Šauksmas (A Tingling Sensation Med)

 

Šauksmas (A Tingling Sensation Med)

 

Kurios nors dienos vakare, kuomet bus pasibaigusi vakaro žinių laida – ir sportas, ir orai; kuomet vaikai miegos, o žmona panūs valandėlę pabūti viena; kuomet norėsis galbūt pavalgyti saldumynų, o gal pasiklausyti muzikos, tik jokiu būdu ne drybsoti ant sofos pusę valandos, Jūs paklausykit savo Vidinio Balso.

Nejunkit šviesos, nesigulkit, norėdami prastumti laiką. Juo labiau nelyginkit savo gyvenimo su duobėtais šunkeliais, dulkėtais žvyrkeliais, vos ne asfalte atsivėrusiom smegduobėm. Šalies keliai ir žmonių gyvenimo keliai turi kažką bendro. Tai ne šiaip įsitikinimas. Antai Lietuvoje daug vietinės reikšmės kaimo keliukų bei vieškelių; tokiais dardėti nemalonu nei žmogui, nei tuo labiau transporto priemonei. Visgi tie keliukai nesidriekia šimtus kilometrų; po gana neilgo važiavimo jie išveda į platesnį, geresnį ar visai gerą lygų kelią, kuriuo drąsiai galite zvimbti 120 km/h. Net jeigu Jūsų atveju tai nesitvirtina, jeigu atrodo, kad Lietuva – laukinis kraštas, kur visi keliai išminti, ištrypti, išmalti ir tokiais reikia be perstogės važiuoti. Negalvokit apie tai. Tiesiog Jums to šiuo metu visiškai nereikia.

Jeigu Jūs pakeitėt darbą, nes jautėtės vidutiniškas darbuotojas ir dar vidutiniškesnis specialistas, arba kad krūviai nežmoniški; jeigu jautėt dirbtinumą iš savo pusės ir Jus slėgė įtampa; jeigu manėt, jog sunku keturiasdešimtmečiui keisti veiklos pobūdį, dar taip staigiai, arba kad kiti dėl to nusigeria arba išprotėja, o Jums pridera padoriai rūpintis šeima; jeigu skubat, bėgat, lekiat, keikiat transporto kamščius, sielojatės dėl sumažėjusio atlyginimo ar slegiančios kasmėnesinės dalies už paskolą bankui; jeigu abejojat, ar brolis po avarijos visai pasveiks, o mamos sveikata ir toliau neblogės; jeigu liovėtės vartoti antidepresantus tik todėl, kad gydytojas primygtinai liepė, ir draugai patarė; jeigu draugų gal tris mėnesius nematėt, vien girdėjot trūkčiojančius balsus per telefoną, aptemdytus transporto triukšmo ir manot, jog jie tuoj visi taps šmėklomis, negalvokit apie tai. Tiesiog Jums to šiuo metu visiškai nereikia.

Verčiau įsiklausykit, kaip už durų skambčioja vėjo varpas. Gal net keli vėjo varpai. Jie Jums skelbia nepaprastą žinią. Jie Jus kviečia panirti į save, nusisukti nuo kasdienybės rūpesčių, nusimesti naštą sunkių įsipareigojimų bei beprasmių įpročių ir susimąstyti apie tai, kas iš tiesų gyvenime svarbu. Jeigu neturit vėjo varpo, pakaks jį gyvai įsivaizduoti – tiek jo fizinę formą, tiek skambėjimą. Ir nepamirškit turėdami pirmą pasitaikiusią galimybę tokį vėjo varpą įsigyti, idant jis Jus kas dieną budintų iš monotonijos snaudulio. Vėjo varpo garsas ramina, guodžia.

Išeikit į lauką, kuomet vakaras tvyro gaivus, tykus, šiltas, o rūkas gaubia žemesnes lankų vietas, kuomet nieko nesimato aiškiai, viskas panirę prieblandon. Pajuskit tokį vakarą nepaisant tikrųjų oro sąlygų. Jums negali sutrukdyti nė lietus, nebent sniegas arba didelis šaltis. Jeigu turit namą, nulipkit laipteliais į sodą. Čia bus gaivu kaip ir aplink. Raudonos rožės atrodys juodos. Jeigu jums kils noras pasivaikščioti, atsiduokit jam. Neskaičiuokit prabėgančio laiko – Jūs visada grįšit laiku. Išeikit anapus sodo, pasukit į lankas. Praeikit kaimynų namus. Įsivaizduokit, jog nė vieno iš jų nėra lauke. Teneblaško jie Jūsų. Nepaisykit, jeigu eidami palodysit keletą šunų, arba neatsakysit į kelis pasisveikinimus. Juos su kaupu atpirksit kitais kartais.

Antai Jūs jau priėjote laukymę – plačią, atvirą, negožiamą pastatų nei medžių. Šioje laukymėje vyrauja erdvė. Laisvė. Tačiau per šią ypatingai plačią laukymę veda siauras keliukas – toks, kokių Jūs kaip tik nemėgstat pagal savo įsivaizdavimus. Šiuo metu reikia mesti kvailą įprotį tapatinti susisiekimo kelius su gyvenimo keliais. Nors realybėje tai turi labai daug bendra, negalvokit apie tai. Tiesiog Jums to šiuo metu visiškai nereikia.

Jūs panyrate į rūkus. Drėgmė smelkiasi per Jūsų drabužius. Po kojomis kažin kas šmurkšteli, sustoja ant tako. Jeigu išsiblaškysit, pamatysit, jog tai katinas tempiasi papjautą balandį. O juk Jums visai nereikia šiuo metu išsiblaškyti. Nesigilinkit. Tiesiog leiskit vykti kas vyksta. Štai katinas dingsta, o pro ūkus skverbiasi koncentruotos šviesos žiburėlis lyg automobilio žibintas, tačiau laisvai judantis į šalis. Tai senis su žibintuvėliu. Jis juo mosuoja į šonus. Senis kelias dienas nesiskutęs veido. Ir jis Jums kalba. Štai ir pirmoji Jūsų rimtesnė kliūtis. Jūs negalite jam leisti Jūsų išblaškyti, tačiau negalite jo ir ignoruoti. Ką Jūs darysite? O kalba jis Jums štai taip:

- Labą vakarą! Kur keliauji? Nežinai kur? Keistas atsakymas. Tokiu metu išsiruošę žmonės paprastai žino, kur ir kokiu tikslu traukia. Bet gal tu nenori man sakyti. Nekamantinėsiu. Štai aš, pavyzdžiui, einu pasitikti sūnaus, grįžusio iš kelionės po Pietų Ameriką. Jis turi atvažiuoti prie pagrindinio kelio. Man labai neramu. Mano sūnus dabar, sako, kažkokiose paieškose. Jis ieško nematerialių dalykų, lyg nusiraminimo – man smulkiai nepasakoja, tačiau man neramu dėl to, kad jis neturi dėl ko nerimauti, o jam vis tiek trūksta ramybės. Jis nesupranta, kas su juo darosi. Tiek kartų vaikystėje visi dalyvaudavome mišiose, linkėdavome ramybės, net iš kunigo palinkėjimo sulaukdavome, ir tos ramybės jam niekas neįlinkėjo. Jam greitai bus trisdešimt. Taip jam visą gyvenimą. Jis nemoka paaiškinti, ko ieško, gal pats nežino, bet ieško. Juolab man neramu, kad grįžęs po tokios ilgos, nuotykingos, įkvepiančios kelionės, jis skambindamas iš oro uosto sakė, jog nerado ko ieškojęs. Vadinasi, veltui išleido krūvą pinigų, veltui išėjo iš darbo, veltui varginosi, eikvojo sveikatą. Sakė, keliaus kitur – gal į Afriką ar Australiją. Bandys ieškoti ten, bet jei iki šiol nerado, tai ar ras ten? Juk dirbti reikia, gyventi kaip normaliam žmogui. O jis leidžia šitokius pinigus. Besitrankydamas gali susižeisti ar žūti. Paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti. Nežinau ką jis galvoja, bet mums, tėvams, dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį. Negalim niekuo padėti, o taip norėtume…

Ačiū Tau, kad išklausai. Bet aš tave trukdau! Atleisk. Malonu buvo tave sutikti. Jau skubėsiu. Norėčiau atsisveikinti, tačiau nerandu tinkamiausių žodžių. Sakyti labanaktis juokinga, nes dar neini į lovą. Sakyti gero kelio irgi kvaila, nes, sakei, niekur specialiai nekeliauji. Galgi labiausiai tokiu atveju verčiausia linkėti geros nakties. Bet klausyk! Tavo atveju labai tiks! Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi. Šiąnakt turi švytėti nuostabi pilnatis! Pasižiūrėk!

Kadangi stengiatės „neišsimušti“, Jūs ne visai suprantat, ko jis iš Jūsų nori, kodėl būtent Jus kalbina keistomis temomis, kodėl už kažką dėkoja, kodėl duoda neįprastus pasiūlymus. Jūs kalbat be entuziazmo, mažiausiai trokštat įsivelti į kalbas su nepažįstamaisiais. Stenkitės neparodyti pernelyg didelio susidomėjimo, tiesiog Jums to šiuo metu visiškai nereikia. Kalbėdamas Jūs žvelgiat į rūkus. Trokštat kuo greičiau užbaigti neplanuotą pokalbį. Jūs atsakyti galite tokiomis lakoniškomis frazėmis:

1)    Sveiki,

2)    Nežinau,

3)    Dėl ko?

4)    (Paklausti amžiaus),

5)    (Prisipažinti, jog esat nevykęs pašnekovas),

6)    Iš tiesų,

7)    Aš tik šiaip vaikštau,

8)    Geros nakties.

9)    Ko?!

10) Gerai.

Pagaliau jūs abu patraukiat į skirtingas puses. Ūkanos ūkanos visur. Jūs šiaip ne taip atsilaikot neišsiblaškęs, nepraradęs ypatingosios vidinės būsenos. Nueinat. Kad pagal kalendorių pilnatis – žinot. Jūs pasiduodat senio, kuris yra ne kas kita kaip Jūsų Vidinis Balsas, sumišęs su prisiminimais bei mintimis, patarimui. Kadangi jis – dalis Jūsų Paties, Jūs Pats norit pamatyti pilnatį. Leiskitės vedamas savojo Vidinio Balso, žinančio, ko Jums reikia. Danguje žvaigždžių vos keletas; debesiukai vienur kitur.

Jūs atsiduriat prie nediduko miškiuko. Girdisi triukšmas iš gretimų namų. Kažkuriame akivaizdžiai kilo kivirčas. Skalija šuo vilkšunio balsu, klykia mažas vaikas, o vyras ir moteris svaido keiksmus bei prakeiksmus vienas kitam. Aidi verksmai. Tačiau Jūsų užduotis – nesileisti išblaškomam. Tegu vyksta kas vyksta. Įsisąmoninkit tai ir traukit savo keliu. Dabar tai Jums gal ir trukdo, kelia iššūkius, tačiau ilgainiui turėtų tik pagelbėti, užgrūdinti, padėti tapti atspariam panašiems trukdžiams, kuomet Jūs norit gyventi pagal savo Vidinį Balsą ir būti ištikimas tik sau Pačiam, ne sumaištingai aplinkai.

Anaiptol Jūs nesat bejausmis ir negalit ignoruoti savo jautrumo. Jūs pajuntat tvinkčiojimą galvoje girdėdamas baisius žodžius.

Jūs jau miške. Tamsu nors į akį durk. Pro medžius šviečiasi tamsus dangus tolumoje. Būkit tikras, jog po padais nepasitaikys nei stiklas, nei gyvatė, nei duobė, nei sraigė.

Čia trukdžiai dar nesibaigia. Iš šono atsklinda dunksintys bumčiko ritmai – tuc tuc tuc! Bum bum bum! Moteriškas balsas dainuoja pro šalį, nors jo beveik nesigirdi. Skimbčioja stikliukai, o gal buteliukai; sklinda juokas. Vyriškoji kompanija garsiau šūkauja, laido juokelius. Pamiškėje jūs matot mašinos žibintus bei atidarytą bagažinę. Tačiau Jūs pernelyg į tai nesigilinat. Tiesiog Jums to šiuo metu visiškai nereikia. Jūs leidžiat jiems linksmintis, nesustojat, nelėtinant eigasties, leidžiat vykti kas vyksta. Jus bando šnekinti, kviesti. O Jūs norit kuo greičiau patekti kur vedamas.

Ir pagaliau – nepaisant kelyje iškilusių trukdžių bei kliūčių – Jūs jau! Priešais Jus – atvira plati erdvė, apačioje status skardis, nuo kurio nuslydęs galvos neišsaugotumėt. Papėdėje vinguriuoja sraunus upeliukas su keliais intakais. Už jo – miškai, kalvos su miškais, bet visos jos gerokai žemesnės už šią vietą, tad net prie horizonto rodosi esančios žemai žemai. Ten, be abejonės, taip pat yra namų, kiemų, parduotuvių, autobusų stotelių, gamyklėlių. Jūs lyg koks Kūrėjas, kuriam po kojomis patiestas mėnesėtas nakties pasaulis.

Atsisėskit kaip Jums patogu. Jums nei šalta, nei kieta, nei kitaip nepatogu, tik gera. Daugybę kartų regėtas šviesulys priešais Jus. Nuo mėnesienos pasaulis atrodo ne toks tamsus. Dabar Jums svarbiausia susitelkti dar labiau. Jūs paklausėt savo Vidinio Balso, ir todėl atsidūrėt čionai – ne šiaip sau. Neabejokit savo vidumi. Jis niekuomet nenuves Jūsų bereikalingais keliais. Būkit pasiruošęs Dideliems Dalykams, vykstantiems čia pat, dabar pat.

Taigi Jūs jau sėdit. Užsimerkit. Iš pradžių įsiklausykit į visus iškylančius kūno pojūčius. Ar Jums nemaudžia galva? Ar nekutena koks vėjo taršomas plaukas? Ar nevirpčioja blakstiena? Ar nėra noro apsilaižyti? Galbūt Jums į kaklą ar sprandą siurbiasi uodas? Jeigu kas nors vyksta, pajuskit tai, įsisąmoninkit ir paleiskit – tegu vyksta kas vyksta, o Jums tai daugiau nebeturi galios. Tuomet pajuskit ar nepakrypęs petys, ar stuburas Jus laiko tikrai tiesų. Ar Jums nespaudžia sėdynės? Ar Jums nekyla erekcija? Ar pėdos netraukia mėšlungis? Jei taip, viską pajuskit ir paleiskit. Teneužvaldo tai Jūsų proto.

Po trumpos kūno pojūčių apžvalgos pereikit prie detalesnio įsisąmoninimo. Jūs vis dar užsimerkęs.

Sukoncentruokit dėmesį į plaukų odą. Ar jį įsitempusi? Atpalaiduokit ją. Jauskit jos mažutes vibracijas, galbūt dilgčiojimą, šilumos pojūtį, kurį sukelia kraujo cirkuliacija. Šiuo metu ji visiškai atsipalaidavusi.

Sukoncentruokit dėmesį į kaktą. Ar jį įsitempusi, susiraukšlėjusi? Atpalaiduokit ją. Jauskit jos mažutes vibracijas, galbūt dilgčiojimą, šilumos pojūtį, kurį sukelia kraujo cirkuliacija. Šiuo metu ji visiškai atsipalaidavusi.

Sukoncentruokit dėmesį į akių vokų odą. Ar jį įsitempusi, virpčiojanti? Atpalaiduokit ją. Jauskit jos mažutes vibracijas, galbūt dilgčiojimą, šilumos pojūtį, kurį sukelia kraujo cirkuliacija. Šiuo metu ji visiškai atsipalaidavusi.

Sukoncentruokit dėmesį į veidą, į skruostų odą. Ar jį įsitempusi? Atpalaiduokit ją. Jauskit jos mažutes vibracijas, galbūt dilgčiojimą, šilumos pojūtį, kurį sukelia kraujo cirkuliacija. Šiuo metu ji visiškai atsipalaidavusi.

Sukoncentruokit dėmesį į kaklo odą gerklės srityje. Ar jį įsitempusi, ar ji virpčioja? Atpalaiduokit ją. Jauskit jos mažutes vibracijas, galbūt dilgčiojimą, šilumos pojūtį, kurį sukelia kraujo cirkuliacija. Šiuo metu ji visiškai atsipalaidavusi.

Tuomet perkelkit dėmesį į gerklės vidų. Atpalaiduokit ją. Šiuo metu ji visiškai atsipalaidavusi.

Sutelkit dėmesį į pečius. Ar jie įsitempę? Ar jie tirpsta? Ar kuriame iš jų jaučiat sunkumą? Pajuskit Jūsų pečius dengiantį drabužį. Atpalaiduokit juos. Šiuo metu jie visiškai atsipalaidavę.

Sutelkit dėmesį į krūtinę. Ar jį įsitepusi? Ar joje kas nors „krebžda“? Ar joje kur nors nedilgčioja? Pajuskit Jūsų krūtinę dengiantį drabužį. Atpalaiduokit ją. Šiuo metu ji visiškai atsipalaidavusi.

Sutelkit dėmesį į pilvą. Ar jis įsitempęs? Ar jis pilnas? Ar jame juntama virškinimo veikla? Pajuskit pilvo odą liečiantį drabužį. Atpalaiduokit savo pilvą. Šiuo metu jis visiškai atsipalaidavęs.

Sutelkit dėmesį į šlaunis. Pajuskit šlaunis dengiantį drabužį. Atpalaiduokit jas. Šiuo metu jos visiškai atsipalaidavusios. Jūs galite justi smulkias kaulų vibracijas savo atpalaiduotose šlaunyse.

Sutelkit dėmesį į kelius. Pajuskit kelius dengiantį drabužį. Atpalaiduokit juos. Šiuo metu jie visiškai atsipalaidavę.

Sutelkit dėmesį į blauzdas. Pajuskit blauzdas dengiantį drabužį, jeigu toks yra. Atpalaiduokit blauzdų raumenis. Šiuo metu Jūsų blauzdos visiškai atsipalaidavusios.

Sutelkit dėmesį į padus. Pajuskit pagrindą, su kuriuo jie liečiasi. Ar jiems šilta, ar vėsu? Ar jie dilgčioja? Atpalaiduokit padus. Šiuo metu jie visiškai atsipalaidavę.

Sutelkit dėmesį į kojų pirštus. Ar jie jaučiasi laisvai, ar ankštai?  Ar jie šilti, ar sužvarbę? Ar jie dilgčioja, o gal trūkčioja? Atpalaiduokit juos. Šiuo metu jie visiškai atsipalaidavę.

Ir tuo pat metu Jūs visas esat visiškai atsipalaidavęs, įsisąmoninęs savojo kūno pojūčius, įsisąmoninęs ir paleidęs, kad jie būtų sau, o Jūs sau. Jūs vis dar užsimerkęs.

Ir ūmai Jūs atsimerkiate! Jūsų galva pakelta, Jūsų niekas nebeblaško. Jūsų žvilgsnis apsistojęs ties Mėnulio apskritimu. Jūs žvelgiat į jį, o visa kita Jūsų nedomina ir nieku gyvu neįmano atitraukti Jūsų dėmesio. Jūs tiesiog kontempliuojat Mėnulį. Darykit tai taip, kaip Jums savaime išeina, kaip sugebat, kaip Jums atrodo tinkama.

Ir tuo pat metu jauskit, kaip Jūsų kojų pirštai tarytum nepriklauso Jums; lyg jie būtų atskiri. Jie be abejonės yra, tačiau jie nebepriklauso Jums.

Ir ne vien jie. Jūsų padai taipogi tarytum nepriklauso Jums; lyg jie būtų atskiri. Jie be abejonės yra, tačiau jie nebepriklauso Jums.

Be padų, blauzdos irgi tarytum nepriklauso Jums; lyg jos būtų atskiros. Jos be abejonės yra, tačiau jos nebepriklauso Jums.

Keliai taip pat tarytum nepriklauso Jums; lyg jie būtų atskiri. Jie be abejonės yra, tačiau jie nebepriklauso Jums.

Šlaunys tarytum nepriklauso Jums; lyg jos būtų atskiros. Jos be abejonės yra, tačiau jos nebepriklauso Jums.

Pilvas tarytum nepriklauso Jums; lyg jis būtų atskiras. Jis be abejonės yra, tačiau jis nebepriklauso Jums.

Krūtinė tarytum nepriklauso Jums; lyg ji būtų atskira. Ji be abejonės yra, tačiau ji nebepriklauso Jums.

Pečiai tarytum nepriklauso Jums; lyg jie būtų atskiri. Jie be abejonės yra, tačiau jie nebepriklauso Jums.

Gerklė tarytum nepriklauso Jums; lyg ji būtų atskira. Ji be abejonės yra, tačiau ji nebepriklauso Jums.

Gerklę dengianti oda tarytum nepriklauso Jums; lyg ji būtų atskira. Ji be abejonės yra, tačiau ji nebepriklauso Jums.

Veidas tarytum nepriklauso Jums; lyg jis būtų atskiras. Jis be abejonės yra, tačiau jis nebepriklauso Jums. Nebepriklauso Jums nei skruostai.

Akių vokai tarytum nepriklauso Jums; lyg jie būtų atskiri. Jie be abejonės yra, tačiau jie nebepriklauso Jums.

Kakta tarytum nepriklauso Jums; lyg ji būtų atskira. Ji be abejonės yra, tačiau ji nebepriklauso Jums.

Galiausiai plaukų oda tarytum nepriklauso Jums; lyg ji būtų atskira. Ji be abejonės yra, tačiau ji nebepriklauso Jums.

Ar pastebėjote? Jūs absoliučiai visas nebepriklausot sau. Jūs lyg Jūs, be lyg ir ne Jūs. Jums nei šalta, nei kieta, nei karšta, nei minkšta, tik gera. Jūs kažkur ištirpot, susiliejot su aplinka. Ir nebežinot, kas čia sėdi, kas ką tik peržvelgė savo kūno pojūčius, kas žiūri į Mėnulį. Būtent su Mėnuliu Jūs daugiausia esat sutapęs. Daugybę kartų regėtas šviesulys vėl priešais Jus. Nuo mėnesienos pasaulis rodosi ne toks tamsus.

Nenustebkit, jei Jūsų vidų užlies dėkingumas sutiktam senyvam vyriškiui, paprotinusiam Jus čion ateiti. Akimirksnį pabūkit su tuo jausmu, o paskui paleiskit jį. Tegul jis plaukia...

Lygiai taip paleiskit mintis apie pašalinius Jus pasiekiančius garsus, tokius kaip šūkčiojimai ar spiegimas, muzikos garsai, šunų lojimas, automobilių variklių burzgimas ar signalizacijų klykimas, galbūt net traukinio bildesys bėgiais. Ar yra tokių ar panašių garsų? O gal jų nėra? Neleiskit šiems trukdžiams suardyti Jūsų ypatingos būsenos.

Visa nublanksta ir pasimiršta. Danguje plūduriuoja apskrita, šviesiai geltona Mėnulio pilnatis. Šviesulys atrodo iškilmingai, didingai, oriai. Mėnuo vienas valdo dangų – aplinkui vos kelios nupiepusios žvaigždutės mėgina neišnykti jo atspindėtuose spinduliuose. Per dangų slankioja debesėliai ir debesiukai; joks nekliudo, netemdo galingojo nakties šviesos šaltinio. Pilnatis didingai graži. Jūsų žvilgsnis tiltu jungiasi su Mėnulio disku. Tas tiltas toks realus, jog kas nors galėtų juo nukeliauti iki Žemės palydovo ir atgal.

Nebėra jokių aplinkos trukdžių. O gal yra? Jei yra, įsisąmoninkit juos ir paleiskit.

Jūs „pasinėręs“ į šviesulio spindesį. Tai esantys, tai nesantys garsai Jūsų nebetrikdo. Jūs nebesivarginat jiems skirti savo brangų dėmesį. Net jeigu Jus stebina, kaip jie gali čia būti, čia nebūti.

Tačiau galų galiausiai Jus galutinai „užvaldo“ Mėnulis. Jūs sustingstat, pats nebesuprasdamas, kas vyksta. Jūs ne tik žvelgiat į Mėnulį; Jūs tiesiog esat jame. Jūsų žvilgsnis lyg teleskopo okuliaras veria šį šviesulį. Jūsų akis bėgioja maždaug ta sritimi, kur „tyvuliuoja“ Lietų jūra, Vaivorykštės įlanka bei kyla Tenerifės kalnai. O gal ji ties Sapnų ežeru, Giedros jūra ar Kaukazu? Tik Jūsų ir Jūsų akių valia kur apsistoti, kurias vietoves kontempliuoti. Jūsų žvilgsnis darosi toks skvarbus, jog Jūs nebuvęs Mėnulyje bemaž matot ir žinot, kaip atrodo jo tolimas paviršius. Jūs netgi prasiskverbiat kiaurai ir išvystat tamsiąją Mėnulio pusę su jos ypatingaisiais krateriais. Kuri vietovė Jums įdomesnė? Ties kuria norėtumėt ilgėliau apsistoti? Nevaržykit savęs. Jūsų Vidinis Išminčius nuves Jūsų akis ten, kur Jums naudingiausia bei įdomiausia, tad su pasitikėjimu atsiduokit Jam. Jums dingsta laiko pojūtis, tad Jūs Mėnulyje galite užtrukti tiek, kiek reikia Jūsų vidui, neatsižvelgdami į sąlygotus išorinius apribojimus. Mėgaukitės. Ir aukite.

...Dangus tampa Mėnuliu, debesys tampa Mėnuliu, miškai su upeliu tampa Mėnuliu, muzika bei aplinkos garsai irgi tampa Mėnuliu. Sunku rasti daiktą, kuris netampa Mėnuliu. Pasaulis tampa Mėnuliu, gyvenimas tampa Mėnuliu, kvėpavimas tampa Mėnuliu, kūnas tampa Mėnuliu, ir Jūs pats tampat Mėnuliu. Ir taip Viskas tampa Mėnuliu. Ir nelieka nieko, kas netampa Mėnuliu. Nebėra įvairialypės aplinkos; visa tėra Mėnulis. Mėnulis yra visų tikslas...

Pasibuvę Mėnulyje, su Mėnuliu bei persismelkę Mėnuliu; pabuvę jo šviesa, Mirties jūra, Apeninais ar Kolumbo, o gal Vilhelmo krateriu, grįžkite iš Mėnulio į Žemę, į savo kūniškąjį būvį. Pamirksėkite, susigrąžinkite kūno pojūčius, pajuskit, kaip sėdit, patogiai ar ne, gal kur nuspausta, gal norit valgyt ar atsigert. Jums pradeda grįžti įprasto „formato“ mintys. Jūs palikot Mėnulį ten toli Visatoje, kur jis ir yra. Jūs atvirstat į žmogų, vis mažiau Jumyse lieka ką tik patirto mėnuliškumo. Ir aplinka tiksint minutėms vis įprastesnė, kol galop pasidaro visai įprasta, kokia buvo prieš Jums iškeliaujant į Mėnulį.

Pasukiokit galvą, atsistoję pašokinėkit, patrepsėkit kojomis, paprastu žvilgsniu pasigėrėkit šviesuliu. Visiškai atgavęs žmogaus tapatybę apsidairykit ir... galbūt aptiksit save iš tiesų ant atodangos krašto, toli nuo namų, o ne kambaryje.