Medis

 

Medis

 

Aš esu beržas. Baltas, su juodais dryksniais, išsiskėtęs savo šakų vainiku, išstypęs į dangų kone iki septinto aukšto. Matau visą apylinkę bei kitus žemesnius medžius. Gaunu daug saulės šilumos ir susiimu ją sau. Mano lapai dažnai virpa vėjyje, atliepdami kiekvieną jo krustelėjimą. Rudenį jie tampa geltoni ir daug jų nukrinta žemėn, padraskomi audrų. Iš pradžių man jų būdavo gaila, bet dabar suprantu, jog tai – negyvos ląstelės, kaip kad gyvatės, išsineriančios iš odos.

Žiemą stoviu pusplikis ar net visai plikas, tačiau to nesigėdiju. Kaip lokiai, aš irgi miegu žiemos miegu. O pavasarį saulės šiluma mane pažadina ir aš pradedu auginti naujus lapus bei pumpurus.

Mano šakose gyvena plasnojantys, karkiantys, cypčiojantys sparnuočiai. Jie susisuka jose lizdus, peri jauniklius. Šiais gyvūnėliais aš labai džiaugiuosi. Dėl jų jaučiuosi gyvas, reikalingas bei gyvenantis prasmingai.

Kartais esu reikalingas ir žmonėms – slėptis nuo lietaus, o dažniausiai nuo saulės, visgi man prasmingiau priglobti paukščius – juk jie neturi nei pastogės, nei skėčių.

Labiausiai man patinka šiltas, ramus oras, kai nesu pernelyg laužomas ar draskomas. Ir žiemos patinka švelnesnės.

Nors aš myliu visas gyvas būtybes, neretai nuo jų ir nukenčiu. Štai neseniai atskrido priklydęs kormoranas ir nudergė man keletą šakų, neatsigaunančių iki šiol. Laimei, jis nevietinis, aš jam nepasirodžiau jaukus medis ir jis daugiau nebesugrįžo.

Kitą kartą pas mane atsikraustė voverė. Jei būtų tiesiog apsigyvenusi mano drevėje, būčiau mielai ją priglobęs ir apsidžiaugęs. Tačiau jai mano drevė pasirodė per ankšta ir ji dantukais ją pasiplatino, apsilaupė žievę aplink angą, o vidų prigrūdo kankorėžių. Tačiau ko neištversi vardan savo globotinių?

Būna blogiau. Anąmet vėjas užpūtė man ant viršutinės šakos nelemtą sėklą ir ant manęs išsikerojo visažalis amalas. Jis vis auga it didėjantis žalias rutulys, siurbia mano syvus ir net man miegant žiemos miegu be perstojo žaliuoja atkreipdamas žmonių dėmesį. Maža to, žinau, kad paukščiai mėgsta jo sėklas, krato bei purto jį ir taip dar plačiau išsėja šį žaliąjį piktkrūmį. Mačiau kaip iš mano kaimyno beržo žiemą žmonės įsilipo ir nusipjovė amalą savo Kalėdų stalo puošmenai. Norėčiau, kad ir su manuoju taip padarytų, bet jis žmonėms per aukštai, tad jis mano „šukuosenoje“ tikriausiai liksiąs amžiams.

Kenčiu, kai ant mano zebriškos odos ima vešėti kerpės, grybai, po žieve pasigraužia kinivarpos bei kitokie piktvabaliai ar piktkirmiai. Jie plėšia odą nuo mano kūno. Žmonės juos pasišalintų kaip karpas, auglius arba išvarytų iš organizmo vaistais kaip parazitus, bet aš taip negaliu, tad man tenka taikytis su savo padėtimi. Juk beržams niekas nedaro nei plastinių, nei chirurginių operacijų.

O užvis baisiausia, kai žmonės man pritaiko viduramžių gydymo būdą – kraujo nuleidimą. Kiekvieną pavasarį manydami, jog mano organizmas prigamina tiek sulos, jog aš nuo jos sprogsiu fontanu, jie gana giliai įpjauna mano kūną ir ima sulą nuleidinėti. Nuleidžia tikrai daug, nors šiais laikais tokia procedūra žmonių pasaulyje netaikoma. Medžių – vis dar. Kažkaip išsilaikau, bet man būna tikrai silpna; būgštauju, kad tik nenulūžčiau nuo menkiausio vėjelio.

Taigi kasmet esu labai priklausomas nuo išorinių aplinkybių, bet turbūt tokia visų beržų dalia. Svarbiausia, kad perkūnas netrenkia, tornadas neišrauna, o visa kita atlaikysiu. Vis tiek pavasarį sproginu pumpurus, leidžiu lapus, džiaugiuosi manyje įsikūrusiais sparnuočiais; kažkaip ištveriu ir kelmučių atakas. Žmonės mane myli – girdžiu, kaip mane giria, sako, kad aš išlakus, kad saugau nuo kaitros, kad nepanašus į kitus nupiepusius medžius, kad mane reikia saugoti ir globoti.

Ir nežino jie, kad aš esu tarsi paminklas. Nežino žmonės, kad po mano šaknimis – neatrasti partizanų kapai. Kad jie labai padėjo man tapti aukštam, lieknam, lapingam ir klestinčiam medžiui.

 

 

 

 

 

Antalieptė 2020-09-26