Nakties žarijos
Užgeso liepsnos ir nutilo gojai,
Pravėso oras, stojo ramuma.
Pro langą mus pažvelgusius vilioja
Blausių ir spindinčių pasaulių toluma.
Žvelgiu aš tyliai į nakties bedugnę -
Žarijų žvilga ištisi šimtai!
Kas suskaičiuot jas gali ir nurodyt
Kurios priklauso tau vienam tiktai?
Kai staigiai debesų kalnai išnyksta
Išblyškęs veidas pasirodo dausose.
Ne visada jis visas, kartais tiktai šypso
Sidabro atspalviu jis lyg vandenyse.
Nakties valdovas žengia sau per dangų,
Nedomina jo karas nei taika.
Saugo jisai nakties pasaulį brangų
Ir pasakyti bando mums kai ką.
O tolimos šviesos salelės skelbia
Istorijas erdvių ir praeities.
Nežino jos ribų, tiesiog tik žvelgia
Padrąsintos mįslingos pilnaties.
Ir jeigu tau kada pavyks suprasti,
Ką jos ten seka ištisas naktis,
Galėsi džiaugtis - sugebėjai rasti
Esmę, kuri yra didžiausia paslaptis.
Ir jei tau apskritai brangi ši Žemė,
Jei į žvaigždes žiūrėti tu nepamiršti,
Ir jei gyvenimą ne tiktai centas lemia,
Žinok: laimingas tu žmogus - pačioj širdy.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą