Anubis

 

Anubis

 

Liepusi vaikams valgyti grikių košę su džiovintų pomidorų gabalėliais, Monika skubiai ištuštino skalbyklę, susikrovė skalbinius į geldą ir išėjo į balkoną jų padžiauti. Vienos nuo gręžimo susisukusios kelnės išsviro per kraštą ir tekštelėjo ant neplautų, smėlėtų grindų. Monika susikeikė. Pasilenkė kelti drėgno drabužio. Kaip tik tuomet kažkas kniauktelėjo jai už nugaros. Nuo netikėtumo Monika atsitiesė. Gerai įsižiūrėjo. Balkono kampe, ant turėklo tupėjo liesa, pilkšva katė ir didelėmis plačiomis akimis žiūrėjo į Moniką. Kniauktelėjo dar sykį. Nors jų ir pirmas aukštas, dar niekada katinas nebuvo šitaip patekęs pas juos per balkoną. Monika nusistebėjo, po to suirzo. Jau ketino nuvyti katiną.

- Mamyte! Katytė! – su džiaugsmu paskelbė jos septynmetė dukra.

- Katytė miau miau! – pritarė broliukas košiuota burna.

- Kodėl nevalgot?! Ko sekiojat man iš paskos?! Taip ir maniau, kad vos man užsisukus kokį darbą padaryt, jūs nevalgysit! – zirzė ji. – Pavėluosime į darželį! Juk dideli esat – aš negaliu visą laiką su jumis sėdėti ir valgydinti!

- Mamyte! Tegul katytė pas mus gyvena! – paprašė dukra.

- To dar trūko! Kai paaugsit ir patys gyvūnu rūpinsitės, tada ir laikysim! – atrėžė Monika ir jau pasisuko eiti prie katės.

- Mamyte, neišvaryk katytės! – pravirko broliukas, o lūpa jau timpčiojo ir sesutei.

Vaiko „dūdos“ nuaidėjo per visą kiemą. Supratusi, neturinti laiko tokiems niekams, Monika nebekreipė į katę dėmesio. Ji paskubomis užmetė likusius skalbinius ant virvės, paliko geldą balkone, ir paėmusi už rankų abu pyplius nusitempė juos atgal į virtuvę bei sumaitino vaikams dar po porą šaukštų nemėgstamos, nors ir pagardintos, grikių košės. Tuomet ji aprengė savo atžalas ir nusivedė į spektaklį darželyje.

Po poros dienų, visai pamiršusi įvykį, Monika vėl krapštėsi balkone laistydama gėles, kai ją vėl nustebino kniauksmas iš balkono kampo. Tenai tupėjo ta pati sulysusi katė didelėmis, apvaliomis akimis.

- Įsitaisė čia lankytis! Išmoko užlipti! Dabar neatsikratysi! – sušnypštė Monika ir jau ketino vyti katę laukan, kai jos vaikai, tikriausiai turintys antgamtišką intuiciją atsidurti ten, kur tik pasirodo koks gyvūnas, kaipmat atsirado čia ir ėmė bliauti prašydami leisti pasilikti katę. Vėl aidėjo visas kiemas.

Vakare Monika vyrui papasakojo, kad pas juos įsisuko nuolatinė viešnia, o vaikai su džiaugsmu tai patvirtino. Vyras nė kiek nesuirzo; tik pasakė, jog katė laikytųsi balkone, o šiaip jai galima ir dubenėlį vandens įpilti. Tačiau medžioti tegul einanti pati į lauką! Vaikų džiaugsmui ir krykštavimui nebuvo galo. Jie abu tėvelį apkabino ir pabučiavo. Tada berniukas atidžiai į balkoną išnešė mamos pripiltą dubenėlį vandens, o sesutė net katei nupiešė piešinėlį ir išnešusi priklijavo prie balkono sienos. Katė tupėjo balkono kampe ir žvelgė nuo turėklo į vaikus. Tiems atsitraukus bei smalsiai žiūrint, nulipo ant grindų ir priėjusi palakė vandens. Vaikai tiesiog nenustygo vietoje.

Taip katė tapo nuolatinė jų balkono, taigi ir namų, lankytoja. Dieną ji kažkur vaikštinėdavo, o pavakare apsilankydavo. Kartais užklysdavo rytais. Tačiau niekada balkone netūnodavo visą dieną. Taip bėgant laikui, tiek Monika, tiek jos vyras pastebėjo, jog gyvūnas darosi storesnis, putlesnis. Vaikai manė, jog ji pradėjo susimedžioti daugiau ir riebesnių pelių, tačiau tėvai susivokė kas per reikalas.

- Reikia išvyti ją! Prives mums čia katinų armiją! – svarstė vyras.

Tačiau šįkart pati Monika, jau pripratusi prie naujos augintinės, stojo jos ginti aiškindama, jog tai nehumaniška ir nedora. Balkonas ir taip lauko vieta, tad verčiau ten primesti skudurų ir tegul katė ant jų susilaukia savo kačiukų. O paskui galvos ką su jais daryti. Vyras mėgino prieštarauti, net kelti balsą, tačiau Monika vieną po kito žėrė argumentus kodėl taip niekšiškai elgtis nevalia. Jie susiginčijo. Monika net rėžė, kad jos vyro autoritetas dėl tokio sprendimo susvyravo jos akyse. Vyras atsikirto atgal. Tada jie pamatė savo vaikų ašarotus veidus, kurie tėvų pastebėti iš karto pabėgo nuo tarpdurio.

Taigi katė liko. Po kurio laiko vyras su vaikais išvažiavo pas senelius į kaimą. Monika liko dirbti savo kontoroje. Labai atvėso orai, ir Monika, galvodama apie vaikingą katę, susirūpino, kad gyvūnui, net ir pratusiam gyvenimą leisti lauke, gali būti per šalta tokiu rimtu metu kaip kačiavimasis. Jos sąžinė liepė jai priimti katę į kambarį. Vyro vis tiek nėra.

Ji ištuštino spintą, patiesė joje plastikinę plėvelę, tada primetė krūvą skudurų ir atidariusi balkono duris pakvietė katę vidun. Toji kiek pasikuklino, tačiau galiausiai kvietimą priėmė ir jaukiai susirangė spintos skuduruose. Monika prinešė jai ėdesio bei gėralo, taip pat netoliese pastatė smėlio dėžę, ir rūpinosi, kad spintos durys pilnai neužsivertų.

Vieną vakarą Monika pargrįžo namo visiškai išsunkta po dienos darbų bei viršininko priekaištų. Pasidariusi puodelį arbatos, net nuverkė posmą į delnus. Dar pamanė, gerai, jog liko viena. Tuoj pat be vakarienės susiruošė miegoti, tik vos įėjusią į kambarį ją pasitiko gausus kniauksėjimas – jos spintoje įvyko gimimo stebuklas. Monika nusišypsojo. Nors dėl to smagu, pamanė. Įsitikinusi, jog katinukai turi ir vandens, ir mamytė gerai jaučiasi, ji privėrė spintos duris, kad šeimynai būtų šilčiau ir čia pat atsigulė ilsėtis, klausydamasi malonaus, tykaus kačiukiškų balselių kniauksėjimo.

Monika susapnavo skaistų Anubio veidą. Didingo stoto dievas su egiptietišku galvos apdangalu melsvo dangaus fone, lyg saulės nužertas švytėjo auksaspalviais papuošalais, rankose laikė televizijos laidose bei knygose regėtus simbolius bei visus egiptiečiui privalomus atributus. Itin mažai nutuokdama apie senovės Egiptą, ji pati sapne nustebo, kad šitoks garbus dievas teikėsi jai pasirodyti. Dievybė Monikai negirdimai kažką sakė. Monika įtempė smegenis, norėdama išgirsti, bet jai nepavyko, lyg dangiškajame ekrane koks nors Ozyris, o gal greičiau Setas būtų įjungęs mute režimą.

Anubio lūpos judėjo; veido išraiška buvo romi, tačiau iškalbinga; žvilgsnis tiesus. Vienu metu Monika sapne krūptelėjo – žinojo kokią karalystę dievas su šakalo galva valdo ir kam atstovauja. Tačiau iš pačios emanacijos nesklido nė menkiausia grėsmė.

- Padarysime iš tavęs mumiją. O paskui tu pasieksi aukščiausiąjį žinojimą...

Pirmą sykį šiame sapne Monika aiškiai suprato žodžius, nors jie nenuskambėjo erdvėje. Jai per nugarą perbėgo šaldantis šiurpuliukas, vis dėlto atsiduoti paties Anubio rankoms ji sutiko. Suprato, jog ima vykti kažkas nepaprasta; negana to, ir pažadas dėl ypatingų žinių ją masino. Argi daug kas tuo gali pasigirti? Net profesionaliausi egiptologai pluša palinkę prie seniausių papirusų ir tik sulaukę pensinio amžiaus drįsta teigti šį bei tą išmaną. O čia – mistinė patirtis iš paties dievo! Tuščiagarbė? Juk ji ne pati prašė – dievas pasiūlė, o greičiau – nusprendė. Tad ar dievams priešgyniaujama?

Dabar Moniką Anubį aiškiai išvydo visu ūgiu, rusvu dailaus senovės Egipto vyriškio kūnu, su tiems kraštams būdinga menkute apranga ir regimai už aprangą gausesniais papuošalais bei amuletais. Anubis atrodė lyg nužengęs tiesiai nuo kapų užrašų ar šventyklų sienų. Jis paėmė nenusakomais eteriniais aliejais kvepiančiu delnu Moniką už rankos ir nusivedė į piramidės pavidalo šventovę.

Šventovėje Monika buvo paguldyta viduryje puošnios patalpos, su kartušais išrašytomis kolonomis, ant paaukštinimo, lyg ir skirto sarkofagui. Savo sapnišku protu mąstė: ji ne (tikra) egiptietė, tad visi Mirusiųjų knygoje aprašyti ritualai (tikriausiai ir duok Anubi) jai neprivalomi. Monika būgštavo, kad mumifikuotojas nesugalvotų jai išimti žarnų ir kitų vidaus organų, arba, dar klaikiau, ištraukti jos smegenų specialiu kabliu per nosies šnervę. Materialistei Monikai tai svarbu. Kita vertus, tokia anapusine būtybe kaip patsai Anubis būtų gėda ir įžūlu nepasitikėti. Juk ji (lyg dar) nemirusi. Kiek žinojo, dievai – ne kankintojai. O jei tai neišvengiama vardan aukštesniosios sąmonės ir žinių, galbūt jai bus kaip tik nauda atsikračius vidaus dalių, be kurių galima išsiversti? Kadangi Monika – nors ir sapne – gyva, balzaminiame tirpale 70 dienų jos mirkyti, tikėjosi, nereikės.

Mumifikavimo procedūros ėmėsi pats dievas be jokių tam reikalui apmokytų žynių. Anubis paėmė ilgą ilgą kaip viso gyvenimo juosta tvarstį, kokiais paprastai vyniojamos mumijos, suvilgė kvapniųjų žolelių nuovire ir ėmė lėtai, rūpestingai, atsidėjusiai vystyti Moniką. Tvarstis nebuvo visai baltas – jis buvo išrašinėtas bei išpaišytas magiškais religiniais ženklais bei simboliais, tokiais kaip akis, delnas, vandens bangelės, saulės diskas, pelėda. Tvarsčiai atrodė labai gražūs. Juose Monika jautėsi it vystomas kūdikis. Anubis švelniais judesiais bei prisilietimais paversdavo Moniką ant vienos ar kitos pusės, kartais sukdamas ją aplink, idant visa tvarsliava tvirtai apglaustų jos kūną. Nuo sukimo bei vartymo jai maloniai apsvaigo galva; ji jautėsi nesvarumo būklėje it kūdikėlis gimdos vandenyse. Neveltui šių rankų prisilietimas – dieviškas. Monika sutiktų būti šio dievo rankose sukučiu, vilkeliu, dangiškąja karusele. Kad tik tas mumijiškas, o greičiau kūdikiškas vystymas tęstųsi kuo ilgiau. Monikai net toptelėjo šventvagi(ni)ška mintis, jog jai, šitaip tampriai suveržtai mumijų tvarsčiais, patrauklusis egiptiečių dievas jos nebegalėtų... pamylėti. Nors jis ir ne meilės dievas...

Tuo metu Anubis ne tik vyniojo Moniką, tačiau tarp klosčių vis įdėdavo tai egiptietišką kilpinį kryžių, tai Horo akį, tai kitokį šventą talismaną. Monika visų jų negalėjo matyti, o ir pamačiusi nežinotų. Jos manymu, jie sustiprina magiškųjų formulių poveikį, kurios turėtų padėti jai, su Anubio prielankumu, pasiekti aukščiausiąjį žinojimą. Beje, vienas kitas kilpinis kryžius ar skarabėjas paspausdavo šoną tai šen, tai ten. Monika stabdė save, kad vardan aukščiausiojo tikslo, kuris jai tapo pažadėtas ir pasiekiamas, nesijaustų kaip karalaitė ant žirnio...

Galop Anubis ėmėsi darbuotis ties kaklu, o paskui vynioti juostas aplink galvą. Dėl to Monika nebegalėjo pasijudinti, pasukti galvos, o kaklas buvo tiek suveržtas, jog kone pradėjo skaudėti. Ji tapo paralyžiuota. Dar baisiau, jog kvėpuoti darėsi sunku, ir Monika jautėsi neįkvepianti pilnais plaučiais, kiek jai reikėtų.

Anubis vyniojo kaip vyniojęs, nors Monika ėmė jaustis iki galo suvystyta. Ji pradėjo mažumėlę nerimauti, bet eilinį kartą sudraudė save neva nepasitikinti vienu galingiausiųjų dievų. Anubis užvyniojo Monikai veidą; paliko tik plyšelius burnai, nosiai bei akims. Suspaustos galvos sopulys nesiliovė. Taip ir kaukolės dydį galima pasikoreguoti, toptelėjo jai.

Tuomet Monika mintimis išgirdo, jog ją, kaip senovės Egipto statulas bei mirusiuosius, teks prikelti amžinajam gyvenimui, tiksliau, didžiajam žinojimui. Anubis jai ketinąs atlikti akių bei burnos atvėrimo ceremonijas. Akivaizdžiai procedūra link transcendentinių žinių artėja prie kulminacijos.

Šventyklos salė nutvisko ryškia saulės šviesa, nutvieksta gausybės išmaniai sustatytų veidrodžių, o galingiausią spindulių srautą į postamentą  nukreipė didžiulis apeiginis veidrodis. Ornamentai ant sienų švytėjo lyg gyvybę įgavę; jie buvo tokie ryškūs, jog Monika pamanė tapusi toliarege.

Anubis specialiu skeptru palytėjo Monikos lūpas ir be garso ištarė šventąją formulę. Nuo siūbtelėjusios dar galingesnės šviesos Monika turėjo užsimerkti.

Tuomet dievas palietė rituališkai mumifikuotos moters nosį, įpūsdamas jai šventą, metafizinį kvapą. Vos įkvėpusi dievų oro, Monika pasijuto pusiaukelėj į jų karalystę. Kažkas tapo labai kitaip nei ji pratusi. Tikėjo, jog vyksta nekasdieniški dalykai. Tik galva plyšo nuo skausmo. Tuomet ji savyje pajuto atsakymą ir tai praeis.

Paskutinė įvedimo į anapusines dievų paslaptis dalis – akių atvėrimas aukščiausiajam regėjimui bei suvokimui. Anubis savo skeptru jau buvo beliečiąs Monikos „sielos veidrodžius“...

Dunkst!!

Monika it patrankos iššauta pašoko lovoje. Kas nutiko?! Buvo jau šviesus rytas. Ak, tai Monikos priglobta benamė katė išnešė paskutinį kačiuką iš spintos, subildinusi duris.

Monika ūmai susivokė; grįžo pojūčiai. Galva plyšo nuo skausmo. Kambarys buvo pilnas išmetamųjų dujų iš garažo apačioje. Moniką ištiko astminio kosulio priepuolis. Ji nuoga šoko iš po antklodės, plačiai atlapojo langą. Tada paskubomis užsimetė chalatą, įsispyrė į šlepetes, čiupo telefoną ir susivėlusi žiaukčiodama išlėkė į kiemą.

Ją tikrai aplankė dievai. Ir galbūt ne tik tas vienintelis. Įdomu kuris iš jų įsikūnijo apsikačiavusios katės pavidalu ir pasirodė toks galingas, jog įveikė patį Anubį, sutrukdydamas jam užbaigti ritualą?