Pastaraisiais metais savo aplinkoje bei viešojoje žiniasklaidoje, tarp influencerių ir dvasingumo mokytojų bei sekėjų dažnai susiduriu su pasakymu: „Gyvenk taip, lyg šiandien būtų paskutinė tavo gyvenimo diena“. Skamba girdėtai?
Panašių posakių bei skatinimų yra daugybė variantų: „carpe diem“, „seize the day“, „nepraleisk neišnaudotos nė vienos minutės“; „nežinia kada mirsi, tad išnaudok visas galimybes, kad paskui netektų gailėtis“; „numiręs pasiilsėsi / prisigulėsi“; „įsivaizduok, kad šiandien paskutinė tavo gyvenimo diena; kaip ją praleisi? Taip ir gyvenk visą laiką“; „labiausiai žmonės gailisi ko nepadarė, o ne tai, ką padarė ar padarė blogai / kvailai“; „įsivaizduok, kad sergi vėžiu su metastazėmis ir gyvenk taip, lyg iš tikrųjų juo sirgtum“...
Taigi drįstu pareikšti, kad negyvenu taip, lyg šiandien būtų paskutinė mano gyvenimo diena. Taip nesugebu; ne mano galioms. Kiek įmanau, „skinu dienas“, visgi masė mano minučių praeina veltui ir neišnaudotos. Aš guliu ir ilsiuosi ir dabar – ne tik tada, kai numirsiu. Arbatą arba kavą geriu lėčiau nei galėčiau, juo labiau nesusipilu į gerklę stovėdamas ant kojų. Kartais gavęs pakvietimą sudalyvauti kokioje veikloje ar renginyje, atsisakau. Vietoj mokymosi naujų dalykų ar laiko darbui, žiūriu filmą, ir ne visada jis pasirodo vertas žiūrėjimo. Kartais susidomėjęs kokių atlikėju, perklausau YouTube ne dvi, o penkias ar daugiau jo/s dainų, kam sueina brangiosios mano gyvenimo minutės. Kartais taip įsigilinu į temą, straipsnį ar savo prisiminimus, kad praleidžiu laiką mąstydamas ir svajodamas, arba einu iš straipsnio į straipsnį, kol patenkinu savo smalsumą sudominusia tema. Tam išeina daugiau (kartais GEROKAI daugiau) laiko nei iš pradžių planavau.
Sakysite, o kas čia blogo: giliai domėtis tam tikra tema, nuodugniai susipažinti su atlikėjo kūryba, arba vietoj nusimatytų 30 knygos puslapių perskaityti 70 puslapių? Netgi lėtas arbatos gėrimas laikomas tam tikra meditacija ir dvasinių mokytojų yra sveikinamas. Tačiau įdomiausia, jog tokie laiko praleidimo būdai turi neformalią rangų sistemą – vieni iš jų laikomi vertingesniais nei kiti. Pavyzdžiui, knygos skaitymas laikomas „vertesniu“ savo gyvenimo minučių leidimo būdu negu tiek pat laiko filmo žiūrėjimas; dokumentinio filmo žiūrėjimas laikomas vertingesniu nei trilerio; kėlimasis anksti ir ėjimas miegoti anksčiau daugelio gyvenimo guru yra laikomas vertingesniu nei kėlimasis vėlai ir ėjimas miegoti vėliau, nors būdraujama tokį patį valandų skaičių; pagaliau, lėtas arbatos gėrimas yra laikomas meditacija, tačiau lėtas dulkių šluostymas ar šiukšlių išnešimas – gaišatimi. Tad jei aš visus darbus darau lėčiau, išeina, jog dalį savo brangiųjų gyvenimo minučių paleidžiu vėjais, o galėčiau jas išnaudoti kam kitam – vertingesniam. Jau nekalbant apie maisto gaminimą valandą ar ilgiau, kai galima paruošti ką nors paprasčiau, greičiau, ir nebūtinai nesveikiau.
Asmeniškai man baisu, jog net laiką, kurį norėčiau / galėčiau skirti kūrybiniam rašymui, kuriuo labai užsiimu ir labai vertimu kaip man svarbią veiklą, paskiriu kitiems „nevertingiems“ dalykams, mat tai nėra paskutinė mano gyvenimo diena. Ko gero, verčiau pačiam kažką sukurti, nei tą patį laiką skirti skaitant ne 20, o 50 svetimos knygos puslapių. Nors, kaip minėjau, pasimėgaujant gerti arbatą ar ragauti vaisių yra „vertingokas“ laikas, ypač jei tai darau su dėmesingu atidumu, tačiau lyginant su kūrybiniu rašymu ar kitokia kūrybine veikla, jis beveik bevertis ir stovi ant kur kas žemesnio rango laiptelio nei kūryba. Taigi net ir tame, kas man pačiam svarbu, aš negyvenu taip, lyg sirgčiau vėžiu ir po kelių dienų mirčiau.
Dėl visų šių dalykų kartais jaučiuosi lūzeris. Ir nieko negaliu padaryti. Negaliu sudalyvauti kiekvienam mane sudominusiam renginyje, nors norėčiau; negaliu nesant reikalo prisiversti atsikelti 8 valandą, o net tuo laiku prabudęs, prasivolioju iki 9 valandos ar dar ilgiau. Mąstau, galbūt neturiu valios? Galbūt. Ir dėl to taip pat jaučiuosi lūzeris. O labiausiai dėl to, jog beprasmiškam vartymuisi lovoje sugaišau porą papildomų valandų, per kurias galėjau mankštą padaryti, knygos paskaityti, susiruošti normalius pusryčius ar skirti brangų laiką tam, kam dienoje jo neužtenka arba lieka labai mažai. Dėl to galvoju, kai gyvenimo gale man bus rodomas prieš akis mano gyvenimo filmas, daug tų kadrų nebus labai įdomūs ir užpildyti nerealiai vertingomis veiklomis bei prasmingiausiomis akimirkomis. Žinoma, kažkiek bus ir tokių, bet ne tiek, kiek rekomenduoja dvasiniai mokytojai ar tiesiog žmonės, savo dienas užpildantys jiems svarbiais darbais nuo ryto iki vakaro.
Taigi negyvenu taip, lyg šiandien būtų mano paskutinė gyvenimo diena. Nesugebu, neįstengiu, kartais nueinu „lengvesniu, neprasmingu“ keliu. Net jei dėl to graužiuosi. Tai mane skatina mąstyti, ar apskritai yra įmanoma gyventi lyg paskutinę savo gyvenimo dieną. Ar tai nebūtų pernelyg intensyvu? Pernelyg nepakeliama mūsų psichikai? Ar nesudegintume savęs lyg žvakių pernelyg greitai? Ar išvis gyvenime kiekvieną minutę pasitaiko tiek galimybių pasakyti draugui „aš tave myliu“, išgelbėti gatvėje šuniuką, važiuojant automobiliu sutvarkyti svarbų reikalą, skaityti vien prasmingas knygas, turėti gilius pokalbius su mums imponuojančiais žmonėmis?
The w-/b-/itch in me sako, taip, žinoma, psichika to neatlaikytų. Be abejo, imponuojantys žmonės turi ką veikti, ne kaip su tavim kalbėtis. Kas be ko, keltis 8 valandą tau būtų per anksti ir nesveika organizmui, tai ir miegok iki 9, ar 10.
Taip ir gyvenu... Tik pastebėjau, pradedu vis labiau praleisti laiką pagal savo pajautimą ir mažiau sukti galvą ar gyvenu taip, lyg tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą