Šauksmas (Absolute Total Mix-ture)

 

Šauksmas (Absolute Total Mix-ture)

 

-  Pagaliau baigėsi, - alsavo pagyvenusi moteris, sparčiai besiskubinanti pro miškų sutemas namo. Ką tik pasibaigė su bičiule pažiūrėtas romantinis filmas, netgi žinios po jų. Mandagioji draugė savo viešnios nė už ką nenorėjo išleisti namo, nors toji jau senokai rangėsi ant sofos, išsiduodama kūno ženklais. Buvo bičiulei sakiusi, jog nemėgstanti tamsaus paros meto ir vaikštanti dienomis, tačiau susitinka retai, kalbų per akis, o dar gerai bičiulei kviečiant kartu pasižiūrėti filmą bei jį aptarti, moteris neatsilaikė.

Bičiulė rūpestinga – siūlėsi draugei iškviesti pavėžėją, tačiau moteris labai taupi, beje, jos namai ne taip toli – tik per miškelį pereiti, tad atsisakė. O dabar beveik gailėjosi viena gūdžiame miške atsidūrusi.

                      Moteris stebėjosi: dieną šis miškelis labai jaukus, netankus, juolab nebaisus. Tuo tarpu dabar ji baugščiai žvalgėsi it į Belovežo girią patekusi, ar už kampo lokio nesutiksianti. Eidama siauru takeliu bei lenkdama prieš veidą svyruojančias šakas, moteris stengėsi nukreipti savo mintis kita linkme. Anūkai jau turėtų miegoti, vyras turbūt nerimauja krapštydamasis prie motociklo, bet jai atkakliai neskambina.

                      Šiaip moteris jautėsi laiminga. Anksčiau ji neįsivaizdavo tokio ramią pensiją turėsianti: anūkai puikiai auga, lanko būrelius, jiems gerai sekasi, vyras rūpestingas, ne tinginys ir negeriantis, dargi algą parnešantis. Ji pati dirba puse etato, šeimos biudžetą papildo, o ir sveikata nestreikuoja. Kitos draugės tik ir virkauja visoms susitikus dėl savo sveikatų, o štai moteris tarp jų jautėsi it balta varna, neturėdama kuo pasiskųsti, tad, nenorėdama iškristi iš konteksto bei būti „įžūli“, ji pavardindavo kokius savo nereikšmingus negalavimus, kaip antai nevirškinimą (nors per riebiai iš vakaro būdavo prisikirtusi), galvos skausmą (nors jai galvą skaudėdavo ne dažniau nei kartą per du mėnesius, ir tai tokiu mastu, jog net tabletės neprireikdavo) ar alergiją (nors pati rūsyje būdavo visas dulkes pakėlusi).

                      Visgi moteris joms neprisipažindavo, jog vieną ją pačią bauginantį negalavimą visgi turėjo – nakvišumą, pasireiškiantį netikėtu metu, nepatogiomis aplinkybėmis, gąsdinantį aplinkinius bei verčiantį ją „psichine ligone“. Moteris labiausiai baiminosi psichinių ligų ar išprotėjimo, o nakvišumą ji laikė būtent tokia „nervų liga“, kamuojančia ją nuo vaikystės, iš kurios ji taip ir neišaugo. Džiaugėsi dar, jog vyras ją palaikė, nebarė ir netgi užtikęs ją nesąmoningai išėjusią kur nors į kiemą, ramiai bei švelniai sugrąžindavo į lovą. Jis nė puse žodžio jai nepriekaištavo. Ir anūkai žinojo, jog močiutė „pavaikšto“, taigi buvo nuo mažens įpratinti niekam to neskelbti ir patys ypatingai nereaguoti. Nemalonu buvo vienų atostogų Turkijoje metu, kuomet ji nakčia užsikorė ant viešbučio balkono krašto, nukorė kojas žemyn ir taip siūbuodama suposi, kol kažkas iš lauko ją taip pastebėjo ir savo klyksmu tiek išgąsdino, jog pabudusi iš nakvišumo ji pati persigando daugiau už liudininką ir vos nenukrito žemyn. Į balkoną atlėkęs, iš miegų prižadintas vyras ją grąžino kambarin, visą naktį ją ramino, guodė, girdė žaliąja arbata. Atvykus policijai bei sulėkus viešbučio personalui, jiems buvo labai nemalonu aiškintis kaip tai įvyko, moteris su ašaromis tikino buvusi nesąmoninga ir tikrai neketinusi žudytis, nors nakvišumo teorija turkus menkai teįtikino. Galop viskas buvo išsiaiškinta, tačiau moteris nuo tol ėmė vengti ilgai būti svetimose vietose, mat nepažįstamos vietos ir stresinės situacijos jai labiausiai sukeliančios didesnį ar mažesnį nakvišumo priepuolį.

                      To „kaltininkas“ – Mėnulis. Nuo pat vaikystės moteris žinojo, jog jis ją veikia nepalankiai. Mažytė būdama ji daugiausia nakvišaudavo būtent stojus Mėnulio pilnačiai, šviečiant jai per langą, ir ji beveik visada atsidurdavo kieme, Mėnulio šviesoje, kur ir slampinėdavo. Tėvai dėl to labai išgyvendavo, ją saugodavo, mat netoliese buvo ir gilus tvenkinys, ir pelkių, ir medžiotojai spąstus spęsdavo. Tad švytint pilnačiai tėvas „profilaktiškai“ ją diržais pririšdavo prie lovos, ir ji jausdavosi it beprotnamio gyventoja.

                      Moteris žinojo, jog šįvakar – pilnatis, taigi tiek ilgai užgaišusi ji turinti kuo greičiau skubintis namo, kol ši dar nepasirodė. Laimei, dangus buvo apniukęs, tad kol kas dengė „šelmį“ Mėnulį nuo jos, o moteris pati būtų norėjusi, jog dar ir palytų – taip garantuočiau. Visgi lietaus nenusimatė, o nuo debesų miške buvo tamsiau nei įprastai tokiu paros metu. Tai ir gąsdino ją, ir guodė. Vos parsirasianti namo, ji būsianti saugi – su vyru ji kaip už mūrinės sienos. Ir anūkėliai ją raminamai veikia.

                      Takas per mišką, kuriuo ji trumpinosi kelią, buvo labai nelygus, kupstuotas, duobėtas, šaknuotas, lyg vaikštančios kojos jo taip ir nebūtų išlyginusios. Smilgos ir krūmokšniai braukėsi aplink blauzdas, o kartais „įkąsdavo“ kokia dilgėlė. Šakos maskatavosi priešais veidą, tad moteris turėjo labai saugotis, bet kartu neužgaišti ir kuo skubiau stumtis pirmyn. Ją pradėjo imti pyktis: juk tokie keliukai nesidriekia amžinai, vien kartą jie turi išvesti į normalų taką ar kelią, kuriuo dažnai vaikštoma, kuris platus ir tikrai žymiai lygesnis.

                      Deja, moters atveju tai nesitvirtino. Takelis tragiškai išmaltas, šunų ar žvėrių iškapstytas, vandens pagraužtas, o dviračiu tokiu apskritai nepavažiuotum. Neapsikentusi moteris įsijungė išmaniojo telefono švieselę, nors taip pasijuto dar nejaukiau, mat atkreipianti visų gyvų padarų bei miško dvasių dėmesį.

                      Kažkur netoliese sutilindžiavo vėjo varpas. Moteris nuo netikėto garso krūptelėjo. Pašvietusi pamatė, jog netoliese – sodyba tamsiai langais; verandoje sūpavosi vėjo pablaškytas varpas. Visgi jo garsas kelia nerimą, lyg dar labiau ją išduodamas. Gerai dar, jog vakaras gaivus, šiam metų laikui šiltas. Kai kur pievose – rūkas. Augalai atrodo juodi.  Savo išgąsčiui, eidama pro kitą namą moteris palodė šunį, kuris, sprendžiant iš balso, jei nebūtų už tvoros, būtų ją sudraskęs į skutelius.

                      - Kas ten slankioja patamsiais miške? - išgirdo ji vyro balsą.

                      - Turbūt kokie piemenys gaujom laksto, - atsiliepė nepatenkintas moteriškas.

                      Moteris pasiskubino pro tą vietą pratykinti kuo ramiau ir nepastebėta. Nuo rūko drėgmė jai ėmė smelktis pro drabužius.

                      Po kojomis kažkas šmurkštelėjo, sušmėžavo prieš akis. Moteris aiktelėjusi atšoko į tako kraštą. Tuomet pro šakas prasiskverbė koncentruotos šviesos žiburėlis. Moteris pasijuto „aptikta“. Ji nustėro. Manė, tokiu metu tokioje vietoje galima sutikti tik nelabąjį. Tačiau sutiktasis, galutinai išniręs iš už šakų, nebuvo raguotas. Jaunas vaikinas. Rankoje laikė pavadį su antkakliu, o aplinkui jį šmurkščiojo juodas taksas.

                      - Labą naktį, - pasisveikino sutiktasis. - Žinau, jog tai skamba keistai, tačiau nerandu tinkamesnio žodžio pasisveikinti.

                      Moteris stebėjosi, kad ją apskritai kažkas sveikina, o ne tiesiog praeina pro šalį savo reikalais. Ar tai į gera?..

                      - Laba diena, - neišradingai atsakė ji, ketinanti kuo greičiau skubėti.

                      - Kur keliaujate? - domėjosi vaikinas lyg pažįstamą sutikęs.

                      - Na, namo... - išmykė sutrikusi pensininkė. Negi jam pasirodė įdomi pašnekovė?

- Suprantama, - atsakė sutiktasis. - O aš štai einu pas draugus ant atodangos stebėti Mėnulio. Šiandien nuostabi pilnatis. Tikiuosi, išvysime.

Moteris instinktyviai žvilgt į dangaus lopinėlius pro šakas. Tamsu, matyt, vis dar apsiniaukę. Ar jis pamišo?

- Man labai neramu, - kalbėjo jaunuolis.

- Dėl ko? - nustebo moteris. Buvo įsitikinusi, jog jai labiau neramu negu jam.

- Man gyvenime nesiseka, - atsiliepė vaikinas. - Ką aš sugalvoju, nieko negebu įgyvendinti. Studijas pasirinkau ne savo, per sunkias, tad mečiau. Buvau išvykęs į kelionę, tai buvau apiplėštas ir vos per plauką išsisukau nuo rimtos bėdos. Vaikštau į darbo pokalbius, visur prieinu iki paskutinio etapo, o tada manęs vis nepasirenka, vis konkursą laimi kas nors kitas. Tai jau daug kartų buvo. Rodos, stengiausi, gyvenime elgiausi teisingai, tačiau kažkokia prasta karma persekioja mane...

- Kiek jums metų? - pasiteiravo moteris, pati susidomėjusi jauno žmogaus atvirumu.

- Greitai bus dvidešimt šešeri, - atsakė tas.

- Tai ne tiek daug dar nugyvenot, - išsprūdo moteriai. - Ne tiek daug ir galėjot spėti nusivylimų patirti.

Manėsi už tokį įžūlumą ir atvirumą gausianti „į dantis“. Tačiau jaunuolis išliko ramus.

- Man taip visada. Na taip, nedaug dar nugyvenau. Tačiau tendencijos matosi. Mano gyvenimas kažkoks prėskas. Lyg nėra labai blogai, bet ir nėra nieko įdomaus bei itin sėkmingo. Gal visą gyvenimą taip bus? Gal būna tokių žmonių? Jeigu iki šiol taip buvo, tai ar pasikeis ateityje? Ką man daryti, kad pasikeistų? Ar aš galiu sukaupti stiprybės, kad įgyvendinčiau savo tikslus, svajones, ir kad man galiausiai pasisektų, o ne eilinį kartą susimaučiau? Ar mokytis, ar siekti dvasingumo, ar ugdytis kantrybę? Kol kas viską bandau, nes visur tikiuosi rasti. Įsivaizduoju, tėvams dėl manęs dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį. Jie man negali padėti...

Abu susitikusieji žvelgė pro kits kitą į miško tamsumas.

- Nežinau ką jums pasakyti, - pripažino pensininkė moteris. - Manau, kad padėti jūs galite tik pats sau. Tiesa, nežinau kaip. Bet galbūt todėl ir nežinau...

- Ačiū jums, - netikėtai sulaukė iš jaunuolio. Nesijautė kažką guodžiančio ar išganingo pasakiusi. Visgi džiaugėsi, jog esama tokio šaunaus jaunimo, kurio net naktį miške sutikęs gali nesibaiminti. Moteriai baimė buvo praėjusi; ji net saugiau pasijuto gyvą dūšią bežadžiuose miškuose sutikusi.

- Aš jus trukdau, - susizgribo jaunuolis, nors moteriai net kilo noras prieštarauti. - Atleiskite, ačiū, kad su manimi šnektelėjote. Taigi einu Mėnulio stebėti. Kaip manote, ar man pasiseks jį išvysti šiąnakt? Juk dangus apsiniaukęs. Ar man kaip dažniausiai nepavyks net šis menkutis sumanymas? Prognozės rodo, kad į vidury nakties debesys turėtų praeiti, taigi tikiuosi geriausio. Nors šansų turbūt mažai...

Jaunuoliui priminus Mėnulį, moteris vėl sunerimo. Ji kaip tik melstųsi, kad tik tas nepasirodytų ir nepaveiktų jos jautrios psichikos. Tačiau taip pasakydama baisiai nuviltų ir taip savimi abejojantį jaunuolį. Ketindama skubintis, ji ištarė:

- Tiesiog toliau siekite savo tikslų. Kad ir dėl šios nakties Mėnulio. Negali būti, kad visada nepavyks, vieną kartą vis tiek pavyksta...

Jau ji sukosi eiti, kai jaunuolis ją dar sustabdė minutėlei:

- Palaukit! Jūs taip pat galite pasigrožėti Mėnuliu, jei tik leis dangus, - pasiūlė jaunas žmogus. - Nuo atodangos jo vaizdas būtų puikiausias, bet jūs jį galite žiūrėti ir iš savo kiemo ar balkono. Nepasigailėsite. Šiąnakt turėtų regėtis supermėnulis! Pasižiūrėkite! Nedažnai toks būna.

Moteris dar labiau nustėro, lyg šis nieko neįtariantis jaunuolis neštų jai blogas žinias.

- Gerai, - ne itin patenkinta murmtelėjo ji. - Kad pagal kalendorių pilnatis, visi žino. Tačiau ką reiškia „supermėnulis“?

- Šiuo metu Mėnulis yra arčiausiai žemės, todėl atrodo didžiausias ir ryškiausias. Jo dėmės itin raiškiai matosi. Šviečia jis stipriau lyg nakties žibintas. Tai nepamirštamas reginys! Melskime, kad debesys praplauktų ir jį mums atidengtų.

Moteris jau pyktelėjo, dar daugiau nusigando minėtojo supermėnulio.

- Žinote, man yra rūpimesnių dalykų nei Mėnulis. Sėkmės jums jį stebint, o aš jau eisiu, - pasisuko ji.

- Žinoma, saugiai jums parvykti namo! - palinkėjo vaikinas, tuo dar pakraupindamas moteriškę, kuriai ir taip atnešė nelabų naujienų.

Moteris nusprendė, jog nebuvo šis susitikimas toks malonus kaip jie prieš tai atrodė. Velniop tą supermėnulį ir tokias veiklas kaip jo stebėjimas. Jai Mėnulis trikdo savijautą, dar daugiau – miegą, o tai jau gali rimtai grėsti sveikatai ar net gyvybei. Juo labiau jei šiandien, ko ji negirdėjo anksčiau, šis Mėnulis yra super-...

Greičiau namo! Greičiau pas vyrą, pas anūkus!

Priartėjo kiti namai; jau miško pakraštys. Vis mažiau medžių šakų dengia dangų, tad moteris kliaujasi debesimis, kad jie dar neatidengs dangaus jai namo neparėjus. Nerimas kiek pakilęs. Negana to, pro vieną namą einant ji išgirdo velnišką juoką, kuris kraupiai skambėjo tamsoje. Matyt, girtas jaunimėlis pramogauja ir išdykauja, o kažkas mefistofelišku balsu baubia ir drasko naktį. Čia pat prisidėjo ir keli mergiški spygsmai lyg bernams jas kirkinant. Rodės, visiems be galo juokinga ir linksma, tik ne jai. Greičiau pro šiuos „žvengikus“!

Ūmai iš kito šono atsklido kitokie garsai su moterišku vokalu, kuris dainavo: work work work work work work / work work work work work work. Ši keista muzika su dar keistesniais žodžiais moterį paragino eiti dar sparčiau. Pasukusi galvą ji matė, jog tai sklinda iš atviros automobilio bagažinės. Plieskė žibintai. Kažkas gal Mėnulio nestebės, bet linksmybių jiems ir kitokių užtenka.

„Tegu linksminasi, tik manęs tenekalbina“, nekantriai pamąstė moteris.

Sulig ta mintimi išgirdo žodžius:

- Kas ten bastosi tokiu metu?! Ir kliūva už šaligatvio plytelių!

- Kažkokia boba! Gal mums ją pas save pasikviesti? Juk mūsų daugiau nei mergų!

Dabar moteris rimtai nusigando. Kone bėgte ji pasileido priekin. Namų vis daugiau, jau išėjo iš miško, pateko į gyvenamąjį rajoną, taigi čia jos taip lengvai „nepaims“.

Moteris metė žvilgsnį dangun. Mėnulio nepamatė, užtat sutriko išvydusi, jog debesiukai sklaidosi; jų dar esama, tačiau pro properšas jau mėlynuoja tamsus dangus. Apniukimas praeina! Kuo greičiau namo! Jau nebetoli! Kuo greičiau išgerti migdomųjų vaistų! Dar perspėti vyrą, kad ją šią naktį pasaugotų!

Išėjus iš miško, net ir panakčiais gyvenvietėje nebuvo ramu. Daugelyje namų degė šviesos, girdėjosi balsai ar muzikos ritmai, dirbo pora krautuvėlių. Šen bei ten lojo šunys, burzgė atomobiliai bei taksi, klykė signalizacijos, o dar laukymės gale ėmė bildėti traukinys. Moteriai rodėsi, jog šie triukšmai gali išvaikyti paskutinius debesis danguje. Jau ir taip ji atviroje laukymėje beveik be medžių ir aukštų pastatų, tik su individualiaisiais namais.

Debesų liko išties dar mažiau. Mėnulio vis dar nėra. Deja, nebėra ir apsaugos nuo jo! Moteris pastebėjo, jog vienoje pusėje dangus ima labiau šviesėti, žėrėti – matyt, Mėnulis jau kyląs virš horizonto! Ji jau beveik parbėgusi. Beliko aplenkti kokius keturis namus ir – jos troba!

Keliai tapo lygūs, aiškiai nužymėti, išnyko aklina tamsa. Kur ne kur lauke vaikštinėjo vienas kitas žmogus. Nieko nebežiūrėdama moteris skubinosi kuo arčiau namų. Jau ir šiaip Mėnulis jai kenkia, o čia – supermėnulis...

Visgi Mėnulis jau seniai buvo pakilęs virš horizonto, nes vos aukštesniems kotedžams pasibaigus bei miško juostai likus toli užnugary, moteris nelauktai per sekundę atsidūrė rampos šviesoje. Mintyse meldėsi, jog tai būtų koks apsauginis žibintas ar šviestuvas. Tačiau šviesa buvo keistai sidabriškai melsva. Ji lėtai atsisuko ir sustingo it druskos stulpu virtusi.

Ties horizontu su miško linija ridinėjosi kur kas didesnė nei įprastai, oranžiškai geltona supermėnulio pilnatis. Visas „veidas“, ne tik kraštelis – moteriai visiškai nepavyko išsisaugoti šio šviesulio, kurio ji taip vengė. Šviesulys atrodė iškilmingai, didingai, oriai; atokiau nuo jo barstėsi ir kelios nupiepusios žvaigždutės. Slankiojo debesėliai, kai kurie net kliudė Mėnulio kraštą, tačiau moteris jau „užtikta“, net jei jie dabar Mėnulį paslėptų.

„Tai kvaila. Tai tik mano įsitikinimas. Niekam taip nėra. Aš – sena paranojikė. Gal mane Mėnulis kažkiek ir veikia, tačiau tai nėra mirtina, tai suvaldoma...“ guodė save moteris. „Aš dar nemiegu, dar nenakvišauju. Šių aplinkinių žmonių nenugąsdinsiu. Ir jie nepalaikys manęs pamišėle. Anava mano namas matosi, tuoj įsmuksiu, išgersiu vaistų ir krisiu miegoti...“

Ar veikiant Mėnuliui, ar iš įsitikinimo moteriai stingo rankos, džiuvo burna, darėsi silpna.  Ji pasijuto turinti prisėsti ant žemės. Prisėdo pievelėje prie tvoros, kur galėjo nuo Mėnulio šviesos šiek tiek užsiglausti už krūmo. Nejuto nei šalčio, nei kietumo. Naktinė aplinka tapo daug šviesesnė.

„Jei būčiau akla ir niekada nemačiusi Mėnulio, ar jis vis tiek mane veiktų ir keltų nakvišumą?“ tankiai alsuodama svarstė pensininkė mintyse.

Nelauktai ji pajuto, jog dingo aplinkos garsai. Muzika nutilo, šunys nebeamsėjo, signalizacijos „numirė“. Tačiau šit ir vėl garsai grįžta ir aišku, jog daugelis gyventojų dar nė neketina eiti miegoti. Tai moteriai ramiau. Atsidūsuos ir toliau paeis likusius šimtą žingsnių iki savo „gryčios“.

Tačiau ir vėl garsų neliko lyg klausą praradus. Lyg į vakumą patekus.

„Kaip čia dabar?“ svarstė moteris. „Taip man niekada nebuvo. Mėnulis mane be sąmonės keldavo iš miegų, bet kad veiktų mano klausą, dar taip nebuvo. Kur telefonas? Reikia skambinti vyrui, kad aš prie pat...“

Moteris sulėtintais lyg sapne judesiais bandė kišti ranką į kišenę, tačiau ranka stingo, vis nepataikydavo, pirštai buvo it nuo šalčio sugrubę. Mėnulis ją dar ir stingdo, ne tik aplinkinius garsus naikina. Moteris dar labiau išsigando. Nebeieškojo telefono. Ištiesusi nugarą atsišliejo į krūmą. Paklaikusi ji stebėjo kaip viskas virsta Mėnuliu. Aplinka tapo Mėnuliu, kvėpuojamas oras tapo Mėnuliu, kūnas tapo Mėnuliu, pasaulis tapo Mėnuliu, netgi gyvenimas tapo Mėnuliu. Ir taip viskas tapo Mėnuliu, įskaitant ją pačią. Ir neliko nieko, kas netapo Mėnuliu. Ji nieko negalėjo padaryti. Tai klaikiau už nakvišumą! Tuomet ji bent nesusivokia nakvišaujanti!

Netrukus prie jos atskubėjo vyras, ėmė judinti, kalbinti ir kelti nuo žemės. Tačiau buvo jau vėlu. Senyva moteris buvo virtusi Mėnulio įkaite būdravimo būsenoje.