Šauksmas (Deep Subterranean Sepulchre Mix)

 

Šauksmas (Deep Subterranean Sepulchre Mix)

 

- Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi.

Vyras nubudo iškart po šių žodžių. Kas juos ištarė? Buvo prisnūdęs ant sofos pagalvėlių. Dar neketino užmigti, tačiau po įtemptos dienos taip jau išėjo. O tie žodžiai... Jis juos turbūt susapnavo. Arba kažkas juos ištarė pakankamai aiškiai, ganėtinai netoliese, kad jį pabudino. O gal vis dėlto jis juos priėmė kaip sapną? Tarp būdros ir miego?

Už durų skambtelėjo vėjo varpas. Jo garsas ramina, guodžia. Galgi visai ne varpas? Aišku, ne. Taip jam žinutė „pasibeldė“ per plastikinį mobiliojo telefono langelį. Vyras pasičiupo aparatuką ir įsijungęs žinučių skirsnį perkaitė: Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi. Numeris nepažįstamas. Kažkas ji keistai kviečia keliauti iš namų tokiu vėlyvu metu.

Vaikai jau turėtų miegoti. Žmona prašė ateiti į kambarį praėjus valandai po žinių,  taigi jis turi pakankamai laiko. Gal pavalgyti? Daug skanumynų šaldytuve. Ne, ir taip figūra plečiasi, nors jai geriau lieknėti. Tai gal pasiklausyti muzikos? Irgi nepatraukli mintis. Paskaityti kokį puslapį knygos – ne geriau. Nejaugi ilgiausiai drybsos ant sofos? Kas, kad kažin kiek minučių jau prasnaudė.

Matyt, jis turėtų paklusti nebyliam kvietimui. Vyras išėjo į lauką. Vakaras tvyrojo šiltas, tykus, gaivus. Rūkas draikėsi žemesnėse vietose. Viskas panirę prieblandon. Violetinės našlaitės atrodo juodos. Nebuvo jokio noro vaikštinėti.

Netikėtai pasigirdo triukšmas iš gretimų namų. Garsai neatrodė “draugiški”. Dužo stiklas, skalijo šuo menkučiu čihuahua balseliu, verkė mažas vaikas, moteriškas balsas spiegė, protarpiais paleisdamas keiksmą ar prakeiksmą. Vyriškas balsas tiesiog riaumojo ne ką geresniais žodžiais. Verksmai veržėsi pro visus pravirus prabangaus pastato langus. Duok Dieve, jeigu kraujas ten nesilieja. Nuo neigiamų emocijų sutvinkčiojo galva.

Staigiai nesusivokus, ar priderėtų kviesti policiją, bent pažadinti žmoną, ar išlikti abejingam, iš šono vyrą pasiekė dunksintys bumčiko rimtai. Moteriškas balsas repavo, tačiau jo beveik nesigirdėjo per valdančius tuc tuc tuc garsus iš nešiojamosios garso kolonėlės. Vienas iš populiariųjų šių metų electroclash / rap hibrido šlagerių. Jaunystėje būtent pats vyras pagal panašius, tais laikais madingus gabalus šėlo mokyklų aktų salėse! Viskas mainosi. Skoniai irgi.

- Cha cha cha!! – subliuvo gal kokie penki balsai, iš kurių vienas labai gergždus.

- Eik čia! Prisijunk prie mūsų! – kvietė kresnas vaikinas iš kompanijos.

Prieš išeidamas į kelią vyras nustėro užmatęs, kad ant jo namo sienos dažais iškeverzota Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi. Sužiuręs į keliaujančiuosius, vyras suprato, jog jie išgėrę, kai kas net gerokai padauginęs. Ne kažin kokia draugija, tačiau pykčio dėl ištepliotos sienos nejautė.

Priblokštas netikėtumo, jis prisijungė prie kompanijos. Jie visi ėjo gatve; jaunuoliai su merginomis pasispygaudavo tarpusavyje.

Nuėjus gabalą, vyras neištvėręs pasiteiravo:

- Sakykit, kur jūs einat?

- Prie atodangos, - atsakė vienas, geriau už kitus besitvarkantis su savo nuosavu liežuviu.

- Kas ten gero? – lyg draugelis pasiteiravo kompanionų.

- Pamatysi. Bus labai įdomu, - pažadėjo pašnekovas.

Jie traukė toliau. Beeinant jų būrelį papildė viena moteriškė su dviem seteriais, kurie atkakliai skalijo ant kiekvieno judesėlio, koks jiems pasivaidendavo. Taigi kompanija palaipsniui pilnėjo. Dar galiuką paėjėjus, moteris sustojo, susistabdė šunis, iš kišenės išsitraukė flakonėlį purškiamųjų dažų ir ant šalikelės plytelių išpurškė baltomis kreivomis raidėmis: Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi.

- Keista moteriškė, - kažkas metė repliką. Nežinia, ar tikrai apie šią.

- Petras dar keistesnis, - atsiliepė kažkuris vyriškis.

                     Vyras nustebo, jog labai nepastebimai jų šutvę papildė dar bent keturi asmenys. Jie visi gyvai šnekučiavosi.

           - Įsivaizduoji, dabar pat sūnų nuo plento pasiėmė, grįžusį iš už jūrų marių, ir nuvedė ne namo, ne prie skanių cepelinų, ne į lovą ilsėtis, o prie tos atodangos!

- Tai jau tikriausiai daug prarastume, jeigu mes tenai neitume.

- Paplaukęs, ir tiek.

Prieš naktį pakilo vėjas. Kas tylūs, kas šnekūs pėdino prie mistifikuotosios atodangos. Ūmai per kelią prapukšėjo ežiukų šeimynėlė. Žmonės stebėjo spygliuočius gyvūnėlius pradingstant šalikelės krūmynuose. Kažkuris dar įkišo nosį pasižiūrėti, kur tie dėjosi. Ežių neišvydo, tačiau rado... raštelį. Ant išplėšto iš sąsiuvinio languoto lapo oranžiniu flomasteriu buvo išraityta: Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi.

Apie radinį žmogelis pranešė kitiems. Galiausiai nė vienas neabejojo teisingai darąs eidamas ten, kur visi ženklai nurodo. Pasistūmėjus dar daugiau į priekį bei mažumėlę nusileidus daubon, užslinko ūkanos. Pažemė regėjosi lyg uždūminta estrados scena. Visgi ūkanos nebuvo jaukios. Jos kėlė nemalonų virpulį. Sklandančios nelyg “materialios” dvasios, šaukė ateiti pas jas. Mojo viliojo pasklidais pavidalais, tarytum bylojo slepiančios kažin ką labai įdomaus. Lenkiant namus, retsykiais suamsėdavo sarginiai šunys. Šunų balsai nuaidėdavo per klonius. Drėgna vėsuma smelkėsi per drabužius.

Po kojomis kažin kas šmurkštelėjo, sustojo ant tako. Juodas katinas tempiasi papjautą balandį. Tegul tempiasi greičiau! Žmonės aiktelėjo, kai kas nusispjovė. Skersai kelio ėjo raudonas su protrūkiais ruožas. Kas drįs jį peržengti, tam katei užstaugus bei kniaukimui nuvilnijus per rūkus, laukus bei kiemus bus paskelbta žiauri lemtis. 

Atodangos tikslo vedini, būrelis žmonių keliavo tolyn. Pagal kalendorių – jaunatis. Žvaigždžių vos keletas; debesiukai plūkauja vienur kitur.

Ir tuomet juos prisivijo dar vienas ėjikas:

- Sveiki, aš irgi prie jūsų prisidėsiu.

- Labą vakarą, - be entuziazmo atsakė vyras. Kažką suvebleno ir kiti.

- Ar jūs gavote kvietimą eiti ten pat? – paklausė viena moteris.

- Taip. Man atsiuntė faksu, - prisipažino “naujokas”. – Ten buvo atspausdinta Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi.

- Čia visiems šitaip, - atsklido balsas.

- O gal jūs žinote, ką mes ten pamatysime? – smalsavo ta pati moteris.

- Žinau. Mėnulį. Pilnatį, - nė nemirktelėjęs išrėžė vyriškis.

- Kaip pilnatį? – kažkas netikėjo. – Juk visi žino, kad šįvakar – jaunatis.

- Bet mes tikrai regėsime pilnatį, - spyrėsi vyriškis, nesileisdamas į kokius nors paaiškinimus. - Šiąnakt turi švytėti nuostabi pilnatis! Ji negreit taip gražiai matysis kaip šiąnakt.

Pro šalį prašvilpė tamsmėlynis automobilis, supypsino garso signalu. Kai kurie keliaujantieji krūptelėjo. Tada pro šalį gerokai lėčiau prariedėjo dar vienas. Pro nuleistą langą išlindo galva ir uždavė klausimą:

- Ar šion pusėn į atodangą?

- Taip. Kaip matom, ir jūs ten skubinatės.

Tų automobilių buvo dar ne vienas ir ne trys. Kai kurie ne tik pypino pravažiuodami, tačiau net įjungdavo garsus, panašius į signalizacijos. Sprendžiant iš to, ten bus nemenka sueiga.

Vyras čia klausėsi pokalbių, čia dairėsi po aplinką, o sykiais bandė danguje akimis sumedžioti Mėnulį, bet nė kraštelio neužtiko. Dangus neatrodė giedras. Taip jam besidairant, kelkrašty pamatė įkastą stulpą su lentele. Ant lentelės buvo kreivai užlipintas popieriaus lakštas, o jame išrašytas žodis Atodanga. Iškart po to žodžio rodyklė smaigaliu rodė jų ėjimo kryptimi. Taigi jie einą teisingai, o kažkuris pilietis netgi pasirūpino pastatyti rodyklę su nuoroda. Matyt, tikrai svarbu ten nukakti.

- Labai nuostabu matyti Mėnulio pilnatį, - toliau kalbėjo “Mėnulio žinovas”. – Švytint pilnačiai niekada nebūna tamsu nors į akį durk. Ir kelio nereikia kojomis apsigraibyti. Kapinėse iškart tampa jaukiau. Netenka nei paklysti, nei klaidžioti. Tik pakelkite akis į dangų...

Kai kas taip ir padarė. Kaip ir žinia, jokio Mėnulio virš galvų neišvydo.

- Ką tu čia mums skiedi!

- ... Ne dabar, - paaiškino žmogelis. – Kai nueisime ten. Aš tiesiog jums pasakoju, ko galite tikėtis. Nes taip tikrai bus. Apskrita, tamsiai oranžinė Mėnulio pilnatis. Su įmantriais raštais – jūromis ji plūduriuos apskrita. Gaila, nė vienas iš mūsų po pažastim nepasiėmėm teleskopo. Nors ir taip kosminis balzamas užpils akis. Egzistuoja regėjimo koregavimas kristalais, pusbrangiais bei brangiaisiais akmenimis, o tai bus “lunoterapija” akims. Be akių, tokiu reginiu galima gausiai papenėti sielą. Tai “selenoterapija” dvasiai.

- Ar dar toli? – sunekantravo vienas iš ėjikų.

- Nebe. Štai matome mišką. Jame.

- Tai gerai, nes man jau nusibodo.

- Šviesulys orus, didingas, iškilmingas. Sakytum, ne žemių gabalas, bet būtybė, asmuo. Mėnuo vienas valdo dangų naktimis. Dėmesio centras. Niekas nedrįsta temdyti galingojo nakties šviesos srauto. Net niekam į jį nežiūrint, jis vis vien skleidžia grožį, būdamas gražus pats dėl savęs. Nakties saulė. Netiesa, kad jis priklauso nuo Saulės! Jis šviestų ir savarankiškai! Jis pernelyg didingas ir reikšmingas, kad priklausytų vien nuo Saulės šviesos.

- Kaip gaila, kad aklieji negali jo matyti! – kažkas šūktelėjo patetiškai.

- Žinai, man atrodo, nederėtų mums ten eiti, - pasakė viena moteris savo vyrui. – Jau dabar man tai nepanašu į normalią eiseną, į normalius žmones.

- Nurimk, - paglostė ją vyras. – Tiesiog įdomu pamatyti, ką ten rasime. Sutinku, visa tai atrodo keistokai. Dėl to ir įdomiausia.

- Ponia, jeigu jūs turite abejonių ir nenorite eiti prie atodangos, - įsiterpė Mėnulio “fanas”, - tai ženklas, jog jums ten labiausiai reikia iš visų. Įveikite save, savo vidines baimes. Ir jūs būsite nugalėtoja. Ar jūs bijote Mėnulio?

- Matai, aš tikrai bijau, - prisipažino ji savo vyrui. – Man šiurpsta oda. Apsisukim atgal.

- Nagi nebijok. Aš su tavimi, jeigu ką. Man labai rūpi, - nepasidavė vyras.

- Tuomet laikyk mane už rankos. Visą laiką! – proverksmiais pareikalavo žmona. Vyras ją apkabino ir taip jiedu ėjo toliau.

- Mėnulis pelnytai vertas garbinimo, - savo tiradą bėrė žmogus. Net tie kikentojai, kuriuos pirmuosius vyras sutiko pėdinant link atodangos, padauginę alkoholio, dabar vilko kojas nutilę,nuščiuvę, lyg močiutės pasakos klausydamiesi žmogelio “poringių”. – Žvelgdami į Mėnulį, jūs netikėtai pajuntate, jog nieko aplinkui nebelieka. Nebeskamba muzika, nebeamsi šunys, necypia signalizacijos, neošia medžiai. Vos nukreipus mintis kita linkme, tie garsai vėl atsiranda. Tada Mėnulio galia būna sunaikinta. Tad turėtume pasinerti į šviesulio spindesį. Nė nepajusime, kaip viskas taps Mėnuliu: siela taps Mėnuliu, kūnas taps Mėnuliu, kvėpavimas taps Mėnuliu, gyvenimas taps Mėnuliu, pasaulis taps Mėnuliu, traukiniai taps Mėnuliu, automobiliai taps Mėnuliu, šunys taps mėnuliu, muzika taps Mėnuliu, miškai ir upeliai taps Mėnuliu, debesys taps Mėnuliu, žvaigždės taps Mėnuliu, dangus taps Mėnuliu. Ar girdite? Viskas taps Mėnuliu!

- Nepaleisk manęs, Matai! – verkė moteris. – Jei nenori grįžti, tik nepaleisk.

- Viskas taps Mėnuliu! – įsakmiai pakartojo žmogėnas.

- Aš jo bijau. Jis nesveikas.

- Aš su tavimi, meilute. Tau nieko nenutiks. Jau beveik miškas. 

- Viskas viskas viskas taps Mėnuliu!

Tai buvo pasakyta taip užtikrintai bei tvirtai, jog vyras stebėjosi neišgirdęs teismo plaktuko taukštelėjimo, po kurio jau būna taip, kaip pasakyta prieš tai.

Jie atsidūrė miške. Pro medžius švietėsi tamsus mėlynas dangus tolumoje. Kažkas išsitraukė žibintuvėlį, tačiau užuot švietęs į tolį, mosavo į šonus. Pamatyti, kas po kojomis pavykdavo ir taip. Sumirguliavo raudonos bei mėlynos švieselės. Ogi čia jau krūva žmonių susirinkusi! Kodėl jie neina toliau? Juk atodanga dar tik už miško.

- Atėjome! – paskelbė Mėnulio garbintojas.

- O kur atodanga? – kažkas nusišaipė, miniai žmonių “įstrigus” miške.

- Būtent čia, - nesutrikęs atsakė žmogus.

- Parodykit, kur!! – šūktelėjo jaunas vyrukas, skleidęs muzikos garsus iš grotuvo. Jis spėjo kiek prablaivėti ilgokai eidamas gryname ore.

- Štai, - parodė žmogus. Žibintuvėliu jis pašvietė netoli vieno kelmo.           Susirinkusieji išvydo senų laikų bunkerį atviromis durimis.

- Argi nežinojote, kad jis vadinasi Atodanga?

Iš angos pasirodė vyriškis blizgančiais drabužiais. Rankos bei galvos mostu jis pakvietė atėjusiuosius leistis gilyn.

Vienas po kito, tylėdami žmonės laiptais leidosi į požemį. Vyras nulipo vienas iš pirmųjų. Neblaivūs jaunuoliais su jaunuolėmis pagraibydami sienas taipogi sugebėjo nenusisukę sprandų atsidurti žemai po žemėmis esančioje patalpoje. Įsibaiminusioji žmona, apkabinta vyro, be atsikalbinėjimų apdairiai statė kojas ant laiptelių.

Iš tiesų leidimasis laiptais nebuvo toks staigus. Arba kelias labai vingrus, arba bunkeris giliai giliai. Laiptai pradžioje leidosi kaip į rūsį, paskui sukosi lyg pilies kuore, tada dar kartą išsitiesino, ir tik tuomet žmonės pasijuto esą erdvioj patalpoj. Nespėjus pagalvoti, jų žvilgsnius patraukė Mėnulis danguje. Jis švytėjo oranžiškai, išmargintas tamsių dėmių bei vingių. Atrodė jie kitokie negu įprasta. Pernelyg daug Mėnulio paviršiaus užimantys. Tačiau iš tiesų, iš tiesų spindėjo pilnatis, kaip ir buvo žadėta! Nuo jos negalėjai akių atplėšti. Tikra nakties saulė.

Vyras užsimiršęs dėbsojo į padanges. Šiąnakt vyksta keisti dalykai. Jis pakluso keistam kvietimui, kuris pasitaikė net kelis kartus. Panašiai buvo ir kitiems čion atsidanginusiems. Juos visus tarytum kažkokia jėga pasistvėrusi nusinešė. Mėnulio trauka. Ne tik fizinė, bet ir dvasinė. Pilnatis didingai graži.

Intensyvus žvilgsnis prasidėjo žmonių akyse, tiltu jungdamas jas su pilnatimi. Tuo tiltu būtų galima užkopti iki Žemės palydovo ir nusileisti atgalios. Žvilgsnio tiltas atrodė tikras lyg betoninis, gal nebent permatomas.

Vyras sustingo. Jis tikrai nepasigailėjo nuėjęs iki „atodangos“. Jis ėmė stebėti kitus žmones. Kai kurie tiesiog žiūri plačiai atmerktomis akimis, kiti kažką vapalioja po nosimis. Visi jie be abejonės garbina dangaus šviesulį. Nuo tokio intensyvaus žvelgimo ir apžlibti galima. Laimė, jog Mėnulis – ne Saulė. Tiktai akies kampeliu, sąmonės krašteliu vyras nutuokė, jog salės pakraščiais išstatytos juodos surūdijusios cisternos, dangus – tai lubos, Mėnulis – tai šviestuvas. 

Prieš minią pasirodė žmogus blizgančiais rūbais. Nuo “Mėnulio” šviesos toji apranga kiek dūmavo akyse lyg neskaidrus Mėnulio akmuo. Jis kreipėsi į “tautą”:

- Žmonės, ne veltui mes visi čionai susirinkome. Šiandieną ypatinga Mėnulio šventė. Va matote pilnatį. Argi jums nebūna, kad kamuoja baimė, nejaukumas, nenoras gyventi? Nenoras niekuo užsiimti? Mums į akis plūsta ašaros, nors nėra akivaizdžios priežasties. Darbų nuolat prisikaupia tiek, jog ir ne su kiekvienu vežimu paveši. Gulime pasyvūs ir spoksome į ekraną televizoriaus ar kompiuterio, arba mobiliojo telefono. Mums į galvą lenda tik kriminalinės naujienos, įsivaizduojame save nusikaltimo aukos vaidmenyje...

Kažkas kažką sakė. Aiškiai pritarė pasakytiems žodžiams. Žmogus “vedėjas” skelbė toliau:

- Mes nežinom, kur keliaujam. Tačiau tai keistas ir beveik neįmanomas atsakymas, nes mes privalome žinoti, kur turime nukeliauti šiame gyvenime. Man neramu. Man neramu dėl tų visų pasimetusių žmonių, kurių šitokia daugybė! Mums trūksta darnos. Neretas iš mūsų turime patrauklią specialybę, galime daug pasiekti, jeigu ne darnos stygius. Mes blaškomės, neturime pastovių draugų. Trankomės po užsienius, tačiau privalome žinoti, kad tik Pietų Amerikos šalyse, Pietų Afrikoje, Kamčiatkoje, Vidurinėje Azijoje ir Australijoje galime rasti atsakymus į mums rūpimus klausimus. Antraip nerasime ko ieškoję. Veltui varginsimės, veltui išleisime krūvą pinigų, veltui mesime darbą, veltui eikvosime sveikatos likučius.

- Nežinau, ką jums pasakyti, - ataidėjo balsas iš minios.

- Kaip sakot, ar aš teisingai kalbu? – paklausė “vedantysis”.

- Iš dalies, - tarė vyras, kuris iš pat pradžių ketino tik pasižiūrėti, tačiau pats nedalyvauti kalbose. – Antai man negerai su sveikata. Gyvenimas nukrypęs nuo pageidautino kurso, ir net nesiruošia pasitaisyti. Pakeičiau darbą, tačiau sunkiau pritampu naujame kolektyve. Ne kaži kaip atlieku savo priedermes. Krūvis didžiausias. Amžinai skubu. Nieko nespėju. Šeimą matau, galima sakyti, retkarčiais. Vaikus miegančius. Broliui bei motinai blogai su sveikata – žymiai blogiau negu man. Draugų jau keletą mėnesių nemačiau, paskambinus net balsų iš karto neatpažįstu. Gėriau vaistus nuotaikai pakelti, bet jeigu padeda, tai ne jie, o kažkokie kiti veiksniai. Ai... Nekalbėsiu.

- Ačiū, gerbiamasis. Matote, kokie mūsų gyvenimai, - pergalingai paskelbė “oratorius”. Visiems malonu, kai jų žodžiai pasitvirtina. – Atgauti vidinę ramybę bei prarastus dvasinius turtus padėti gali tik Mėnulis. Todėl mes jam skiriame tiek dėmesio, jo prašome pagalbos, juo kliaunamės. Pakelkit akis į dangų! Štai jis! Ištisa pilnatis!

Žmonės sužiuro aukštyn. Žėrėjo tas pats siaubingai į Mėnulį panašus gigantiškas šviestuvas. Vyras išgirdo, kaip kažkur aukštai trinktelėjo metalinės bunkerio durys. Kažkas neapsikentę užlipo laiptais ir paliko šį Mėnulio pastatą. Vyras pajautė, kaip virptelėjo grindys. Vadovui įsakius, absoliuti dauguma susirinkusiųjų puolė ant kelių iškėlę rankas link “Mėnulio” ir linguodami į šonus ėmė burbėti kažkokius žodžius. Pasižiūrėti gana įdomu, tačiau darėsi nejauku. Vyras sukiojosi į šalis. Jis atsidūręs bene priekyje visos minios, už nugaros – marios žmonių. Išėjimo iš šios vietos nesimato, o cisternos šonuose dunkso lyg grėsmingos uolos.

Taip jam bežiopsant kažkieno ranka sugriebė jį už peties ir gana grubiai paklupdė ant kelių. Vyras atsidūrė rankų miške. Kapinėse – kryžių miškas, čia – rankų miškas. Burbėjimas virto giedojimu, o kai kur net aimanavimu. Negalėjai suprasti, kas ką sako.

Virptelėjo grindys dar. Tai galėjo jausti nebent specialiai į grindis dėmesį sutelkęs asmuo, tik ne ekstazėn panirusi minia. Vadovui davus nebylų ženklą, žmonės atsistojo ir ėmė kojomis trypti taip, jog visas bunkeris virpėjo nelyg kalant pneumatiniam kūjui.

Ausų būgnelius užgulė sakytum koks oro kamštis. Nepatirta vibracija leido pasijusti tarsi surežisuotame žemės drebėjime. Vyrui tokia patirtis buvo nauja. Jis “Mėnulio” šviesoje užmatė, jog dar keli dalyviai paliko šį tamsų rūsį.

Nustojus trypti, ausyse ėmė spengti nuo netikėto “štilio”.

- Melskimės Mėnuliui. Tik jis gali mus išgelbėti.

Po tokių žodžių nuo “tribūnos” vyras galutinai suprato, ką turįs daryti. Kadangi vis dar radosi minioje toli nuo išėjimo laiptų, truputį pavydėjo susivokusiems bei išsmukusiems anksčiau. Nuo šiol jis pradėjo daugiau dairytis į duris negu į priekį, kur stovėjo lyderis, juo labiau į Mėnulį primenančią lempą virš galvos. Jis nusprendė lėtai, neva netyčia, stumtis arčiau išėjimo.

Susirinkusiems “mėnuliečiams” vadovas liepė balsu, kaip išmanant garbinti, melsti ar apdainuoti Mėnulį. O tada jau plūstelėjo tokia garso lavina, kad ji galėjo klausai padaryti neatitaisomos žalos. Vyras nematė, kiek žmonių užsikimšo ausis. Žinojo tik savo savisaugos reakciją. Net pro plaštakas garsas smelkėsi galvon. Žmonės, vienu metu skleidė tiek garsų, balsų, tonacijų bei variacijų, kiek tik jiems leido saviraiška. Bendrame triukšme visi skendėjo labiau negu tamsoje. Vyras jau pasistūmėjo galiuką. Nuo šitokio “giedojimo” turėtų aidėti visas miškas. Jeigu “renginio” organizatoriai apdairūs, jie turėjo bent pasirūpinti uždaryti bunkerio duris kai kuriems svečiams išėjus.

Giedotojai nutilo, supratę kažin kokius jiems rodomus, per tamsą matomus ženklus. Žmonėms nuščiuvus, aplinkoje skraidžiojo kažkoks virpčiojantis aido aidas. Net įdomu buvo jo pasiklausyti. Dar keli lankytojai pasišalino. Vyrui jau arčiau durys negu “scena” su vadovu. Dirbtinis Mėnulis oranžine spalva švietė palubėje, ir atrodė velniškai panašus į tikrą.

Kažkelintuoju jausmu vyras pajuto, jog kažkas vyksta. Aidas lyg nuslopo, žmonės nebetriukšmavo, tačiau tvyrojo akivaizdi neramybė. Akys nieko nemato, oda nejaučia, bet vidinis balsas nepaliaujamai kartoja: kažkas dedasi. Jau dedasi, nors išoriškų to vyksmo pasekmių kolei kas nėra. Ir žmonių nurimimas neatrodė natūralus. Toks įspūdis, jog jie vengia pradėti tą, ką turėtų, nes vyksmas imamas jausti visuotinai. Vyksmas visai nenumatytas, neįprastas, nebūdingas. Jie tegalį stebėti(s).

Sutiksėjo sekundė, ir “pritvinkęs” vyksmas pasireiškė materialioje aplinkoje. Netoli priekio riogsojusi cisterna sviro, sviro ir užvirto ant priekinių žmonių eilių. Dunksmas trenkė per galvas visiems susirinkusiems. Nuskilo Mėnulio kraštas, o pats šviesulys užgeso. Tamsa tapo išvis neperregima. Į vieną srautą neharmoningai susiliejo vibracija, bilsmas, riksmas ir judesys. Vyras pasijuto kaip įkritęs į audringą jūrą, kur tegali pasiduoti bangoms bei srovėms, tačiau paties pastangos bergždžios. Požemyje įsivyravo panika, o siauras laiptuotas išėjimas nepajudinamai užsikimšo kūnais.

Akims atsimerkus, maloni vėsa lietė veidą, dingo sienos, dingo tvankuma; tokioj erdvybėj neprireiktų nė plačiausio išėjimo – išeiti galima pro visur. Vyras jautėsi lyg netekęs kūno. Likusi vien galva, o jei tiksliau – vien reginčios akys. Plaučiai kvėpė brangų gryną tyrą orą. Vis dar buvo tamsu. Tamsą serginčios sienos prapuolė, tačiau pati tamsa neišnyko. Aušra taip ir neatėjo. Aukštai aukštai karojo šviesiai geltonas Mėnulis – šypsanti jaunatis. Ją ėmė santūrus juokas.

- Ką?! Ką jis sakė?! Nepasigailėjau?

- Ne! Jis sakė Ne, pasigailėjau.

Sekundėlei sušnekę balsai nutilo. Pro šalį kostiumuoti pareigūnai nešiojo gulinčius, suglebusius, kai kada į maišus įvilktus žmones. Kas nebuvo tiek suglebę, patys pusiau gulėdami sėdėjo emocijų perkrautais veidais.

Prieš akims susimerkiant, vyras dar spėjo pažvelgti į ironišką Mėnulio jaunatį. Galvon atėjo girdėta mintis:

- Kur keliauji?..