kur kas greičiau negu natūraliai. Astronautams tapo sudėtinga valgyti, baugu miegoti, kiekvienas žingsnelis reikalaudavo milžiniškų pastangų. Pasidarė nelengva patenkinti būtinus kasdienius poreikius; net kai kurios gyvybinės organizmo funkcijos strigo. Nesitaikydami su tuo, ką jiems primeta juodoji žvaigždžių rijikė, kosmoso tyrėjai darė viską, kas buvo jų valioje. Apėmė savotiškas smalsumas, kiek žmogus pajėgia pakelti tiek morališkai, tiek fiziškai.
Prietaisai toliau grynino orą, turbinos sėkmingai gamino elektros energiją, tik trauka visai sutriko. Norint vienas kitam pasakyti kokį žodelį ar pastebėjimą, prireikdavo pernelyg daug jėgų, tad kolegos astronautai prieš savo norą rinkosi tylą. Nebent gestais ar lūpomis pasibendraudavo, kai kada vargais negalais susirašydavo. Liežuvis įsirėmė į tą žandą, kuris atsuktas juodojon skylėn. Laisvesni rūbai seniai rodė tą pusę it įsivaizduodami esą originalios vėtrungės gravitacijos krypčiai ženklinti.
Atsidūrę per toli nuo bet kokios erdvėlaivio patalpos priekio, astronautai rizikavo uždusti. Ten oro visai nebeliko. Kuomet Myungui taip nutiko, jis keliais šuoliais nuskuodė į priekį; pakankamai atsidūsavo. Nuo to laiko žinojo, kur reikia laikytis. Norėjo perspėti Trevorą, bet pagalvojo, kad paprasčiau bus pačiam patirti, ypač jei tas nebus linkęs žodžiais patikėti. Aušinti burną veltui – per sunkus darbas šitiek priartėjus prie juodosios bedugnės.
Šviestuvų galinėje erdvėlaivio patalpų pusėje spinduliuojama šviesa, sklisdama priekin, nė kiek nebesisklaidė po aplinką. Tiesiog ištisiniais spindulių pluoštais rėmėsi į priekyje pasitaikiusius daiktus. Šviesos pluošto skersmuo neviršijo šviestuvo švytinčiosios dalies skersmens.
Be garso, be normalios šviesos, be judėjimo laisvės sunku gyventi, negana to, kažko tikėtis. Gyvenimas vis labiau panėšėjo į gyvybės palaikymą.
Trevoras su Myungu stovėjo prisiglaudę prie priekinės sienos. Neretai taip ir užmigdavo. Greičiau tai būdavo laiko tarpsniai užmerktomis akimis. Astronautai paskutinėmis jėgomis turimą maistą susigabeno arti savęs. Netoliese įsirengė tualetą. Kai turėdavo stiprybės bei nusiteikimo, paeidavo vienas toliau už kitą kokį pusmetrį ir pasakydavo ką galvoja. Esant tam pačiam lygmeny netgi veidas prie veido garsas nepasiekdavo, subliūkšdamas ant sienos.
Vėliau, norint kolegai ką tarti ar paklausti, tekdavo prieš jį atsistojus rankomis įsiremti į sieną, kad užgriuvęs neužspaustum vargšo draugo. Tokiu būdu Trevoras sykį pasivargino pasakyti:
- Jau ilgą laiką mes esame vieni du, o nuo tos minutės, kai kirtome įvykių horizontą, nei kitos planetos, nei kiti žmonės, nei erdvėlaiviai mums nebeegzistuoja.
Jis nebaigė sakyti, kažin ką ketino pridėti, bet nutilo. Tada į žygį susirengė Myungas:
- Tačiau draugais taip ir netapome. Tik tiek, kiek buvo reikalinga bendram darbui.
- Mus suvienijo vien tik bendras likimas, - į sieną prieš Myungą atsirėmė Trevoras.
- Na, bent prieš mirdami gal susidraugausime ne kaip bendradarbiai, o kaip bičiuliai, - atitarė korėjietis.
- Dirbtinai nereikia, - atsistojo Trevoras. – Geriau patausokime jėgas, nebekalbėkime. Jeigu tu man ką sakysi, aš neatsiliepsiu.
Amerikietis griuvo ant sienos gerokai nuvargęs.
Net prigludus prie priekinės, į juodąją skylę nukreiptos kambario dalies, kvėpavimas tapo sunkia veikla. Ir čia oras retėjo, telkdamasis prie pat plokštumos paviršiaus. Jeigu jie nusisuktų veidais į sieną, lengviau kvėpuotų, tačiau įsiremtų nosimis. Ilgai taip neišbūsi. Svaigo galvos, organizmą krėtė drebulys, kamavo bendras silpnumas. Valgant buvo paprasta užspringti, nuryti maistą reikėjo įgudimo. Trevoras neabejojo, kad jie ne šiaip jaučią tokias kūno reakcijas, bet yra tapę ligoniais negrįžtamai pažeista sveikata.
- Gal perkandam savo ampules? – pasiūlė amerikietis.
- Perkandam.
Nieko neatsitiko. Erdvėlaivis skriejo kur skriejęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą