Šauksmas (D-r/a-ydreamer‘s mix)
Už durų skambtelėjo vėjo varpas. Vakaras tvyrojo gaivus, tykus bei šiltas. Vyras leidosi į kelią. Rūkas gaubė žemesnes lankų vietas. Raudonos rožės atrodo juodos. Katinas per kelią tempiasi papjautą balandį.
„Dėl ko?“ kilo vyrui klausimas.
„Nežinau ką pasakyti“ atėjo atsakymas.
Vyras žvelgė į rūkus. Pasigirdo triukšmas iš gretimų namų. Klykė mažas vaikas, o vyras ir moteris svaidė prakeiksmus vienas kitam. Aidėjo verksmai.
„Dėl ko?“ vėl iškilo klausimas. „Kaip tai nedera prie viso šio vaizdo. Kuo greičiau pro šią nelemtą vietą, draskančią naktį!“
Nors ir blaškomas, vyras negalėjo susilaikyti nežvilgsniavęs į pilnatį – didingai gražią. Jis užsižiūrėjo į dangaus šviesulį. Net sustingo. Netikėtai pajuto, jog dingo jį blaškę aplinkos trukdžiai. Garsų vis mažiau. Gal klausa pablogo?
Ne. Vyras ūmai išgirdo tuc tuc tuc muziką iš automobilio bagažinės pamiškėje, au au au šunų ambrijimus, pyp pyp pypiančias signalizacijas. Bet ir vėl garsų vis mažiau.
„Kaip čia dabar?“ svarstė jis. „Taip man niekada nebuvo. Tų garsų kaip nėra, bet jie lyg ir yra...“
Vyras įsitaisė taip, kad nuo pievelės gerai matytų pilnatį ir nereikėtų kilnoti galvos. Jis įsistebeilijo į dangaus šviesulį. Pats nebesuprato kas vyksta. Dangus tapo Mėnuliu, debesys tapo Mėnuliu, miškai su upeliu tapo Mėnuliu, tuc tuc tuc tapo Mėnuliu, au au au tapo Mėnuliu, pyp pyp - irgi.
Šalimais pasigirdo žingsniai. Vyras pasuko galvą. Pro ūkus prasiskverbė koncentruotos šviesos žiburėlis. Tai senis su žibintuvėliu eina link jo. Tuo pačiu grįžo aplinkos garsai.
- Kur keliaujate? – pritūpė šalia vyro senis ilga barzda.
- Žvilgsnio tiltu į Mėnulį, - atsakė šis. Koks klausimas, toks ir atsakymas.
- Dėl ko? – kamantinėjo atgrasus senis.
- Man labai neramu, - atsakė vyras.
- Ko? – toliau kvotė senis.
- Todėl, kad man trūksta ramybės, - ėmėsi atvirauti vyras it pagal iškvietimą psichologo sulaukęs. – Aš neturiu dėl ko nerimauti, tačiau man neramu. Net per bažnyčios mišias parapija man tos ramybės neįlinkėjo.
- Kiek jums metų? – atskrido ilgabarzdžio klausimas.
- Greitai bus trisdešimt. Taip man visą gyvenimą. Aš pats nežinau ko noriu. Veltui išleidau krūvą pinigų, veltui išėjau iš darbo, veltui varginausi, aukojau sveikatą keliaudamas po Pietų Ameriką. Galvoju apie Afriką ar Australiją. Bet jeigu prieš tai neradau, tai argi rasiu ten? Besitrankydamas galiu susižeisti ir žūti. Mano tėvams, žmonai dėl to dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį.
- Nežinau ką jums pasakyti, - po šitokios „išpažinties“ atsakė žmogus mažne Kalėdų senio barzda.
- Ačiū tau, - atsakė išklausytasis vyras.
- Aš tave trukdau, - susizgribo senis. – Jau skubėsiu. Malonu buvo jus sutikti. Aš jus suprantu. Paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti.
Vyras šįkart tai priėmė kaip ženklą.
PAIEŠKOSE NIEKO NEVENGI, NES VISUR TIKIESI RASTI.
Tai ir bus vyrui atsakymas į jo blaškymąsi, į jo paieškas, į jo nerimą.
Vyras sėdo į automobilį ir nutarė išvažiuoti į miestą priemiesčio šunkeliais, dulkėtais žvyrkeliais, kuriais nemalonu dardėti nei žmogui, nei transporto priemonei, nei mersui, nei šieno vežimui. Tačiau kitokių kelių iki jo namų dar niekas nenutiesė.
Į telefoną atėjo žmonos žinutė: Kur dingai? Kodėl taip ilgai negrįžti iš lauko?
Išvykau į miestą, atrašė vyras ir dar pridėjo jį užkabinusią frazę: PAIEŠKOSE NIEKO NEVENGI, NES VISUR TIKIESI RASTI.
O varge! Ar kas atsitiko?! žinute sušuko žmona.
Vyras neatsakė – nenorėjo leistis į ilgus aiškinimus. Žmona ėmė jam skambinti ir ilgai nedėjo ragelio. Vyras neatsiliepė, tik išjungė garsą, palikęs vibraciją.
PAIEŠKOSE NIEKO NEVENGI, NES VISUR TIKIESI RASTI, išsiuntė jis žinute dar keliems draugams.
Ką turi galvoj? atrašė jam kai kurie.
Vyras, žinoma, nesivargino atsakyti bei aiškinti.
Atvykęs į miesto centrą, jis išlipo ir ant šaligatvio šalia automobilių aikštelės kreida išvedžiojo: PAIEŠKOSE NIEKO NEVENGI, NES VISUR TIKIESI RASTI. Tuomet kuo skubiau pasišalino iš „nusikaltimo“ vietos, nenorėdamas pasirodyti visuomeninį turtą tepliojantis mažvaikis, juolab sulaukti už tai baudos.
Vyras užsuko į netoliese buvusį klubą. Ties durimis neryžtingai stabtelėjo.
- Eik čia! Nebijok! – šūktelėjo jam žemas jaunatviškas balsas peroksidiniais plaukais.
Vyras įėjo. Blyksinčiose spalvotose šviesose jo galvoje aidėjo vienintelė įstrigusi frazė.
- Kaip šičia užsukai?! – prie laiptų į požeminį tualetą vyrą užkalbino jaunas vaikinas. – Neatrodai šio klubo tikslinė publika!
- Paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti!! – išgirdo atsakymą.
Pasižiūrėjo į vyrą kaip į beprotį, net nieko nebesakė – tikrai ne „tikslinė rinka“.
Vyras nusileido į tualetus. Plaudamasis rankas, jis prie čiaupo pastebėjo paliktus lūpų dažus. Lyg tyčia likimas juos čia pamėtėjo! Vyras griebė „palaimintąjį“ lūpdažį ir ryškiu raudoniu ant veidrodžio užrašė: PAIEŠKOSE NIEKO NEVENGI, NES VISUR TIKIESI RASTI.
Kuo skubiausiai pabėgo iš tualeto, kol jo niekas nepričiupo už pakarpos už veidrodžių terliojimą.
Išėjęs iš klubo žingsniavo šaligatviu. Prie parduotuvės rado išmestų kartono dėžių. Vieną švaresnį lakštą atsiplėšė, nusinešė į automobilį, susirado markerį ir didelėm juodom raidėm išpaišė: PAIEŠKOSE NIEKO NEVENGI, NES VISUR TIKIESI RASTI.
Su tokiu šūkiu galėtų ir į demonstraciją eiti. Vyras ant automobilio kapoto atrėmė išmanųjį telefoną, nutaisė atbulinį laikmatį ir atsistojo iškėlęs savo iškalbingąjį plakatą. Tuomet keletą nuotraukų su šiuo pasąmonėje susikonsteliavusiu lozungu paskelbė feisbuke ir instagrame.
Iš pat karto sulaukė daug patiktukų bei komentarų. Kai kuriems toks vyro „filosofinis“ reiškimasis buvo naujiena. Visgi tarp komentarų vyravo pagyrimai.
Vyras nešinas šiuo lozungu perėjo keletą gatvių. Žmonės į jį žiūrėjo, kai kas, ypač naktinėjantys turistai bei klubinėtojai, smalsiai fotografavo.
Per kelias kitas dienas vyro nuotraukos su skambiuoju šūkiu paplito socialiniuose tinkluose. Bendradarbiai jį parino, kad šitokia „išmintis“ būdingesnė paaugliui nei subrendusiam vyriškiui.
Tačiau vyras jautėsi turintis nešti žinią pasauliui ar bent Lietuvai. Neilgai trukus jis į vieną internetinį portalą Vox Populi skilčiai parašė a la psichologines įžvalgas, kodėl paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti, aiškino ką tai reiškia jam bei ką gali reikšti kitiems. Po straipsniu sulaukė nemažai komentarų, kuriuose motinos dalinosi, jog po tokio išaiškinimo jos pradėjusios labiau suprasti savo paauglius vaikus, jų maištavimą bei rizikavimą. Kiti komentatoriai, kaip dažniausiai būna, tokią „išmintį“ malė į šipulius.
Žmona iš pradžių dėl tokio savo vyro poelgio bei „atradimo“ buvo užsirūstinusi, vėliau kraipė galvą, o paskui, vyrui internetuose susilaukus šiokios tokios sėkmės, ėmė netgi būti patenkinta, jog jo įžvalgos galbūt pravers auginant jų pačių vaiką.
Ilgainiui frazė PAIEŠKOSE NIEKO NEVENGI, NES VISUR TIKIESI RASTI buvo išversta į anglų kalbą ir su trumpesnėmis nei pati frazė grotažymėmis buvo išplatinta kitose šalyse. Po jomis žmonės ėmė skelbti įvairius panašius savo suvokimus bei pamąstymus, aforizmus.
Teigiamam šaršalui kiek aprimus, vyras vėl sėdėjo savo kieme, grožėdamasis Mėnuliu. Suskambo vėjo varpas. Vyras išėjo į laukus ketindamas pasivaikščioti. Tik štai vėl jį prisivijo koncentruotos šviesos žiburėlis. Barzdotas senis su žibintuvėliu ėjo link jo.
- Labą vakarą, - pasisveikino tas.
- Sveiki, - be entuziazmo atsiliepė vyras. Gal tas senis jį persekioja?
- Džiaugiuosi, jog manąją išmintį pavertei savąja. Manęs vis tiek niekas tiek nepaisytų, kiek tavęs, - kalbėjo seniokas.
- Iš kur tai žinote? – pasimetė vyras lyg atlikęs autorinių teisių vagystę.
- Na jau nelaikyk manęs tokiu technologiškai neišprususiu, - susiraukė senis. – Ar tau vis dar trūksta ramybės?
- Trūksta, bet jau mažiau, - prisipažino vyras.
- Na matai, kartais nebūtina ką nors rasti – užtenka išsisakyti.
Po minutėlės pridūrė:
- Matau, labai domiesi Mėnuliu. Nueik iki atodangos – nepasigailėsi. O aš jau skubėsiu.
- Geros nakties! – prašalaičiui palinkėjo vyras.
- Labanakt! – atsakė tas.
Ėmė švytėti nuostabi pilnatis, tik debesiukai malasi vienur kitur. Pamiškėje iš pramogautojų automobilio sklido tuc tuc tuc ritmai, skimbčiojo stikliukai, gal buteliukai, sklido juokas.
„Tegu linksminasi“, pamanė vyras nesustodamas ir čia pat nematomis paspyrė akmenį – gerai, kad ne gyvatę.
Po kurio laiko jis atsidūrė prie stataus skardžio – atodangos. Virš slėnio plūduriavo apskrita, didinga, šviesiai geltona Mėnulio pilnatis.
Vyras pritūpė ant pat krašto. Daugybę kartų regėtas šviesulys buvo prieš jį. Tuo pačiu jį užliejo dėkingumas sutiktam, keistuoliškam, senyvam vyriškiui.
Šį kartą vyras nebesistengė medituoti geltonojo Mėnulio veido. Jis išsitraukė telefoną ir tuojau pat jo pirštai rinko Instagrame frazę KARTAIS NEBŪTINA KĄ NORS RASTI, UŽTENKA IŠSISAKYTI ir dėjo atitinkamas grotažymes.
Antalieptė, 2020-09-25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą