2021-01-18

Šauksmas (Inner Monologue Here & Now Mix)

 

Šauksmas (Inner Monologue Here & Now Mix)

 

“Pagaliau baigėsi. Baigėsi vakaro žinių laida. Pasibaigė ir sportas, ir orai. Ką gi ten sakė? Et, ne tas rūpi. Vaikai jau turėtų miegoti. Žmona prašė ateiti į kambarį praėjus pusvalandžiui po žinių, taigi turiu pakankamai laiko. Gal pavalgyti? Daug skanumynų šaldytuve. Ne, ir taip figūra plečiasi, nors jai geriau lieknėti. Tai gal pasiklausyti muzikos? Irgi nepatraukli mintis. Nejaugi drybsosiu ant sofos pusę valandos, atsirėmęs į pagalvėles?

                      Įsijungsiu šviesą ir atsigulsiu. Štai taip. Netruks prabėgti tas iš pažiūros ilgas pusvalandukas. Ach...

                      Varge, gyvenimas senokai nukrypęs nuo pageidautino kelio, veda kažkokiais duobėtais šunkeliais, dulkėtais žvyrkeliais, vos ne asfalte atsivėrusiom smegduobėm, ir neketina pasitaisyti. Mano gyvenimas - kaip Lietuvos keliai. Šalies keliai ir žmonių gyvenimo keliai turi turėti kažką bendro. Tai ne šiaip įsitikinimas. Aš tam turiu užtektinai įrodymų. Antai Lietuvoje daug vietinės reikšmės kaimo keliukų bei vieškelių; tokiais dardėti nemalonu nei žmogui, nei tuo labiau transporto priemonei – tiek mersui, tiek šieno vežimui. Visgi tie keliukai nesidriekia šimtus kilometrų; po gana neilgo važiavimo jie išveda į platesnį, geresnį ar visai gerą lygų kelią, kuriuo drąsiai gali zvimbti 120 km/h. Šis vėliau, jei nėra automagistralė, gali subjurti, bet galop vis tiek įsilies į geresnį už save. Lietuvoje keliai gana geri. Tokie turėtų būti ir žmonių gyvenimai.

                      Deja, mano atveju tai netinka. Toks įspūdis, jog Lietuva – laukinis kraštas, kur visi keliai išminti, ištrypti, išmalti. Tokiais reikia be perstogės važiuoti, o asfaltuotų apskritai nesama.

                      Prieš pusmetį pakeičiau darbą. Šiaip taip dirbu, bet esu vidutiniškas darbuotojas, dar vidutiniškesnis specialistas. Krūviai nežmoniški; ne kitokia ir atsakomybė. Viršininkai bendrauja lyg maloniai, nereikšdami pretenzijų, vis dėlto tame santykyje aiškiai matau kažkokį dirbtinumą, kas baisiausia, iš savo pusės. Mane slegia įtampa. Sunku keturiasdešimtmečiui keisti veiklos pobūdį, dar taip staigiai. Nenuostabu, kad kiti nusigeria ar išprotėja. Juk vyrui pridera padoriai rūpintis šeima. Šeimos nariai nei puse žodžio nepriekaištauja dėl namų ūkio, tačiau aš pats nesu patenkintas savimi. Keliuosi po šešių, grįžtu septintą, šeimyną matau, galima sakyti, retkarčiais. Nuolatos skubu, bėgu, lekiu. Tie kamščiai išvis nepakeliami. Kiek jie nervų ištampo. Ir niekada nesi tikras, ar suspėsi. Atlyginimas nežymiai sumažėjo. Sakė, greitu laiku būtinai pakils. Bet bankai nelaukia, reikalauja kasmėnesinės dalies už paskolą. Dar neaišku, ar brolis po avarijos visai pasveiks. Atsitikus nelaimei, mamos sveikata irgi pablogėjo. Hm... Prieš savaitę lioviausi vartoti antidepresantus tik todėl, kad gydytojas primygtinai liepė, ir draugai patarė. Draugai, kurių gal tris mėnesius nemačiau, vien girdėjau trūkčiojančius balsus per telefoną, aptemdytus transporto triukšmo. Jie tuoj visi taps šmėklomis.

Už durų skambtelėjo vėjo varpas. Jo garsas ramina, guodžia. Išeisiu į lauką.”

“Vakaras gaivus, tykus, šiltas. Rūkas gaubia žemesnes lankų vietas. Nieko nesimato aiškiai, viskas panirę rūkan arba prieblandon. Vienas du ir sode. Raudonos rožės atrodo juodos. Lyg noriu pasivaikščioti. Praėjo ne daugiau kaip dešimt minučių – grįšiu laiku. Eisiu į lankas.”

“Anava kur jau kaimynų namai. Nė vieno nėra lauke. Ko tie šunys loja!

                      Galų gale laukymė. Fui, siauras keliukas – toks, kurių kaip tik nemėgstu. Reikia mesti tą kvailą įprotį tapatinti susisiekimo kelius su gyvenimo keliais. Juk realybėje tai neturi nieko bendra. O jau koks rūkas! Drėgmė smelkiasi per drabužius.

                      Kas čia po kojomis, ant tako? Juodas padaras. Katinas tempiasi papjautą balandį. Tai tegul tempiasi greičiau! Nerizikuosiu ant kurio nors užminti. O iš kur tas koncentruotos šviesos žiburėlis? Lyg automobilio žibintas, tačiau laisvai judantis į šalis. Senis su žibintuvėliu.”

- Labą vakarą! – pasisveikino sutiktasis.

- Sveiki, - be entuziazmo atsakiau. Mažiausiai trokštu įsivelti į kalbas su nepažįstamaisiais.

- Kur keliauji? – paklausė žmogus.

- Nežinau, - pasakiau teisybę.

- Keistas atsakymas, - nustebo sutiktasis. – Tokiu metu išsiruošę žmonės paprastai žino, kur ir kokiu tikslu traukia. Bet gal tu nenori man sakyti. Nekamantinėsiu. Štai aš, pavyzdžiui, einu pasitikti sūnaus, grįžusio iš kelionės po Pietų Ameriką. Jis turi atvažiuoti prie pagrindinio kelio.

Žibintuvėliu žmogus mosavo į šonus.

- Man labai neramu, - tarė jis.

- Dėl ko? – susidomėjau

- Mano sūnus dabar, sako, kažkokiose paieškose. Jis ieško nematerialių dalykų, lyg nusiraminimo – man smulkiai nepasakoja, - porino pagyvenęs žmogus. – Tačiau man neramu dėl to, kad jis neturi dėl ko nerimauti, o jam vis tiek trūksta ramybės. Jis nesupranta, kas su juo darosi. Tiek kartų vaikystėje visi dalyvaudavome mišiose, linkėdavome ramybės, net iš kunigo palinkėjimo sulaukdavome, ir tos ramybės jam niekas neįlinkėjo.

- Kiek jam metų? – pasiteiravau.

- Greitai bus trisdešimt. Taip jam visą gyvenimą. Jis nemoka paaiškinti, ko ieško, gal pats nežino, bet ieško. Juolab man neramu, kad grįžęs po tokios ilgos, nuotykingos, įkvepiančios kelionės, jis skambindamas iš oro uosto sakė, jog nerado ko ieškojęs. Vadinasi, veltui išleido krūvą pinigų, veltui išėjo iš darbo, veltui varginosi, eikvojo sveikatą. Sakė, keliaus kitur – gal į Afriką ar Australiją. Bandys ieškoti ten, bet jei iki šiol nerado, tai ar ras ten? Juk dirbti reikia, gyventi kaip normaliam žmogui. O jis leidžia šitokius pinigus. Besitrankydamas gali susižeisti ar žūti. Paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti. Nežinau ką jis galvoja, bet mums, tėvams, dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį. Negalim niekuo padėti, o taip norėtume…

Sutiktasis nutilo. Nežinojau ką jam pasakyti. Tai ir prisipažinau esąs nevykęs pašnekovas ir patarėjas.

- Ačiū tau, - atsakė žmogus kelias dienas neskustu veidu.

Tikrai nesupratau, už ką man dėkojama, bet į tolesnes šnekas nemaniau leistis.

- Aš tave trukdau, - susizgribo senis. – Atleisk. Malonu buvo tave sutikti. Jau skubėsiu. Norėčiau atsisveikinti, tačiau nerandu tinkamiausių žodžių. Sakyti labanaktis juokinga, nes dar neini į lovą. Sakyti gero kelio irgi kvaila, nes, sakei, niekur specialiai nekeliauji.

- Iš tiesų. Aš tik šiaip vaikštau. Geros nakties, - atsisveikinau duodamas suprasti, koks tinkamiausias atsisveikinimas. Kiekvienas nakties gerumą supras savaip, taigi tai iš tikrųjų tobulas būdas mandagiai užbaigti pašnekesį tamsiuoju paros metu.

Atsisveikinęs patraukiau į priešingą pusę. 

- Klausyk! Palauk! – atsigręžė senis, sušukdamas pro ūkanas.

- Ko?! – nenoromis sustojau.

- Tavo atveju labai tiks! Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi. Šiąnakt turi švytėti nuostabi pilnatis! Pasižiūrėk!

- Gerai, - sumurmėjau ir skubiai nuėjau. Kad pagal kalendorių pilnatis - visi žino. Tačiau kuo ji “nuostabi”? Dar kad dangus teiktųsi ją parodyti. Štai žvaigždžių vos keletas; debesiukai malasi vienur kitur. Šiaip jau netoli iki atodangos. Teks praeiti nediduką miškiuką.”

“Kas per triukšmas iš gretimų namų? Kažkuriame akivaizdžiai kilo kivirčas. Skalija šuo vilkšunio balsu, klykia mažas vaikas, o vyras ir moteris svaido keiksmus bei prakeiksmus vienas kitam. Aidi verksmai. Net tvinkčioja galvoje girdint baisius žodžius. Kuo greičiau pro šią nelemtą vietą, draskančią naktį!”

“Jau miškas. Tamsu nors į akį durk. Kelią reikia kojomis apsigraibyti. Pro medžius šviečiasi tamsus dangus tolumoje. Nei paklysti, nei klaidžioti neteks. Gal nepasitaikys po padais nei stiklas, nei gyvatė, nei duobė, nei sraigė.

Šone dunksi bumčiko ritmai – tuc tuc tuc! Moteriškas balsas dainuoja, tačiau jo beveik nesigirdi per valdančius tuc tuc tuc garsus. Nevalingai įsižiūrėjau. Ten mašinos žibintai nušviečia atidarytą bagažinę. Skimbčioja stikliukai, gal buteliukai, sklinda juokas. Vyriškoji kompanija garsiai šūkauja, laido juokelius, nuo kurių vis labiau leipsta. Tegu linksminasi. Pats taip niekada nemokėjau, nors, ypač būdamas jaunesnis, labai troškau.”

- Kas ten bastosi tokiu metu!! Ir spardo kelio akmenis!

- Eik čia! Nebijok! – šūkavo žemas jaunatviškas balsas.

“Ko čia bijoti, tik noriu kuo greičiau pasiekti atodangą.”

“Pagaliau! Priešais – atvira plati erdvė, apačioje status skardis, nuo kurio nuslydęs galvos neišsaugočiau. Papėdėje vinguriuoja sraunus upeliukas. Už jo – miškai, kalvos su miškais, bet visos jos gerokai žemesnės už šią atodangą, tad net prie horizonto rodosi esančios žemai žemai. Ten, be abejonės, taip pat yra namų, kiemų, parduotuvių.

Tačiau tik pažvelkit į dangų! Jame plūduriuoja apskrita, šviesiai geltona Mėnulio pilnatis. Šviesulys atrodo iškilmingai, didingai, oriai. Mėnuo vienas valdo dangų – aplinkui vos kelios nupiepusios žvaigždutės mėgina neišnykti jo atspindėtuose spinduliuose. Per dangų slankioja debesėliai ir debesiukai, lyg tyčia nekliudydami, netemdydami galingojo nakties šviesos šaltinio.”

“Noriu atsisėsti. Pritūpsiu ant atodangos krašto. Nei šalta, nei kieta, tik gera. Daugybę kartų regėtas šviesulys vėl priešais mano akis. Nuo mėnesienos pasaulis atrodo ne toks tamsus. Kaip gaila, kad aklieji negali jo matyti. Kaip ačiū anam sutiktam senyvam vyriškiui!”

“Vis dėlto aplinka, kaip nakčia, galėtų būti ramesnė. Iš už nugaros girdisi girti šūkčiojimai bei spiegimas, virš viso to – kultinis tuc tuc tuc. Besidriekiančiose žemumose tai šen, tai ten būtiniausiai suloja šunys, suburzgia automobilio variklis, klykia iki gyvo kaulo įgrisusios signalizacijos. Dabar jau ir traukinys bilda geležinkelio bėgiais...”

“Kaip tai nedera prie šito vaizdo. Civilizacija yra šūdas. Nesąmonė. Visgi toji pilnatis didingai graži. Taip geriau. Visada ją matysiu ir nereiks kilnoti galvos. Mano žvilgsniu nors galėtų nukeliauti iki Žemės palydovo ir atgal.”

“M? Kažkas pakito! Muzika dingusi, šunys nebeamsi lyg būtų užkimšti, signalizacijos nurimusios. Bet ne, kur tau dings! Reikia tik gerai įsiklausyti: muzika muša ritmą kaip mušusi, šunys irgi atsiliepinėja į vienį kitų ambrijimus, mašinų burgzčioja tiek, kad, rodos, darbo dienos įkarštis, o numalšinti spigiąsias signalizacijų melodijas pavyks nebent praliejus kraują.

Bet ir vėlgi – nėra ko širsti. Garsų vis mažiau. Mėnulio spindesys…”

“Tie garsai yra, tačiau, didžiausiai paties nuostabai, jų kaip ir nėra! Gal klausa pablogo? Yra kaip buvę. Tačiau... šit jų nebėra! Ne, klausos nepraradau. Šit ir nepageidautini garsai. Kaip čia dabar? Taip man niekada nebuvo. Tų garsų kaip nėra, bet jie lyg ir yra.”

Kas vyksta? Dangus - Mėnulis, debesys - Mėnulis, miškai su upeliu - Mėnulis, tuc tuc tuc - Mėnulis, au au au - Mėnulis, pyp pyp su brrr brrr – irgi! Ar yra kas nors, kas nebūtų Mėnulis? Turbūt ne. Pasaulis - Mėnulis, gyvenimas - Mėnulis, kvėpavimas - Mėnulis, kūnas – Mėnulis. Ir aš pats virstu Mėnuliu! Viskas - Mėnulis. Nėra nieko, kas nebūtų Mėnulis.”

“Aš ne vienas. Mūsų visa kompanija - aš, išgėrę pramogautojai ir šuniukai keliaujame pėsčiomis, o ratuoti žmonės automobiliais važiuoja žvilgsnio tiltu į Mėnulį.”

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Ką pasirinkti? (eilėraštis) (2004)

   Ką pasirinkti?   Alsuoja ugnimi bedugniai pragarai; Derviniai vartai kaitriai blizga atverti.  Ropoja, šliaužioja pilki besieliai padarai...