Rašymas kaip pašaukimas pagal Haruki Murakami
Perskaitęs H. Murakami knygą „Novelist as a Vocation“ susimąsčiau kiek rašytojo mintys apie rašymą kaip profesiją ir pašaukimą atlieptų lietuvių rašytojų nuomonę. Atsakymo pateikti negaliu, tačiau noriu pakomentuoti japonų autoriaus kūrybinio darbo aspektus (paliekant nuošalyje pačius kūrinius) bei požiūrį į rašytojo profesiją, kurie galėtų būti įdomūs daugeliui.
Anot autoriaus, nesunku parašyti vieną ar du romanus, tačiau sunku išlikti literatūroje ilgam, neprarandant tiek populiarumo, tiek įkvėpimo bei idėjų naujiems kūriniams. Kai tai sako rašytojas, rašantis jau apie 40 metų, sunku netikėti. Jei pažvelgtume į kūrėjus (menininkus, autorius, dainininkus, dailininkus), kurie pradėjo savo karjeras, tarkim, devintajame ar dešimtajame dešimtmetyje (o tokia Cher – ir dar seniau), matome, kad tikrai ne visi vardai yra išlikę, garsiai skambantys, o ir jaunimas ne tik kūrybos, bet ir kai kurių pavadinimų / vardų nebežino. Išlikusieji patys galėtų geriausiai pasakyti kas lemia jų kūrybos gyvybingumą per ilgus dešimtmečius – vėlgi, paties H. Murakami žodžiais, kiek autorių – tiek būdų ir atsakymų, nors jis, kaip matysime, pateikia ir savo požiūrį.
Autorius teigia, jog ne vien noras rašyti viską lemia. Tam reikia specialios psichikos struktūros, ir net fizinės sąrangos. Antai greitai mąstantys žmonės negali pakęsti lėto rašymo tempo, o kur dar klaidų taisymas, teksto peržiūrėjimas, koregavimas, redagavimas ir t.t. Jeigu jie geba tiksliai suformuluoti žinutę, kurią nori perduoti auditorijai, ir neketina „grabaliotis tamsoje per aplinkui“, kol per ilgą romaną išsakys pagrindinę mintį, tokiems labiau tiktų žurnalisto ar meno kritiko profesijos. Taip pat rašymo kasdienę rutiną, „prisėdimą“ prie teksto sunku pakelti aktyviems, tam tikro temperamento (tarkim, choleriško) žmonėms, tad jie savo jėgas literatūroje išbando, o paskui pasuka į kitas sritis, labiau atitinkančias jų charakterį. Tos sritys gali būti taip pat susijusios su menu ir kūryba, tačiau ne pats naujo romano nuo nulio rašymas.
Pasak H. Murakami, siekiantys daug uždirbti ar išgarsėti žmonės irgi dažniausiai neina į kūrybą, arba neilgai joje išlieka. Jei nesi pasaulinio garso kūrėjas, net Vakarų šalyse uždirbsi ne tiek daug. Kuria tie, kam kūrybos poreikis, saviraiška yra būtinybė – tada tiek uždarbis, tiek žinomumas, tiek tiražai eina į antrą planą.
Rašytojo profesija – labai atsiskyrėliška, vieniša. Čia jei „strigsi“, kiti negalės padėti, nebent suteikti reikiamos faktinės informacijos ar duomenų, bet ne išraiškos formą, žodžius, metaforas, siužeto vingius. Per viską stumiesi pats. Be to, reikia nerti į savo gelmes, į pasąmonę, ir iš ten traukti tuo metu kūriniui reikalingus „lobius“, kuriuos ne taip lengva, o ir gana pavojinga pasiekti. Haruki Murakami sako, jog tai kapstymasis po save tiksliai nežinant ką savo gelmėse rasi, ir vadina tai komoda su daugybe stalčiukų. Kai kada kyla pavojus pasinerti pernelyg giliai, negalėti išnerti paviršiun. Tai man primena C. G. Jungą, taip pat kalbėjusį apie pasąmonę kaip apie turinių talpyklą, su kuria reikia elgtis pagarbiai ir apdairiai, o H. Murakami savo ruožtu tiki, kad semiasi idėjų iš kolektyvinės pasąmonės. Tam svarbu proto tvirtybė. Kai prisikaupia turinių, kuriuos rašytojas nori išreikšti, tada sėda ir rašo. Visgi prieš tai labai svarbus inkubacinis periodas, kada viskas viduje „gaminasi“, auga, kaupiasi, kol susikaupia kritinė masė išreikštinos medžiagos. Kiek pamenu, Jurga Ivanauskaitė taip pat yra minėjusi, jog panašiu būdu rašydavo savo kūrinius.
H. Murakami teigimu, plėšymasis tarp rašymo ir kitų darbų kenkia kūrybai ir tokie rašytojai ilgai neišsilaiko. Jis netiki užsakomuoju rašymu pagal leidyklų ar agentų pageidavimus, to meto populiarias temas ir pan. Klausimas, kiek rašytojų taip atsidėję VIEN romanų rašymui galėtų gyvuoti Lietuvoje, o ir kitose valstybėse...
Japonų rašytojas neturi vadinamojo kūrybinio bloko – randa apie ką rašyti jau virš 40 metų. Jo teigimu, svarbiausia visada mėgautis tuo, ką darai. Ir to užtenka, kad galėtum rašyti. Jis pataria atidžiai įsižiūrėti į įvykių detales, žmonių išskirtines savybes, bet ne teisti ar vertinti. Įdomi autoriaus mintis, jog norint rašyti nereikia išskirtinio gyvenimo, užtenka įsigilinti į smulkmenas ir konstruoti tekstą iš paprastų dalykų, kuriuos jau turi. Tada įvyksta „magija“ – atsiranda siužetas, atgyja veikėjai ir romanas tampa paveikus skaitytojams. Nuo savęs pridėsiu, kad kūrybinio rašymo pradininkė JAV Natalie Goldberg yra sakiusi, jeigu gyveni šiame pasaulyje daugiau nei 20 metų, visada turėsi apie ką rašyti ir per visą gyvenimą neišrašysi susikaupusių minčių, įspūdžių, nuotrupų, pamąstymų, net jeigu gyveni „paprastai“.
Kiekviena karta turi savo temas ir iš ten gali semtis įkvėpimo. Kažkada daug buvo rašoma apie Dievą, vėliau – apie karą, dabar – dar kitokios temos (kaip ekologija ar lytinių tapatybių įvairovė), ir svarbu tai nagrinėti šiuolaikiniuose romanuose.
Įdomus pastebėjimas, kad rašytojai gana šiltai priima atėjusius į literatūrą iš kitų barų. Nejaučia konkurencijos. Neliepia laikytis savo baro ir nelįsti „ne į savo daržą“. Kažin kiek tai tinka Lietuvos kontekstui? Kiek tenka stebėti, natūralu, jog studijavusiems literatūrą VU yra lengviau patekti į rašytojų ratus; visgi toji pati J. Ivanauskaitė buvo minėjusi, jog nebuvo išskėstomis rankomis sutikta... Žinoma, tiesiogiai su rašymu susiję žmonės labiau galėtų pakomentuoti kaip sutinkami „naujokai“ iš kitų sričių, bandantys jėgas literatūroje. Pažymėsiu tik tiek, kad šis rašytojo teiginys man patinka.
Pats H. Murakami gyvena, kad rašytų, ir rašo, kad gyventų (jo paties žodžiais, argi yra nuostabesnis būdas uždirbti pinigus, negu iš savo kuriamų veikėjų ir siužetų?). Romanų rašymas - jo pagrindinis darbas. Kiekvieną dieną jis rašo 5-6 valandas, tada ilsisi. Kiekvieną dieną sportuoja bėgiodamas. Tiki, kad fizinė būklė labai susijusi ir tiesiogiai veikia kūrybinę būklę. Rašytojo teigimu, tokiam gyvenimui reikia atkaklumo, tvirtybės, pasiryžimo ir ištvermės.
Autorius daug kartų redaguoja ir koreguoja ką parašęs, tada duoda žmonai įvertinti, išklauso jos (ar kitų pirmųjų skaitytojų pastabas), ir tik tada teikia romaną leidyklų redaktoriams. Jautriai reaguoja į išsakytus pastebėjimus, bet VISADA į juos atsižvelgia, tik nebūtinai taip, kaip siūlo skaičiusieji.
Rašytojas kritikuoja įsigalėjusį stereotipą, esą rašytojai ar platesne prasme menininkai - kūrybininkai dažniausiai gyvena bohemišką gyvenimo būdą. Jo nuomone, tokie ilgai neištveria ir nukenčia arba jų fizinė, psichinė sveikata, arba kūryba. Iš tikrųjų kai kurie rašytojai gyvena labai aktyviai ir intensyviai – keliauja, dalyvauja karuose, politikoje, būna itin visuomeniški, tačiau tokie greitai ir perdega (autorius pateikia kaip pavyzdį E. Hemingway). Svarbu fizinė ištvermė ir visapusiška sveikata, kad galėtum sėdėti ir rašyti. Tuo tarpu jis pats gyvena, kaip sako, itin paprastai, nuobodžiai, proziškai, visada pagal nusistatytą dienotvarkę, užtat tveria ilgai – tiek fiziškai, tiek kūrybiškai. Ir visuomet pažymi, jog kalba už save, neprimesdamas savo tiesų kitiems.
Ketinu pakomentuoti H. Murakami mintis apie tai, kaip vertinti kūrybos originalumą. Anot žymaus japonų rašytojo, originalumą ir „klasiškumą“ galima nustatyti ir įvertinti tik po tam tikro laiko. Paprastai tikrai originalus kūrinys savo pasirodymo metu susilaukia atmetimo reakcijos, nesupratimo, apkaltinamas įžūlumu, o autoriui gresia bene sudegti ant laužo. Tik po kurio laiko toks kūrinys (ar kūriniai) įeina į kanoną ar netgi tampa originalumo etalonu būsimiems menininkams vertinti.
Tad H. Murakami siūlo šiuos originalaus kūrėjo kriterijus:
1. Ryškiai unikalus ir individualus stilius, pajuntamas vos pamačius / išgirdus kūrinį (ne išmąstant - tiesiog pamatai, apstulbsti ir supranti, kad iki šiol nieko panašaus nematei, negirdėjai).
2. Kūrėjas turi atsinaujinti, per savo kūrybą augti su laiku, nelikti toje pačioje vietoje ir nuolat perkurti save (įkišant savo trigrašį, labai galiu palyginti dvi atlikėjas – Madonna ir Enya. Madonnos skambesys albumuose keičiasi, žanrai ir stiliai vis kitokie (nevertinant kurie geresni ar prastesni, kiek ši atlikėja patinka ar nepatinka), tuo tarpu Enya per savo daugelį albumų linkusi kartotis; atradusi savo „arkliuką“ – tikrai individualų stilių, ji, be abejo, turi savo ištikimų, t.y. „klasikinės Enyos“ gerbėjų ratą, ir nors ji – mano mėgstama atlikėja, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad su kiekvienu jos nauju albumu vis dėlto klausausi to paties per tą patį).
3. Laikui bėgant, šis individualus stilius turėtų tapti etalonu ir/ar standartu, kuriuo vertinamas vėlesnių tos srities meno kūrinių kūrybiškumas, originalumas. Būsimieji menininkai turėtų semtis idėjų iš to stiliaus.
Tiesa, H. Murakami pabrėžia, kad ne visi šie punktai gali ar turi būti vienodai stipriai išreikšti. Nemenka dalis originalių kūrėjų atitinka tik du iš šių punktų.
Originalumą galima išmatuoti tik apžvelgus visą eilę autoriaus kūrinių per ilgus metus, negalima nuspręsti iš vieno ar dviejų kad ir nuostabių darbelių. Pridėsiu, jog muzikos srityje vadinamieji „vieno hito stebuklai“ netenkintų šio kriterijaus – nors jie vis dar grojami, tačiau kiti to atlikėjo kūriniai, o ir pats atlikėjas dažnai nebebūna žinomas. Dar keisčiau, kuomet grupė po dviejų albumų išleidžia „Greatest Hits“ ar „Best of“...
Apie talento reikšmę kūryboje rašytojas rašo, kad jeigu giliai asmenybėje glūdi talentas, bet jis neatrandamas, jis gali niekada nepasireikšti. Talentas yra kaip įėjimo bilietas – įeini ten kur galimybės, bet ką su jomis darysi, kiek ir kaip jomis pasinaudosi priklauso nuo tavęs. Todėl atradus talentą reikia įveikti kliūtis; svarbu ir kompetencijos, gebėjimai, aktyvumas.
Pats romanų autorius jaunystėje daug skaitė angliškai, net gerai nemokėdamas kalbos, ne viską suprasdamas, kol išmoko. Pastebėsiu, jog šį metodą TED kalboje siūlo ir poliglotė Lydia Machova, pati nesuprasdama žiūrėdavusi serialą Draugai vokiškai ir skaitydama ištisus Hario Poterio tomus ispaniškai, kol išmoko tas kalbas. Pats, mintinai žinodamas Mažąjį princą lietuviškai ir angliškai, nesunkiai skaičiau jį ir prancūziškai, tad šiuo metodu pasitikiu.
Dar keletas įdomių rašytojo minčių iš aptariamos knygos būtų tai, jog šalia minėto darbo, ištvermės, disciplinos svarbi ir sėkmė, tinkami žmonės tinkamu laiku, kurie daug lėmė jo karjeroje. Buvo ir sinchroniškų sutapimų: vienu momentu aiškiai pajuto, kad gali ir nori rašyti, išsiuntė vienintelį pirmojo romano rankraštį leidyklai ir gavo teigiamą atsakymą. Vis dėlto negalima pasikliauti vien sėkme. Tam reikia ugdytis valią. Deja, jei praleidi galimybę, antros dažniausiai nebūna.
Rašytojas pats pasirenka vertėjus į anglų kalbą, tada pats įvertina vertimus, ir tik tada susisiekia su užsienio agentais ar leidyklomis. Į užsienio leidyklas jis prasimušė labai nelengvai ir per ilgą laiką (panašiai kaip Marina Abramovič, kuri irgi žinoma tapo tik būdama vyresnio amžiaus, parašiusi savo garsiąją autobiografiją Eiti kiaurai sienas, o prieš tai ilgus dešimtmečius, neskaitant rimčiausių moderniojo meno gerbėjų, plačiajai publikai buvusi nežinoma ir kone laikoma psichiškai nestabilia, žalojančia save. Šiaip šių dviejų menininkų keliai labai skirtingi). Galime sakyti, H. Murakami proaktyviai konstruoja savo kaip rašytojo karjerą, ne tik kuria, nors šiais laikais jau turėtų tokią galimybę. Turi polinkį rašyti, „talentą“, bet išliko rašymo rinkoje per savo asmenines savybes.
Autorius sulaukė labai daug kritikos, kad tai „ne literatūra“; tai rašo „pernelyg japoniškai“ ir bus įdomus tik Japonijoje, tai „pataikauja vakariečių temoms ir madoms“ rašydamas kas suprantama vakariečiams. Žodžiu, kaip politikoje – kokį sprendimą bepriimsi, visaip blogai. Pats prieš kritiką seniai išmoko atsilaikyti ir ją priima ne su įsiskaudinimu, o su smalsumu (IR ŠITAIP žmonės gali mąstyti ir priimti mano kūrinį...).
Rašytojas nemėgsta prizų ir apdovanojimų, nes jie įpareigoja, prislegia, užkrauna žinomumą ir lūkesčius. Tad jo paspirtis – skaitytojai, kuriems (o ne kritikams) ir rašo. Nemėgsta dalyvauti žiuri komisijose atrenkant geriausias metų knygas, sudarinėjant TOP 10 sąrašus, nes mano, kad tai per subjektyvu.
Apibendrinant įspūdį perskaičius šią knygą, H. Murakami - Rašytojas iš didžiosios raidės. Dėl rašymo jis pusę gyvenimo nekeičia gyvenimo būdo, dėl rašymo važinėjo į kitas šalis ir gyveno užsienyje, keitė vietas, dėl rašymo pardavė pelningą verslą, kad atsidėtų tik rašymui. Nors šiaip viešo gyvenimo, interviu, laidų vengia, tačiau užsienyje sutinka pasirodyti viešai, nes jaučiasi atstovaujantis japonų literatūrą. Šis kūrėjas jaučia, jog „gyvenime aš turiu tai daryti“. Ir tuomet jam rašymas yra daugiau nei rašymas, bėgiojimas yra daugiau nei paprastas bėgiojimas, 1+1=3, galbūt 1+1=4, bet niekuomet 2.
Dabar čia gale „prisiduodu“, kad tai buvo pirmoji mano skaityta H. Murakami knyga, kaip suprantu, neatspindinti „klasikinės“ šio autoriaus kūrybos. Jaučiu, teks dabar teks perskaityti.
Vakaris Šaulys
2024-07-17
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą