Šauksmas (Ambient Mix)

 

Šauksmas (Ambient Mix)

 

Vyras atsirėmė į pagalvėlėmis paramstytą sieną. Ką tik baigėsi vakaro žinių laida. Pasibaigė ir sportas, ir orai. Jis įsijungė šviesą.

Už durų skambtelėjo vėjo varpas. Lyg jo paskatintas, vyras išėjo į lauką. Vakaras tvyrojo gaivus, tykus, šiltas. Rūkas gaubė žemesnes lankų vietas. Nieko nesimatė aiškiai, viskas panirę rūkan arba prieblandon. Vyras nulipo laipteliais į sodą. Čia gaivu kaip ir aplink. Raudonos rožės atrodo juodos. Jis išėjo anapus tvoros, pasuko į lankas. Praėjo kaimynų namus. Nė vieno nerado lauke. Eidamas palodė keletą šunų. Greitai namai atsiliko.

Vyras jau buvo laukymėje, ėjo siauru keliuku – tokiu, kurių kaip tik nemėgsta. Jis paniro į ūkanas. Po kojomis kažin kas šmurkštelėjo, sustojo ant tako. Juodas padaras. Katinas tempiasi papjautą balandį. Katinui dingus, pro ūkus prasiskverbė koncentruotos šviesos žiburėlis. Lyg automobilio žibintas, tačiau laisvai judantis į šalis. Senis su žibintuvėliu.

Vyras šnektelėjo su nepažįstamuoju. Žibintuvėliu žmogus mosavo į šonus. Apsikeitę keliais samprotavimais, sutiktasis nutilo, o vyras žvelgė į tolius. Dar šį tą pratarė vienas kitam.

Atsisveikinę juodu patraukė į skirtingas puses. Prieš galutinai išsiskiriant, žmogus su žibintuvėliu šūktelėjo vyrui nueiti iki atodangos. Vyras skubiai nuėjo. Žvaigždžių vos keletas; debesiukai malasi vienur kitur.

Netoli miško pasigirdo triukšmas iš gretimų namų. Skalijo šuo vilkšunio balsu, klykė mažas vaikas, o vyras ir moteris svaidė keiksmus bei prakeiksmus vienas kitam. Aidėjo verksmai.

Vyras jau miške. Tamsu nors į akį durk. Pro medžius švietėsi tamsus dangus tolumoje. Ūmai iš šono atsklido dunksintys bumčiko ritmai – tuc tuc tuc! Moteriškas balsas dainavo. Vyras pasukęs galvą pamatė plieskiančius mašinos žibintus ir atidarytą bagažinę. Aplinkui skimbčiojo stikliukai, gal buteliukai, sklido juokas. Vyriškoji kompanija ėmė garsiai šūkauti, laidyti juokelius, nuo kurių vis labiau leipo.

Vyras nesustojo net sulaukęs poros replikų.

Pagaliau! Priešais vyrą – atvira plati erdvė, apačioje status skardis. Papėdėje vinguriuoja sraunus upeliukas. Už jo – miškai, kalvos su miškais, bet visos jos gerokai žemesnės už šią atodangą. Ten, be abejonės, taip pat yra namų, kiemų, parduotuvių. Danguje plūduriavo apskrita, šviesiai geltona Mėnulio pilnatis. Jos raštai nelabai matėsi. Aplinkui vos kelios nupiepusios žvaigždutės. Per dangų slankiojo debesėliai ir debesiukai; joks nekliudė, netemdė galingojo nakties šviesos šaltinio.

Vyras pritūpė ant atodangos krašto. Daugybę kartų regėtas šviesulys priešais jį. Nuo mėnesienos pasaulis nebuvo toks tamsus. Iš už nugaros girdisi girti šūkčiojimai bei spiegimas, virš viso to – muzikos bumsėjimas tuc tuc tuc. Besidriekiančiose žemumose tai šen, tai ten suloja šunys, suburzgia automobilio variklis, klykia signalizacijos. Paskui už miškų ima bildėti traukinys geležinkelio bėgiais.

Vyras kiurksojo ant atodangos viršaus. Jis įsitaisė taip, kad visada pilnatį matytų ir nereiktų kilnoti galvos. Muzika muša ritmą kaip mušusi, šunys irgi atsiliepinėja į vienį kitų ambrijimus, mašinų burgzčioja tiek, kad, rodos, darbo dienos įkarštis, ūbauja spigiosios signalizacijos.

Vyras delnu padaužė žemę. Jis toliau žiūrėjo į dangaus šviesulį. Vis tebesėdėjo…