Draugas

 

Draugas

        Už lango verkė dangus, po palange siūbavo jurginai, flioksai; pažeme virpėjo nasturtos. Gražiai jos šįmet žydėjo, tik niekas to nematė, niekam gėlių grožis nerūpėjo, niekas gėlėms nepasakė šilto komplimento. Jos neįsižeidė. Skleidė žiedus pačios dėl savęs, pačios savo grožiu džiaugdamosi.

Seniai šiuose namuose nebuvo laimės. Loretos tėvai mirė jai mažametei esant. Likusi našlaite, ji nepateko į vaikų globos namus vien dėl to, kad atsirado geraširdė moteris, kuri pasižadėjo mergaitę lankyti bei visomis jos reikmėmis pasirūpinti. Prisiekė ir prieš žemiškąją, ir prieš dangiškąją valdžią. Taip gavo globos teisę. Moteris privalėjo pas mažąją Loretą kas dieną ateiti, patiekti valgio, apskalbti, tvarkingai aprengti, išleisti mokyklon, visaip dorybingai auklėti. Kadangi toji moteris - Loretos kaimynė, ji pačios prisiimtas pareigas atliko išties sąžiningai.

Nuo vaikystės traumuota, Loreta į gyvenimą žiūrėjo kaip į užkrautą ant kupros lažą. Ji gerai mokėsi, tvarkėsi namuose, padėjo gerajai globėjai dirbti ūkio darbus. Būdama paauglė, be buities darbų dar įsidarbino laikraščių bei laiškų nešiotoja. Keldavosi anksti, lakstydavo per kaitrą, per speigą, kol nusivarydavo nuo kojų, tačiau papildomas pinigėlis – gyvybiškai būtinas. Taip ji pasigadino sveikatą, ėmė dažniau sirgti, galop turėjo išeiti iš darbo. Tai reiškė sunkesnę naštą jos globėjai Tetai, kuri kaime ir taip nelengvai vertėsi. Užsidirbdama sau, ji nemažai išleisdavo mergaitei. Todėl kai Loreta gavo darbą kad ir ne kažin kaip apmokamose pareigose, Teta akivaizdžiai nudžiugo. Dabar Loretai sunegalavus, taipogi nelinkėdama jaunam žmogui paauglystėje visiškai prarasti ir taip trapios sveikatos, Teta nesibarė, neprašė pasilikti darbe. Tačiau Loreta jau nemaža – pati suprato. Be to, matė pakankamai liūdnų, pamokančių pavyzdžių aplinkui kaime. Nenorėjo savo geradarei pridaryti daugiau keblumų, kurių ši laisvai būtų galėjusi išvengti, jeigu prieš keliolika metų nebūtų priėmusi ryžtingo sprendimo. Loreta nuolat jautėsi skolinga, pernelyg daug gavusi.

Šią lietingą dieną, kuomet už lango linko lietaus spaudžiami žiedai, viskas atrodė gerokai kitaip. Kambaryje su langu į jurginus į delnus ašarojo ta pati Loreta. Dugnas; taro kortų terminais šnekant, kardų dešimtakė ištraukta. Loreta viena. Tetos šalia nebėra. Jeigu kada vėliau ir bus, tai nebent fiziškai, ne emociškai, ne dvasiškai. Jodvi mirtinai susipyko.

Loretai bręstant, užėjo psichologiškai sunkūs periodai. Ji nesuprato, kas jai darosi. Pagrindinė problema – Loreta tai aiškiai, neabejodama įvardijo – draugų nebuvimas. Ji niekada neturėjo tikros draugės. Mokykloje vaikai jos kažin kaip šalinosi, o ir ji pati arti svetimų neprisileisdavo. Dvi bičiulės, kurios su Loreta retkarčiais pasikalbėdavo, dar rečiau padėdavo namų darbų reikalais, bendravo su ja dalykiškai, daugiausia apie mokslus. Tėvų nėra taip seniai, jog Loreta tai manė esant normaliu dalyku; vaikai, turintys tėvus, jai atrodė daugumą sudarančios išimtys.

O kaipgi Teta? Ačiū jai už rūpestį vaikystėje, už pagalbą ankstyvojoje paauglystėje, už paramą pinigais, kuriuos duodama ji nusiskriaudžia save, bet ji – “sena”, “paranojiška” (dažnai Loretos neišleisdavo į “abejotinus” renginius bei vietas, kad tik kas neatsitiktų), lyg to būtų maža, “davatka” (Loretai nuo mažumės porindavo apie Dievą, dangaus bausmes, dorovę ir laimingą gyvenimą tiktai anapus). Kaip vaikas Loreta prie to priprato, laikė tai įprastu dalyku, nepajudinamomis tiesomis. Tačiau užteko ateiti šiam kritiniam laikotarpiui, ir ji ėmė maištauti, atkakliau reikalauti laisvės savo pažiūroms į gyvenimą, kas plieskė kivirčus vieną po kito. Teta prašė “nesiardyti”, reikalavo suprasti jos pasiaukojimą bei gerbti jei ne kaip žmogų, tai nors vyresnį amžių.

Nusileisti Tetai, tegu ji bus “varoma” pačių geriausių ketinimų, Loretai reiškė kalėjimą. Eilinį kartą apsižodžiavus, Tetos kantrybė persipildė. Ji pareiškė supratusi sulaukusi “dėkingumo”, užtektinai privargusi, ir nuo tos minutės Loreta pati tesiverčia kaip išmananti. Trinktelėjo durys. Teta išbėgo į liūtį.

Loreta sriūbčiojo tai į delnus, tai į pagalvėlę. Kadangi net ir šaukiantis, ko gero, niekas neateitų išklausyti, ji kalbėjosi su savimi:

- Ką aš dabar darysiu?! Tėvelių neturiu, tik jų namai belikę. Štai ir Tetos nebeturiu. Ir nereikia! Ir nieko nereikia! Tegul niekas neužeina pas mane! Aš nebegaliu dirbti. Visai neturėsiu pinigų. Gal Teta dėl akių ar dėl padėto parašo atneš kelis euriukus kas mėnesį, bet aš iš jos neimsiu! Ar taip, ar taip mano gyvenimas sumautas. Aš neišlaikysiu namelio, nesumokėsiu mokesčių, neapravėsiu daržų. Jei prireiks, net vaistų neįpirksiu. Visi kaimiečiai mane pasmerks. Nors mirk. Bet aš dar nenoriu mirti! Nenoriu!

Dar kas mane suprastų. Ir nebūdama bėdoje neturėjau normalių draugių. Nuo šiol tuo labiau neturėsiu. O kaip norėčiau turėti, kaip visos laimingos merginos, mylimą vaikiną! Tik jis gebėtų mane ištraukti iš viso šito suknisto liūno, į kurį pavirto mano gyvenimas. Dieve, jeigu toks stebuklingais keliais pas mane atkeliautų, eičiau su juo į pasaulio kraštą, į pragarą, į narkomanų lindynę, jei prireiktų, į kitą planetą – kad tik su juo. Gal žūčiau kūniškai, bet mano dvasia išsigelbėtų. Visgi kaip tai nerealu! Kas žiūrės į vargetą ligonę, depresuojančią našlaitę, net į mokslus negalinčią išeiti! Aš šauksiuos pagalbos sapnuose, maldose, nors beveik netikiu, jog tai padėtų. Man iš tiesų nėra jokios prošvaistės...

Žinau, ką galiu daryti. Tuo skamba mūsų kaimas ir kiti kaimai bei miestai. Aš didžiuojuosi tais žmonėmis, kurie turi drąsos bei ryžto nutraukti savo apgailėtinus gyvenimus užuot be tikslo egzistavę ir gadinę gyvenimą kitiems, žymiai laimingesniems. Aš puikiai suprantu, kodėl jie taip padarė. Būna, pavyzdžiui kaip man, kada esi kone verčiama tai padaryti. Teta, kai aną kartą šitaip pagrasinau, pasakė, jog tokiu atveju pasielgsiu kaip skystimas, užsikaprizinusi, pasaulinę tragediją inscenizuojanti fyfa. Ji garsiai neprisipažino, kad jai po to būtų dešimtkart lengviau.

Atėmusi iš savęs gyvybę, išmesdama save už gyvųjų borto, amžiams prarasčiau galimybę sutikti kokią tikrą sielos draugę, jau nebesvajojant apie mylimąjį. Bet gal sielos draugiškesnės? O jeigu paaiškės, kad jokių sielų nėra, tai nors pralaisvinsiu vietą pasaulyje ir pašersiu žemės kirminus. Mano namelis visai neprastas. Galėtų kas apsigyventi...

Loretos vidinį desperatišką monologą pertraukė beldimas į duris.

- Eik iš čia! Ko grįžti po valandos?! – sustaugė Loreta ant Tetos, suvokdama kaip žvėriškai elgiasi, mat vis dar jautėsi skolinga už ilgalaikę globą.

- Na jau tokio pasveikinimo nesitikėjau! Kuo skubiau einu ir daugiau niekada nesirodysiu, ir priedo kitus perspėsiu! - atsakė nepažįstamas moteriškas balsas.

Loretos nuotaika mikliai persimainė. Ji su pagalvėle nusibraukė veidą ir it įgelta šoko lėkti prie laukujų durų. Tai įvykis – kažkas nepažįstamas pas ją užsuko! Jeigu ir šitas pavarytas nueis...

Loreta atlapojo duris ir su balsu, kokiu kalba neviltis, sušuko:

- Labai atsiprašau! Aš ne tai pagalvojau! Atleiskite! Užeikite pas mane. Prašau!

“Būsite man tikra šventė”, ketino pridėti. Nepažįstamoji moteris sustojusi atsigręžė. Ji kiek padvejojo, galop apsisuko eiti į Loretos pusę. Loreta pašokdama net atsidaužė galva į staktą.

- Aš esu padegėlė. Nelaimė ištiko mūsų šeimą, - pradėjo pasakoti užsukusioji viešnia. – Prieš mėnesį. Nepajėgsime atsitiesti – aš, trys vaikai ir vyras. Todėl jis prižiūri vaikelius, o aš einu per kaimus elgetaudama. Daug žmonių manimi netiki, laiko apsimetėle, o aš negaliu jų įtikinti. Pasiuntimai toliau nuo jų namų durų mane užgrūdino. Aš nebeapsiverkiu, net neįsižeidžiu, tik einu toliau per pasaulį vildamasi, kad kas nors patikės ir atjaus, ir sušelps. Bet, vaikeli, išgirdusi tavo tiradą kaip atsakymą į kuklų pabeldimą, visai nusivyliau žmonių šaltumu. Rodos, man širdis krauju apsipylė, - tvirtino ji.

- Labai labai atsiprašau, - nuoširdžiai gailėjosi Loreta, dar daugiau šlykštėdamasi savimi. – Man labai sunku... Aš...

- Matau, mergele, apsiverkusi? – tarė viešnia, užmačiusi papurtusį paauglės veidą.

Loreta nebesusitvardė. Taip prapliupo raudoti, jog suglumusiai moteriškei turbūt jos nelaimė pasirodė daug mažesnė už šio vaiko.

- Užeikite pas mane, prašau, - tiesiog maldavo Loreta, traukdama nosį.

- Bet aš... aš tik prašau žmonių man paaukoti, ko jiems negaila, ir droviuosi rodytis jų tvarkinguose namuose... – dar labiau suglumo moteris.

- Aš jums viską atiduosiu, ką turiu, - prisiekinėjo Loreta. – Jūs tik užeikite...

Ji buvo taip dėkinga šiai netikėtai užklydėlei, kad iš tikrųjų buvo pasirengusi jai atiduoti likusius dvidešimt eurų su septyniolika centų ir maisto ką turėjo: miltų, lašinių, obuolių, sausainių. Ji atiduotų netgi daiktus, gražiausius drabužius ir visą savo širdį. Juk jai nieko nebereikia, o tai moteriai labai pagelbėtų. Pamąsčiusi “atiduočiau širdį”, Loreta, aišku, turėjo galvoje mintį apie atsižadėjimą, tačiau pamanė, jog nesupyktų, jeigu toji padegėlė iš jos negyvo kūno išluptos širdies vaikams bei vyrui pagamintų gardų patiekalą su makaronais. Jau nebesvarbu.

- Aš bent iš dalies noriu atsilyginti už žmonių gerumą, todėl mainais jiems pasiūlau ką galiu, - prisipažino moteris. – Aš moku burti kortomis, darau tai jau daug metų. Jeigu žmonės sutinka, mielai atskleidžiu jų gyvenimo aplinkybes.

“Tuomet jūs man pati reikalingiausia!”, mintyse šū/-oktelėjo Loreta. “Toji mano davatka sakytų, už tai ją ir ištiko gaisras”. Mergina dar ryžtingiau paprašė:

- Prašau, perženkite mano namų slenkstį.

Ugnies nusiaubta moterėlė sėdėjo Loretos, anksčiau Loretos tėvų namo virtuvėlėje. Loreta pirmiausia jai atnešė visą turimą maistą, sudėjo į maišelius, paskui ant stalo paklojo dvidešimt eurų. Moteris, nesitikėjusi tokio dosnumo bei perpratusi, jog jaunajai šeimininkei pačiai nemažiau reikia pinigų, atsisakė banknotą paimti. Tuomet Loreta paslapčia pinigus įkišo viešnios apsiausto kišenėn.

Paauglė ir pagyvenusi moteris ilgokai kalbėjosi. Loreta bene pirmą kartą atvirai viską pasipasakojo svetimam žmogui, kuris, kaip bebūtų neįtikėtina, ją suprato ar bent nepasmerkė. Jai pasitaisė nuotaika, kiek atgijo gyvenimo troškimas. Moteris dėstė kortas – ne paprastas, taro. Šio būrimo metu iškrito nelemtoji kardų dešimtakė – Loretos išbandymų simbolis. Moteris giliai aiškino šią bei kitas kortas, tačiau Loreta čia pat viską užmiršdavo, džiaugdamasi vien kontaktu su “artimu”.

Vidury aiškinimo, tik įpusėjus, net neatvertus visų išdėliotų kortų, viešnia tarė:

- Bet vaikeli, aš matau, kad tau ne kortos šiuo metu reikalingos. Jos tik bendro pobūdžio informaciją suteikia, kuria ne visada gali pasinaudoti. Tau reikėtų išbandyti spiritizmą – dvasių iškvietimą. Tai labiau praverstų. Konkretesni atsakymai, lengviau susivokti. Beje, seanse dalyvauja keli žmonės, kurie galėtų padėti išsiaiškinti gaunamą pranešimą.

Iš šios moters Loreta priimtų bet kokį patarimą. Šioji bemat susižėrė kortas nebaigusi būrimo. Padėkojo, pažadėjo atminti maldoje ir išėjo.

Loreta pasijuto atgavusi viltį. Nebemanė darytis galo. Antai viena prašalaitė ją išklausė ir netgi davė vertingą patarimą. Kol neišmėgino spiritizmo, dar negali skandintis. Spiritizmas, tiksliau, tuo metu ateisianti kalbėti dvasia – Loretos paguoda bei išganymas. Tačiau viešnia nepasakė, kaip ir kur jį atlikti.

Sprendimas “apsišvietė” tuojau pat. Loreta, nugalėjusi vidinius barjerus, nuskuodė pas vieną a la draugę bendraklasę. Nors jos kalbėdavosi, kai nebegalėdavo tylėti, šią Loreta laikė daugmaž bičiule. Neaišku, kokių paskatų ar išskaičiavimų vedama toji padėdavo pamokų metu, kai kada išklausydavo, o porą sykių net yra Loretą vaišinusi pietumis. Esamoje situacijoje nebent ji galėjo padėti, arba ką gudraus sugalvoti.

- Labas, turiu vieną didelį prašymą, - pridususi vebleno Loreta.

- Užeik, - pakvietė Toma. – Mama dabar išėjusi, tėtis darbe. Gal norėtum arbatos? Turiu net kokosų pieno, jei patiktų.

- Ačiū, ne. Gal tu žinai, kas užsiima spiritizmu? Man žūtbūt reikia. Prašau, pagelbėk. Man labai sunku.

- Girdėjau, kas tarp jūsų su Teta įvyko, - prisipažino Toma. – Visas kaimas žino. Vieni palaiko tavo pusę...

- Neabejoju, kad žino! – atkirto Loreta. – Vieni palaiko mano pusę! Tik to palaikymo nė pro kur nematyti! Žmogus gali numirti ir sudžiūti, bet jei kam namas nesudegė, tai nė neužeis!

- Nors ir nesuprantu, kuo čia dėtas namas, užjaučiu tave, - pasakė draugė. – Tau tikrai nebent spiritizmas pagelbėtų...

- Dėkui, kad bent tiek mane supranti, - padėkojo Loreta.

- Aš iš tiesų žinau tokią Sigutę, kuri šeštadienio vakarais rengia seansus. Iki jos vienkiemio – penki kilometrai pėsčiomis. Užtai vieta ideali. Mama sako, žmonių pas ją niekad netrūksta.

- Aš būtinai turiu pas tą Sigutę apsilankyti! – meldė Loreta. – Ar tu žinai kelią?

- O ar aš galėčiau eiti kartu? – pasmalsavo draugė.

- Galėsi. Nors visas kaimas tegul eina! Man norint išlikti šiame pasaulyje, būtina pasikalbėti su dvasiomis.

- Oho! Skamba labai ypatingai. Ko gero, tavo problemos daug didesnės negu aš įsivaizduoju. Beje, pinigų neturi?

- Paskutinius šiandien atidaviau. Centų, regis, rasčiau, - atviravo Loreta.

- Hm. Sako, ji kartais iš klientų paprašo pinigų. Gerai! Aš ką nors priskiesiu ir iš tėvų nutręšiu dešimt eurų! Poryt einam!

- Oi kaip tau ačiū! – apsiašarojo Loreta. – Gerai, kad šian ketvirtadienis. Jeigu būtų pirmadienis, nusišaučiau...

- Tikiu. Bet dvi dienelės – menkniekis, - ramino Toma. – Man ir pačiai tas spiritizmas labai rūpi. Dar tau paslaugą padarysiu...

Loreta pasijuto tarsi jau antram žmogui nenusispjaut į jos bėdas. Ir nevalgiusi išbus dvi dienas; daržovių pasirovusi pagrauš...

Šeštadienio naktį Loreta su Toma ir kažkokia Ieva, laukdamos vidurnakčio, sėdėjo Sigutės vienišoje, tankių eglių apsuptoje gryčioje. Sigutė buvo jauna moteris, gyveno viena. Ji turėjo tokius dvasių iškvietimui privalomus reikmenis kaip juoda aksominė staltiesė, balta neišdekoruota porceliano lėkštutė, žvakė, siūlas, adata ir kitus. Prieš vakarą ji merginoms liepė ant plataus popieriaus lapo nupiešti akis bei lūpas. Ties blakstienomis surašyti raides, aplink lūpas – skaičius; ant skruostų – TAIP ir NE atsakymus. Nosies vietoje degs maža žvakutė; joje bus svilinamas adatos galiukas. Ant kaktos, trečiosios akies vietoje liepsnos stora aukšta šventinta žvakė, kurios paskirtis – palaikyti atvirą kanalą tarp pasaulių.

Merginoms atlikus kas pridera bei metui išmušus, keturios dalyvės kryžium susėdo aplink apskritą stalą su veido piešiniu. Po įžangos ir Sigutės iškviečiamųjų žodžių Loretos oda perbėgo šiurpuliukai lyg atsiradus dar vienam dalyviui, kurio nesimatė, tačiau kurio buvimą ar bent žvilgsnį sau į pakaušį mergina galėjo jausti. Sukruto ir draugės. Po to, Sigutei patvirtinus, jog dvasia atvyko ir užkeikimais prisaikdinus ją duoti tikrus atsakymus netruko prasidėti bendravimas su anapusine būtybe. Adata juodu apdegintu smaigaliu ant siūlo sūpavosi tai prie raidžių, tai prie skaičių. Neatrodė, kad Sigutė judintų ranką.

Išaiškėjo, jog atsakymus teikia kažkoks Dominijus. Merginos uždavinėjo įvairius klausimus, Loretos nuomone, nevertus tokio seanso. Sigutei lygiai kaip Dominijui, visi buvo priimtini, visi sulaukdavo atsakymų. Merginoms buvo paslaptinga, kartu ir baugu. Žvakių liepsnos, ypač didžiosios, neįprastai virpėjo – taip jos niekad nevirpa vėjyje. Atsakymai plaukė stebėtinai tiesūs. Loreta už nugaros vis pajusdavo šaltį, tačiau bematant pojūtis išgaruodavo ir ji manė, jog jai vaidenasi. Tiesa, panašu, jog šiąnakt čia vaidenasi visoms vienodai.

- Ar aš kada nors įsigysiu draugą? – užklausė Loreta.

- TAIP, - sekė atsakymas. Tokio ir norėjo. Loreta apsidžiaugė. Savo ruožtu Toma su Ieva sužinojo, kas tąją kamuoja, nors pačių klausimai ne kitokios tematikos, netgi dar drąsesni, konkretesni.

Sigutė “pavilgė” adatą liepsnoje. Ši tapo “įkrauta”, pasiruošusi toliau “kalbėti” – perteikti esybės Dominijaus atsakymus.

- Kiek metų aš gyvensiu? – uždavė Toma.

- 63, - pasiūbavo adata. Toma išbalo – ji tikėjosi ilgiau. Tačiau nebuvo galima blaškytis.

Ūmai abi žvakės užgeso it uždusintos. Tamsa užgriuvo kambarį. Nosis pasiekė smilkstančio dagčio smarvė.

- Nepūtinėkit! – užriko Sigutė, grabinėdama degtukus.

- Mes nepūtinėjam, - subambėjo Ieva.

- Ne jums ir sakau! – atšovė toji.

Jaukumo dar pamažėjo, nors žvakės vėl liepsnojo. Vienas po kito ėjo klausimai. Taipogi netrukdavo ateiti atsakymai.

- Ar aš kada turėsiu draugą? – Loreta norėjo patikrinti, ar atsakymai sutaps, kad ir netaktiška abejoti dvasios bylojimu.

- TAIP, - aiškiai timptelėjo adata, net siūlas išslydo iš Sigutės pirštų. Užkrito ant mažosios žvakelės ir nudegė.

- Jeigu toliau taip bus, reikės nutraukti seansą, - atsiduso Sigutė. Jai teko įverti kitą siūlą.

Atmosfera tapo dar nerimastingesnė. Merginos aiškiai nervinosi, nes atsakymai bei mįslingi reiškiniai jas stulbino. Buvo matyti, jog Sigutė irgi mažumėlę pasimetusi, lyg šiąnakt ne viskas taip, kaip kitais šeštadienio vakarais.

Loretai užteko įžūlumo trečią kartą paklausti to paties:

- Ar aš kada nors turėsiu draugą?

Ir vėl TAIP. Šį sykį adata užšoko ant raidžių, išdraskė TAIP atsakymą, įplėšdama popierių iki žvakelės. Maža to, nuo sienos nukrito įstiklintas Marijos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas. Pažiro šipuliai. Sigutė išplėtusi akis spoksojo į gulinčią adatą. Mergiotės spiegdamos pašoko nuo kėdžių, spruko pro duris ir pasileido laukais.

- Ko čia cypiat kaip kvankos! – užpyko Sigutė.

Tačiau klienčių jau nė padujų neliko.

 

***

 

Loretą prieš porą dienų gautas bei tris kartus patvirtintas atsakymas tenkino. Jai grįžo noras bandyti gyventi toliau – knietėjo išvysti tą žadėtąjį draugą.

Ir draugas iš tikrųjų atsirado. Loretos namuose kažkas apsigyveno. Nors išoriškai ji buvo viena, tačiau nesijautė, kaip anksčiau, vienintelė viso namo šeimininkė. Su ja dar buvo kažkas, ką ji juto. Negalėdama apsikęsti su tokiu “kvailu” jausmu, Loreta net pasikvietė Tetą. Teta jai paliko šiek tiek pinigų, o išeidama patikino, jog viskas po senovei. Jos susitaikė, visgi Loreta pareiškė norinti, kad globėja kasdien nesilankytų. Teta neprieštaravo.

Namuose radosi bildesiai. Iš pradžių Loreta intensyviai ieškojo jų šaltinio, tačiau nesėkmingai. Vieną dieną ji rado apie krosnį pabirusių molio šukių. Ji suprato, kad garsai sklinda būtent iš ten. Kažkas, matyt, pateko per kaminą ir tūno uždarytas krosnyje! Loreta atsklendė krosnies dureles. Be suodžių viduje nieko neaptiko. Užtat nuo to laiko nuo krosnies byrėjo ne šukės, o stambesni gabalai. Paauglė stebėjo, kaip atskyla gabalėlis molio, nukrinta ant grindų. Jų jau gulėjo nemažai. Kažin kas ardo jos viryklą! Merginą suėmė panika, tačiau Tetos, juo labiau ko nors svetimo, nieku gyvu nenorėjo kviestis. Štai nudužo krosnies kampas; žiojėjo skylė. Jeigu dabar ji pakurs malkas, suodžiai, pelenai, žiežirbos ir smalkės eis tiesiai į kambarį.

Loreta pati stebėjosi, kad baimė pamažiukais silpsta. Lieka vien suglumimas. Ji negalėjo sau paaiškinti, kas šiuo metu vyksta jos namuose. Kartu nepuolė rėkti, bėgti... pas kunigą. Loreta nutarė, jog pas ją apsigyveno bildukas – poltergeistas.

Krosnis nyko su kiekviena diena. Užtat Loreta miegojo ramiai - naktimis dvasia “nesidarbavo”. Dieną nuolatinis taukšėjimas jos nė kiek neerzino. Juk tai reiškia, kad ji nebe viena. Ji tik nuogąstavo, kad lauke triukšmo nesigirdėtų. Jeigu dabar užeitų Teta ir pamatytų nugriautą krosnies viršų, vietoj nualptų.

Tuo tarpu Loreta jautėsi įsigijusi draugą – labai nepaprastą, bet vis tiek. Sykį atsikėlusi ji rado prieangyje ant grindų iš šukių sudėliotus žodžius “AŠ TAVO DRAUGAS”. Ji ir nudžiugo, ir pasijuto išskirtinė. Atstumta žmonių, ji draugaus su poltergeistu! Kai tik kaip nors įmanys, mėgins su juo pasikalbėti.

Ji čia pat iš kitų šukių sudėliojo savo vardą ir paliko jį ten ant grindų. Krosnies naikinimas liovėsi; pusiau pragriauta, ji riogsojo lyg tokia buvusi. Loreta vengė joje gamintis maistą. Kelias kitas dienas nieko pastebimo nevyko ir mergina ėmė būgštauti praradusi ypatingąjį bičiulį. Kas rytą pakirdusi ji skubėdavo prie šukių, kur neišdarkytas “gulėjo” jos vardas. Nusivylusi ji kibdavo į kasdienę veiklą, mintyse minėdama simpatingąjį poltergeistą, tarytum maldoje šaukėsi tos paslaptingos būtybės.

Vieną naktį jis atėjo per sapną. Pradėjusi bendrauti sapne, Loreta vėliau nubudo ir tęsė pašnekesį šioje realybėje.

- Mažule, tu manęs labai šaukeisi, - kalbėjo dvasia. – Man pas tave irgi visai patinka.

- Esu dėkinga, kad manęs nepalikai, - proverkšmiais atsiliepė Loreta. – Aš nusivyliau žmonėmis, todėl tu man net labiau tinki ir patinki negu visi tie kaimiečiai. Kitų aš nepažįstų. Koks tavo vardas?

- Pavadink mane kaip nori, - leidosi dvasia.

- Man didelė garbė, - sušnibždėjo Loreta, jausdamasi nelyg mažam vaikučiui išrenkanti asmenvardį. – Kadangi, mano supratimu, tu prigimtimi esi poltergeistas, aš tave norėčiau vadinti Poltu arba Polčiu. Kaip tau gražiau?

- Man vis vien.

- Tada būsi Poltas. Sutinki? – nutirpo Loreta.

- Jau sakiau, kad visaip sutinku. Dabar mes susisaistę; tai reiškia, jog tu būsi pavaldi man, o aš pavaldus tau.

- Kur jau! Aš nė neketinu tavęs valdyti! Draugystė – ne valdymas ar vergavimas. Mes dėl visko susitarsime.

- Tai, kaip ir viskas tarpusavio santykiuose, priklausys tik nuo mūsų pačių, - numykė Poltas. – Aš turėčiau tau prašymą. Tiesą kalbant, aš tau, kaip kūniškai būtybei, turėsiu nemažai prašymų. Kadangi aš neturiu kūno, man nelengva egzistuoti šiame pasaulyje. Tai bus įmanoma tik tau padedant. Jei tu nepadėsi, man teks iš čia pasitraukti.

- Viską! – sušuko Loreta. – Aš pagaliau turiu draugą ir nenoriu tavęs prarasti! Sakyk tą savo prašymą.

- Nugriauk iki galo molinę krosnį.

- Ne to tikėjausi... - sutriko Loreta.

- Geriau nieko iš anksto nesitikėk, nes aš iš kito pasaulio. Man veikti materialius objektus kainuoja daug energijos. Tau gerokai paprasčiau. Toks tat būtų mano prašymas.

- Tau ta krosnis trukdo? Aš jau dabar neturiu kur šilto maisto pasiruošti, - stebėjosi Loreta.

- Nesistenk perprasti dvasių pasaulio. Tai pasmerkta žlugti. Tiesiog išpildyk mano prašymus. Kitaip mūsų draugystei bus lemta greitai suirti.

- Gerai, - sutiko Loreta. – Sunkiai įgyto draugo neprarasiu.

- Bučiuoju tave, - pasakė Poltas patenkintas.

- Nieko nejaučiu, - mergina pasičiupinėjo abu žandus.

Dvasia šelmiškai nusijuokė ir tai nakčiai pranyko.

Sulaukusi rytmečio, kada kaimynai daugmaž išsivaikšto į laukus arba darbus, Loreta griebėsi vykdyti prašymą. Po gabaliuką ji neskaldys. Iš daržinės atsinešė gremėzdišką kirvį, kadais senelio sumeistrautą. Sunku jį pakelti, dar sunkiau užsimoti, tačiau sėkmingai pataikius nuskildavo iki ketvirčio kvadratinio metro krosnies. Keliolika tokių smūgių, ir krosnis virs duženų krūva.

Kokią valandą šitaip paplušėjus, prieš merginą kūpsojo molio nuodaužų kalnas. Ji pati pailsusi ir suprakaitavusi sėdėjo ant žemės greta. Baisiai pavargo, bet Poltui dešimteriopai sunkiau – jis tą krosnį “padarytų” nebent per kelis mėnesius po niekingą šukelę. Jautėsi nudirbusi sunkų, kažkodėl naudingą darbą.

- Ačiū, - pasigirdo balsas iš aplink.

- Kur man tas šukes dėti? – paklausė Loreta.

- Laikyk namie, kad niekas nepamatytų. Ir į namus jokiu būdu nieko neįsileisk.

- Teta tikrai anksčiau ar vėliau apsilankys.

- Sugalvok pretekstą neįleisti.

Loreta atsiduso.

- Žinok, tai man padeda. Kada bus įvykdyti tam tikri mano prašymai, aš materializuosiuos, ir tada tu mane matysi, ir jausi kur kas daugiau negu mano orinius bučinius.

Loreta nesiginčijo. Mintys apie savižudybę prapuolė lyg niekada nebuvusios. Kadangi draugas neįprastas, ir draugystė neįprasta, pageidavimai atitinkamai neįprasti.

Loreta išnešė kirvį atgal daržinėn. Namuose krosnies duženas supylė į kelis didelius šiukšlių maišus ir sustatė pasieny, maksimaliai aptvarkiusi. Keista žiūrėti į pralaisvėjusį plotą virtuvėje. Likusią dienos dalį paauglė praleido svajodama, kaip draugas vėl pasirodys – nematomu pavidalu.

Naktį jis apsireiškė:

- Ką aš sužinojau! Tavo draugė Toma savame rate skleidžia paskalas ir gandus, neva tau gyvybiškai reikia draugo, esą tu turi didelių psichologinių bei seksualinių problemų. Įsivaizduoji, kokia niekšybė, koks įžeidimas! Nueik pas ją ir išbark, kam ji laido liežuvį! Primokyk, kad tylėtų, nes jai bus blogai.

- Bjauri mergšė! – įpyko Loreta. – Ji jau dvylikos metų savo elgesiu kėlė pasibaisėjimą visam kaimui! Dar, atseit, draugė!

- Ką aš ir sakau! Neleisk savęs taip žeminti!

- Rytoj pavizituosiu ją!

- Teisingai, mažule. Kam tie įtarimai...

Kitą dieną Loreta sutiko Tomą kelyje į mišką. Ji paleido tokią litaniją riebių žodžių ant draugės, jog toji iškart puolė į ašaras, nė nebandydama išsiginti kaltinimų.

- Taip, Loreta, aš šlykšti rupūžė, - verkė Toma. – Atleisk man, nepyk! Kas mane už liežuvio patraukė?! Maldauju, nepyk. Aš jaučiuosi labai kalta! Daugiau to niekada nebus!

- Įsikalk į galvą, kad aš su tuo nesitaikstysiu! – šaukė Loreta. – Aš gyvenime sočiai prisikentėjau! Dar kas šneka!

- Taip, Loreta, tavo tiesa! – žliumbė Toma. – Aš didžiausia tokio amžiaus kaimo pasileidėlė! Maldaučiau, kad to niekam nesakytum, bet dabar nedrįstu, - braukė ašaras.

- Prisiek, jog tai nepasikartos, - sušvokštė Loreta.

- Prisiekiu, - ištarė Toma. – Jeigu dar kada paleisiu liežuvį, pati nusiskandinsiu upelyje.

Jos išsiskyrė. Toma atrodė išties įbauginta.

Vėliau Loreta pradėjo jausti, kad daržovių dieta jai ima įkyrėti. Ji pasiskundė Poltui.

- Pinigų neturi, ar ne? Nieko, suveiksim. Aš tavęs, drauge, nepaliksiu bėdoje, - kalbėjo poltergeistas. – Šiandien nueik į laukymę ir parink įvairių žolių, daugiausia pelynų. Atsinešk namo. Aš juos įjėginsiu. Gali parauti nemažą krūvą.

- Ką tu ketini daryti? – Loretai kilo nepasitikėjimas.

- Patikėk, tau bus tik geriau. Susiorganizuosi maisto.

Loreta priskynė glėbį pelynų su kitokių žolių priemaiša. Naktį Poltas jas kažkokiu būdu “įjėgino”. Liepė išnešus pribarstyti karvių ganykloje. Loreta nedelsdama tai įvykdė. Saulei patekėjus žmonės suleido karves ganytis. Gyvuliai skaniai šlamštė pamestus žolynus. Bent po stiebelį sužiaumojo gal dvidešimt galvijų. Atėjus pusiaudieniui, jie pasiuto mūkti, dūkti, blaškytis ir lakstyti. Jie sukėlė sąmyšį tarp kitų karvių. Tos trankėsi vienos į kitas, kelios peršoko tvorą, kitos išgriovė tvoros kuolus. Gyvuliai pakriko po gyvenvietę. Žmonės persigandę suskato gaudyti įnirtusius galvijus. Vienas senukas buvo sutryptas. Kitai moteriai jautis taip įspyrė į šoną, kad toji iškart buvo nuvežta į reanimacijos skyrių. Ištrypti daržai, dingusios bandos, šoko ištikti žmonės.

Suirutės metu Loreta, Polto patarta, iš nuošaliausių namų pasisavino dešrų, lašinių, saldumynų ir kitų viryklės nereikalaujančių produktų. Su tomis atsargomis, racioną paįvairindama daržovėmis, jis išmis visą mėnesį arba ilgiau.

Sąmyšis šiaip taip nurimo. Žuvęs žmogus su dideliu gedulu palaidotas. Nukentėjusioji kaimietė atsigavo, bet liko neįgali. Ar nustatyta, kas sukėlė gyvulių įsiūtį, Loreta nesužinojo. Aišku tik, jog ji būtų paskutinė įtariamoji.

Loreta naktimis bendravo su poltergeistu, dienomis mąstė apie judviejų draugystę. Ne visai tokio draugo ji tikėjosi, tačiau geriau šis negu jokio. Vienatvės pakankamai prisiragavo. Žinoma, ji galinti nevykdyti visų jo paliepimų – prašymų, bet iš noro pagelbėti buvo atsidavusi dvasiniam bičiuliui.

Ji veik nesirodydavo lauke, nebent į daržą išeidavo. Niekas jos nepasigedo, neieškojo. Netgi Teta ilgokai nedavė ženklo. Dėl to tik ramiau.

Tuomet Poltas išsakė dar vieną prašymą:

- Man ir visam dvasių lygmeniui labai kenkia toji Sigutė, - tvirtino jis. – Ji žaidžia su mumis. Kviečia net neturėdama kuo užsiimti. Ima pinigus ir drįsta gauti pelną. Ji iškviečia dvasiukus ir negrąžina anapusybėn, kol patys per nenusakomus vargus ten prasmunka. Turiu pamokyti ją, bet tai labai sudėtinga. Tu man padėk. Nueik naktį ir padek jos namą bei tvartus.

- Juk tai nusikaltimas! – pasipiktino Loreta.

- O mus kvietinėti ir ramybę drumsti ne nusikaltimas? – atrėmė poltergeistas. – Žinoma, jums, žmonėms, ne, nes jūs to nenutuokiate. Ji išsigelbės, pabėgs, gal net ugnį užsigesins, todėl neteks tik dalies turto. Jeigu vadiniesi drauge, padėk man, - spyrė ją Poltas.

- Bet tu čionai atsiradai būtent per ją. Aš jai dėkinga už tai, - ginčijosi Loreta.

- Tu tuo tikra? Kad aš atėjau per ją?

- O ne?

Poltas nutylėjo tiesų atsakymą.

- Neturėjusi tikrų draugų, aš tave labai branginu, - galiausiai prisipažino Loreta.

- Supratau. Ačiū tau už tai.

Nakčia Loreta nusliūkino į Sigutės vienkiemį. Šalia jos pleveno nejuntamas, tačiau girdimas Poltas.

- Ji miega aname gale, - pasakė dvasia. – Gal net nemiega, o sukioja lėkštę arba svyruoja adatą. Matai, koks jos sukiužęs namas, išgraužtas kirvarpų, pažeistas bakterijų. Pakišk gniužulus šieno keliose vietose ir pakurk.

- To pakaks? Girdėjau iš žmonių, kai prireikia sukurti laužą, iš dešimto degtuko pavyksta, net benzinas menkai padeda. O kai nukrenta sumauta cigaretė miške su vienintele žarija, ištisi hektarai išpleška.

- Aš suteiksiu dvasinio “benzino”.

Loreta papešė šieno iš sugriebtos krūvos, pakišo kampuose ir čirkštelėjo degtukus.

- Čia ne daugiau nei žvakės liepsnelė, - tarė ji.

- Dabar dumk kiek gali!

Loreta dėjo į kulnus. Po poros valandų jau vartėsi šiltoje lovoje.

Išmiegojo net ligi popietės. Kai išėjo laukan, kaimas buvo seniai sukilęs ant kojų. Toli kaukė gaisrinių sirenos. Žmonės verkė - pastaruoju metu jų kaimelį užpuolusios nelaimės. Sigutės namas virto anglimis ir plėnimis. Pačios savininkės niekur nepavyko rasti, nors ir degėsiuose jos skeletas neaptiktas. Liko daili porcelianinė lėkštelė juodoje masėje. Šios gyventojos spiritizmo seansai buvo vieša paslaptis. Kai kurie netgi sakė “taip jai ir reikia”, kiti kaltino moterį užtraukus visas negandas. Kaip ten bebūtų, gyventojų ramybė dar kartą sudrumsta. Žinoma, nelaimėlės Loretos niekas neįtarė. Ji pasirodė vėliausiai, užtinusiomis akimis, susitaršiusiais plaukais.

Galop gyvenimas kiek aprimo. Loreta kalbėdavosi su Poltu. Kuo toliau, tuo labiau jį vertino. Merginos netrikdė tai, jog šio dvasinio padaro požiūris į tam tikrus dalykus atrodė mažų mažiausiai keistas. Tačiau ji jau nebesistengė gilintis į dvasių logiką. Šiaip ar taip, poltergeistas jai padėjo, kartais net materialiai. Jo patarimais vadovaujantis jai visuomet pasisekdavo. Tarytum darydavo ji pati, vis dėlto jautė, jog tai Poltas gelbsti ją. Jis merginą traukė iš duobės. Loretai gyvenimas darėsi vis gražesnis. Ji galutinai įsitikino, ko jai visą laiką trūko iki visiškos laimės – būtent draugo.

Pritrūkus pinigų, sykį dvasia patarė jai važiuoti į miestą. Ten ji esą gausianti babkių.

- Eik į banką, - sakė Poltas. – Ten žmonės iš bankomatų pasiima grynuosius pinigus ir išsineša į gatvę. Vienaip ar kitaip, gausi tų pinigų.

- Aš pagalvosiu, - pasakė Loreta.

- Ką? Tu abejoji mano patarimais? Kaipgi kitaip tu išpaišysi tuos pinigus?

- Nesakau, kad nesugebėsiu, bet pagalvosiu.

- Mažiau galvok, daugiau klausyk, - liepė Poltas.

- Draugai šitaip neįsakinėja! – pakėlė balsą mergina.

- Gerai, tavo tiesa, - atlyžo poltergeistas. – Apgalvok, bet pasitikėk...

Sukrapščiusi paskutinius skatikus iš nukniauktų pinigėlių, Loreta sėdo į traukinį ir patraukė į miestą. Čia viskas jai rodėsi gigantiškų dydžių, o banko pastatas – futuristinis statinys, dargi lobių saugykla. Matė čionai jaunų ir senų žmonių, neatsargiai besikrapštančių, skaičiuojančių pinigus ant laiptų, prie bankomatų, nepažįstamųjų akivaizdoje. Viena senutė turėjo net aštuonis šimtus eurų; piniginės su jais kraštas kyšojo iš kišenės. Loretos akys sublizgo, bet sąžinė neleido.

Tučtuojau prisistatė Poltas.

- Kodėl praleidai tokią galimybę?!

- Todėl, kad aš ne nusikaltėlė.

- Taip naiviai mąstydama ir pinigų jūroje gali nesugebėti jų pasisemti.

- Sugebėsiu, - atsakė Loreta. – Tu pradedi per daug iš manęs prašyti.

- Nejaugi? Ar tu tik apie save galvoji, ar gali dėl draugo pasiaukoti ir jį išgelbėti? Aš juk dvasia. Jei tu manęs neišgelbėsi, niekaip nepritapsiu šiame pasaulyje ir neteksiu tavęs, o tu manęs. Ir pati kaip išgyvensi be mokslo, be pinigų, be giminių? Aš tau nuoširdžiai patarinėju ir tu išsiverti.

- Taip, aš galiu tau padėti, - pasakė Loreta. – Ačiū už patarimus. Juk draugas už draugą.

- Dėkoju. Susitiksime naktį.

Poltas išskrido.

Loreta toliau dairėsi į bankomatų klientus. Vos neišvirto iš kojų, prie turėklų išvydusi senokai nematytą Tetą. Teta išėjo iš banko. Abi jos smarkiai suglumo.

- Sveika, ką čia veiki? – pratarė Teta.

- Aš... atvažiavau pasivaikščioti... – lemeno “pagauta” globotinė.

- Taigi kelionė brangiai kainuoja! – supyko Teta. – Tokį atstumą atvažiuoti! Šitaip mėtai pinigus! Sunkiai gyvenam abi, bet neatrodo, kad taupytum! Va, pasiėmiau algą, norėjau tau dalį duoti, bet dabar nesu tuo tikra, nes tu neįvertini pinigų, nei kaip jie uždirbami.

- Tai ką, man toj skylėj kaip vienutėje sėdėti ir niekur nosies iškišti negalima?!

- Ar labai gali sau leisti?! – griežtai rėžė Teta.

- Kaip matai, pėsčia neatėjau, - gynėsi Loreta. – Iš bado nenumirsiu!

- Vaikeli...

- Aš ne vaikelis! – sušuko globotinė.

- Loreta, suprask: mums abiem tai sunkus gyvenimo tarpsnis. Gal ateityje reikalai pagerės, tu dirbsi, gausi gerą vyrą, ir atsigriebsi už šiuos sunkumus. O dabar tenka pasispausti.

- O jeigu nedirbsiu, negausiu gero vyro?! Kas mane paliegėlę ims? O kai būsiu sena, man gal to nereikės, ko reikia dabar!

- Nerėk, - paliepė Teta. – Antraip tikrai apsispręsiu tau nebepadėti!

- Na ir pasilaikyk tuos pinigus sau! – užriko paauglė. Apsiašarojusi nubėgo atgal į stotį. Dabar Teta galutinai slysta iš jos gyvenimo. Poltas – vienintelis likęs.

Grįžusi į kaimą labai nustebino kaimiečius iš tikrųjų galinti sau leisti važinėti traukiniu į tolimus miestus. “Nerealios” finansinės galimybės. Tai ją suerzino. Maža to, sužinojo, jog Toma vėl pakišo liežuvį kur nereikia, paskleisdama naujus paistalus apie ją.

Eidama namo, mergina sutiko draugę su tuščiais kibirais keliaujančią pas karves. Toma vos nenualpo, o Loreta vos valdėsi neįsikabinusi jai į plaukus. Toma puolė į ašaras.

- Loreta, aš nepataisoma. Bet prašau atleisti. Aš menkysta.

- Prisimeni savo pažadą?! – rėžė į akis Loreta. – Jeigu rytoj tavo lavono niekas neras, bus blogai!

Jos išsiskyrė. Namuose Loreta likusią dienos dalį verkė. Kokie visi bjaurūs! Nors išeik į vienuolyną. Su žmonėmis ryšiai nutraukti. Tačiau juos nutraukė ne Loreta. Ji daug metų šaukė, bet jie neatsiliepė.

Vakare kažko atėjo Teta. Loreta vapėjo per slenkstį.

- Gal įsileisi? – paklausė globėja.

- Ne. Sakyk per duris, - priešinosi paauglė. – Atnešei pinigų?

- Atnešiau, bet duosiu tada, kai nebesiožiuosi ir nusiraminsi! – išgirdo iš Tetos. – Prieš duodama norėjau su tavimi pakalbėti, bet, matau, šiuo metu nesileidi į kalbas. Gal užeisiu rytoj.

- Na ir viso gero! – išmurmėjo Loreta.

- Vaikeli... Loreta... Gerai, rytoj, - apsisuko Teta.

Loreta stebėjo ją lėtai nueinant keliu.

- Tu pas ją šiąnakt apsilankysi, - šnabžtelėjo Poltas.

- Aš pas ją šiąnakt apsilankysiu, - patvirtino paauglė.

Ankstyvą naktį Loreta išsiruošė pasiimti Tetos algos, nes gražiuoju ji neduodanti nė cento. Poltas visą laiką buvo šalia. Dvasios patarta, mergina nusliūkino į kaimyno Antano dirbtuves - gerai, kad kaimiečiai spynomis nerakina ūkinių pastatų. Iš ten pasivogė puslitrį sieros rūgšties. Čia pat pastvėrė degtukus ir kirvuką, kurio užteks kruvinam darbui.

Tetos naman Loreta įsigavo per atvirą langą. Išpuolė šilta naktis. Teta miegojo nusisukusi į sieną. Loreta prie savęs pasistatė stiklainį rūgšties. Prislinkusi it giltinė abiem rankomis iškėlė kirvį virš kaklo. Buvo jau beleidžianti, tik šit rankos sustingo ore, paskui nusviro žemyn.

- Aš ne žudikė, - pasakė Loreta garsiai.

- Tu visai iškvaišai! – užstūgo Poltas. – Jeigu to nepadarysi ir ji pabus, susidirbsi gyvenimą nepataisomai visam laikui! Jeigu tai padarysi, pabėgsi, neliks jokių įkalčių. Ar pameni – kai manęs paklausai, tau visada pavyksta...

- Aš susidirbsiu?! – neiškentė Loreta. – Tai TU man baigi gyvenimą sudirbti! Ko dar paprašysi?! Aš mačiau šilto ir šalto, bet...

- Jau susidirbai... – suurzgė poltergeistas.

- Aš tuoj tau tą kirvį suvarysiu! – užrėkė Loreta netekusi kantrybės ir užsimojo kažkur už savęs į tamsą.

Kadangi mergina kalbėjo garsiai, net pasišūkaudama, Teta netruko atsibusti.

- Kas čia?! – persigando ji. – Tu, Loreta, atėjai...

Teta uždegė šviesą. Išvydusi globotinę iškreiptu veidu, mojuojančią kirviu po kambarį, ji pasiuto klykti:

- Aaaaaaa! Padėkit! Aaaaaa! Gelbėkit!

Loreta užkliudžiusi lentyną nukirto ją žemyn. Kilo didžiulis triukšmas. Išgirdusi Tetą, ji metė kirvį ant grindų, netyčia pataikydama į sieros rūgšties stiklainį. Pavojingoji medžiaga balos pavidalu išsiliejo vidury aslos. Gaižūs garai paplito po kambarį, grasindami prakiurdyti plaučius.

- Teta! Teta! Tik neįlipkit į tą skystį! – kosčiodama ir žiaukčiodama šaukė Loreta.

- Ge-elbėkit!! – springdama rėkė moteris. Ji pati išbėgo iš namo į naktį. Iš paskos – Loreta.

Bemat languose ėmė žiebtis šviesos. Atskuodė būrelis vyrų. Ramdydami šokiruotą kaimynę, jie užgulė Loretą, užėmė jai burną.

Atūkavo policija. Kambaryje rado kirvį bei palietą sieros rūgštį, kurią surinkti kvietė specialistus. Ištardė abi moteris, apklausė kaimynus. Nors Teta nepuolė visomis jėgomis kaltinti globotinės, visgi toji išsiaiškinus aplinkybes niekaip negalėjo paneigti kaltinimų pasikėsinimu nužudyti. Ji taip pat prisipažino padegusi Sigutės namą.

Plaukė dienos. Įvyko Loretos teismas. Galiausiai ji gavo penkerius metus kalėti. Po to buvo uždaryta į kamerą. Šių įvykių metu nė kartelio nepasirodė poltergeistas Poltas.

Kuomet Loreta mažiausiai tikėjosi, ją aplankė Teta.

- Loreta, aš tau padėsiu, - kalbėjo ji. – Lankysiu tave šičia. Kai išeisi, aš toliau tave globosiu. Aš tavęs neišsižadu. Mes ir toliau būsime abi kartu.

Loretai akys nušvito nuo tokių žodžių. Ne tik akys – visas gyvenimas jai suspindo kitokia šviesa. Ji nesuvokė, dėl ko taip pasidarė. Tetos žodžių buvo per maža. Staiga jai atėjo kitoks supratimas. Toks kardinalus, jog Loreta net į kalėjimą ir savo bausmę ėmė žiūrėti ne kaip į kančią. Ji ėmė mąstyti į priekį – kas bus, kada ji išeisianti laisvėn.

Sutrukdydamas šviesias mintis, apsireiškė pradingėlis Poltas:

- Ajajai, - parypavo, - ir kur tu, mergaite, patekai... Per savo užsispyrimą bei neryžtingumą... O būtum manęs paklausiusi, gyventum sau laisva.

- Aš čia laisvesnė negu tenai laisvėje, - neįtikėtinai pačiai sau atsakė Loreta. – Gali nebesirodyti! Aš atsisakau su tavim draugauti! Tu man nebe draugas! Ir niekada nebuvai, tik aš, nevisprotė, taip maniau.

- Prisimeni kardų dešimtakę?! Štai koks tavo gyvenimas!

- Taip, aš buvau pačiam dugne, bet nuo dugno – tik aukštyn. Aš jau kylu, - lyg įkvėpta kalbėjo Loreta.

- Visko prisigalvoji, kai nori pasiguosti, - šaipėsi piktavalė dvasia. – Iš tikrųjų tu mane išdavei!

- Užtat aš kai ko svarbesnio neišdaviau, taip pat savęs, - pyko Loreta. – Tu kuriam laikui mane palenkei, per tave aš atsidūriau čionai. Bet aš dar galiu sugrįžti. Mano gyvenimas prasidės po penkerių metų. Tada aš gimsiu iš naujo. Kol kaliu, aš pasiruošiu naujam gyvenimui. Kiti žmonės gyvena ir iki šimto. Aš su savo gležna sveikata bei gyvenimo aplinkybėmis gal gyvensiu vos kelias dešimtis metų, ir jau nuo pat jaunumės turėsiu teistumą, bet daugiau nebesuklysiu.

- Tu mane pasmerkei, - suūkė Poltas.

- Dink nuo manęs! – sušuko Loreta, tuoj susigriebusi, jog negalima triukšmauti. – Eik pas savo Sigutę ir prašyk, kad perkeltų ten, iš kur paėmė. Ir nedrįsk jai nieko daryti! Aš dabar atkenčiu už savo aklumą bei tavo piktadarystes!

Poltergeistas dingo. Daugiau nepasirodė. Loreta džiaugėsi jo atsigynusi. Ji ruošėsi naujam gyvenimui, kuris ateis dar negreitai, bet būtinai vieną dieną ateis.