Ugnė buvo paprasta strazdanota, ryžų plaukų mergina, vidutinio ūgio, liesoka – tokia, kokių paprastai nepavadina gražiomis. Jos keistą išvaizdą linksniuodavo mokykloje, ji sunkiai pritapdavo prie bendraamžių, tad ką „giminiško“ radusi laikydavosi įsikibusi kaip lobio.
Į mokyklos pabaigą Ugnė atrado dvasinį pasaulį ir į jį visa galva paniro. Ten ji sutiko žmones, kurie ją priėmė, vertino, kviesdavosi kartu, dalyvaudavo dvasinėse praktikose ir pagaliau mergina pasijautė turinti savą chebrą. Dvasinės praktikos keitė vienos kitas, kelionės nuvesdavo ją į įvairias šventas vietas tiek Lietuvoje, tiek Europoje, kol galiausiai Ugnė apsistojo prie sakralinių šokių. Ji smalsiai imdavosi ir kitokių praktikų, tad ši dermė tarp kūno ir sielos labiausiai palietė jos vidinį pasaulį.
Vieną kartą dvasinės pakraipos žurnale jį aptiko kai ką kitoniško – užsikasimo į žemę meditaciją. Ugnė nebūtų Ugnė (pagal ugningą riksmą ką tik gimus jai tėvas parinko tokį vardą, o mama neprieštaravo) - tuoj pat pasigūglino ir „iškasė“ tuo užsiimantį, ekstrasensorinių galių turintį gydūną Raimondą, gyvenantį kaime Lietuvos viduryje. Nuo tol ši mintis Ugnės galvos nebeapleido - nors baugino kapo tamsa bei ankštuma, visgi nežinomybe ir galimais dvasiniais pasiekimais viliojo it švyturys jūreivius tamsią naktį. Ugnė mąstė ir šiaip, ir taip. Tai jai rodėsi pernelyg ekstremalu, perdėta, skirta tik nepaprastiems pasišventėliams bei drąsuoliams. Ji čia baidėsi, čia troško tokio nepaprasto potyrio.
Per visas sekusias dienas tiek darbe, tiek laisvalaikiu ji vis prisimindavo užsikasimo po žeme meditaciją. Juk ji atsidursianti visiškai nepatirtoje erdvėje ir būklėje; ji turėsianti visiškai pasitikėti tuo žmogumi, rodos, Raimondu, kuris ją užkas, o praėjus skirtam laikui – tfu tfu tfu, pabelskime į nedažytą medį – ir atkas. Ugnė mintyse pasijuokė iš savęs: juk tai legalu, apie tai skelbiama, rašoma, kai kas jau tai išbandę. Mergina suprato – baimė jos didžiausias stabdis ir priešas, todėl susigrumti su ja laikė savo uždaviniu. Kapo duobėje tam būtų puikiausia galimybė, nors ir nuožmiausia kova, kur laimėtų arba baimė, arba ji.
Ugnė nebedelsė. Pora skambučių, sutartas laikas, gautos apylinkės koordinatės ir štai ji savo opeliuku jau riedanti Lietuvos vidurio linkui užsikasti pas gydūną Raimondą – kad ir kaip tai skambėtų žmonėms. Pro galvą pralėkė tuntai minčių: gal ji nebežinanti ko nori? Gal ji „kryptelėjusi“? Gal pernelyg gerai gyvenanti? Pamanė, bijotų artimiesiems pasisakyti kur ir ko važiuojanti. O tie turbūt jai iš anksto telefonu 112 iškviestų budėti tarnybas. Dėl to Ugnė niekam nieko neužsiminė.
Ant kelio išvydo pervažiuotą lapę. Ketino sukti į šalį, tačiau susimėtė ir nelaimingą gyvūną pertrėškė dar ir savo ratais. Labai nemaloniai pasijautė – lyg skolinga visai žvėrių padermei tokią nepagarbą palaikams parodžiusi. Kartu jai dilgtelėjo mintis ar tik tai nebus koks ženklas dėl šios ypatingos meditacijos. Ugnė sunerimo. Prieš tai buvo apsisprendusi kaip uola, o dabar vėl širdyje pradėjo svyruoti. Jei tasai Raimondas pamatys jos tokį „laibą“ pasiryžimą, turbūt pasijuoks ir lieps apsisukus važiuoti namo. Bet ji nenusileis ir nebetemps šios nežinomybės. Ji išbandys kam pasiryžusi.
Minčių seka per prievartą nutrūko, nes teko įsukti į klaidžius žvyrkelius ir atidžiai sekti sodybos šeimininko susakytas nuorodas; į mašinos dugną šokinėjo akmenukai ir Ugnė nerimavo ar jie nepadarysiantys žalos detalėms. Taip krypuodama nelygiais keliukais bei po savęs palikdama debesį smėlio dulkių mergina pagaliau sustojo prie palaike tvora aptverto vienkiemio su žaliu sodu bei apšiurusia pirkia po šakomis.
- Sveiki! Raimondas! – čia pat prisistatė rausvo veido, platoko sprando pusamžis sodybos šeimininkas. – Sukite vidun. Čia ant šio akmenų grindinio palikite automobilį!
Sekdama paskui jį į namą Ugnė suprato pernelyg ištaigingai pasipuošusi tokioms aplinkybėms. Šeimininkas atrodė ką tik grįžęs iš daržų, dulkėtais guminiais batais, į aulus sukištais treningais ir nutampytu megztiniu. Nuo jo sklido pigių, nelegalių rūkalų kvapas. Troboje viskas atrodė panašiai kaip Ugnė vaikystėje buvo mačiusi pas pusseserės močiutę. Trenkė senais paplėkusiais audiniais.
- Papasakokite plačiau apie užsikasimo meditaciją, - paprašė Ugnė kiek sunerimusi. Juk turi bent kiek sužinoti apie žmogų, po kurio kastuvu ji gulsis...
- Tau neramu, mergaite? – atsiliepė šeimininkas. – Nieko tokio. Visiems neramu iš pirmo karto. Ir man buvo neramu kai pirmą kartą užsikasiau. Matai, mes turim tokią „dvasininkų“ grupelę šiame rajone. Aš ten kuris laikas dalyvauju. Tai mes susirenkame vienas kito namuose tai pagiedoti, tai pamedituoti, tai tai či ar či gongą padaryti. Daugel praktikų esu išmėginęs.
- Aš irgi daug praktikų išmėginusi! – Ugnė pajuto radusi bendrą temą pokalbiui. – Tiek daug, kad net sunku rasti ką naujo.
- Smalsuole, tu trokšti išbandyti kuo daugiau praktikų?! – lyg juokais, lyg rimtai šyptelėjo žilaplaukis dėdė.
- Atsiprašau? – Ugnė pasimuistė sėdėdama.
- Aišku, - pats sau tęsė Raimundas. – Nėra taip baisu kaip atrodo. Aš daug kartų buvau užsikasęs – vienas iš mano grupės narių man padeda mojuoti kastuvu, jei prireikia. Buvau po žeme ir tris, ir keturias, ir šešias valandas...
- Oho! – stebėjosi Ugnė.
- Tai dar niekis. Ilgiausiai kiek aš prabuvau užkastas – devynios valandos. Nuo ryto iki pavakarės, - porino žmogus. – Svarbiausia, negalvoti, kad esi užkastas, kad esi bejėgis, kad esi po žeme, ar juo labiau, kad esi tarsi gyvas palaidotas į kapą. Tai tik žodžiai, sąvokos, kurios kelia mums siaubą. Verčiau, mergaite, galvok taip: tu kuriam laikui būsi uždaryta į patalpą, kurioje mažai vietos, tu negalėsi nieko veikti, nebent medituoti, ilsėtis, gulėti, melstis, svajoti – būti su savim ir savo mintimis. Svarbiausia žinoti, jog tu esi ten saugi ir po sutarto laiko tu iš ten išeisi. Taigi būsi kaip užrakinta tamsiame kambaryje...
Ugnė pradėjo svyruoti, abejoti, jaudintis, o šis žmogus jau kalba tarsi ji jau būtų parašu patvirtinusi savo sutikimą būti užkastai.
- Mergaite, tu abejoji? – suraukė susivėlusius antakius žmogus, išvydęs permainas klientės veide.
- Ne, tik aš noriu, kad daugiau man pristatytumėt tą praktiką! – Ugnė nurijo savo nepasitenkinimą, kad ją įtarinėja abejonėmis – kaip mažą miargaicę.
- Tai ir pasakoju, - tęsė vyriškis. – Ilgiausiai kaip minėjau, esu prabuvęs devynias valandas. Per tą laiką ir pabūgštavau, ir pasimeldžiau, ir nusiraminau, ir net nusnūdau. Pasirodo, mano kolega mane užkasęs pradėjo linksmintis su alkoholiu ir mane pamiršo! Nepykau ant jo. Priėmiau tai kaip likimo dovaną. Po devynių valandų prasiblaivęs jis perbalęs kibo į darbą ir kasė, kasė, kol mane atkasė ir atvožė dangtį. Mes, kaime, paprasti žmonės. Kas nepašvenčia su alkoholiu? Jis blogo man nepadarė. Juk toje dėžėje po žemėmis yra ir vamzdelis orui, ir pagalvėlė po galva ar po užpakaliu pasikišti. Yra net už virvutės pririštas varpelis, kurį truktelėjus išgirsti skambtelėjimą. Taigi numirti nėra šansų – nebent iš baimės ir panikos! – nusijuokė Raimondas. – Ko iš tavęs tikimasi, tai tiesiog išbūti nusistatytą laiką. Net ne aš jį nustatau. Tu pati. Įvertink savo galimybes ir kiek pasakysi, tiek pralaikysiu tave po žeme.
Visa tai skambėjo taip makabriškai, jog Ugnė pasijuto lyg atėjusi į kokio iškrypėlio namus pažaisti rimtų BDSM žaidimų. Tačiau kartu tai yra DVASINĖ praktika, tad ji lyg ir turėtų vyti tokias mintis šalin.
- A... Yra varpelis... Kaip senoviniuose kapuose... – svarstė Ugnė.
- Geras tų laikų išradimas, ar ne? – šyptelėjo Raimondas, įsikišęs tarp dantų cigaretę bei užsirūkęs čia pat kambaryje.
- O... O jūs neleidžiat... ten su savim pasiimti telefono? – ir Ugnė puolė nervingai spiegti iš juoko, tarsi išgirdusi kaip toks klausimas skamba iš šono.
- O kam tu, mergaite, iš ten skambinsi?! – kvatojosi ir Raimondas. – Draugėms ir sakysi, kad esi užkasta po žemėmis, sėdi tamsoje? Pagailėk manęs – mane į kalėjimą uždarys po tokios praktikos! – tvardydamas juoką ir pūsdamas dūmą kalbėjo vyriškis.
- Ne... Jums skambinčiau... – šluostydamasi iš juoko ašarotas akis sušvokštė Ugnė.
- Kad man iš po žemių kas nors skambintų! – sugriaudėjo Raimondas ir jie kurį laiką vėl pakvatojo. – Tokiu atveju aš ištisai būčiau pakibęs ant ryšio ir turėčiau tupinčiuosius po žeme raminti bei guosti.
Raimondui baigus rūkyti cigaretę, Ugnė ūmai aprimo. Ji suprato tokiomis šnekomis tempianti laiką ir maskuojanti savo nerimą. Dar yra laiko apsigalvoti. Ne! Ji – apsisprendusi moteris.
- Na ką, baigiam plepalus ir imamės darbų? – atsistojo nuo kėdės Raimondas.
- Taip, užkaskite mane, - kuo ryžtingiau tarė Ugnė, nors pati sau nuskambėjo kaip visiška nenormalybė.
- Palik telefoną ir rankinę šioje spintelėje. Raktą pasiimk į kišenę...
Jiems žengiant per slenkstį ir Raimondui savo nutrintais bei pajuodusiais pirštais pagriebus aprūdijusį platų kastuvą Ugnę net šaltis nupurtė. Nieko nepadarysi – tokia praktika. Jie nuėjo gilyn į sodą po viena obelim. Čia jau iš tolo geltonavo šviežiai išversto dirvožemio krūva lyg iš anksto laidotuvėms kapo duobę iškasus.
- Pasiruošiau nuo pat ryto. Nereikės ilgai laukti, kol būčiau iškasęs, - lyg pasiteisino, lyg pasigyrė Raimondas.
Ugnė pažvelgė į jį lyg į žudiką maniaką. Drebančia širdimi ji stypsojo žvelgdama į neįprastai plačią kapo duobę, uždengtą lentomis... iškastą jai.
- Ar kaimynai čia mūsų negali pamatyti? – baugščiai pasiteiravo ji.
- Ne. Čia viensėdis, kaimynų arti nėra. Jie nežino apie tai. Žinai, ne visi tam pritartų.
Ugnei vėl šaltis dvelktelėjo į veidą.
Tuo tarpu Raimondas atvožė didžiulį iš lentų sukaltą dangtį ir Ugnė pamatė, jog duobės sienos sutvirtintos lentomis, apačia taip pat – lyg į žemę įkastas daugkartinio naudojimo erdvus karstas.
- Pirmyn! – be ceremonijų sukomandavo Raimondas, pasirėmęs ant grėsmingojo kai kur plienu švytinčio, kai kur aprūdijusio kastuvo.
Ugnė lyg sugauta avelė drebančiomis kojomis palipo kopėtėlėmis žemyn, kol atsidūrė dugne.
- Kaip pati pageidavai, po keturių valandų ateisiu ir tave atkasiu. Viskas gerai! Keturios valandos – tavo!
- Palaukit! – vos ne ožkelės balsu sumekeno mergina.
Tačiau Raimondas nieko nebesiklausė. Jis abiem rankomis suėmė ir su kurtinančiu bilsmu užmetė ant duobės lentų dangtį.
Ugnės pasaulis per sekundę sutemo it dangui nugriuvus. Pro kampe paliktą skylutę skverbėsi vilties teikianti dienos šviesa. Bet netrukus ir tos nebeliko, mat gydūnas Raimondas per tą skylę įvedė vamzdelį deguoniui. Iš vamzdelio taip pat karojo virvutė, prie kurio jis pririšo varpelį. Jo skambčiojimą Ugnė šiek tiek girdėjo.
Dar kiek šviesos skverbėsi pro tarpus tarp lentų. Bet ir paskutiniai šviesos lašai iš Ugnės buvo atimti ant „stogo“ nenumaldomai pabirus žemėms. Tokio jausmo bei vidinio klaiko Ugnė nebuvo turėjusi per visą gyvenimą, net kai vaikystėje buvo partrenkta automobilio. Žemės biro ir čežėjo, pro lentų plyšius smiltys byrėjo ant jos plaukų ir pečių – ėmė rodytis, jog ji paskęs smėlyje. Tuomet į lentas virš galvos ėmė dunksėti žemės grumstai su kurtinančiu bilsmu. Ugnė nebesuvokė kas vyksta. Ji atsisėdo, tada atsiklaupė. Pamėgino ištiesti ranką viršun ir nustumti dangtį, tačiau su siaubu apčiuopė, jog nuo žemių svorio dangčio lentos išsigaubė į vidų it kupra.
Ugnė pasiuto klykti. O žemės vis krito ir krito, nors tyliau ir vis mažiau dunksėjo. Pasaulis nuo jos nutolo labiau nei ji būtų išskridusi į kosmosą. Prišokusi prie virvelės, ėmė it pašėlusi ją traukyti bei kankinti varpelį. Ji girdėjo menką skambėjimą, pasiklykdama „Gelbėkit! Iškaskit! Aš persigalvojau!“ Pro vamzdelio ertmę, bejungiančią ją su gyvųjų pasauliu, ji it pasišaipymą išgirdo senio balsą:
- Nurimk ir susitvardyk! Tas varpelis tik paguodai bei nervams nuraminti! Išnaudok keturias valandas tinkamai! Prisimink: tu ne po žeme užsikasei, o pasitraukei nuo šurmulio kontempliacijai! Grįšiu po sutarto laiko!
Ir daugiau iš maniako Raimondo ji nieko nebegirdėjo. Ugnei rodėsi, jog ji iššoko su parašiutu arba nušoko su virve nuo televizijos bokšto. Ji krenta, o tas kritimas tęsiasi amžinai, iki tamsios juodos nakties. Iš pradžių ji nieko nedarė, tik klūpojo išsižiojusi iš siaubo tirštoje tamsoje, negirdėdama nė savo kvėpavimo – tarytum klampioji tamsa sugertų į save visus garsus. Iš pradžių Ugnė pasijautė lyg mumija, užmūryta Egipto piramidėje. Po to pagalvojo apie save kaip kvaišą auką - nekromanę, pačią įlindusią į spąstus, kurią nekrofilas Raimondas kurį laiką papūdęs atsikas ir gerokai atidulkins jos švinktelėjusį lavoną. Po to sekė kitokia mintis, jog tai nedaug skiriasi nuo tos padėties, kai ji buvo užsitrenkusi sandėliuke su naujuoju grupės nariu. Tąkart net ilgiau išbuvo. Tik šį kartą pas ją nei 112, nei 911 neatvažiuos. Ėmė keikti save, kam sutikusi palikti telefoną troboje, kaip tas išsigimėlis pareikalavo. Ugnė užmėtė pati save kaltinimais lyg molotovo kokteiliais, užgraužė save lyg vėžinis darinys.
Kokia aš naivuolė, kvaišelė, mažvaikės protelio, patikli kaip kūdikis. Ir anksčiau žmonės manimi pasinaudodavo, tik ne taip žiauriai kaip dabar. Seniau rasdavau pati sau pasiteisinimą. O dabar savo noru įkišau galvą į pelėkautus. Ko man trūko?! Idiote tu! Kodėl tu taip nebranginai gyvenimo?? Verčiau šimtą kartų būtum iššokusi su parašiutu arba pavaikščiojusi virš bedugnės stikliniu tiltu! Dabar tau niekas nepadės. Juk tai vienkiemis. O tu sėdi kape! Galbūt iš kapo tamsumos nė maldos Dievo nepasiekia... Nebent per tą vamzdelį, kartu su iškvėptu CO2...
Visa ši kieta tamsa Ugnę vedė iš proto. Ji ėmė blaškytis užkastoje dėžėje: kojomis spardė lentas, kumščiais trankė šonus, rankomis stūmė lubas nelyg bandydama pakelti lentinį dangtį su tona žemių ant jo. Ugnė atsitrankė rankas, susimušė kojų pirštus, nusibrozdino krumplius. Lyg ir nebeliko dėl ko juos saugoti. Daužėsi it paukštis per ankštame narve. Ji klykė iš pačių savo esybės gelmių, išklykdama visą per gyvenimą susikaupusį išgąstį ir dar daugiau. Ją apramino tik trakštelėjimo garsas virš galvos, tad ji bejėgiškai sukniubo ant lentų, nebebandydama kelti stogo.
Ugnei beprotiškai plakė širdis – rodės, šonkaulį sulaužys išsiverždama lauk. Ji giliai kvėpavo, bet jai vis tiek trūko oro. Ją apėmė silpnumas ir alpulys, tik akys nebegalėjo aptemti. Ji pasiklykdama ir pagalbos šaukėsi, ir maldas kalbėjo, ir visų per gyvenimą sutiktų žmonių atsiprašinėjo, liedama siaubo ašaras bei toliau kaltindama save. Ar atleis Dievas jos sielai už tai?
Dusdama, kosčiodama bei gakčiodama Ugnė pripuolė prie to vietos, kur buvo vamzdelis su virvele ir it pakvaišusi ėmė virvelę traukyti. Toli toli iš už jūrų marių atsklido tylus skimbčiojimas. Tokį ji pati vos girdėjo. Mergina ėmė tampyti virvagalį iš visų jėgų, kol galiausiai suskambęs varpelis nutrūko ir užtilo.
Staiga tamsoje, neregimi, bet tikrai esantys prieš Ugnę stojo demonų kariauna, kokios nė pats Buda prieš nušvitimą neregėjo: mirties, baimės, panikos, kvailumo, kaltės, neatsargumo, nepasitikėjimo, uždusimo, galvos atsitrankymo, netikėjimo, kraupaus gyvenimo galo pabaisos. O ji beginklė, teturinti savo du kvadratinius metrus ploto ir kiek į aukštį – kaip ji galinti prieš juos visus atsiginti? Ugnė pajuto esanti pražuvusi - kapo duobės dangtis nebepasikels. O jei ir pasikeltų, tai nebebūtų svarbu, kaip kad išvirusiam kalakutui nebesvarbus pakeltas puodo dangtis.
Per vamzdelį ji išgirdo keistą šniokščiantį garsą. Ant rankos jai užtiško keli lašai – prasidėjo lietus. Vadinasi, vanduo ne tik laša į jos „karstą“, bet dar prasigers per žemę ir užpils ją per lentų plyšius! Ji ne tik bus gyva pasilaidojusi, bet kartu ir uždus bei paskęs – triguba mirtis tai, kuri bravūriškai su ja žaidžia.
Nuo tokios minties pakritusi ant žemės ir susitrenkusi galvą mergina cypė ir inkštė. Tokia bejėgė niekada nesijautė. Joks niekšas gyvenime taip su ja nebuvo pasielgęs, kaip ji pati su savimi. Tegul džiūgauja visi, kam ji buvo negraži, kam ji buvo „keista“. Tik dvasinėse bendruomenėse ji surado laimę, o kartu ir prakeiksmą. Ji apmirė.
Po kažin kiek laiko Ugnė atsigavo. Akyse neprasisklaidė tirštoji tamsa, tačiau ji aiškiai jautėsi grįžusi į savo juodą, siaurą būtį, kuri ją ištiko. Ugnė ilsėdamasi kvėpavo; net uždėjo delną ant krūtinės, kad įsitikintų. Kažkurią sekundės dalį po Didžiojo Sprogimo visa visata buvo tokio ankštumo.
Demonų kariaunos nebeišvydo – tie buvo pasitraukę. Ugnė suprato, jog yra kaip yra ir teksią su tuo susitaikyti. Perštėjo kaktą. Ant grindų lentų buvo drėgna. Lyg ėmė drebulys nuo vėsumos, nors prieš tai jai buvo karšta ir tvanku kaip krosnyje.
Mirtis – natūrali gyvenimo ciklo dalis. Aš nebėgsiu nuo to, kas natūralu. Aš neprietaringa ir nemanau, jog tokie „žaidimai“ prišaukia tikrą mirtį. Aš ir dabar lyg gyva mirusi. Ką man daryti?
Ugnė atsirėmė nugara į lentas; stuburo kaulai skausmingai įsirėmė į kietumą. Ji susičiupinėjo ant grindų minkštą pagalvėlę ir atsisėdo ant jos.
Aš tokia pasipūtusi, aš taip gerai apie save manau, aš menkinu kitus ir iškeliu save. Aš neturiu saiko. Aš iš aukšto žiūriu į tuos, kurių man labiausiai reikia, kurie manimi kliaujasi, kuriuos aš matau darbe. Per mano didybę mieli artimieji manęs visai nemato. Aš tiek jiems keliu visokiausių reikalavimų, kurių neišsakau. Aš tiek daug noriu ir tikiuosi. Aš esu princesė. O dabar galėčiau ir pamedituoti. Kas man svarbiausia?..
Ugnė sėdėjo parietusi kojas – tikras ramybės įsikūnijimas palyginti su tuo blaškymusi, koks buvo ištikęs prieš tai. Ji nesijautė po žeme. Ji jautėsi lyg pirmoji protinga būtybė atvirame kosmose... Virš savęs ji išgirdo keistus garsus.
Vyriškis griebęs kastuvą kibo į darbą. Geležis bilstelėjo į lentas. Prašlavęs sušlapusias žemes, energingai nuvožė dangtį. Apačioje pamatė apsibrozdinusią moterį, sėdinčią ant jo pamėtėtos pagalvėlės.
- Štai ir praėjo keturios valandos! – kalbėjo gydūnas lyg apie įprastą dalyką. – Imkite kopėtėles. Lipkite ir paduokite man ranką...
Moteris pati išlipo iš duobės. Tik dabar Raimondas pamatė jos sudrėkusius drabužius, sužeistą kaktą, kruvinus pirštus
- Atleiskit, užėjo lietus. Laimė, nedaug lijo... – kalbėjo jisai.
Moteris nieko nesakė. Ji atrodė kažkuo keista – ne tokia, kokia įlipo. Raimondui liežuvis nebeapsiverstų jos pavadinti mergaite. Jos veidas buvo ramus, giedras, žvilgsnis perkeistas. Mįslinga šypsena lūpose. Rodės, ji sužinojo paslaptį, kuria nė už ką nesidalins. Vyras net pasikasė pakaušį. Po tokios neeilinės patirties klientė atrodė netgi pernelyg rami, lyg nebūtų patyrusi begalės emocijų. Ji nepuolė pasakoti išgyvenimų, tik vienu žodžiu padėkojo. Padėkojo, maloniai atsisveikino ir pasuko link automobilio.
Gydūno neapleido jausmas, jog iš meditacinės kapo duobės išlipo visai kita moteris:
- Tai nepapasakosit?! Juk visų istorijos skirtingos! – garsiai kalbėjo jis jai. – Bent paskambinkit po to, parašykit!
Ugnė priėjo prie opeliuko ir patraukė už rankenos. Durys užrakintos.
- Tiesa, ponia, jūsų rankinukas ir telefonas! – garsiai pranešė Raimondas ir paėmęs iš Ugnės raktelį savo meškiniška eisena nukrypavo į trobą, iš kurios pasirodė su „klientės“ daiktais rankose.
Ugnė darsyk vienu žodžiu padėkojo ir sėdus į automobilį nedelsdama jį užvedė.
Kaip parvažiavo namo, pati neprisiminė, tik jai atrodė, kad mašiną vairavo jos rankos, ne ji pati, o kelio ženklus stebėjo jos akys, bet ne ji pati. Parėjusi namo ji tuojau susirado sakralinių šokių grupės narių sąrašą ir išsyk paskambino Eimantui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą