Smiltelės, tu ir pienė
Prieš akis - apelsininė žvakės liepsna
Rusena švelniai, bailiai plaikstosi į šonus,
Primindama pavasario kaštonus,
Kurie pražysta kai tik baigiasi šalna.
Svajoju apie vasaros bangas saulėtas,
Kuriose gintarai it saulės spinduliuoja;
Tarytum aitvaras padangių vėjas atplasnoja
Ir primena eit pasidžiaugti į kopas smėlėtas.
O kopose - smiltelės, tu ir pienė,
Ir dar dangus - sutemęs ar šviesus.
Jis primena kadaise švietusius gaisus,
Kai žuvo mano meilė vienadienė.
Jinai pranyko. Ir jau niekada nebus kitos.
Juk vietos širdyje tiktai vienai užtenka.
Ir kai jauti, kad taip beviltiškai ji senka,
Tai lūpos pačios taria: "Jau niekad niekados".
Paskui grįžti uždelsdamas prie mėlyno dangaus,
Prie amžinų dalykų, kurių yra tik trys.
Juk nė mirties nasrai jų niekaip neprarys,
Nors nebeliks nei augalo, nei smėlio, nei žmogaus.
Ir viskas pasikeis; ir nieko nepavyks pažinti.
Ar mūsų jau nebus? Ar būsime kiti?
O gal seniai dangaus ir žemės pamiršti
Mėginsime darsyk nors laumžirgiais atgimti?
Štai vėlgi prieš akis - aptirpus žvakė.
Jos vaško ašaros man primena laikus,
Kada košmaras tragiškai klaikus
Pradingo ugnyse nelyg plaštakė.
Ir štai tada tu supranti:
Vis tiek - jei negyvensi tu, gyvens kiti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą