Ką pasirinkti? (eilėraštis) (2004)

 

 Ką pasirinkti?

 

Alsuoja ugnimi bedugniai pragarai;

Derviniai vartai kaitriai blizga atverti. 

Ropoja, šliaužioja pilki besieliai padarai - 

Tai pasmerktiesiems atpildo ambrozija karti.

 

Bet ji ne tau, tikrai ne tau skirta.

Nesusigundai tu keliais klaidžiaisiais sukti.

Nes maloningoji akis, kai būna atverta,

Vis saugoja tave ir tau sunku suklupti.

 

Daužk stiklą,

Pūsk miglą,

Į kristalą žiūrėk, 

O sutikęs pavojų

Stovėk, nedrebėk.

 

Geriau pažvelki tu į kitą pusę,

Kur nesipliekia tarp savęs grėsmingieji žaibai,

Ir kur nuo amžinojo juoko nepridusę 

Plasnoja angelai vaivorykščių tiltais. 

 

Tu taikykis š ten - visi to nori,

Tik ne kiekvieno norai gali virsti žvaigždėmis.

Atlikęs žygdarbį, sutikęs šlovę oriai

Beveik išgrindei tu sau taką džiaugsmo dienomis. 

 

Tark žodį,

Ausk mintį - 

Tai tavo viršus.

Į neatrastą lobį

Tampi panašus. 

 

Tad rinkis, kurį tau pasiūlo dangus,

Tik savo sprendime nebūki staigus. 

Juk aišku kaip dieną ką tau pasirinkti, 

Ar gėrį, ar blogį, ar sąžinę ginti. 

 

Nes jei susvyruosi ir griebsies lengviausio,

Patirsi tu smūgį perkūno smarkiausio. 

Ir krisi, ir duši kaip krištolo indas, 

O atsitiest bus sunku - nebebūsi didingas.

 

Plėšk skarą,

Skelbk karą,

Tik būki taurus,

Blogybėms didžiausioms 

Lik nepažinus. 

  

Smiltelės, tu ir pienė (eilėraštis) (2004)

 

Smiltelės, tu ir pienė

 

 

Prieš akis - apelsininė žvakės liepsna

Rusena švelniai, bailiai plaikstosi į šonus,

Primindama pavasario kaštonus,

Kurie pražysta kai tik baigiasi šalna.

 

Svajoju apie vasaros bangas saulėtas,

Kuriose gintarai it saulės spinduliuoja;

Tarytum aitvaras padangių vėjas atplasnoja

Ir primena eit pasidžiaugti į kopas smėlėtas. 

 

O kopose - smiltelės, tu ir pienė, 

Ir dar dangus - sutemęs ar šviesus. 

Jis primena kadaise švietusius gaisus,

Kai žuvo mano meilė vienadienė. 

 

  Jinai pranyko. Ir jau niekada nebus kitos. 

Juk vietos širdyje tiktai vienai užtenka.

Ir kai jauti, kad taip beviltiškai ji senka,

Tai lūpos pačios taria: "Jau niekad niekados". 

 

Paskui grįžti uždelsdamas prie mėlyno dangaus, 

Prie amžinų dalykų, kurių yra tik trys. 

Juk nė mirties nasrai jų niekaip neprarys,

Nors nebeliks nei augalo, nei smėlio, nei žmogaus.

 

Ir viskas pasikeis; ir nieko nepavyks pažinti.

Ar mūsų jau nebus? Ar būsime kiti?

O gal seniai dangaus ir žemės pamiršti

Mėginsime darsyk nors laumžirgiais atgimti?

 

Štai vėlgi prieš akis - aptirpus žvakė.

Jos vaško ašaros man primena laikus,

Kada košmaras tragiškai klaikus

Pradingo ugnyse nelyg plaštakė.

 

Ir štai tada tu supranti:

Vis tiek - jei negyvensi tu, gyvens kiti.  

 

 

 

 

Nakties žarijos (eilėraštis) (2002)

Nakties žarijos

 

 

Užgeso liepsnos ir nutilo gojai,

Pravėso oras, stojo ramuma.

Pro langą mus pažvelgusius vilioja

Blausių ir spindinčių pasaulių toluma.

 

Žvelgiu aš tyliai į nakties bedugnę - 

Žarijų žvilga ištisi šimtai!

Kas suskaičiuot jas gali ir nurodyt

Kurios priklauso tau vienam tiktai? 

 

Kai staigiai debesų kalnai išnyksta

Išblyškęs veidas pasirodo dausose. 

Ne visada jis visas, kartais tiktai šypso

Sidabro atspalviu jis lyg vandenyse.

 

Nakties valdovas žengia sau per dangų,

Nedomina jo karas nei taika. 

Saugo jisai nakties pasaulį brangų 

Ir pasakyti bando mums kai ką.

 

O tolimos šviesos salelės skelbia

Istorijas erdvių ir praeities. 

Nežino jos ribų, tiesiog tik žvelgia

Padrąsintos mįslingos pilnaties.

 

Ir jeigu tau kada pavyks suprasti, 

Ką jos ten seka ištisas naktis, 

Galėsi džiaugtis - sugebėjai rasti 

Esmę, kuri yra didžiausia paslaptis.

 

Ir jei tau apskritai brangi ši Žemė,

Jei į žvaigždes žiūrėti tu nepamiršti, 

Ir jei gyvenimą ne tiktai centas lemia, 

Žinok: laimingas tu žmogus - pačioj širdy.  

Nako (eilėraštis) (2008)

 

 Nako

 

                                Nublukusi mandala

                                Padmasambhavos pėda

                                Kanopos spyris

                                Šventas ežeras

                                Apsilaupęs Buda

                                Čortenai aukštybėse

                                Kalnas tamsus

                                Kalnas žėruojantis

                                Vėliava ant kalvos

                                                    siunčia maldas tiesiai į dangų

                                Avino kaukolė virš durų

Kelias į kairę

                                                                                                            Kelias į dešinę

                                Ir Nako baigiasi... 

Eilėraštis Jurgai Ivanauskaitei atminti

Jurgai Ivanauskaitei

 

                                                    Gone with her dreams...
                                                    But some of them remained...
                                                    And inspire...

                                                    She left her friends
                                                    And she flew over Himalaya...
                                                    But they didn't forget her.

                                                    She is absent in this town...
                                                    She is absent in this country...
                                                    She is absent in this world...

                                                    But she is present
                                                                    In this same Space.
 

 

Lauk ateinaut mūsų...

Pamąstymai apie dūdelių žmogų Nepale

 

Pamąstymai apie dūdelių žmogų po viešnagės Nepale 2022

 

Katmandu, Thamelio pagrindinėje sankryžoje kiekvienąkart pro ten einant mane stabdydavo toksai šviesaus gymio "dūdelių žmogus", arba dar jį pavadinčiau "dūdelininku". Vaikšto jis su visai dailiai supakuota puokšte fleitų ir kitokių panašių instrumentų, vos pamato baltą snukį ir iš karto siūlo tas savo dūdeles.

Mane jis "medžiodavo" kiekvieną sykį ir labai atkakliai. Atrodydavo net komiškai (o man gal ir nemandagiai bei įžūliai), kada man einant dvylika kartų per dieną pro tą sankryžą (o tiek kartų tekdavo eiti dažnai, nes visi keliai veda pro ten), lygiai dvyliką kartų jis į mane kreipdavosi: "Hello, flute?"

Negalėčiau sugalvoti man nereikalingesnio ir neįdomesnio daikto nei fucking dūdelė, kurią nežinau kur pritaikyčiau ir kur dūduočiau. Ir jis taip kiekvieną kartą man ją pasiūlydavo kiek tik eidavau pro šalį, o aš kiekvieną kartą papurtydavau galvą, o paskui tiesiog ignoruodavau ir nueidavau savo keliais.

Galvojau, gal jį užsiknis. Pavyzdžiui, aš nenorėčiau, kad į mane žiūrėtų kaip į tuščią vietą, arba kad pro mane lanku lenktųsi kaip kokio maro. Aš taip ir darydavau - kartais pereidavau į kitą gatvės pusę. O kai sykį jis nusisukęs kalbėjosi su "balionų žmogumi", arba "balionininku", ir manęs nepamatė, tai jaučiausi kaip pergalę pasiekęs, ramiai praėjęs pro šalį.

Šį žmogų atsimenu visais kartais, kada tik buvau Nepale: 2010, 2011, 2018, 2022 metais. Jisai ištisus metus, ištisus dešimtmečius tenai pat, Thamelyje, ant gatvės, su savo dūdelėmis. Jo šviesus gymis kelia man mintį, kad gal jis koks hipis, nuo senų laikų užsilikęs Katmandu ir pašventęs savo gyvenimą dūdelių pardavinėjimui. Žinoma, gali būti ir ne taip, nes šviesios odos žmonių pasitaiko visose šalyse.

Kaip ten bebūtų, jisai tiesiog paseno toje gatvėje, pardavinėdamas savo dūdeles, ir pardavinės jas toliau. Tai man sukėlė daug apmąstymų:

1) Kaip tas žmogus jaučiasi? Ar tikrai jam neatrodo gyvenimas švaistomas veltui, tiesiog "stumdant" ne vaistus, net ne maistą, o tokį mažai reikalingą daiktą kaip fleitos? Ar jis tuo realizuoja save?

2) Net būdamas hipis iš 1970's, užsilikęs Katmandu ir ten prigijęs, argi negalėjo susirasti pelningesnį, naudingesnį darbą ar amatą, nei kasdien šlifuoti gatves saulėkaitoje ir lietuje, kalbinant užsieniečius ir verčiant juos gūžtis bei trauktis nuo jo?

3) Ar ir kaip jis pragyvena iš tokio amato? Galbūt tas fleitas po truputį kažkas ir nuperka, bet jos ir taip pigios, o turistai dar žino, kad reikia derėtis, tai iš tokios prekybos ne kažin ką uždirbsi, nebent prasimaitinimui.

4) Iš kur reikia imti tiek kantrybės, o galbūt būti taip skersą padėjus ant kitų žmonių reakcijų, kad tam pačiam praeiviui dvylika kartų siūlytum tą pačia dūdelę beveik žinant, kad jis atsisakys, o po kokio šešto pasiūlymo jau ir iš principo nepirks, nes vakariečiams tai - labai "naglas" lindimas į akis? Juk iš esmės tai - siūlymas žmonėms nereikalingo daikto, tikintis išpešti iš jų pinigų. Aš tai turbūt jau po dviejų trijų neigiamų atsakymų susivyniočiau meškeres ir eičiau kur nors į restoraną bulvių skusti ar turistų po miestą vedžioti - daug prasmingesni darbai.

Tačiau tas dūdelių žmogus visada ten... Ir tikriausiai visada bus...

Mąstau, tam reikia specifinio charakterio, nebijojimo užkalbinti žmonių (aš, kadangi baidausi svetimų žmonių, net nedrįsau šio žmogaus nufotografuoti, o juo labiau užkalbinti - tokiu atveju be dūdelės tikrai neišsisukčiau), ramybės, kantrybės, optimizmo tikintis, jog 56-as ar 78-as užkalbintas žmogus vis tiek nupirks. O svarbiausia - jaustis tiek savo vietoje ir būti tiek patenkintam savo padėtimi, jog nesijausti leidžiant gyvenimą pro šalį, ne veikiant ką nors įdomaus, galbūt kitiems ar sau naudingo, o tiesiog... stovint gatvėje su kalnu fleitų ir ta pačia fraze 1000 kartų per dieną kalbinant kad ir tuos pačius praeivius...

Seniai nebemanau, kad gyvenimo prasmė - būtinai kažkokia didinga, pakeisti pasaulį, nuversti kalnus, kažkaip ypatingai pasižymėti ir pan. Na, bet gatvėje trukdyti žmones, siūlant jiems visiškai nereikalingą daiktą, uždirbant grašius (aišku, nežinau kiek jis uždirba, bet, spėju, ne tiek kiek kelionių organizatoriai) ir tai daryti dešimtmetis iš dešimtmečio...

Buvau lyg zen lazda stuktelėtas ir iki šiol sprendžiu mintyse šitą dūdelių žmogaus rebusą. Jaučiu, kitą kartą Nepale bandyčiau jį pakabinti ta tema - būtų man bent išėjimas iš komforto zonos.

Kita vertus, jau būdamas šiose mintyse Instagrame pamačiau vieno pornoaktoriaus įrašą, kad jis jaučiasi gyvenantis savo geriausią gyvenimą, kokio visada norėjo. Ir vėl man trinktelėjimas zen lazda - antrą kartą...

Kam fleitos, kam pornofilmai, tačiau tai rodo, jog absoliučiai bet kas gali žmogui suteikti prasmę tokiu lygmeniu, kad jis nieko daugiau ir neieškos. Ir nelaikys to kažkokiu gyvenimo priedu, o būtent pilna prasme. Nežiūrės kaip "kopti karjeros laiptais", arba siekti daugiau, geriau, tačiau liks prie to paties - bet ne kaip prie suskilusios geldos, kai nieko geresnio nėra, o kaip prie savasties šaltinio, esminio dalyko, kuris daro gyvenimą vertą gyventi...

 

Vakaris Šaulys

2022-11-06

Įdomiausios mintys iš "Tyrojo krištolo vėrinio" (Tibeto medicinos traktato)

 

Mintys iš „Tyrojo krištolo vėrinio“ (Tibeto medicinos traktato)

 

·       Turkis randamas Manasarovaro ežero dugne;

·       Nuo kepenų ligų gydo nuo peilio žuvusios dvylikametės mergaitės kepenys;

·       Gydomosios medžiagos: dinozaurų kaulai, žmogaus kaukolė;

·       Akmuo vandens širdis saulėje išleidžia vandenį. Žaibuojant pastatomas meteoritinės geležies indas vandens, į jį panardinamas bronzinis dubenėlis. Trenkus žaibui, dubenėlis suyra, o indo dugne lieka vandens širdis;

·       Koralai, augantys smėlyje, yra šviesesni, taip pat be saulės šviesos;

·       Garudos išvemtasis akmuo;

·       Raudonasis perlas susiformuoja vandens gyvūnuose (moliuskuose), kai juose įsikūnija Budos. Ryškiai baltas perlas susidaro dramblių vado galvoje. Granato raudonumo perlas randamas Vakarų Mongolijos gyvačių smegenyse;

·       Gyvsidabrį galima išgauti išgręžus purvinus lavono drabužius;

·       Kai kurie brangakmeniai netgi tamsūs švyti, pvz., ryškiai juodas akmuo gali švytėti rausvai;

·       Sveikatai naudinga pasikasti žemių iš po pelės urvelio ir vartoti;

·       Taip pat sveikatai naudingi balto ožio dešiniojo rago galo pelenai;

·       Tantros praktikuotojo akies obuolys gydo epilepsiją, kai nešiojamas ant kaklo kaip amuletas;

·       Vartojamas žmogaus liežuvis ramina penį, o balto šuns liežuvis kelia erekciją;

·       Katės tiesioji žarna siaurina makštį;

·       Džiovintos šuns sėklidės ištraukia iš gimdos kūdikio lavonėlį;

·       Jaunos moters lytiniai organai išvaro iš vaiko piktąsias dvasias;

·       Tibeto medicinoje naudojamos tokios žmogaus kaukolės: 1) senos, ilgai pragulėjusios po žeme, 2) baltos, išplautos lietaus ir išdžiovintos saulės, 3) degintos iki pelenų (be deguonies);

·       Sudegintos sutuoktinių poros pelenai apsaugo nuo ginklų ir piktųjų dvasių;

·       Tepamos metus pragulėjusio numirėlio smegenys ištraukia votis;

·       Žmogaus išmatos šalina piktąsias dvasias;

·       Avies spirų vonia naikina nesveiką limfą, ožkos spirų vonia – raupsus ir apsinuodijimą;

·       Šaltas žmogaus šlapimas gydo akių ligas;

·       Gyvūnų mėšlas tepamas ant žaizdų, kad sparčiau užgytų;

·       Rujojančio šuns šlapimas, susimaišęs su sperma, šalina burnos pūlinius;

·       Šerno žarnų turinio arba išmatų, sudegintų be oro, pelenų, sulipdytų karvės šlapimu ir sumaišytu su cukrumi, mišinys malšina aštrius skausmus, gydo sunkias infekcines ligas, užkrečiamąsias ligas ir geltligę, ypač - tarsi gydomasis nektaras - skrandžio užkrėtimą.