Kai aš buvau akmeniu

 

Kai aš buvau akmeniu

Kartą buvau akmeniu upėje. Man negrėsė pavojus būtų nuneštam, nuplukdytam. Greičiau buvau liūliuojamas pastovios, neskubrios upės tėkmės. Dunksojau dugne arti kranto. Mano viršus puikavosi virš vandens, gėrė saulės šviesą, kaito kaitroje, šalo žvarboje, dengėsi smėliu bei dulkėmis, žėlė samanomis. Mano viršų lietė basos pėdos ir pėdutės, paukščių bei skruzdžių letenėlės, drugelių kojelės. Ant manęs buvo skalbiamas žlugtas, statomi rakandai, taip pat sėdima pailsus ar užsisvajojus šalia tėkmės. Talžė lietus, stingdė sniegas, kartą nesmarkiai net įpliekė žaibas. Mano apačia smigo dumblan, augo žolėm, meditavo žuveles bei mažuosius dugno brolius akmenėlius. Ilgainiui vanduo nugludino mane, aš tapau kitoks. Tačiau sykį mane iškėlė iš prigimtosios vietos ir kažkur išvežė. Nuo tada savęs nebeatsimenu.

Kitą sykį buvau akmeniu miške. Glūdėjau tankynėje, kur žmonės manęs niekada neužtiko. Mane dengė paparčiai, smilgos, dilgėlės; aukščiau – medžiai. Po savimi veisiau kirmėles, skruzdėles bei erkes. Vos vieną kartą teko pakeisti savo nuolatinio buvimo vietą. Brisdamas per tankymę briedis paspyrė mane, ir aš kiek pariedėjau į šalį – tai ištisa kelionė akmeniui. Nuo tada gyvenau naujuose namuose. Kartą ant manęs ištiško nukritęs kiaušinis, o paukštis skardžiai krykšdamas nuskriejo virš miško. Aplink mane dygo grybai, noko uogos, tik niekas iš žmonių jų nerinkdavo. Uogas retsykiais palesdavo paukščiai. Grybus sudorodavo gausūs šliužai bei vabalai. Dažniausiai išmindavo tas pats briedis, kartais atklydusi elnė arba šernas. Ir atėjo laikas mišką kirsti. Kuomet nupjovė artimiausius beržus, kelmus išrovė, suarė žemę, ir aš prasmegau kažkur žemės krūvose. Nuo tada nebeatmenu savęs.

Buvau ir akmeniu šventykloje. Įtaisė mane labai garbingoje, mažne šventų švenčiausioje vietoje. Ant manęs atlikinėjo religinius ritualus, aukojo atnašas, rūkino dūmais, šlakstė gal vandeniu, gal pienu, gal aliejais. Kai kada mane papuošdavo, aprengdavo lyg žmogų, kuriuos susirinkusius regėdavau. Atrodo, man melsdavosi, dainuodavo, mane liesdavo, čiupinėdavo, kartais su ašaromis akyse. Ant manęs statydavo prabangius indus, šalia guldydavo magiškus simbolius. Po visų apeigų kruopščiai nuplaudavo, uždengdavo. Dėl to nemažą laiko dalį, kai nevykdavo apeigos, ne matydavau, bet girdėdavau. Niekas to niekada nesužinojo, tačiau vieną kartą žmonių nesant ant manęs užsirioglino katinas ir gerą valandą mėgavosi būtimi. Tai aš atsimenu. O paskui į šventyklą įsiveržė barbarai, viską aplinkui išdaužė, sunaikino, ir priėję prie manęs smogė kalaviju. Nuo to karto apie tą save nieko nežinau.

Teko man būti akmeniu skulptūrų parke. Iš manęs buvo iššlifuota dailios grakščios merginos figūra. Kadangi buvau pastatytas gėrėtis, dažniausiai žmonės manimi gėrėdavosi, aptarinėdavo, rodydavo pirštais, kartais pakikendavo. Mano pavėsyje jie glaudėsi nuo kaitros, pasitiesę kilimėlius ar kokį drabužėlį. Dieną aš buvau labai branginamas ir saugomas. Net mažai kas mane paliesdavo, nebent smalsūs vaikai. Naktį gyvenimas pakisdavo. Kartkarčiais į mane duždavo buteliai, kartais patepliodavo ar apipurkšdavo; paskui dieną tekdavo švarinti. Dažnai manę apšlapindavo šunys, rečiau žmonės. Šiaip parke regėdavau daug renginių, minių, susibūrimų. Pakakdavo ir triukšmo, ir tylos. Jaučiausi reikalingas, gerokai svarbesnis, pavyzdžiui, už čia pat kerojusį ąžuolą. Tik štai vieną dieną kažkas sumanė ant mano postamento išraižyti dedikaciją giliu šriftu, ir ten apačioj aš skilau. Nuo to laiko nieko nebegaliu prisiminti.

Be viso to buvau dar įmūrytas gatvės grindinyje. Mane mynė kojos, trankė kanopos, važiavo ratai. Smigau vis giliau. Nuo visiško prasmegimo palaikė tik kitų akmenų draugija. Mačiau pasaulį iš apačios. Dažniausiai nuostabiai kerintį dangų su debesimis. Dieną kaisdavau saulėje, svilindavau atsitiktinę basą koją; naktį vėsdavau Mėnulio spinduliuose. Manim važiavo vežimai, karietos, tankai, vėliau guminės padangos. Ilgainiui tapau toks švelnus ir numindytas, jog žmonės neretai ant manęs paslysdavo ir skaudžiai trenkdavosi. Niekad ant manęs nepykdavo; visada ant tų, kurie manęs neva nenuvalė. Buvo atvejis, kada ties manim susidūrė du automobiliai, taip susimaitojo, jog nuostabu, kaip vairuotojai gyvi išliko. Mane kabino užsilenkęs metalas, tad nuo to laiko liko rėžis. Vėliau mane dar ir pašventino, kaip ir daugelį aplinkinių grindinio akmenų. Tada vieną dieną po manimi trūko vamzdis. Pasklido vanduo, ėmė sunktis per tarpus bei plyšelius, užliejo pusę gatvės. Negalėjo kitaip sutvarkyti – išėmė mane iš grindinio, atskyrė nuo kitų akmenų, ir tąkart apie save viską užmiršau.

Trumpai teko pabūti pakelės akmeniu. Aplinkui visada, kiek atsimenu, vešėjo gerokai aukštesnė žolė, o aš pats blizgėjau žėručiais. Šalimais stovėjo koplytstulpis, tad žmonėms ilsintis ir besimeldžiant prie jo, dalis šventumo kliūdavo man. Taigi ne vien tasai koplytstulpis – ir aš pats buvau šventas, nors man niekas specialiai ir nesimeldė. Tai tik šalutinis maldų poveikis aplinkai. Nėmaž nestebina, tokioje vietoje mane visi pastebėdavo, žinodavo. Tai maišą uždėdavo, tai koją atremdavo, tai užpakaliu užsėsdavo. Buvau labai naudingas, tinkamos formos. Kalbant apie tą koplytstulpį, vėliau jį nugriovė, paskiau atstatė; galop pakeitė nauju. Atsimenu, buvo nutikę, jog pora vaikučių virš manęs sakėsi išvydę mergelę Mariją. Žmonės keletą sykių atnešė gėlių prie manęs, palikdavo žvakučių. Vėliau primiršo. Ir nutiko, kadgi grupelė kaimo vaikinų įsilinksminę sumanė pasigalynėti su manimi - pabandyti išversti laukan. Nesugebėjo. Jie nieko bloga man nepadarė, tik pajudino, bet nuo to karto praradau atmintį.

Buvau aš akmeniu pilies pamatuose. Pirma į duobę įmetė puokštę gėlių, pašlakstė lašais, pabarstė grūdais, tuomet įrideno mane. Dunksliai nukritau. Pritrėškiau visas po manimi atidūrusias gėrybes. Dar gėlių užmetė ant manęs. Negana to, į pamatų duobę nusileido žmogus, pakėlė augalus, ir aštriu daiktų išvagojo runą mano paviršiuje. Tuomet uždėjo puokštelę ir išsiropštė. Skardint giesmėms bei kalboms mane užpylė skiediniu, apdėjo kitais akmenimis, apibėrė žemėmis. Atsidūriau tamsoje, o jie vis krovė ir krovė. Taip pratūnojau tamsoje bei tyloje ištisus amžius. Nežinojau, kaip laikėsi pilis. Tik drėkau ir džiūvau, kaitau ir vėsau. Vienu momentu labai netikėtai po manimi atsivėrė smegduobė ir aš virš jos ilgus metus kabojau. Ji tai užsipildydavo vandeniu, tai vėl išdžiūdavo. Negalėjau žinoti kokia jos gelmė. Tik šit sykį nebeatsilaikiau išorės spaudimui, atskilau nuo pamatų ir nugarmėjau smegduobėn... tiesiai į nebūtį.

Akmeniu tūnojau ir kalėjimo sienoje. Požeminio kalėjimo. Buvau kiek žemiau vidurio. Mačiau daugybę drėgmėn bei tamsumon įmestų nelaimingųjų, girdėjau aimanų bei raudų. Mačiau jų neįvairų gyvenimą tarp keturių sienų. Buvau liudininkas jų dvasinių būsenų, nuopuolių ir pakilimų. Regėjau juos valgančius, miegančius, besiraitančius, besituštinančius, kalbančius su savimi, besimeldžiančius, rėkiančius, ištiktus sąstingio. Kai kada sulaukiančius lankytojų, besikalbančius, netgi džiugiai. Tačiau niekad negirdėjau juoko. Vėliau į mano brolius buvo įvarytos grandinės, ant viršutinių užkabintos kilpos, apačioje prismaigstyta spyglių bei kuolų. Būtent tuomet regėjau bei girdėjau daugiausia aimanų, riksmų bei klyksmų. Mačiau žmones ir mirštančius, ir herojiškai ištveriančius kančias. Būtent tuomet labai dažnai aptikšdavau skysčiais iš žmogaus kūno, ir niekas niekada manęs nevalydavo. Kartelį kliuvo regėti, kaip nuo kuolo nuimtas žmogus sugebėjo atsiklaupti, paklūpoti ir melstis sudėtomis rankomis, o jį ir mažesnę pusę vienutės nušvietė ryški šviesa nežinia iš kur. Po dienos tą žmogų, vos gyvą, kažkur išvedė. Gal dar ilgai būčiau toje kalėjimo sienoje dunksojęs, jei ne užmanymas įleisti sienon dar vieną grandinę. Mane pragręžė, įvedė metalą ir, regis, nuo to laiko manęs ten nebebuvo.

Lemta man buvo būti akmeniu netgi pirtyje. Kaisdavau turbūt labiausiai iš visų akmenų, mane laižė ugnis, o iš kitos pusės ant manęs liejo vandenį. Vanduo neišsilaikydavo, vos prisilietęs prie manęs tuoj pat išsisklaidydavo migla. Manęs žmonės labai vengdavo, laikydavosi per saugų atstumą, nors mano svarbą be abejonės pripažino. Mačiau daug nuogų, dar daugiau vos vos apsitaisiusių vyrų ir moterų, jaunų daugiau nei senų. Dar mačiau aibes margaspalvių rankšluosčių. Žmonės sėdėdavo ir gulėdavo, perdavosi ir tepdavosi. Mačiau jų ir blaivių, ir girtų, ir dainuojančių, ir stūgaujančių. Porą kartų regėjau, kaip susirinkusios jaunos kompanijos trumpam užsisklendusios ėmė žaisti nešvankius žaidimus, net man kliuvo. Tai aš menu. O vieną dieną šeimininkas sumanė vietoj manęs pastatyti kažin kokį gudrų aparatą. Aš tapau nebereikalingas, mane išėmė iš darnios visumos, kaip ir kitus, dar lyg kažkur tempė, o tada panirau užmarštin.

Ir dar aš buvau akmeniu krosnyje. Beveik ištisai lindėjau ugnyje, jos glamonėjamas, glostomas. Beveik niekada nebuvau įprastos akmeniui spalvos ir temperatūros. Nuolat svilau ir kaitau, tačiau niekad neperkaisdavau. Visados dengiausi suodžiais, pelenais. Tai mano kaip akmens būties nėmaž nemenkino. Regėjau tiesiai prie manęs pašaunamus indus su maistu, kartais vien keistos masės bei formos maistą. Regėjau, kaip ugnies šokyje įvykdavo virsmas - maistas neatpažįstamai pasikeisdavo. Kai jį išimdavo, dažniausiai girdėdavau džiugius smagius pašnekesius, kartkartėmis – kuomet maisto spalva tapdavo panaši į mano – nusivylimo atodūsius ar net piktesnį keiksmą. Kai nebūdavau užstatytas, matydavau kambarį, vaikštančius žmones, lakstančius vaikus. Man būnant atšalusiam, dažniau nei žmonės galvodavo pas mane svečiuodavosi rainas katinas, o žmonėms artinantis it strėlė nerdavo laukan. Tik štai atsitiko kas: paaugęs šelmiškas šeimininkų sūnus tarp malkų įkišo savo suplyšusius sportinius batus, juos užkrovė, o šeimininkė neįtarus įkūrė ugnį. Šunybė buvo pastebėta tik liepsnai smarkiai įsidegus, šeimininkė šoko traukti skardos, gal net sklaidyti malkų žarstekliu, tačiau nebespėjo. Aš aplipau plastiku. Man atrodo, nuo to karto nebepamenu savęs toje krosnyje.

Karojau akmeniu damos kaklo vėrinyje. Tiksliau, akmenuku. Karneoliu. Buvau stambiausias akmuo iš viso vėrinio, tamsiai raudonas, juostuotas. Mane nešiodavo ypatingomis progomis, ne itin dažnai, visada kai šilta. Gėriau damos kvepalų aromatą, prakaitą, priešraukšlinį ar įdegio kremą. Moteris mane labai brangino – laikas nuo laiko ji man su broliais surengdavo saulės ar drugno vandens vonias, palikdavo įsikrauti Mėnulio šviesoje, apsmilkydavo smilkalais. Taip ji mane energetiškai valydavo ir pakraudavo. Aš jai atsidėkodavau nuostabiu tviskėjimu. Neretai pasitaikydavo, jog liūdnomis akimirkomis moteris neturėdavo paguodos, tad imdavosi visą vėrinį su manimi į delnus, tyliai paverkdavo, kartais prisidėjusi prie kaktos pasimelsdavo, o kartais į mane savo delnuose įšnabždėdavo, įmelsdavo, įpūsdavo savo prašymus ar viltis. Niekas to nežinodavo, tiktai aš – na, gal dar mano mažesnieji broliai. Tačiau sykį dama buvo užpulta. Pirmiausia iš jos pagriebė rankinuką, o paskui naguota ranka stvėrė už vėrinio, jį nurovė ir mes visi pabirome kas kur. Aš atsitrenkiau į šaligatvį. Nežinau, ar įskilau, ar perskilau, ar sudužau, bet nuo to laiko manęs nebebuvo.

Buvau akmenėliu jūros dugne. Labai nesiskyriau nuo kitų nei spalva, nei dydžiu. Gulėjom visi krūvoje, lyg viena akmeninė esybė. Motulė jūra mus meiliai nugludino, sušvelnino, globojo savo sūriam prieglobsty. Gulėjau gilumoje, kur dar prasiskverbia saulės spinduliai, tačiau visuomet vyrauja prieblanda. Regėdavau aštuonkojus, jūros arkliukus bei paprastas siauras, ilgas ar plokščias žuvis. Būdavau jų kovų ir maisto paieškų liudininkas. Regėdavau, žmones, nardančius su specialia apranga, šviečiančius žibintais, besivaikančius žuvis, spoksančius į liūliuojančius dugno augalus, nerangiai besisukiojančius tarp koralų. Akmenukais jie nesidomėjo. Kartkartėmis jie po savęs palikdavo kokį daiktą. Atsimenu įvykį, kuomet pas mus dugnan nusileido pažeistas nedidukas laivelis. Žmonės iš jo turbūt spėjo išsigelbėti. Neilgai trukus, tą laivelį išgriebė iš dugno lynais, metaliniais nagais bei kitokiais aparatais. Tąsyk buvo sutrikdyta mano aplinka, nukentėjo jūros augalai, koralai bei tokie lėtapėdžiai gyvūnai kaip moliuskai ar sraigutės. Buvo sukelta daug smėlio, vanduo priminė nepermatomą chaosą. Darbams pasibaigus, ilgainiui viskas nusistovėjo, tik aš neberadau kai kurių savo bičiulių. Dalis jų atsidūrė naujose vietose. O vieną kartą pro mane plaukė smulkiąja dugno fauna mintanti žuvis. Apie mane maisto jai buvo sočiai, tad berydama ji netyčia prarijo mane. Vėl patekau į neperregimą tamsumą, kažkokios jėgos mane stumdė tai šen, tai ten, kol po labai vingiuoto kelio aš netikėtai išnirau į skaisčią saulės šviesą. Teko priprasti gyventi visiškai kitokiomis sąlygomis. Čionai braidydavo daug kojų, spardydavo mus iš vienos vietos į kitą. Kartą liekna rankutė paėmė mane ir iškėlė virš vandens. Tokios ryškios saulės niekada nebuvau matęs. Be jos, į mane sužiuro daug akių ir su pasigėrėjimu mane apšnekinėjo. Tąkart jūrą pamačiau visai kitokiu kampu, bet vos tik nuo manęs nudžiuvo paskutinis sūrus lašelis, viskas aptemo ir apie tą savo būtį nieko daugiau nežinau.

Ir dar – buvau aš akmeniu girnose. Priklausiau apatinei girnapusei, turėjau skylę viduryje. Gyvenau nuolatiniame, tiesiog amžiname sukimesi, trinties garse. Nuolatos artimai bendravau su viršutiniu akmeniu; per ilgą laiką mes tobulai prisitaikėme vienas prie kito, mielai sutardavome, puikiai atlikdavome savo darbą. Į mus pildavo įvairiausius grūdus, dažniausiai rugius, kviečius, miežius. Kartais pasitaikydavo egzotiškųjų kukurūzų ar ryžių, sykį kažin kas net pribėrė kavos pupelių. Viską gerai sumaldavom. Kartą buvo nuspręsta, jog mes nebereikalingi, tad mus abu išmontavę išvežė į liaudies buities muziejų. Tenai turėjom antrą, ne prastesnį gyvenimą nei malūne, tik darbo, žinoma, žymiai mažiau. Tekdavo ir panuobodžiauti. Po kurio laiko jau nebesugebėdavom taip sklandžiai bei sutartinai malti. Lyg susvetimėjom su viršutiniu akmeniu. Tuo tarpu atėję žmonės į mus žiūrėdavo, kai kurie bandydavo patys malti; gidai lankytojams pasakodavo apie mus. Darbavomės vis mažiau ir mažiau. Paskutinė akimirka buvo, kuomet svečiui paprašius parodyti senų laikų malimo būdą, vadovas atsakė, jog mes jau nebetinkami malti, esam smarkiai nusidėvėję ir pasitarnaujam tik kaip vaizdinė girnų priemonė. Tada supratau, jog aš daugiau nebe girnų akmuo. Ir viską užmiršau.

Dabar aš nebesu akmuo. Pats sėdžiu ant akmens Manalsu Nala upės pakrantėje, ir nebežinau, kokio akmens gyvenimo norėčiau.