Antplūdis

 

Antplūdis

- Šaunuolė aš! – pagyrė save Dana, sėdėdama verandoje su čekiško alaus buteliu ant spintelės. – Susitvarkiau – po dviejų mėnesių netvarkymo. Jaučiuosi ne kokia dykaduonė, o tikrai užsitarnavusi šio gardaus apynių gėrimo.

- Tik jau neglostyk sau galvos! – sarkastiškai atsiliepė jos vyras, vilkdamasis kelnes. – Pati žinai, jog ne tvarkymosi šišui apėmus sutvarkei visą savo jovalą. Tu bijai, jog šį vakarą atvykus tavo brangiajam tėveliui, jis tau, kaip kadaise, apskaldys ausis, jei ras tokį jovalyną.

- Savo jovalą?! – šoko Dana iš pintos kėdės. – Tavo jovalą taip pat! Tu irgi kur šiki, ten palieki! Ir tavo migį suklojau, kadaise buvusį panašų į lovą... Viskas ant mano galvos, o dėkingumo iš tavęs – nė už kapeiką!..

- Nenusileisk man! Nepasiduok! Psichologinė savipagalbos literatūra daro savo! – šaipėsi sugyventinis. – Tik kaip ilgai? Vis tiek tu išlikai maža baukšti mergaitė. Štai tėvelio bijai nemažiau kaip būdama šešerių! Dar niekad gyvenime tu nebuvai šitaip iškuopusi mūsų, OK, tikrai MŪSŲ bardako. Net pelėsius iš plytelių tarpų vonioje išgramdei! Glaistas švyti baltai it naujai perdažytas...

- Tai bent padėkok, o ne tyčiokis! – bejėgiškai suaimanavo Dana ir pravirko. Regis, ji vėl bus patekusi į tokius santykius, apie kokius skaitė knygose kaip apie blogiausius. Tai bent sušikta karma! Net jų šuns kur kas geresnė.

Dana susierzinusi nusišluostė ašaras ir čia pat ant balto verandos lango rėmo užtrėškė pirštu juodą skruzdėlę.

- Jei aš vidų, tu galėtum bent kiemą ir pastatus apžiūrėti, - kalbėjo ji paskubomis besiruošiančiam vyrui. – Pavėsinė apkerpėjusi, šiltnamio stiklai samanomis apaugę, sraigėmis apėję. Nuo rūsio durų stogelio cementas trupa. Ne tik kurmiai sode žemes rausioja, bet ir apie pamatus smėlinės skruzdės skylių pridariusios. Patinka joms palei mūsų sienas! Gėlėms šaknis iškelia. Nei laistymas, nei kavos nuosėdos nepadeda. Padarytum ką nors!

- Galvok ką tėveliui sutaisysi valgyti! – paliepė sugyventinis lyg negirdėjęs visų priekaištų. – Neduok die duosi jam ką nors paprasto...

- Eik greičiau savo autobuso vairuoti! – sušuko perpykusi ji, išsireikšdama gana gražiai, nors galvoje turėdama kitą destinaciją.

- Mano pamaina po dviejų valandų! – atšovė vyriškis. – Bet eisiu. Tu irgi gerų minčių retkarčiais pameti. Bent pasišnekėsiu protingai su kolegomis, - tarė jis ir užsimetęs striukę trenkė durimis.

Įsiutusi Dana pagriebė savipagalbos vadovėlį ir sviedė jam iš paskos į duris. Knyga ištiškusi nusliuogė ant grindų. Dabar Danai bus ramu kurį laiką. Beveik pasigailėjo taip švariai butą sutvarkiusi – vietoj ačiū sulaukė dingsties iš jos pasišaipyti. Vis dėlto tėvui tikrai reikės ką nors rimto paruošti.

Dana plevendama chalato skvernais nuslinko į virtuvę. Atidarė šaldytuvą pažiūrėti kokio ėdesio yra. Čia pat ant rankenos užspaudė dvi juodas skruzdes. Tos rupūžės jau per visus kampus ėmė lįsti, pavasariui atėjus! Dar tegul ilgiau jis jų urvelių nenaikina! Nors pastaruosius keletą metų jų, gali sakyti, apmažėjo, šiemet jos stebėtinai įžūlios.

Šaldytuvas tuščias – valgyk ką nori. Dana net susikeikė gavusi naują galvosūkį ne iš lengvųjų. Jos tėveliui įtikti su maistu reikia paplušėti. O kur dar normali parduotuvė, kur ne vien duonos ir pieno gali gauti - reik su automobiliu toliausiai važiuoti. Dana neturėjo jokio noro ten grūstis, juolab dar sugalvoti ką čia sutaisius. Tačiau neįtiksi – būsi ne dukra, o kekšės pavainikė. To Dana buvo prisiklausiusi nuo mažumės ir daugiau nebeketino.

Krestelėjusi kiek sulipusius plaukus, moteris nuėjo į koridorių pakelti aukštyn aplankstytais lapais boluojančią Luizos Hay knygą Moters galia. Jau ji buvo besuvožianti viršelius, kai pastebėjo baltuose puslapiuose juodais blynais virtusias kelias skruzdėles – „nukovė“ šias pati nesitikėdama.

„Ką gi, Taiklioji Koja“, pasišaipė iš savęs moteris, prisimindama tėvo žodžius, kuomet netyčia kur nors sėkmingai pataikydavo.

Bet tų skruzdėlių šį pavasarį nors vežimu vežk! Negana to, laukų augalai jomis apėję, kieme skylės juoduoja it žemę subadžius, net kambariuose netikėtai jų užmuši. Jau choleros bus į vazonus įsisukusios! Dana tekina nulėkė prie svetainės palangės.

Ji genijė! Iš tikrųjų vazonų žemėse buvo prirausta urvelių bei privaryta grumstelių, o ant vazonų bei per visą palangę vyko didysis juodų taškelių kraustymasis.

Daną kone supykino. Neperneša ji nevaldomos gyvos smulkmės. Juk neišrinks. Ir iš kur jų randasi? Langų dar neatidarinėja – kol kas šaltoka; langai nauji, plastikiniai, sandarūs. Sienose akivaizdžių skylių nėra.

Ko griebtis? Dana staigiai prisiminė turinti nuodingo purškalo prieš vabzdžius, taigi ir skruzdėlėms tiks. Tiktai kur? Kai prieš kelis metus išnaikino tarakonų armiją, daugiau ir nenaudojo. Užkišta kažkur tamsiam kambariuke. Kiek ten šlamšto! Reikės viską versti. Bet reikia, tai reikia.

Eidama pro stalą, Dana sumanė burnon paimti sausainį – kaip tik ryte praplėšė naują pakelį. Bet vos jį pajudinusi it nukratyta atitraukė ranką – kokosinius sausainius buvo apėjusios juodos skruzdės! Moteris iš pasišlykštėjimo net klyktelėjo – to jau per daug!

Strimgalviais ji nuskuodė prie tamsiuko, pakeliui pamesdama vieną rožinį kroksą. Atplėšė duris, nuvertė kelis rakandus „iš kelio“. Dievo laimei, ne taip toli aptiko dichlofosinį purškalą. Žiūrėjo į flakonėlį kaip į išgelbėtoją, piktdžiugiškai šypsodamasi.

Tuomet jos šypseną iškreipė siaubas.  Per baltas lubas žemyn tapetais ėjo plati skruzdėlių „automagistralė“ – nelyginant Čingischano kariauna jos plūdo siena ant grindų. Jos visur! Per visur! Iš visur!

Dana, būdama šoke, neišmanė kaip pradėti gintis nuo tokių padarėlių invazijos, kuriems joks plyšelis ne per mažas. Purkšti kuo greičiau! Visgi tai nuodai. Po to reikia gerai išvėdinti patalpas, o pačiam pasišalinti. Bet tik atidaryk, tai šios nelabosios įgrius vidun cunamiu, jei dabar vos ne kiaurai sienas eina. Visur skruzdėlės!

Dana su siaubu patyrė, kad jos lenda pro krokso skyles jai į pėdą, o basoji pėda jau apėjusi juodais taškais. Ji puolė kratyti koją, tačiau taškeliams nė motais. Ji bandė nusibraukti skruzdes ranka, tačiau tik gavo mažųjų nevidonių sau ant plaštakos.

Skruzdės pradėjo gelti. Moterį pervėrė smulkutis, daugybinis skausmas. Ją graužia gyvą! Ji numirs ne ant laužo kaip Žana d‘Ark, o ant skruzdėlyno, kaip Dana d‘Ant!

Daną sukaustė klaikas. Ji trypė kojomis it kankaną šokdama, purtė rankas lyg traukulių ištikta. Šviesaus kilimo kilpelės mirgėjo juodais kūneliais. Baltos lubos atrodė lyg seno kineskopo ekranas, raibinantis akis pasibaigus televizijos programai jos vaikystėje. Visur jos!

Moteris it patrakusi ėmė lakstyti po namą. Nuklojo antklodę – patalynė pilna skruzdėlių; atidarė spintą – drabužiai jomis apėję. Jau nėr ką kalbėti apie kambarines gėles. Popieriai ant stalo mirgėjo juodais šuorais. Skruzdės netgi temdė dienos šviesą – tiek jų buvo ant langų stiklų.

Klykdama ir geliama Dana nukūrė į paskutinį prieglobstį – tualetą. Ir ten klozeto sėdynė nebuvo balta. Blaškydamasi moteris atsidūrė virtuvėje. Ten, kur maisto produktai, skruzdėlių tiršta – ne juodi taškeliai, o juoda liulanti masė. Tokio košmaro Dana nė sapnuose neregėjo.

Praėjus pirmajam šokui, ji susivokė rankoje laikanti mirtiną ginklą 3. Sukandusi dantis, iš įniršio bei neapykantos ji nuspaudė purkštuvą ir ėmė leisti nuodingąją srovę visur aplink save. Ji purškė ir purškė, kol flakonas išsibaigė. Daug skruzdžių žuvo, tačiau kritusiąsias papildydavo nauji „daliniai“.

Dana pradėjo kosėti. Paskui dusti. Seilėtis. Jai graužė akis. Svaigo galva. Ant kūno buvo tiek skruzdžių, jog grėsė pavojus būti suėstai gyvai. Danos judesiai lėtėjo; dilgčiojo smilkiniai. Ji nebejuto kandimo – kojos buvo it apmirusios kaladės.

Ir tuomet Dana išvydo išsigelbėjimą – lauko duris, kurias prieš tai buvo nepagarbiai išniekinusi, sviesdama knygą. Tai jos šviesa tunelio gale. Ten jos laukia baltai švytintys angelai. Ten ji bus išgelbėta.

Bet kaip toli iki jų! Apkandžiota, apėsta Dana vos judinosi. Ji žiaukčiojo nuo nuodingojo purškalo, parkrito ant kelių. O anapus durų jau beldėsi angelų pavidalo kaimynai – jie turėjo girdėti triukšmą. Ar jie suspės į pagalbą? Argi angelams gali sutrukdyti banalios durys?!

Turbūt taip. Dana nugriuvo visu ūgiu ant skruzdėlėto kilimo. Vos bekvėpavo. Akis graužė pašėlusiai. Dar su siaubu pagalvojo, jei tai ne kaimynai, o tėvas atvažiavo ir ras ją tokią tokiame name! Bus pasitvirtinęs jo amžinas bambėjimas, kad su motina užsiaugino tokią beviltišką nevalą, jog namuose net vabzdžiai tokiais kiekiais įsiveisia! Danai pasidarė dvigubai silpna.

Čia įvyko stebuklas ir durys plačiai atsilapojo. Vidun subėgo žmonės ir kosėdami bei markstydamiesi čiupo vilkti moterį laukan. Ji buvo gelbėjama! Ji jautė tokią palaimą palikdama šį skruzdėlių pasaulį, jog net padėkojo slenksčiui, stuktelėjusiam jai į pakaušį. Bučkį jam duotų!

Bevelkama kieman Dana spėjo išvysti, jog namo sienos iki pusės metro aukščio apdėtos šapais įžambiai. Smėlinės skruzdės susivienijo du miškinėmis bendrai atakai! Jos verčia namą didžiuliu skruzdėlynu!

Nuskardėjo garsūs balsai, bet Dana jau buvo praradusi sąmonę.