2021-01-18

Šauksmas (Unplugged Version)

 

Šauksmas (Unplugged Version)

 

- Pagaliau baigėsi, - atsiduso vyras. Ką tik pasibaigė vakaro žinių laida. Pasibaigė ir sportas, ir orai. Vaikai jau turėtų miegoti. Žmona prašė ateiti į kambarį praėjus pusvalandžiui po žinių. Gal pavalgyti? Daug skanumynų šaldytuve. Ne. Tai gal pasiklausyti muzikos? Irgi nepatraukli mintis.

Vyras įsijungė šviesą. Atsigulė. Netruks prabėgti tas pusvalandukas. Galvoti jis tikrai turėjo apie ką. Kartais net prieš vyro valią mintys primindavo save.

Jo gyvenimas senokai nukrypęs nuo pageidautino kelio ir neketino pasitaisyti. Vyras lygino savo gyvenimą su Lietuvos keliais. Šalies keliai ir žmonių gyvenimo keliai turi turėti kažką bendro. Tai ne šiaip įsitikinimas. Vyras manėsi tam gavęs užtektinai įrodymų. Antai Lietuvoje daug vietinės reikšmės kaimo keliukų bei vieškelių; tokiais dardėti nemalonu nei žmogui, nei tuo labiau transporto priemonei. Visgi tie keliukai po gana neilgo važiavimo išveda į platesnį, geresnį ar visai gerą lygų kelią, kuriuo drąsiai gali zvimbti 120 km/h. Šis vėliau gali subjurti, bet galop vis tiek įsilies į geresnį už save. Lietuvoje keliai gana geri. Tokie turėtų būti ir žmonių gyvenimai.

Deja, vyro atveju tai nesitvirtino.

Prieš pusmetį vyras pakeitė darbą. Šiaip taip dirbo, bet jautėsi vidutiniškas darbuotojas. Krūviai nežmoniški; ne kitokia ir atsakomybė. Viršininkai su juo bendravo nereikšdami pretenzijų, vis dėlto tame santykyje jis juto dirbtinumą, kas baisiausia, iš savo pusės. Jį slėgė įtampa. Sunku keturiasdešimtmečiui keisti veiklos pobūdį, manė jis. Nenuostabu, kad kiti nusigeria. Juk jam pridera padoriai rūpintis šeima. Šeimos nariai nei puse žodžio nepriekaištavo dėl namų ūkio, tačiau jis pats jautė nesąs patenkintas savimi. Keliasi po šešių, grįžta septintą, šeimyną mato, galima sakyti, retkarčiais. Nuolatos skuba. Kamščiai tapo išvis nepakeliami. Niekada nesi tikras, ar suspėsi. Atlyginimas nežymiai sumažėjo. Sakė, greitu laiku būtinai pakils. Bet bankai reikalauja kasmėnesinės dalies už paskolą. Dar neaišku, ar brolis po avarijos visai pasveiks. Mamos sveikata irgi pablogėjo. Vyras prieš savaitę liovėsi vartoti antidepresantus tik todėl, kad draugai primygtinai patarė. Draugai, kurių gal tris mėnesius nematė, vien girdėjo balsus per telefoną.

Už durų skambtelėjo vėjo varpas. Vyras išėjo į lauką. Vakaras tvyrojo gaivus, tykus. Rūkas gaubė žemesnes lankų vietas. Nieko nesimatė aiškiai, viskas panirę rūkan arba prieblandon. Vyras nulipo laipteliais į sodą. Kilo noras pasivaikščioti. Praėjo ne daugiau kaip dešimt minučių – grįš laiku. Jis išėjo anapus tvoros, pasuko į lankas. Praėjo kaimynų namus. Eidamas palodė keletą šunų.

Vyras jau buvo laukymėje, ėjo siauru keliuku. Jau jis paniro į rūkus.  Drėgmė smelkėsi per drabužius.

Po kojomis kažin kas šmurkštelėjo. Juodas padaras. Katinas tempiasi papjautą balandį. Katinui dingus, pro ūkus prasiskverbė koncentruotos šviesos žiburėlis, laisvai judantis į šalis. Senis su žibintuvėliu.

- Labą vakarą! – pasisveikino sutiktasis.

       - Sveiki, - be entuziazmo atsakė vyras.

- Kur keliauji? – paklausė žmogus.

- Nežinau, - teisybę pasakė vyras.

- Keistas atsakymas, - nustebo sutiktasis. – Tokiu metu išsiruošę žmonės paprastai žino, kur ir kokiu tikslu traukia. Bet nekamantinėsiu. Štai aš, pavyzdžiui, einu pasitikti sūnaus, grįžusio iš kelionės.

Žibintuvėliu žmogus mosavo į šonus.

- Man labai neramu, - tarė jis.

- Dėl ko? – susidomėjo vyras.

- Mano sūnus dabar, sako, kažkokiose paieškose. Jis ieško nematerialių dalykų, lyg nusiraminimo, - porino pagyvenęs žmogus. – Tačiau man neramu dėl to, kad jis neturi dėl ko nerimauti, o jam vis tiek trūksta ramybės. Tiek kartų jo vaikystėje visi dalyvaudavome mišiose, iš kunigo ramybės palinkėjimo sulaukdavome, ir tos ramybės jam niekas neįlinkėjo.

- Kiek jam metų? – pasiteiravo vyras.

- Greitai bus trisdešimt. Juolab man neramu, kad grįžęs po ilgos, nuotykingos, įkvepiančios kelionės, jis skambindamas sakė, jog nerado ko ieškojęs. Vadinasi, veltui išleido krūvą pinigų, veltui išėjo iš darbo, eikvojo sveikatą. Sakė, keliaus kitur – gal į Afriką. Bandys ieškoti ten, bet jei iki šiol nerado, tai ar ras ten? Juk dirbti reikia. O jis leidžia šitokius pinigus. Besitrankydamas gali susižeisti ar žūti. Paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti. Mums, tėvams, dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį…

Sutiktasis nutilo. Vyras žvelgė į rūkus.

- Nežinau ką jums pasakyti, - prisipažino tiesiai šviesiai.

- Ačiū tau, - atsakė žmogus kelias dienas neskustu veidu.

Vyras nesuprato, kodėl jam dėkojama, bet į tolesnes šnekas tikrai nemanė leistis.

- Aš tave trukdau, - susizgribo senis. – Jau skubėsiu. Norėčiau atsisveikinti, tačiau nerandu tinkamiausių žodžių. Sakyti labanaktis juokinga, nes dar neini į lovą. Sakyti gero kelio irgi kvaila, nes, sakei, niekur specialiai nekeliauji.

- Iš tiesų. Aš tik šiaip vaikštau. Geros nakties, - atsisveikino vyras. Kiekvienas nakties gerumą supras savaip, taigi tai iš tikrųjų tobulas būdas mandagiai užbaigti pašnekesį tamsiuoju paros metu.

Atsisveikinę juodu patraukė į skirtingas puses.

- Klausyk! Palauk! – atsigręžė senis pro ūkanas.

- Ko?! – nenoromis sustojo vyras.

- Tavo atveju labai tiks! Nueik iki atodangos. Šiąnakt turi švytėti nuostabi pilnatis!

- Gerai, - sumurmėjo vyras ir skubiai nuėjo. Kad pagal kalendorių pilnatis - visi žino. Tačiau kuo ji “nuostabi”? Šiaip jau netoli iki atodangos. Teks praeiti nediduką miškiuką.

Priartėjus pasigirdo triukšmas iš gretimų namų. Kažkuriame skalijo šuo vilkšunio balsu, klykė mažas vaikas, o vyras ir moteris svaidė  prakeiksmus vienas kitam. Aidėjo verksmai. Kuo greičiau pro šią nelemtą vietą, draskančią naktį!

Jis jau miške. Tamsu nors į akį durk. Pro medžius švietėsi tamsus dangus tolumoje. Gal nepasitaikys po padais nei stiklas, nei gyvatė, nei duobė.

Ūmai iš šono atsklido dunksintys bumčiko ritmai – tuc tuc tuc! Moteriškas balsas dainavo. Vyras pasukęs galvą pamatė mašinos žibintus. Aplinkui skimbčiojo buteliukai, sklido juokas. Vyriškoji kompanija ėmė laidyti juokelius, nuo kurių vis labiau leipo.

“Tegu linksminasi”, pamanė vyras nesustodamas. Jis pats taip niekada nemokėjo.

- Kas ten bastosi tokiu metu?!!

- Eik čia! Nebijok! – šūkavo jaunatviškas balsas.

Vyras norėjo kuo greičiau pasiekti atodangą.

Pagaliau! Priešais jį – atvira plati erdvė, apačioje status skardis. Papėdėje vinguriuoja sraunus upeliukas. Už jo – kalvos su miškais, bet visos gerokai žemesnės už šią atodangą. Ten, be abejonės, yra namų, parduotuvių.

Visa tai nublanko ir pasimiršo, kuomet vyras pakėlė akis į dangų. Jame plūduriavo šviesiai geltona Mėnulio pilnatis. Šviesulys atrodė iškilmingai, oriai. Mėnuo valdė dangų – aplinkui vos kelios nupiepusios žvaigždutės mėgino neišnykti jo atspindėtuose spinduliuose. Per dangų slankiojo debesėliai; lyg tyčia joks netemdė galingojo nakties šviesos šaltinio.

Vyras pritūpė ant atodangos krašto. Daugybę kartų regėtas šviesulys priešais jį. Nuo mėnesienos pasaulis atrodė ne toks tamsus.

“Kaip gaila, kad aklieji negali jo matyti”, pamąstė vyras. Tuo pačiu jo vidų užliejo dėkingumas sutiktam senyvam vyriškiui.

Vis dėlto aplinka galėtų būti ramesnė. Iš už nugaros girdisi girti šūkčiojimai, virš viso to – kultinis tuc tuc tuc. Besidriekiančiose žemumose tai šen, tai ten suloja šunys, suburzgia automobilio variklis, klykia iki gyvo kaulo įgrisusios signalizacijos.

“Kaip tai nedera prie šito vaizdo. Civilizacija yra šūdas”, plūdosi vyras.

Susikrimtęs jis kiurksojo ant atodangos viršaus. Visgi negalėjo susilaikyti nežvilgsniavęs į pilnatį. Jis įsitaisė taip, kad nereiktų kilnoti galvos. Intensyvus žvilgsnis prasidėjo vyro akyse, tiltu jungė jas su Mėnulio disku. Tuo tiltu kas nors galėtų nukeliauti iki Žemės palydovo ir atgal.

Netikėtai vyras pajuto, jog dingo jį blaškę aplinkos trukdžiai. Muzika nutilo, šunys nebeamsėjo, signalizacijos nurimusios. Bet ne, kur tau! Reikia tik gerai įsiklausyti: muzika muša ritmą kaip mušusi, šunys irgi atsiliepinėja į vienį kitų ambrijimus, mašinų burgzčioja tiek, kad, rodos, darbo dienos įkarštis.

Bet ir vėlgi – garsų vis mažiau. Tie garsai yra, tačiau jų kaip ir nėra! Gal klausa pablogo? Yra kaip buvę. Tačiau... šit jų nebėra! Vyras delnu padaužė žemę – klausos neprarado. Tada sugrįžo nepageidautini garsai.

- Kaip čia dabar? – svarstė jis. – Tų garsų kaip nėra, bet jie yra.

Jis užsižiūrėjo į dangaus šviesulį. Pats nebesuprato, kas vyksta. Dangus tapo Mėnuliu, debesys tapo Mėnuliu, miškai su upeliu tapo Mėnuliu, tuc tuc tuc tapo Mėnuliu, au au au tapo Mėnuliu, pyp pyp su brrr brrr – irgi. Netrukus sunku buvo rasti daiktą, kuris netapo Mėnuliu. Pasaulis tapo Mėnuliu, gyvenimas tapo Mėnuliu, kvėpavimas tapo Mėnuliu, kūnas tapo Mėnuliu, pats vyras irgi tapo Mėnuliu. Ir taip Viskas tapo Mėnuliu. Ir neliko nieko, kas netapo Mėnuliu.

Vyras tebesėdėjo ant atodangos. Jau kuris laikas kaip jis, išgėrę pramogautojai ir šuniukai keliavo pėsčiomis žvilgsnio tiltu į Mėnulį.

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Ką pasirinkti? (eilėraštis) (2004)

   Ką pasirinkti?   Alsuoja ugnimi bedugniai pragarai; Derviniai vartai kaitriai blizga atverti.  Ropoja, šliaužioja pilki besieliai padarai...