Prisiminimai apie chemijos mokytoją

 

Atsiminimai apie chemijos mokytoją

Janiną Greblikienę

 

Ryškiai prisimenu savo buvusią chemijos mokytoją Janiną Greblikienę, kuri taip pat buvo ir mūsų auklėtoja. Aš jos bijodavau, privengdavau, nors dabar pagalvojus, nebuvo ji tokia baisi, greičiau teisinga, reikli, nors ir kelianti balsą. Tuo tarpu baimindavosi jos ir kiti.

Įsiminiau, kad ji turėjo savotišką humoro jausmą. Ji sugebėdavo prajuokinti, nors juoktis jos akivaizdoje bijodavom. Ji dažnai susinervindavo ir tada ką nors drėbdavo teatrališkai, nuskriaustosios balsu. O mums būdavo juokinga nors apsimyžk. Bet aš tylėjau kaip partizanas.

Čia papasakosiu kelias istorijas ar frazes, kurios labiausiai įsiminė:

·  Kadangi buvo griežta ir principinga, vieną dieną, turbūt už blogą pažymį, ant mokyklos laiptinės durų atsirado kai koks užrašas juodu markeriu. Apie tai ji nekalbėjo, neužsiminė. Ūkvedys per vieną pamoką uždažė užrašą.

·  Iš pradžių nežinodavom kaip teisingai parašyti jos pavardę, tai ji visada pabrėždavo: „Mano pavardė Greblikienė, ne Grėblikienė – ne nuo žodžio grėblys“.

·  Kartą ilgai jos nebuvo; apturėjom viltį, gal chemijos pamokos nebus. Tada per langus pamatėm ją ateinančią koridoriumi. Viena klasiokė pasakė: „O Dieve, sveiki atvykę į pragarą“.

·  Ji niekaip negalėjo mūsų išmokyti, kad deguonies molekulė yra O2, o ne O. Tai ji teatrališkai skanduodavo kaldama mums į galvas: O2! O2! O2! O2! Sykį per muzikos pamoką nustoję dainuoti už sienos išgirdome O2! O2! O2! Visi prapliupom juoktis, taip pat ir muzikos mokytoja. Pasirodo, ne mūsų vienų klasė beviltiška.

·  Į galiorką susėdusiems mokiniams, nors suolai priekyje laisvi, ji patarė: „Tai jūs atsitraukit spintą, įlįskit į sieną, užsitraukit spintą ir sėdėkit“.

·  Vis pasidėdama akinius skirtingose klasės vietose ir nuolat jų ieškodama, ji pasakė: „reikės nusipirkt man šešis akinius ir išsidėliot ant kiekvieno kampo“.

·  Valytoja ant kreidos paliko šlapią skudurą ir sudrėkusi kreida neberašė. Ji pasakė: „Ta valytoja turbūt nesveiko proto“.

·  Kai koks mokinys neteisingai atsakydavo (o taip būdavo dažnai), ji padejuodavo: „ jėzusmarijamotinakaraliau“.

·  Kai aš pakviestas prie lentos ėmiau nesąmones rašyti, ji pasakė: „Vakaris – kaip ufonautas“.

·  Kitai pakviestai klasiokei greitai išsprendus uždavinį ji pasakė: „Birutė tiesiog tėškė uždavinį ant lentos“.

·  Buvo užsikimšusi suolo kriauklė. Ji valė ją ir ištraukė ilgą moterišką pėdkelnę. Vyniojo vyniojo ilgiausiai. Tada pagrasino: „Įsivaizduojat, kojinę įkišo. Žinočiau kas, tai sugrūsčiau į gerklę“. Mes vos nesusileidom iš juoko, bet vaizdavom rimtus ir pasibaisėjusius.

·  Ji sakė: „Jeigu jums užtenka ketverto, tai per chemijos pamokas galit choc paveikslus ant sienų tapyt“.

·  Kai ji ką paaiškinusi paklausdavo, o mes neatsakydavom, nes, aišku, nieko nesupratom, ji daug kartų perklausdavo: „Taip ar ne? Taip ar ne?“

·  Per pamoką prireikus dienyno, ji pasiuntė vieną mokinį jo atnešti, paliepusi: „Kosminiu greičiu!“

·  Kai mes kažko elementaraus nežinojom, ji pasakė: „Aš tai iš gėdos čia grindis prasigraužčiau ir nukrisčiau į fizikos kabinetą“.

·  Ji pasakojo kaip išsenkanti po pamokų mokykloje: „Pareinu namo, parkrentu ant lovos ir pusę valandos guliu kaip varlė, žiūrėdama į lubas. Tada atsikeliu, galiu eit valgyt daryt ar ką kita veikt“.

·  Ji sakė: „Kai svečiuose pamatau nelygiais tarpais sukabintas užuolaidas, man bloga darosi, negaliu žiūrėti. Pati namuose užuolaidas po pusę dienos kabinu“.

·  Apie rūkančius mokinius ji sakydavo: „Laksto ratais aplink mokyklos pastatą“.

·  Vienam bandymui turėjom iš namų atnešti kalio permanganato miltelių. Daug kas atnešė. Ji rodė bandymą ir kalbėjo: „Kitoj klasėj tai jeli jeli vienas atnešė. Būtų neatnešę, ir būčiau nerodžiusi bandymo, nors pati savo buvau nusipirkusi“.

·  Kai aš vėl nieko nesupratau, ji ant manęs pasakė: „Dur... sūneli!“

·  Apie cheminių junginių pavadinimų sudarymą ji pasakė: „Juk tai poezija“. Aš nieko poetiško nemačiau J

·  Gavusi bandymo metu chloro dujas, ji pasakojo: „Jeigu šitą mėgintuvėlį aš išmesčiau ant grindų ir sudaužyčiau, po klasę pasklistų nuodingos chloro dujos, aišku, mes 10 kartų spėtume išbėgti iš klasės. Bet rytoj daug kas iš jūsų dėl gerklės skausmo į šūlę neateitumėt“.

·  Mes penktadienį pabėgome iš pamokų. Pirmadienį ji kalba: „Dabar man jau pyktis praėjęs, o būčiau pagavusi penktadienį, tai... (neatsimenu)

·  Klasiokei pamokų metu išėjus puošti mokyklos šventei, ji klausė: „Per kokią pamoką tu puošei mokyklą? – Per matematiką. – Pati ta pamoka, per kurią kabinti plakatus!“ - konstatavo ji.

·  Kai ji susimaišydavo ir ką klaidingai pasakydavo, sakydavo: „Atsiprašau, aš durna, aš durna“. Arba suklydusi dar su neapykanta (turbūt suvaidinta) sakydavo ant savęs: „Dūra neščiastnaja“.

·  Kai reikėjo pasirašyti už darbų saugą pamokų metu, ji paaiškino: „Pasirašykit, kad nepilsit sieros rūgšties ant pakaušio“.

·  Pasakodama apie auksą, ji sakė: „Auksas – labai minkštas metalas. Meno vestuvinis žiedas, jeigu būtų iš gryno aukso, kai aš esu gana aktyvi moteriškaitė, įsivaizduojat koks būtų...“ ir ji parodė gestais.

·  Kadangi mes nemokėjom chemijos, ji sakydavo: „Jeigu jūsų paklaus, kas jums dėsto chemiją, nesakykit, kad Greblikienė. Sakykit, „ai, ten tokia moteriškė“.

·  Kuo nustebusi, ji sakydavo: „cirknadrocia“.

·  Kaip ji matydavo, kad iš mūsų niekas nieko nesupranta, sakydavo: tiomnaja noč i tolko puli blestiat.

·  Ji sakydavo: „Aš daug iš jūsų reikalauju. Bet praeis kokie penki metai – o gal nereikės nė penkių – praeis kokie keturi metai, ir tu sakysi: o visgi nedurna buvo ta Greblikienė“. Klasiokė pasiteisino: „Tai mokytoja, aš ir nesakau, kad jūs durna“. Ji be garso imitavo juoką.

·  Paklausus klasiokės, kodėl ji nebuvo mokykloje ir šiai atsakius, kad buvo pakilusi temperatūra, ji atsakė: „Reikėjo mane pakviest – būčiau numušusi“.

·  Ji išmokė mus TNT pavadinimo eilėraštuku: trinitrotoluolas, trotilas arba tolas“.

·  Kai reikalaudavo tylos, sakydavo: „Kapų tyla ir rūtų kvapas“.

·  Ji pasakojo: „Jeigu tik išgeria šitos medžiagos, iš karto žmogeliukas į horizontalią padėtį...“