Sibiro šamanas

 

Sibiro šamanas

 

Lėktuvo važiuoklė palietė Lietuvos, Vilniaus oro uosto žemę. Paprastam žmogui skrydis iš Maskvos Šeremetjevo oro uosto nėra varginančiai ilgas, tačiau vidurio Sibiro šamanui iš Chakasijos, kaip ir skrydis iki Rusijos raudonosios sostinės, jis atrodė toks išsunkiantis, jog, manė, prireiks prašyti dangiškųjų dvasių užtarimo.

Sėdėti tarp paprastų žmonelių vidurinėje sėdynėje buvo nepatogu, juolab su išsiskėtusia kailine skranda, lizdą primenančiu galvos apdangalu, apsikarsčius lokio dantų karoliais, elnio rago amuletais, bei rankiniu bagažu – erdvia odine terba, išsiuvinėta magiškais ženklais ir karoliukais. Žmonės nuolat žvilgčiojo į šį pilietį ir prisidengę burnas aptarinėjo. Net stiuardesė pirmomis akimirkomis pasimetė, kuomet šis pilietis paprašė... alaus. Dar įdomiau buvo, kai šamanas atsistojo laukti į trijų žmonių eilutę prie tualeto. Visi į jį žiūrėjo it į egzotišką paukštį. Pasirodo, ir šamanai užsinori į tualetą, ir net būna priversti laukti eilėse.

O gal ir ne. Vienas laukiantysis paslaugiai pasiūlė įdomiai apsirengusiam vidutinio amžiaus vyrui pasinaudoti tualetu. Dvasių pasaulio atstovas nusišypsojęs įžengė į klaustrofobiškąjį kambarėlį. Su savo apdarais jame beveik įstrigo. Nei pasisukt, nei pasilenkt. O juk reikia „metaliniam krėslui“ atsukti nugarą. Lėtai sukdamasis, šamanas savo skrandos skvernais braukė per ankštas sienas, nuvalydamas vandens lašelius, o žemiau – gal net šlapimo likučius. Toks XXI-ojo amžiaus šamanų gyvenimas.

Bet dabar kankynė jau pasibaigusi. Šamanas su savo rusišku pasu bei įklijuota viza perėjo imigracijos punktą ir atsidūrė atvykimo salėje. Čia jį pasitiko gerokai jaunesnis baltų krivis. Jie apsikabinę šiltai pasisveikino, pritraukdami aplinkinių žvilgsnius.

Krivis kur kas šiuolaikiškesnis už miškastepėse užaugusį dvasios brolį. Jo apranga gerokai paprastesnė, amuletai taip pat. Jis vairuoja džipą ir turi mobilųjį telefoną su dideliu ekranu. Lietuva - ne Chakasija. Mastai ne tie. Tad viskas sparčiau sklinda ir greičiau ateina.

Specializuotoje parduotuvėlėje dvasininkai paėmė patiesalą su saule, mėnuliu bei zodiako ženklų ratu aplink, šalavijo smilkalų kūgelių, taip pat tamsraudonio stiklo bongą. Tuomet nuvyko į dangoraižių tankumyną prie Europos aikštės. Baltų krivis iš anksto buvo užsakęs dangoraižio apžvalgos aikštelę tik jiems, dviem valandoms. Jų paskaičiavimu, tiek turėtų pakakti susipažinti su Lietuvos padangių dvasiomis, užmegzti su jomis tvirtus skirtingų dangų ryšius bei apvalyti erdvę.

Įėję pro prekybos centro patalpas, jiedu pasikėlė liftu į viršutinį aukštą. Ten juos patikino, jog rezervuotu laiku svetimi žmonės į aikštelę įleisti nebus.

Vos jiems viršuje išėjus į saulės šviesą, Chakasijos šamanui nirtus vėjas pasiuto plėšti ypatingąją „karūną“, keliaujančią iš kartos į kartą. Šamanas laiku suspėjo pagriebti jau sparnus keliantį galvos apdangalą iš odos, kaulų, dantų, plunksnų bei pusbrangių akmenų. Lietuvos dangaus dvasioms jėgos netrūksta. Saulė akino savo spindesiu. Miesto pastatai skendėjo žalumoje abipus mėlyno dryžio upės. Sostinė išlaikiusi ryšį su gamta.

Dvasių vietininkai žemėje ne be pastangų patiesė savo sauliškąjį – mėnuliškąjį paklotą, ant kurio pastatė bongą, pripylė į jį vandens, išdėliojo keletą okultinių reikmenų, taip pat uždegė smilkalus. Jų kvapas oro būtybių buvo negailestingai blaškomas, tad jautėsi nebent per metrą nuo smilkstančio kūgelio. Apeigai pasiruošta.

Šamanas išsitraukė apsitrynusį pakelį nuo juodosios arbatos su citrina, iš jo prikrapštė juodų miltelių bei subėrė juos į bongą. Tuomet užkūrė. Tai dangaus dvasių dovana gamtai, aptinkama materialiame pasaulyje. Šamanas pasakojo ją surenkąs kalnų miškuose susiraukšlėjusių juodgrybių pavidalu, tada išdžiovinąs prie laužo žarijų, sukalbąs užkeikimus, sumaląs į miltus ir palaikąs pusę metų užkastus po slenksčiu. Taip jie įveiksminami ir juos tampa galima naudoti dvasiniams tikslams.

Juodmilčiams įsidegus, abu dvasiškiai paeiliui lenkėsi prie bongo pakvėpuoti dvasine substancija. Aplink spalvotų šuorų pavidalu ėmė sūkuriuoti spalvomis apsireiškiančios vietinės dvasios. Sklido drėgnų samanų kvapas – šios dvasios – šalies globėjos visada tokį skleidžia. Spalvų rėžiai nelyg įnirtingi dailininko – ekspresionisto potėpiai tapo vis ryškesni, švysčiojo tarsi kometos su uodegomis, taškėsi purslais it nuo Džeksono Poloko teptuko.

Baltų kriviui spalvų bei mirgesio rodėsi pakankamai. Tačiau kolega iš Sibiro ragino dar neapleisti bongo – esą dar trūksta jėgos.

Spalvų atšvaitai draikėsi it mėtomi margaspalviai indiški šaliai. Šamanas priėjo prie pat aikštelės krašto, išsitraukė apskritą būgnelį, puoštą karoliukais kraštuose, ėmė jį ritmiškai barbenti, o pats dainuoti. Daina bei būgnijimas sklido nuo Europos dangoraižio tolyn link horizonto. Jį čia pat draskė vėjas.

Nuo dvasinės Sibiro glūdumų giesmės dangaus dvasios dar labiau įsišėlo. Jos švysčiojo kaip meteoritai. Spalvos mainėsi, liejosi vienos su kitomis. Skaidraus oro beveik nebebuvo matyti, taigi ir sostinės peizažas bemaž pasislėpė spalvų verpetuose.

Krivį užtvindė dvasinės bangos. Jis jautėsi esąs savo laiku ir savo vietoje. Nebesistengė permatyti kiaurai spalvas. Su nuostaba pastebėjo, jog jo paties oda įgauna keistus, netolygius, anksčiau nebuvusius atspalvius, tartum jis maudytųsi praskiestame dažų tirpale. Žvilgt į giedantį kolegą – tas tebestovįs prie aikštelės krašto, švelniai būgnydamas ir tęsdamas šventąją dainą. Kad tik nenu(s)kristų žemyn...

Aure, jo odinė – kailinė skranda persisunkia nenatūraliais spalvų pustoniais, nebūdingais nei odai, nei kailiams.

Nuo šamaniškos giesmės buvo taip gera, jog baltų krivis nusprendė daugiau koncentruotis į savo vidų, o ne į išorės apraiškas.

Ilgainiui liko tik spalvų pasaulis – jokių kitų formų anei reginių. Krivis jau neberegėjo Sibiro brolio, tik girdėjo dainą ir būgnelio ritmą. Pasižiūrėjęs į delnus, jis suprato esantis tiek spalvotas, lyg būtų dalyvavęs indiškoje Holi šventėje. Be dažų!

*

Apžvalgos aikštelės apačioje darbuotojai girdėjo ataidinčius neįprastos dainos garsus bei ritmus. Jiems buvo įdomu kas per keistuoliai išsinuomojo aikštelę ir kokiems keistiems reikalams.

Praėjus sutartoms valandoms, atsakingas asmuo užlipo ant stogo pranešti užsakovams, jog jų laikas baigėsi. Jis nustėro neberadęs tenai žmonių. Dunksinčia širdimi pripuolė prie krašto. Žvilgt žemyn! Ten verda gyvenimas kaip visada.

Grįždamas atgal jis stabtelėjo savo batuose. Ant stogo dangos kelių kvadratinių metrų plote buvo ištapytas ryškiaspalvis, aštrių potėpių bei nirtulingų taškalų abstrakcionistinis paveikslas.

 

Vakaris Šaulys