Šauksmas (Smooth Optimism Remix)

 

Šauksmas (Smooth Optimism Remix)

 

           Suskambo vėjo varpas. Šiaip jo garsas ramina, guodžia, tačiau šį kartą vyras krustelėjo iš savo besapnės mieguistos būsenos. Ar kažkas ateina? Vos pasijudino, pajuto dieglį šone po šonkauliu. Skausmas priminė jo siaubingą padėtį, kurią gydytojai patvirtino prieš dvi savaites. Ilgą laiką nepaisęs mažulyčių mauduliukų tai vienoj, tai kitoj pilvo pusėj, vyras darbe pakrito ant grindų susirietęs iš skausmo. Įvarė gerokai siaubo kolegoms; šie iškvietė greitąją pagalbą. Greitoji nuvežė į ligoninę, atliko tyrimus, galop patvirtino „pamatus“ išklibinusią diagnozę: trečios stadijos skrandžio vėžys. Iš keturių opų dvi supiktybėjusios. Ir tiek smarkiai, jog vyras mąstė apie išėjimą.

           Vėjo varpas toliau skambčiojo, daužėsi durų stakton. Niekas neįžengė. Vyras bijodamas krustelėti žvilgtelėjo pro langą. Ten šviesaus smėlio krantas, ir ramiai tyvuliuojantis ežeras. Už jo – papilkėjusio miško linija. Ir vanduo papilkėjęs: dangus apniukęs, leidžiasi sutemos. Tik dabar pastebėjo, kad kitam krante pastatytas namelis – gal pavėsinė, gal šašlykinė.

           Atėjo žmona, nešina dubenėliu ir sauja tablečių. Vyras nusipurtė – ir vėl teks valgyti, ryti, dirginti žaizdotą skrandį.

           - Reikia užvalgyt, - tarė ji, - nevalgęs nebūsi. Čia labai nepiktas patiekalas – trintų šiltų daržovių tyrelė. Kad skranduką labiau paglostytų, įmaišiau sėmenų glitimo.

           - Čia koks liaudies receptas? Pati taip sugalvojai? Koks skonis? - nepatikliai dirstelėjo vyras.

           - Ragavau – tikrai valgoma, - patikino žmona. - Sugalvojau. Aš juk noriu, kad tau geriau būtų.

           - Suprantu, - atsiduso vyras. Auksinę žmoną jis turi, kaip neseniai pamatė. Ir vis tiek toji tyrelė, net protų suvokiant jos naudą, rodėsi nelyg kankinimo iš vidaus įrankis. O apie sausą kietą maistą baisu ir pagalvot. Kąsnio kramtymas 60 kartų mažai tegelbsti.

           - Juk tu žinai, kad nevalgęs negyvensi, - tarstelėjo žmona. Ir tuo užvedė filosofinius apmąstymus. Vyras įsižiūrėjo į padūmavusius tolius pro langą. Kilo rūkas, sumišęs su prieblanda.

           - Klausyk, - kalbėjo žmona, - trečia stadija – tai ne ketvirta. Tu dar nesi viena koja kape. Nelaikysiu tavęs kvailiu, nebūsiu mandagi ir nemekensiu, jog tai slogai prilygstantis susirgimas, tačiau svarbiausia nesilaidoti anksčiau laiko. Šiuolaikiniai vaistai padeda. Bus ir chirurginis gydymas. Daug žmonių tai patiria. Svarbu eiti tolyn, nesustoti pusiaukelėj viskuo nusivylus.

           - Nesustosiu, - giliai atsiduso vyras, ir nuo smarkesnio šonkaulių sujudinimo jam nudiegė šoną. Jis susiraukė. - Sunku nesustoti, kai reikia nueiti tūkstantį kilometrų, o tau ir žingsnis žengtas kelia baisias kančias. Atsimenu, kaip traukdavau per dantį tave, esą be reikalo apgamus šalinai...

           - Neimdavau aš į galvą, - nenorėjo sutuoktiniui kaltės jausmo didinti žmona. - Aš visada tikėjau, kad rūpintis savimi apsimoka. Bet juk tu nukreipi kalbą.

           Vyras šįkart negiliai atsiduso. Nenorėjo nusigręžti nuo lango.

           - Gal po tavo diagnozės ir atrodau furija, - ryžtingai tarė moteris, - bet aš tau ketinu sumaitinti šią jau gerokai pravėsusią tyrę. Nagi, žiokis!

           Vyras dar spėjo pamatyti, jog anapus ežero virš miško linijos patekėjo pilnas mėnulis.

           „Egzekucija“ truko apie 10 minučių. Lyg skrandžio funkcija būtų ne virškinti, ne priimti maistą. Jis susitraukinėjo, trūkčiodamas ir patį šeimininką, rodės, „neatpažįsta“ maisto. Lyg skrandis būtų plautis ar šlapimo pūslė.

           - Dabar užgeriam šias tabletes, - lyg su vaiku atlaidžiai šnekėjo žmona.

           Viską ištvėręs, likęs vienas kambaryje, vyras išsijungė šviesą. Į tapetus ar lubas žiūrėti neįdomu. Liko lango rėmų apribotas ežeras su mėnuliu. Šis spėjo gerokai patekėti, o ežero paviršiumi driekėsi bangelėse mirguliuojantis mėnulio atspindžio takas. Vyras neprisiminė, kada taip buvo žiūrėjęs seniau – kelias minutes į vieną tašką – ir nepanūdęs tuoj pat šokti, bėgti, daryti. Taip jam bežiūrint, ežero pakrantėj pasirodė šerno pavidalo gyvulys su gauruota kupra. Tokio nebuvo tekę matyti! Vyras net pasikėlė lovoje, nors tai kainavo šiek tiek skausmo. Padaras pašmirinėjo krantu.

           „Tačiau kokios didelės stačios jo ausys! Vos ne zuikio ir šerno hibridas. Negali būti! Tokių žvėrių nesama. Jau vaistai veikia“, mintijo vyras. Net jei vaizdas netikras, jam buvo be galo įdomu tai stebėti. Staiga gyvūnas atsistojo ramiai, atsisukęs snukiu į mėnulį... ir nuskuodė raibuliuojančiu mėnulio taku tolyn per ežerą...

           Už ežero pasiuto loti šunys.

           - Turbūt pasiekė kitą krantą, - pamąstė vyras.

           Jis žiūrėjo toliau. Vėl jo dėmesį prablaškė juodas padaras. Tik šį kartą nemįslingas – kaimynų katinas Tomis. Jis perbėgo palange, švilptelėjęs pūsta uodega nupėdino prie vandens. Kaip gražiai atrodė: panardino snukutį į vandenį ir lakė tiesiai iš mėnulio tako. Antra įdomybė šį vakarą, leidusi primiršti savo apgailėtiną padėtį bei įprastais tapusius maudulius. Pažvelgus antrą kartą, vyras Tomio nebematė.

           Nejaukios ūkanos kilo aukščiau, sklido iš visų pusių, ėmė gaubti pakrantės meldus; drėgmė skverbėsi į kambarį.

           Kažkur anapus ežero atvyko jaunuomenė. Ėmė girdėtis smagūs balsai, šūkčiojimai, padrikas juokas, o vėliau ir veikiau juntamas nei girdimas tuc tuc tuc ritmas.

           Ūmai garsai pritilo. Vyras pakrantėje išvydo dar vieną veikėją. Prie ežero atėjo žmogaus pavidalo padaras stačiomis katino ausimis, su sparnais – lyg didelis šikšnosparnis.

           „Būtų be sparnų – būtų Betmenas. O dabar lyg koks Belzebubas“, - pagalvojo vyras. Belzebubo pavadinimą buvo kažkada girdėjęs, nors nė nežinojo, kas jis toks ar kaip atrodo. Šiai situacijai iš smegenų vingių iškilo būtent toks žmogystos įvardijimas, tad greičiausiai jis tinkamas.

           „Belzebubas“ patūpinėjo palei krantą, lyg uostė, lyg rinko augalus, pašnarino meldus, laikas nuo laiko plastelėdamas savo plačiais plėviniais sparnais. Vyrui buvo labai įdomu, vis dėlto šūktelėti neišdrįso – nejauku. Be to, gali nubaidyti įdomų reginį, kuris turbūt nė neįtaria esąs stebimas. Galvojo, tikriausiai koks jaunuolis apsirengė Betmeno kostiumu, prisitaisė sparnus ir išėjo laukan pasilinksminti. Turėtų atkurnėti linksma kompanija iš paskos. Bet jis vienas jau kurį laiką, neatrodo skubantis, neatrodo kažko laukiantis. Vyras net panorėjo paslaptingąją personą demistifikuoti užkalbindamas. Ketino šūktelti. Nešūktelėjo – išbaidytų žmogų.

           Pro Belzebubą pralėkė kaimynų katinas Tomis. Tas krūptelėjo, mostelėjo sparnais, bet labiau nesusidomėjo. Vyro nuostabai, jis atsistojo krūtine į Mėnulį, išskėtė sparnus ir... žengė ant vandens paviršiaus. Nepanašu, jog koja būtų panirusį į vandenį. Vanduo nesitaškė nuo žingsnių. Belzebubo figūra lėtai žengė tolyn mirguliuojančiu Mėnulio šviesos taku į ežerą. Kas žingsnį jis suplevendavo odiniais sparnais, gal kad neįgrimztų. Ir taip jo figūra mažėjo, kol išnyko tamsaus miško ruože. Mėnulio takas ribuliavo lyg nepaliestas.

           - Žmona! - pašaukė vyras.

           Išgirdo dunksinčius žingsnius. Ji tiesiog įgriuvo pro duris.

           - Brangusis, kas??!! - dūsavo ji.

           - Ten ežere yra arba lieptas, arba kūlgrinda, - pareiškė vyras.

           - Liepto ten tikrai nėra – juk patys šiltu oru maudomės. O dėl kūlgrindos nežinau. Turbūt nėra. Pameni, kai mes jaunesni būdami nuo tėvų ir kaimynų slapstydamiesi lakstėm pakrūmėmis ir paežerėmis, išbraidėm šį ežerą – kur lieptas tai lieptas, o jokių slaptų takų neaptikom. Ir jokių pasakojimų iš senovės apie tai nėra. Kodėl tau taip parūpo toks nesvarbus dalykas? - susiprato ji. - Aš persigandau, kad tau kažkas negerai. Sakyk jei ko reikia. Valgyt? Gert?

           - Ne!! - suūkė vyras graudžiu balsu.

           - Bet tu nemanai, kad aš noriu tave nužudyt? - nepatenkintu balsu užmetė žmona.

           - Žinoma, ne, mieloji, - patvirtino vyras. - Su šiais skausmais aš noriu valgyti ir gerti kada priklauso, kad palaikyčiau gyvybę. Jokių kramsnojimų ar užkandžiavimų – tai mane tiek nukamuoja...

           - Mielas mano, man labai smagu, kad nelaikai manęs inkvizitore. Žinok, ne vien tu kenti. Kenčiu ir aš norėdama padėti, o ne visada jausdamasi galinti tai padaryti. Kenčia ir vaikai. Vis tiek po pusantros valandos ateis vaistų laikas. O jų ant tuščio skrandžio negalima. Teks užvalgyti – bent jogurto ar sultinio.

           Stipriai sužvango vėjo varpas prie durų. Kadangi oras tykus, ne audra, vadinasi, kažkas atvažiavo. Žmona nuėjo atidaryti. Vyras girdėjo pasilabinimą, vyrišką pagyvenusio žmogaus balsą. Atpažino – tai juk bendradarbis Dalius! Visada mėgo su šiuo bičiuliu susitikti. O kaip bus tokioje būklėje?

           - Sveiks drauguži! - lyg viesulas jaunatviškai įsiveržė kolega. - Po pastarojo pokalbio telefonu panorau būtinai tave aplankyti! Žinau, tavo padėtis nelengva. Neapsimesiu, kad viskas gerai. Taip pat neketinu verkti, į kokią graudžią padėti tu, bičiuli, patekai. Galim pasikalbėti tiesiog paprastai, nesureikšmindami tavo nesveikatos ar mano sveikatos?

            - Be abejonės, - sutiko vyras. - Tik taip ir noriu kalbėtis. Ačiū, kad gerbi mane ir save.

           - Na ką tu, bičiuli. Tik taip aš ir sutinku bendrauti. Taigi. Mano sūnus pagaliau grįžo iš savo Pietų Amerikos! Bastėsi visur: po Argentiną, Čilę, Peru, Boliviją, Venesuelą, Kolumbiją. Atsimeni, kaip skundžiausi tau, kad nesusitupi, klajoja, nori neaišku ko, ieško, užmetęs visus diplomus ir specialybę, veltui švaisto laiką, eikvoja pinigus. Ir net sau naudos negauna. Atsimeni?

           - Žinoma, atsimenu, - atsakė vyras. - Pastaruoju metu tai būdavo viena iš pagrindinių mūsų pokalbių temų.

           - Atleisk jei tau įkyrėjau su tuo, - atsiprašė bendradarbis. - Tavo vaikai dar nedideli; mano jau suaugę. Kiti rūpesčiai. Tai va ką aš noriu pasakyti! Galų galų galiausiam gale jis surado!!!

           - Surado ko ieškojo? Tai, apie ką mes tiek kalbėjomės? Sveikinu!

           - Taip!! Nei bažnyčia, nei dvasinės grupės, nei draugai – niekas jam nesuteikė ramybės. Ir jis blaškėsi kaip išprotėjęs po visus žemynus, išbandė visas praktikas, išragavo visus patiekalus, išdėvėjo visų aplankytų tautų tautinius drabužius, įkopė į švenčiausius kalnus bei nusileido į nešvenčiausias pragarmes. Nesakė, bet, manau, išmylėjo visas patikusias bei su tuo sutikusias moteris. O rado jis...

           - Ką??!! - vyras taip susidomėjo, jog nejuto skausmų. Net pamiršo esąs didžiulis ligonis.

           - Actekų palikuonę Mają, kurią įsimylėjo! - nusijuokė bendradarbis.

           - A, - pratarė vyras. - Jeigu nuoširdžiai, tai tikėjau, kad jis ieško, pavyzdžiui, dvasinių dalykų ir juos atras. Čia gana netikėta.

           - Ir man! - pripažino kolega. - Juk mums nesakė ko būtent ieško. Gal nė pats nežinojo. O žinai kur surado? Oro uoste! Karakase! Kai jau išsileidęs pinigus bei išbaigęs vizą kiūtojo oro uoste skristi į Madridą, pamatė ją, beperkančią sumuštinį. Pats tokio užsimanė. Tada užkalbino merginą, nusipirko tokį patį. Taip jie susikūkavo tenai.. Madride Maja buvo gavusi darbą. Jis porą savaičių ten pabuvo, su ja susitikinėjo. O kitą savaitę keturioms dienoms parsiveža į Vilnių!

           - Manai, vaikino ieškojimai tuo pasibaigė? Linkiu to, - tarė vyras.

           - Tikiuosi, - atsakė bendradarbis. - Bent laikinai. Jeigu ieškotojo tipas, tai gal visą gyvenimą ieškos. Tačiau turės tai, kas padaro jį laimingą. Jeigu jam bus gerai, man irgi.

           Vyras sužiuro pro langą ežeran. Šiuo metu jam nelabai rūpėjo bendradarbio sūnus. Todėl, o galbūt ir ne todėl jis prie ežero išvydo žmogaus trumpais plaukais siluetą. Atrodytų, paprastas žmogus. Tačiau elgiasi ne paprastai. Paprastas žmogus atėjęs į pakrantę ar užsirūkytų, ar prisėstų, ar trauktųsi meškeres, galbūt graibytųsi valties melduose. O šis tik sustojo nugara į vyro langą ir įsispitrijo į Mėnulio diską.

           „Irgi vienas iš tų mėnulio žmonių“, pamąstė vyras. „Nors anie nebuvo panašūs į žmones, nebent Belzebubas – žmogiškiausias iš jų“.

           - Kažką ten matai? - iš užsisvajojimo pažadino svetys.

           - Ar regi tą žmogų? - nedrąsiai klustelėjo vyras.

           Kolega įdėmiai, suraukęs kaktą nužvelgė ežero krantą.

           - Lyg nematau. Bet aš išvis tamsoje prastai skiriu daiktus, - prisipažino kolega.

           „Vadinasi, jis nerealus“, - nusprendė vyras.

           Tuo tarpu atėjusiojo prie vandens šešėlis pasisuko visai veidu į Mėnulį, pečiais uždengė mėnulio taką per bangeles. Žmogus jau buvo lyg bežengiąs tuo mėnulio taku kaip ir jo „pirmtakai“, tik štai atbildėjo kuo tikriausių, garsiai klegančių paauglių būrys.

           - Gerai, nebevarginsiu tavęs. Eisiu. Sveik ir nepasiduok! Pameni mūsų susitarimą – kai tik prisiruošim, būtinai vyksim slidinėt? Iki to dar laiko yra. Kaupk jėgas ir taisykis, bičiuli, - atsisveikino bendradarbis.

           Vyras nesumojo padoriai atsisveikinti. Lyg veptelėjo atsisveikinimo „sudie“, pats nebūdamas tuo tikras. Šiandien langas – jo „monitorius“ į gyvenimą. Taigi paaugliai. Jie atsinešė su savimi muziką, ir ne bet kokią pačią populiariausią, o sunkius itin greitus ritmus bei trūkčiojančius garsus. Reivas. Nepiktina vyro ši seniai negirdėtos muzikos rūšis. Jam daug pikčiau, kad tie „išbaidė“ „mėnulio žmogaus“ šešėlį ir vyras nepamatė, ar tas nuėjo kur ir visi prieš tai. Dabar jo ten nebuvo.

           Merginos kvatojo, spygavo. Vaikinai kažką juokingo pasakojo. Kiekvieną komentarą palydėdavo griausmingas juokas.

           - Kas ten bastosi tokiu metu!! Ir spardo kelio akmenis! - kažkas šaukė.

- Jau rupūžės tinklus stato! – užspigo merginos balsas.

- Arba pakrūmėmis romantiškų nuotykių ieško! - kitas jai atitarė.

- Kur jau čia tokiam kaime nuotykių surasi! – “nuleido ant žemės” kažkuris iš pramogautojų.

- Cha cha cha!! – subliuvo gal kokie penki balsai, iš kurių vienas labai plonas ir spigus.

- Kažkas prisilakęs bando rėplioti namo kažkur miško kotedžuose ir pakely kelia                    triukšmą!

           Negana šio alaso, ėmė loti šunys, netoliese pasileido klykti automobilio signalizacija, šalia viso to atsklido dardančio traukinio bildesys.

           „Civilizacija yra šūdas“, - nusikeikė vyras.

           Jaunuoliai po nepilnos valandos nuėjo iš kur atėję. Vyras susiintrigavęs bijojo akis nuleisti nuo mėnesėto ežero, kad tik nepraleistų kokio keliautojo mėnulio taku. Nebeatsiminė, kada buvo taip įsitraukęs į kokią veiklą, kad dingtų viskas aplinkui. Štai kokį žavesį turi paprastas, miriadą kartų matytas reginys. Deja, naujų būtybių nepasirodė. O galbūt vyro akys persijungė į įprastą regėjimo dažnį? Tuo metu ežero paviršius tapo toks ramus, kad mėnulio šviesos takas nebe raibuliavo, o ištisai žėrėjo iki pat juodo miško masyvo kitam krante. Lyg būtų kuo tikriausias apšviestas tiltelis. Didinga mėnesiena jau buvo gerokai pakilusi.

           Tik štai subildėjo prieštvaninių laikų rankena. Kambarin įsiveržė žmona su vaistais bei lėkštele trinto maisto.

           - Užsidek šviesą! - paprašė ji.

           Vyras spragtelėjo jungiklį. Staigiai atsigrįžo į žmoną ir mintyse sudejavo, jog prasidės dar vienas „inkvizicijos raundas“. O gal ne?? Juk jis net šoktelėjo, loštelėjo, o skrandžio dieglys nė nedigtelėjo! Vyras bijojo krustelėti. Nejaugi tikrai?? Žmonai buvo kiek nelaukta, jog brangiausiasis lyg niekur nieko, lėtai, tačiau ramiai ima kąsnius, kramto maistą, nuryja nė dejonės neišleisdamas. Paskui netgi tablečių saują sugėrė įprastais gurkšniais. Šįkart sumaudė sumautas šonas. Jis linktelėjo. Tačiau ko norėti?! Juk jis kaip žmogus pavalgė, pasitaisė lovoje, pasirąžė, o nuo skausmo net inkštelėti neprireikė!

           Žmona pastebėjo:

           - Džiaugiuosi. Tu sveiksti nuo pat šios dienos!

           Vyras irgi pasidžiaugė. Nesakė ką regėjęs. Jei norės, apsakys kitą dieną.

           - Labanaktis, - palinkėjo žmona. Šiąnakt ji nebeateis.

           Vyras atsisuko į mėnulio bei ežero vaizdą. Tai jie jį prablaškė, tai jie jį patraukė, jie jį apžavėjo. Ir gerokai apmalšino skausmus! Mėnulio magija? Žmogaus magija? Vaizduotės galia?

           Vyras patogiai atsirėmė į pagalvę ir davė sau žodį, jog būtinai išsikapstys. Pirmieji ženklai jau yra. O grįžęs į įprastą kasdienybę, daugiau dėmesio skirs gamtai. Kad ir atsisės  šioje pačioje pakrantėje ir žiūrės žiūrės į mėnulį – kol patenkins alkį. Ir jokia žmona anksčiau laiko jo namo neprikvies.