Sakmė apie berną ir demonus

 

Sakmė apie berną ir demonus

 

Kartą ėjo bernas kalnuota vietove ir suprato iki vakaro nepasieksiantis savo namų kitame kaime. Nors anksti išėjo ir dabar ganėtinai skubėjo, laiko prarado daugiau nei manė. Šie kalnai garsėjo klaikiais demonais, išlendančiais naktį iš uolų plyšių bei ertmių pasigardžiuoti paklydusių žmonių baime, sveiku protu, o galiausiai ir sielomis. Dar niekam iš šio tarpeklio, užklupus nakčiai, nepavyko išnešti sveiko kailio. Jei kūnas lieka sveikas, tai protas ne, arba atvirkščiai. O jei ir kūnas, ir protas sveiki – tuomet blogiausia – demonai sučiaumodavo žmogaus sielą ir jis likdavo besieliu, bejausmiu zombiu, besiblaškančiu tarp gyvųjų ir juos gąsdinančiu.

Suprato bernas klaidą padaręs, sugundytas vandenės karštą dieną ežeriuke išsimaudyti. Užuot ėjęs į kaimą, jis pasidavė ilgaplaukės vandenų gyventojos vilionėms ir pasuko link ežero. Tačiau vos niurktelėjo, keletą kartų paplaukė šen bei ten – ir kelių valandų kaip nebūta.

Varvėdamas išlipęs krantan bernas suprato pasigailėsiantis, tad kuo skubesniu žingsniu patraukė kaimo kryptimi. Nors žinojo, jog šis kelias per kalnus ir taip einamas nuo aušros iki tamsos, o dar kelias valandas praradęs, jis turėjo vilčių be pagalbos sveikas ir gyvas iš šio gilaus tarpeklio išeiti.

Kalnų tarpeklis vis gilėjo, o diena jau persirito į antrą pusę. Iki pirmųjų sutemų jis privalo atsidurti pas žmones, tarp židinių, prie ugniakuro.

Akmenų po kojomis daugėjo, žingsnis lėtėjo, o kai bernas dar nikstelėjo koją ir galėjo eiti tik šlubčiodamas, ne juokais susikrimto. Prakeikė save ir vandenę. Tačiau tuoj pat nusigando besisvaidantis prakeiksmais šiame demonų slėnyje.

Leidosi sutemos. Bernas dar kiek pašlubčiojo. Supratęs, jog už pusės valandos jį užklups demonų pulkai, jis atsiklaupė ir išsitraukęs maldaknygę pradėjo melstis.

Bevapėdamas maldas, pamatė nuošalyje vienišą palapinę. Suspurdo jam širdis iš džiaugsmo. Kas bus – tas bus. Gal ne nelabasis ją pastatė. Vien audeklas nakčia neapsaugos, bet vis geriau nei atvirame lauke prieš iššieptas siaubūnų iltis.

Prie palapinės sukiojosi paklydusios avies ieškojęs piemuo ir taip pat ketino gintis nuo naktinių pabaisų. Likimo draugai susitarė mėginti atsilaikyti kartu.

- Kūrensim laužą kuo didesnį – iki dangaus, o tada pasislėpsime palapinėje. Bet jei ugnis pradės gesti, mes turėsime ją pakurstyti, nes tik laužo šviesoje atsilaikysime prieš nuožmius nelabuosius, - įspėjo piemuo.

Laimė, jis jau prieš tai buvo spėjęs pririnkti malkų, šakų bei žabų, ir turėjo kuo įkurti ugnį.

- Koks sumanus, - mintyse pagyrė jį bernas. – Visiška mano priešingybė. Pats Dievas man siuntė jį į pagalbą. Laikysimės kiek galėsim, o aš kovosiu už du!

Netruko prabėgti pusvalandis, saulė nuniro už kalnų, dingo paskutiniai vakaro atšvaitai ir juodu užgriuvo juoda kaip degutas naktis. Laužas liepsnojo it per Jonines, o patys nelaimėliai, užkandę piemens rastų lauko grybų, šmurkštelėjo palapinėn laukti savosios lemties.

Neilgai trukus pasigirdo vėjo kauksmas, sumišęs su švilpimu. Tai demonai nakčia dūksta, eidami galvomis per kalnų keteras ir kuorus. Jau jie užmatė palapinę savo nelemtomis akimis, jau pastebėjo ugnies pašvaistę klonyje, jau skuodžia puotauti pasimetusių nelaimingųjų sielomis.

Įsismarkavo tokia vėtra, jog palapinė šokinėjo ir gyva.

                 - Greičiau! Bėkime į lauką! Jie nupūs mus su vėju! – sušuko piemuo.

Užkluptieji iššoko laukan ir palapinė kaip sena skranda nuskriejo pavėjui. Lauke buvo neįtikėtinai žvarbu, o dar ėmė krapnoti lietus.

                   - Greičiau! – sukomandavo piemuo. – Jie nori užgesinti ugnį ir tada suryti mus! Meskime visas šakas į laužą, kad jis kuo labiau įsidegtų!

Demonai užsiundė lietų. Bernas su piemeniu darbavosi iš peties, sušalę nuo lašų, stingdomi ledinio vėjo, gelbėdami gyvybę, kuri prilygo ugniai.

Galop lietus nustojo. Laužas buvo gal perpus prigesęs, bet, dėkui Dievui, dar liepsnojo.

                   - Ką daryti? – jaudinosi bernas. – Daugiau šakų tamsoje neparinksim. Nuo laužo atsitraukti negalim. O jis toks ilgai nebedegs!

                   - Turime dar vieną viltį, - nedrąsiai tarė piemuo. – Aš turiu šventą medinį kryžių kišenėje. Atiduokime jį ugniai – gal taip ji mus išgelbės.

Nusigando bernas dėl tokios šventvagystės, bet nedrįso prieštarauti.

Piemuo metė kryželį į laužą, ir ugnis pašoko lyg lietaus būt nebuvę. Jie abu nudžiugo, tikėdamiesi atsilaikyti.

Tik štai tamsumoje aplink juos išryškėjo pasiutėliškos baltai juodos akys – ištisa jūra jų; taip pat eilės aštrių, smailių dantų. Demonai tai šiepėsi, tai čiaupėsi, kol galop iš jų atsklido pratisas staugimas, supurtęs aplinkinius kalnus ir žemę po kojomis.

Bernas išgirdo baisų aidą: tai nuo patrakusio stūgsmo prasidėjo sniego griūtis.

                   - Mums teliko vienintelis kelias – į ugnį! – suriko piemuo.

                   - Bet mes atsisveikinsime su gyvenimu! – kone su ašaromis atsiliepė bernas.

                 - Tuomet neženk! Aš tavęs į laužą įtraukti negaliu! Tai gali padaryti tik tu pats. Jei nežengsi tu – nežengsiu ir aš. Pražūsime abu. Jei žengsi, tuomet žengsiu ir aš. Nežinau ar išsigelbėsime, tačiau tai vienintelė mums likusi viltis, - porino piemuo. – Tik tu gali tai nuspręsti.

Bernas pajuto lyg antkapiu jį prislėgusią atsakomybę, apraudojo savo neišmanymą bei dalią. Tik štai būrys šviečiančių akių bei išsišiepusių žviegiančių snukių sunkiomis kanopomis pasileido tiesiai prie jų.

Bernas metėsi visu greičiu į laužą. Piemuo lyg veidrodžio atspindys padarė lygiai tą patį. Štai jie lauže, apsupti liepsnų. Dega, bet nesudega. Liepsnos glaudė bei glamonėjo juos lyg šaltoji Šv. Elmo ugnis.

Demonai pasiuto žviegti it galutinai grobį praradę. Ėmė vartyti akis, kaišioti liežuvius, kalenti dantimis, trypti kanopomis. Visas tarpeklis gaudė nuo triukšmo. Nugriuvo dar viena sniego lavina iš aukštikalnių, pasipylė akmenų griūtis.

                   - Spardom nuodėgulius bei žarijas jiems į akis! – sušuko piemuo.

Įgavęs pasitikėjimą savo gelbėtoju, bernas iškart prisijungė prie jo, o gal visgi pradėjo pirmas.

Apsvilinti žėruojančiais nuodėguliais, demonai suvaitodavo ir vis mažiau šiepėsi.

Taip ugnies ratas išsiplėtė. Akys bei dantys darėsi vis mažiau nuožmūs, vis mažiau baisūs, netgi pasigailėtini. Staugimas virto šunyčių inkštimu.

Nežinia kaip ilgai bernas su piemeniu nuo baisūnų gynėsi, kai virš rytų kalnų viršūnių suspindo pirmoji saulės žara. Įveikti demonai galvotrūkčiais nudūmė slėptis į uolų plyšius bei žemės ertmes.

Bernas negalėjo patikėti per naktį išlikęs gyvas šiame liūdnai pagarsėjusiame tarpeklyje. Jis išėjo iš ugnies žiedo ir netekęs paskutinių jėgų susmuko ant motinos žemės.

Kuomet atsigavo, buvo jau vaiskus rytas. Oras gražiausias. Gamta nuostabi. Kalnų grožis neišpasakytas. Draugiška saulutė. Tik apanglėję degėsiai išmėtyti visur aplinkui. Taigi kas įvyko naktį buvo tikra.

Bernas sužeista koja, kaip reikiant praalkęs, patraukė tolyn. Vis galvojo, nors turėjo pagalbininką, ar jis pats išsigelbėjo, ar tas jį išgelbėjo? Piemens pėdsakų kaip nebūta. Beeidamas bernas aptiko išsidraikiusią, vakar vėjo nuneštą palapinę.

Ir štai neilgai trukus tarpeklio žiotyse pasimatė pirmieji kaimo namai. Beliko kiek nusileisti pašlaitėn.

 

 

 

 

 

 

Vakaris Šaulys

Kūrybinio rašymo stovykla „Iš tylos“: archetipai

Ved. Gabrielė Labanauskaitė

Senųjų Trakų vienuolynas

2019 sausis

 

 

P.S.:

 

Vietinių žmonių folklore demonų tarpeklis garsėjo visada. O naujaisiais laikais jis tapo turistų traukos centru. Čia atvyksta žmonės ir netgi pasilieka palapinėse nakčiai. Žinoma, ne po vieną. Žinoma, su daug daug laužų.

Viename kalendoriuke demonai vaizduojami kaip chimeros su ragais, degančiomis akimis, ilgu kaklu ir paukštiškais nagais, nors tikrieji legendų demonai – su kanopomis. Pasak sakmių, nelaimingam žmogeliui nakčiai likus tarpeklyje, ryte rasdavo tik jo batus.

Taip mitologiniai demonai tapo avalynės globėjais. Jie vaizduojami nasruose įsikandę klumpes, vyžas, nagines, kurpes, sportbačius, sandalus, kerzus ar aukštakulnius, tarytum juos išspjaunantys.

Naujausiame reklaminiame klipe šie sielaėdžiai demonai pateikti kaip kalnų žygiams bei alpinistams skirtų batų globėjai, ir netgi kosmonautų apavo palaimintojai.

Šiais laikais tarpeklio demonų įvaizdis sušvelnėjo. Jie tapo ne tokie niršūs ir gana retai sutinkami, netgi teigiami. Demono, įsikandusio batą, atvirukų bei suvenyrinių skulptūrėlių galima įsigyti visose tarpeklio apylinkėse.

Žmonės netgi ėmė šiuos demonus mylėti ir branginti kaip savo krašto išskirtines būtybes.