Šauksmas (Extended Version)
- Prašau, užeikit! – šūktelėjo sesutė, pravėrusi kabineto duris.
Pusamžis vyriškis nenoriai pakilo nuo minkštos suraižytos sėdynės. Pas daktarus, kaip “tipiškas” vyras, jis baisiai nemėgo lankytis. Gal ne baimė, o kažkoks nejaukumas, nenoras... Dar šlykščiau sėdėti už durų lyg neturint kuo užsiimti. Tik štai laikas išmušė, ir apkūnoka gydytoja gastroenterologė akimis bei visa esybe bylojo pasiruošusi susitelkti į dar vieno paciento negalavimus.
Vyras papasakojo dėl ko atėjęs. Pasklaidžiusi terapeutės užrašus, atsižvelgusi į simptomus gydytoja nutarė paskirti gastroskopinį tyrimą.
- Ateikite po savaitės, ketvirtadienio ryte. Būtinai nieko nevalgęs.
- Atleiskit, bet aš ir šiandien vos iš darbo išsiprašiau, - prisipažino vyras. – Niekas manęs neišleis.
- Ar jums yra kas svarbiau už sveikatą?! – pyktelėjo gydytoja. – Netikiu, kad negalėtumėt kaip nors atsiprašyti. Juk nežmoniška neišleisti žmonių dėl sveikatos. Jei tik jūs pats norite, neabejoju, galėsit ateiti į mūsų kabinetą kitą ketvirtadienį.
- Jūs nežinot mano situacijos! – neišlaikė vyras. – Aš neseniai pakeičiau darbą. Dar iki galo nesusigaudau, ko iš manęs tikisi bendradarbiai. Reikia vaikus išlaikyti. Kiekviena darbo diena atneša papildomą užmokestį. Negaliu jo lengvai prarasti! Nuskriausčiau šeimą. Jau šiandien labai vėluosiu. Dar kitą savaitę! O kokie man skrandyje skausmai! Aš juos vos ištveriu. Iki kitos savaitės galiu neiškentėti, jeigu jūs man ko nors jau šiandien nepaskirsite. Kęsti skausmus. Paskui dar darbo netekti…
- Varge kokie kaprizingi pacientai! – atsiduso gydytoja. – Visi mums taip sako. Jeigu kreiptume dėmesį į kiekvieno tokius pageidavimus, negalėtume normaliai dirbti. Supraskite, visai savaitei laisvi laikai gastroskopiniam tyrimui jau paskirstyti. Negalime nuvyti kitų pacientų ir įterpti jūsų. Beje, visiems jų bėdos didžiausios.
- Ką jūs man patartumėt? – maldaujančiai pratarė vyras.
- Iki ketvirtadienio, kaip suprantu, truks plyš nelauksite?
- Man labai negerai… - vyras išspaudė kelias ašaras iš akių kampučių.
Gydytoja persimainė. Ji tylėjo kurį laiką; net asistentė sesutė sustingo sukamojoje kėdėje.
- Eikite į privačią kliniką…
Vyras pakilo, pasiėmė krepšį su skėčiu ir išėjo pro duris. Prieš tai tarė:
- Atsiprašau, kad pasirodžiau kaprizingas.
Tos pačios dienos popietę jis sėdėjo minkštoje privataus medicinos kabineto kėdėje. Ar taip ar taip diena jau sugaišta. Užtat nereikės kentėti skausmų laukiant kito ketvirtadienio, kuris atrodo bus ne kitą savaitę, bet po pusės metų.
Prasibrovęs pro gerklę, zondas slydo žemyn rykle, stemple, kol pasiekė skrandį. Pakeliui sudirgino organus bei gleivines. Jam leidžiantis “ugnikalnio krateriu” žemyn, kūno šeimininką tampė anksčiau nepatirti traukuliai, šleikštulys apėmė visą mikrokosmą, vėmulys grasino nesustabdoma lavina užlieti viso kabineto grindis, tik nebuvo “lavos”. Zondui atsidūrus kažkur “dugne” netapo geriau. Jis ėmė sukiotis, malti vidurius nelyg maišydamas cukrų arbatoje. Nevaldomas traukulys purtė nuo menkiausio prisilietimo. Į sunkiai pakenčiamą “simfoniją” įsijungė gydytojos sapaliojimai:
- Viena yra... Dar viena... Ir kita... Ar čia ta pati? Ne, kita... Kas čia?! Nesuprantu... Ooo, siaubas! Ne, atsiprašau, neaiškumai ekrane… Darkart pažiūrėsiu. Ne, nieko. Tai trys… Ne! Dar viena! Tai iš viso keturios! Taip, tikrai keturios. Daugiau nėra.
Atrodė, zondas gali prabadyti pilvą, ir iš gydymosi bus daugiau žalos negu naudos. Gydytojai suskaičiavus, zondas lėtai kilo viršun. Vėmulys ketino išrauti laukan visus vidurius. Zondas kažkur pusiaukelėje užstrigo. Skrandžio specialistė jį patraukė aukštyn žemyn, kol tas pagaliau atsilaisvino. Darsyk “paglostęs” nedraugiškai svetimšalių atžvilgiu nusiteikusius stemplę, ryklę, gerklas bei kitus organizmo narius, zondas paliko iškamuotą vyriškio kūną. “Vulkanas” aprimo.
Vyras pažvelgė į veidrodį. Nors jautėsi kaip rojuje, veido spalva nežadėjo nieko gero. Jis atsigaus tik tuomet, kada iš vidurių padarytas kokteilis nusistovės.
- Keturios opos. Dvi mažytės, tik ką atsivėrusios. Dvi didesnės. Dėl jų greičiausiai ir kenčiat, - paskelbė gydytoja. – Išrašysiu vaistų pirminiams simptomams įveikti, tačiau gydymas truks gerokai ilgiau. Ne viską vaistai padarys. Labai svarbi sveika mityba, poilsis. Manau, reikėtų jus pasiųsti į sanatoriją porai savaičių, mažiausiai dešimčiai dienų. Ten iš tiesų gerai maitinsitės bei tinkamai pailsėsite.
- Dvi savaites! – net loštelėjo vyras. – Aš vienai dienai vos nuo darbo išsisukau, ir tai su nuostoliais. Vidury metų. Aš nevažiuosiu. Negaliu niekaip. Atlyginimas perpus sumažės; be to, manęs niekas ir neišleis.
- Ar nesutinkate, kad sveikata brangiausias turtas? – akimis įsikniaubė specialistė. – Aš jūsų nepriversiu, bet kol nevėlu, kol sveikata nepažeista rimtai, imkitės galimų priemonių. Opos net keturios. Būtina jas užgydyti kuo skubiau.
- Kas jums visiems su ta sveikata?! – neišlaikė vyriškis. – Aš turiu krūvas pareigų. Aš negaliu nei iš šio, nei iš to dingti dviem savaitėms.
- Jūsų reikalas, - į ilgas šnekas nesileido gydytoja, kuriai už durų trypčiojo eilutė kitų pacientų. – Išrašau vaistus bei siuntimą. Jei nereikia, išmeskite lauk.
Vyras apsiašarojo tik išėjęs iš kabineto, kuomet niekas nematė. Tą vakarą jis žmonai nieko nesakė. Pats sau mąstė, kaip reikės tvarkytis su apnikusiais sunkumais. Išeičių neatrodė daug. Nors laukė darbai, kurių bent dieną nebuvus darbe prisikaupia tiek, jog ne visada su vežimu paveši, vyras neskubėjo jų griebtis. Tinginiaudamas gulėjo ant lovos, žiūrėjo visas žinias iš eilės per visus kanalus. Kažkodėl būtent kriminalinės naujienos labiausiai lindo į galvą. Kas darosi aplinkui. Geriau nežinoti. O kas darosi jo gyvenime! Vakaras slinko kartu su žiniomis, paliekančiomis pusiau nuodingus pėdsakus galvoje bei sieloje.
- Pagaliau baigėsi, - atsiduso vyras, atsiremdamas į pagalvėlėmis paramstytą sieną. Ką tik baigėsi vakaro žinių laida. Pasibaigė ir sportas, ir orai. Neatsiminė, ką ten sakė. Ne tas rūpėjo. Svarbiausia, kad šiąnakt jau nebebus blogų žinių – nei iš gydytojų, nei iš televizoriaus. Nes kitaip žmogus gali visai iš proto išsinešdinti. Vaikai jau turėtų miegoti. Paprastai prieš miegą jie paskaito kokią nuotykinę knygą, paklauso naujausių populiarių hiphopo gabalų per ausines, niekam netrukdydami. Šiandien buvo ekskursijoje po žymiausias Vilniaus vietas bei apylinkes. Turėtų būti triskart labiau pavargę nei įprastai. Žmona prašė ateiti į kambarį praėjus pusvalandžiui po žinių. Apskritai paėmus, žmonos prašymai pastaruoju metu pasidarė keisti. Matyt, ji irgi regi pasikeitimus visos šeimos gyvenime, ir pati bando kažką daryti. Galbūt dėl savęs, galbūt dėl visos šeimos. Tačiau nenorint susipykti, dar daugiau apsunkinti padėties, nereikia būti nepaklusniam. Pusvalandis prieš akis, taigi jis turi pakankamai laiko.
Gal pavalgyti? Daug skanumynų šaldytuve. Ne, ir taip figūra plečiasi, nors jai geriau lieknėti. Prisiminus šios dienos diagnozes, valgymas išvis turėtų virsti tabu. Jei žmogus galėtum būti gyvas iš šventosios dvasios, tai per ketvertą dienų tos opos užsitrauktų. Deja, skrandį reikės erzinti visokiausiais maistais, gaila, ne vien sveikais. Sąžiningai kalbant, beveik vien nesveikais. Dienos metu darbe spėji nebent išgerti kavos, sukišti bandelę ar porą, kokį sausą sriubos mišinį verdančiu vandeniu užpilti. Dažnai būni nevalgęs nuo pat ryto, tad parėjęs namo ėdi kas papuola, išpūti pilvą. Nenuostabu, jog paskui ten visokie velniai randasi.
Tai gal pasiklausyti muzikos? Irgi nepatraukli mintis. Nejaugi drybsos ant sofos pusę valandos? Tiek laiko vėjais praleido, dar paskutinį pusvalandį taip prastumti – tiesiog nusikaltimas. Reikia ką nors naudingo nuveikti. Vien tik klausytis muzikos nieko kito nedarant – tinginio hobis. Kaip ir žiūrėti televizorių neskaitant laikraščio, nevartant ataskaitų lapų ar bent nepjaustant obuolių. Tačiau ką nuveiks per pusę valandos, jeigu per pusdienį tesugebėjo anemiškai spoksoti į ekraną? Gal pasidaryti arbatos? Bet arbatos gėrimas – taipogi laiko užmušimas. Paskaityti kokį puslapį knygos – ne geriau. Viskas atrodo laiko žudymas. Ar yra toks užsiėmimas, kuris būtų vertingas pats savaime? Visi jie užima laiką, tačiau toks, kokiam negaila “užmušto” laiko? Laikas šiaip ar taip žūna. Betgi tuščiai arba pilnavertiškai. Ką daryti, kad laikas praeitų neveltui? Ar yra toks užsiėmimas? Tik ne šį vakarą. Tik ne šį pusvalandį... O laikas toliau “miršta”...
Vyras įsijungė šviesą. Atsigulė ant indišku užtiesalu užklotos lovos. Netruks prabėgti tas iš pažiūros ilgas pusvalandukas. Mintys apie tai dingo lyg ištrintos iš smegenų. Jų vieton stojo kitos. O galvoti tikrai buvo ką. Kartais net prieš vyro valią tos mintys primindavo save.
Jo gyvenimas, senokai nukrypęs nuo pageidautino kelio, vedė kažkokiais duobėtais šunkeliais, dulkėtais žvyrkeliais, vos ne asfalte atsivėrusiom smegduobėm, ir neketino pasitaisyti. Visiems žmonėms visko pasitaiko, tačiau potvynius seka atoslūgiai. Čia gi kai viskas pablogo, nuo to laiko kreivė leidosi tik žemyn. Gal ne visada reikia tikėtis greitų pasikeitimų? Žemėje potvynis būna kartą per parą, ir trunka ne daugiau nei pusę paros. Kituose pasauliuose, ko gero, potvyniai gali užtrukti ir dešimt metų. Dar gali tekti laukti ir laukti, o ilgai laukus dar palaukti. Šit gyvenimo kelias sukreivėjo, ėmė krypti nepageidaujama linkme.
Vyras lygino savo gyvenimą su Lietuvos keliais. Šalies keliai ir žmonių gyvenimo keliai turi turėti kažką bendro. Tai ne šiaip įsitikinimas. Ne šiaip toks pavadinimas, tas pats žodis. Vyras manėsi tam gavęs užtektinai įrodymų. Antai Lietuvoje daug vietinės reikšmės kaimo keliukų bei vieškelių; tokiais dardėti nemalonu nei žmogui, nei tuo labiau transporto priemonei – tiek mersui, tiek šieno vežimui. Visgi tie keliukai nesidriekia šimtus kilometrų; po gana neilgo važiavimo jie išveda į platesnį, geresnį ar visai gerą lygų kelią, kuriuo drąsiai gali zvimbti 120 km/h. Šis vėliau, jei nėra automagistralė, gali subjurti, bet galop vis tiek įsilies į geresnį už save. Lietuvoje keliai gana geri. Tokie turėtų būti ir žmonių gyvenimai.
Deja, vyro atveju tai nesitvirtino. Sprendžiant iš jo patyrimo, kai kada keliai ima gesti, siaurėti, lyg grasindami išnykti, pasibaigti po akimis, vesdami į niekur, iki pabaigos taško be reikalo išgrįsti, neturint ką veikti ar gadinant asfaltą. Pasitaiko niekur nevedančių šaligatvių, sudėtų iš kelių eilių plytelių, visgi tai ne valstybinės reikšmės keliai. Sunku įsivaizduoti keliasdešimt metų tiestą autostradą, kurią staiga metė nebaigę. Tarytum leidę jai pražūti. Vyrui tai netilpo galvoje. Apskritai jis susidarė įspūdį, jog Lietuva – laukinis kraštas, kur visi keliai nebaigti, išminti, ištrypti, išmalti. Tokiais reikia be perstogės važiuoti, o asfaltuotų, kai kada gali manyti, apskritai nesama.
Prieš pusmetį vyras pakeitė darbą. Privertė šeimyninės aplinkybės bei iki gyvo kaulo užėdusi rutina. Kompanijos savininkas nesiskaitė su darbuotojais, elgėsi lyg vergvaldys, ir toks jungas galop pabodo. Teko pereiti į kitą kompaniją. Šiaip taip dirbo, bet jautėsi vidutiniškas darbuotojas, dar vidutiniškesnis specialistas. Pareigos ne visai atitiko jo išsilavinimą, vis dėlto jį priėmė tikėdamiesi su laiku naujoką įgysiant kompetencijos. Gal nebent per ilgesnį laiką. Negana to, krūviai nežmoniški; ne kitokia ir atsakomybė. Viršininkai bendravo lyg maloniai, nereikšdami pretenzijų, vis dėlto tame santykyje vyras juto kažkokį dirbtinumą, kas baisiausia, iš savo pusės. Jį slėgė įtampa. Sunku keturiasdešimtmečiui keisti veiklos pobūdį, manė jis, dar taip staigiai. Nenuostabu, kad kiti nusigeria ar išprotėja. Antai jis laikosi iš paskutiniųjų, tačiau pokyčiai nuotaikoje akivaizdūs. Kaip šiandien sužinojo, jau ir sveikata rimtai sustreikavo. Verkiant reikėtų vykti į sanatoriją, pakvėpuoti pušynų oru, pasimaudyti mineralinėse versmėse, atsigaivinti šiltuose purvuose. Pabandyk! Juk jam pridera padoriai rūpintis šeima.
Šeimos nariai nei puse žodžio nepriekaištavo dėl namų ūkio, tačiau vyras pats jautė nesąs patenkintas savimi. Keliasi po šešių, grįžta septintą, šeimyną mato, galima sakyti, retkarčiais. Išeinant vaikai dar miega, grįžus jau miega. Į žmoną žiūri nebe kaip į žmoną, o kaip į kartu po tuo pačiu stogu gyvenantį žmogų, su kuriuo mažai kas sieja. Nuolatos skuba, bėga, lekia. Tie transporto kamščiai tapo išvis nepakeliami. Kiek jie nervų ištampo, laiko suryja. Ir niekada nesi tikras, ar suspėsi. Atlyginimas nežymiai sumažėjo. Sakė, greitu laiku būtinai pakils. Bet bankai nelaukia, reikalauja kasmėnesinės dalies už paskolą. Kainos auga. Dar neaišku, ar brolis po avarijos visai pasveiks. Jisai smarkiai susižeidė stuburą. Kol kas sunkiai juda, bemaž nevaldo kojų. Nuo ryto ligi vakaro jį riečia skausmai. Gydytojų prognozės teigiamos. Vis dėlto nesėkmės procentas taipogi nemažas. Atsitikus nelaimei, mamos sveikata irgi pablogėjo. Iškentus vieną infarktą, jai vėl ėmė darytis blogai su širdimi.
Gastroenterologės nėra vienintelės gydytojos, pas kurias vyriškis pastaruoju metu apsilankė. Nors joms tikirausiai sudarė įspūdį atvykęs į polikliniką pirmą kartą gyvenime, išmeldęs keletą laisvų valandų, neturintis nė minutės daugiau ir neketinantis antrą kartą ten sugrįžti, iš tiesų jis jau ilgesnį tarpą lankėsi pas psichoterapeutą. Laiką “vogė” nuo darbo. Kai negalėdavo, rinkdavosi aukoti išeigines. Specialistas bandė gydyti patirties patvirtintais psichoterapijos metodais, vėliau paskyrė vaistų. Kursas truko apie pusantrų metų. Vyras prieš savaitę liovėsi vartoti antidepresantus tik todėl, kad gydytojas primygtinai liepė, ir draugai patarė. Draugai, kurių gal tris mėnesius nematė, vien girdėjo trūkčiojančius balsus per telefoną, aptemdytus transporto triukšmo. Jie tuoj taps šmėklomis. Tiek visi it apkvaitę nori susitikti, bet vyras juos atstumia, žadėdamas vis tolyn nukeliamas datas. Jau sunku juos įsivaizduoti kaip realius asmenis; lengviau kaip mobiliojo ryšio bangomis sklindančius kalbos garsus.
Sušlamo medžių lapai. Sukniaukė bastūnas katinas. Už durų skambtelėjo vėjo varpas. Jį įsigijo prieš metus, prisiskaitę Feng Shui knygų, griebdamiesi bet kokios priemonės, kuri tik galėtų pataisyti gyvenimo vingius. Vėjo varpo garsas ramina, guodžia. Matyt, prieš vakarą pakilo vėjas.
Vyras išėjo į lauką. Vakaras tvyrojo gaivus, tykus, šiltas. Rūkas gaubė žemesnes lankų vietas. Nieko nesimatė aiškiai, viskas panirę rūkan arba prieblandon. Kilo begalinis noras pasinerti į Ežiuko vaidmenį. Tos ūkanos tolumoje, sklandančios nelyg dvasios, šaukė ateiti pas jas. Mojo viliojo pasklidais pavidalais, tarytum sakė savy slepiančios kažin ką labai įdomaus. Tai “materialios” dvasios. Vis dėlto dvasios, kadangi priartėjus bei panirus jų apsuptin rodėsi, kad jos atsitraukė, o paėjus ten, jos vėl kitur. Logiškai mąstant, jas žmogus sukvėpuoja, tačiau jos nuo to nemažėja ir nenyksta.
Vyras nulipo laipteliais į sodą. Čia gaivu kaip ir aplink. Raudonos rožės atrodo juodos. Viskas netekę spalvų. Kilo noras pasivaikščioti po naktinį pasaulį. Praėjo ne daugiau kaip dešimt minučių – grįš laiku. O jei vėluos, nieko neatsitiks. Jis išėjo anapus tvoros, pasuko į lankas. Praėjo kaimynų namus. Nė vieno nerado lauke. Net šunys sulindę į būdas. Eidamas palodė keletą iš jų. Šunų balsai nuaidėjo per klonius; tai visai pritiko nakčiai.
Vyras jau buvo laukymėje, ėjo siauru keliuku – tokiu, kurių kaip tik nemėgsta. Reikia mesti tą kvailą įprotį tapatinti susisiekimo kelius su gyvenimo keliais. Juk realybėje tai neturi nieko bendra. Antra vertus, kiekvienas žmogus labai individualus, su savomis keistenybėmis, kurias reikia branginti bei puoselėti. Taip sako dauguma psichologų. Žmona taipogi dėl to nepriekaištauja, nesišaipo. Tik pačiam pastaruoju metu darosi nemalonu: atrodo, visi panašūs keisti įpročiai – “čiuožiančio stogo” pasekmė.
Jau jis paniro į rūkus. Ūkanos dabar atrodė tikros dvasios, neprisileidžiančios gyvųjų artyn. Jei čia pat atsisėstum, nurimtum išoriškai, nutildytum vidų ir pamedituotum, greičiausiai jos ką nors pasakytų. Jei ne apie dvasių pasaulį, tai gal apie gamtą, stichijas? Tokios praktikos vyras iki šiol neturėjo. Būtinai reikės išbandyti. Niekas jo čionai neužtiktų – visi sėdi susispraudę į namus, lyg bijotų rūkų. Arba vėsios drėgmės. Drėgmė smelkėsi per drabužius.
Po kojomis kažin kas šmurkštelėjo, sustojo ant tako. Juodas padaras. Katinas tempiasi papjautą balandį. Patys gamtos sutvėrimai atnašauja aukas šioms plevenančioms esybėms. Netgi kruvinas. Na gerai, tegul tempiasi greičiau! Vyras nerizikuos ant kurio nors užminti. Vien nuo to glitaus jausmo bei trekštelėjimo po koja gali nualpti, o katei užstaugus bei kniaukimui nuvilnijus per rūkus, laukus bei kiemus, regis, būtų paskelbta žiauri lemtis.
Katinui dingus, pro ūkus prasiskverbė koncentruotos šviesos žiburėlis. Lyg automobilio žibintas, tačiau laisvai judantis į šalis. Tikriausiai bus klystžvakė, itin mėgstanti panašią aplinką bei paros metą. Fosforescencija? Ogi senis su žibintuvėliu.
- Labą vakarą! – pasisveikino sutiktasis.
- Sveiki, - be entuziazmo atsakė vyras. Mažiausiai troško įsivelti į kalbas su nepažįstamaisiais. Neaiškus tipažas, tokiu laiku išsiruošęs paklaidžioti po sutemusias lankas. Juk ne visiems žmonos pasako kada ateiti miegoti, ir ne visi neranda ką veikti. Dabar gali klausti kiek laiko, o paskui bandys reikalauti pinigų, arba cigaretės, arba degtuko. Ir jokiu būdu nepatikės, kad galima neturėti tokių gyvybiškai svarbių atributų.
- Kur keliauji? – paklausė žmogus.
- Nežinau, - teisybę pasakė vyras.
- Keistas atsakymas, - nustebo sutiktasis. – Tokiu metu išsiruošę žmonės paprastai žino, kur ir kokiu tikslu traukia. Bet gal tu nenori man sakyti. Nekamantinėsiu. Štai aš, pavyzdžiui, einu pasitikti sūnaus, grįžusio iš kelionės po Pietų Ameriką. Jis turi atvažiuoti prie pagrindinio kelio.
Žibintuvėliu žmogus mosavo į šonus. Spinduliavo smarkia neramybe.
- Man labai neramu, - prisipažino jis. – Turiu vieną vienintelį vaiką. Troškom jam paties geriausio, auklėjom bei visokeriopai rėmėm, kad jam nieko netrūktų. Na, negaliu skųstis – mokėsi jis gerai, baigė perspektyvią specialybę, stažavosi užsienyje. Galėjo labai daug pasiekti, bet jam trūksta darnos. Todėl niekur ilgai nepadirba. Nuolat blaškosi, neturi pastovių draugų. Ir nežinia, ko jam trūksta. Mes stebim ir niekuo negalim padėti. Jis pats sau irgi, nes nesusivokia savyje. Dėl to išvažiavo.
- Dėl ko? – susidomėjo vyras.
- Mano sūnus dabar, sako, kažkokiose paieškose. Jis ieško nematerialių dalykų, lyg nusiraminimo – man smulkiai nepasakoja, - porino pagyvenęs žmogus. – Tačiau man neramu dėl to, kad jis neturi dėl ko nerimauti, o jam vis tiek trūksta ramybės. Jis, kaip minėjau, nesupranta, kas su juo darosi. Tiek kartų vaikystėje visi dalyvaudavome mišiose, linkėdavome ramybės, net iš kunigo palinkėjimo sulaukdavome, ir tos ramybės jam niekas neįlinkėjo. O argi trankantis po skirtingas šalis taps ramiau?
- Hm, dar labiau išbalansuoji savo vidų, - perdėm filosofiškai spėjo vyras.
- Aš labai nekompetentingas tokiais klausimais… - atsiduso sutiktasis.
- Kiek jam metų? – pasiteiravo vyras.
- Greitai bus trisdešimt. Taip jam visą gyvenimą. Jis nemoka paaiškinti, ko ieško, gal pats nežino, bet ieško. Juolab man neramu, kad grįžęs po tokios ilgos, nuotykingos, įkvepiančios kelionės, jis skambindamas iš oro uosto sakė, jog nerado ko ieškojęs. Vėl! Vadinasi, veltui išleido krūvą pinigų, veltui išėjo iš darbo, veltui varginosi, eikvojo sveikatą. Taip pat tai reiškia, jog tai tęsis. Jog kelionė nebuvo vaisinga. O kuri bus vaisinga? Penkta ar penki šimtai penkta? Juk visa tai iš žmogaus labai daug atima. Sakė, kitąsyk keliaus kitur – gal į Afriką, Kamčiatką, vidurinę Aziją ar Australiją. Bandys ieškoti ten, bet jei iki šiol nerado, tai ar ras tenai? Juk dirbti reikia, gyventi kaip normaliam žmogui. Netikėtai ir pensija užgriūva. O jis leidžia šitokius pinigus. Netaupo, negalvoja apie normalų žmogaus gyvenimą. Besitrankydamas gali susižeisti ar žūti. Neabejoju, daug kartų taip ir buvo, tik jis man niekada neprisipažins. Taigi paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti. Nežinau ką jis galvoja, bet mums, tėvams, dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį. Negalim niekuo padėti, o taip norėtume…
Sutiktasis nutilo. Vyras žvelgė į rūkus. Atėjo mintis, gal jam pačiam toks problemų sprendimo būdas praverstų. Tik galimybių šitokių nėra. Nebent ką nors labai gudraus išmąstytų.
- Nežinau ką jums pasakyti, - prisipažino tiesiai šviesiai esąs nevykęs pašnekovas ir patarėjas.
- Ačiū tau, - atsakė žmogus kelias dienas neskustu veidu.
Vyras nesuprato, kodėl jam dėkojama, bet į tolesnes šnekas tikrai nemanė leistis. Betrūko dar persiimti svetimais vargais bei rūpesčiais! Tada pavirstų į Rūpintojėlį su neatitaisoma veido išraiška.
- Aš tave trukdau, - susizgribo senis. – Atleisk. Malonu buvo tave sutikti. Jau skubėsiu. Galbūt sūnus nekantriai trypčioja. Taip tikiuosi išgirsti bent vieną gerą naujieną… Darsyk dėkoju. Norėčiau atsisveikinti, tačiau nerandu tinkamiausių žodžių. Sakyti labanaktis juokinga, nes dar neini į lovą. Sakyti gero kelio irgi kvaila, nes, sakei, niekur specialiai nekeliauji.
Žmogus dėl tokio mažmožio pastebimai sutriko.
- Iš tiesų. Aš tik šiaip vaikštau. Geros nakties, - atsisveikino vyras, duodamas suprasti, koks tinkamiausias atsisveikinimas. Kiekvienas nakties gerumą supras savaip, taigi tai iš tikrųjų tobulas būdas mandagiai užbaigti pašnekesį tamsiuoju paros metu.
- Geros nakties, - pašnekovo veidą perbėgo šypsenėlė.
Atsisveikinę juodu patraukė į skirtingas puses.
- Klausyk! Palauk! – atsigręžė senis, sušukdamas pro ūkanas. Jie tebuvo nutolę gal per septynis metrus.
- Ko?! – nenoromis sustojo vyras. Privalės dar ką nors išklausyti.
- Tavo atveju labai tiks! Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi. Šiąnakt turi švytėti nuostabi pilnatis! Aš ir savo sūnų žadu tenai nuvesti. Neskubėsim tiesiu taikymu į namus. Po pilnaties papasakos nuotykius. Pasakoti bus laiko, o pilnatis negreit taip gražiai matysis. Kad dar sulauktų kito mėnesio kur neiškeliavęs... Tegul ugdosi kantrybę. Aš visiškai tikiu, kad tokie dalykai gali padėti. Tai labai gera terapija. Pasižiūrėk ir tu!
- Gerai, - sumurmėjo vyras ir skubiai nuėjo.
Kad pagal kalendorių pilnatis - visi žino. Tačiau kuo ji “nuostabi”? Dar kad dangus teiktųsi ją parodyti. Štai žvaigždžių vos keletas; debesiukai malasi vienur kitur. Šiaip jau netoli iki atodangos. Teks praeiti nediduką miškiuką. Vyras pats nustebo, kad priėmė pasiūlymą. Matyt, tas žmogus permatė, kas gali padėti. Ką gi, ačiū jam. Iš tiesų, iš tiesų gali pasakyti sau, kad įvairūs netikėti susitikimai įvyksta ne be reikalo.
Priartėjus pasigirdo triukšmas iš gretimų namų. Kažkuriame akivaizdžiai kilo kivirčas. Skalijo šuo vilkšunio balsu, klykė mažas vaikas, o vyras ir moteris svaidė keiksmus bei prakeiksmus vienas kitam. Aidėjo verksmai. Ir kokia gi priežastis gali privesti prie šitokio konflikto? Atbangavo dūžtančio stiklo garsas. Reikia tikėtis, kraujas ten nesilieja. Vyras net pajuto tvinkčiojimą galvoje girdėdamas baisius žodžius. Štai jam irgi daug kas negerai, tačiau žmona palyginti angelas. Ji savo nepasitenkinimą ar reikalavimus kitaip reikštų, ne šitaip. Ji rami, tad gal iš dalies tą ramybę jam perteikia, kad viskas nevirstų žiauria destrukcija. Kuo greičiau pro šią nelemtą vietą, draskančią naktį!
Jis jau miške. Tamsu nors į akį durk. Kelią reikia kojomis apsigraibyti. Vis tik čia jaukiau negu kapinėse. Kas, kad galbūt šiose žemėse per visą istoriją žmonių prilaidota daugiau nei šiuolaikiniuose kapuose, tik paminklų nėra? Jie neatrodo baisūs ar grėsmingi. Miškas iš medžių tikrai geriau negu iš kryžių. Ne tiek baisu po kojom aptikus įtartina daiktą. Drąsu jį paspirti ir nieko nepaisant minti toliau. Pro medžius švietėsi tamsus dangus tolumoje. Nei paklysti, nei klaidžioti neteks. Juoda – tanki aplinka, tamsiai mėlyna – išėjimas. Vyras pasigrožėjo, jog būtent dangus žymi išėjimą (šiuo atveju iš miško). O kad taip išvestų iš gyvenimo duobių! Likus keliolikai žingsnių, gal nepasitaikys po padais nei duobė, stiklas, nei gyvatė, nei sraigė.
Ūmai iš šono atsklido dunksintys bumčiko ritmai – tuc tuc tuc! Moteriškas balsas dainavo, tačiau jo beveik nesigirdėjo per valdančius tuc tuc tuc garsus. Vienas iš populiariųjų visų laikų pop disko šlagerių. Būtent tokių pastaruoju metu vyras nemėgsta. Toks įspūdis, neva jie suardo trapią darną sielos viduje. O juk jaunystėje būtent pats pagal tuolaikinius hitus šėlo mokyklų aktų salėse! Kaip laikai keičiasi. Viskas mainosi. Skoniai bent mažumėlę irgi. Dar jis pakęstų – toleruotų šią muziką kaip visas kitas jos rūšis. Vis dėlto naktį miške, prie šventų medžių bei dangaus, tai pernelyg įžūlu. Bet jis nieko nepasakys. Tik patyliukais pasinervins, ir parypaus širdyje dėl “pasileidusio” jaunimo, nors šis senukų bruožas visais laikais jam buvo bene pats atgrasiausias ir jis prisiekė, jog net Alzheimerio ligos atveju toks nebus!
Ir kas gi ten linksminasi? Vyras pasukęs galvą pamatė plieskiančius mašinos žibintus bei atidarytą bagažinę. Jai pritiko skambanti muzika. Aplinkui skimbčiojo stikliukai, gal buteliukai. Gana garsiai, ir vyrui parūpo, ar tie stikliukai tik susidaužia, o gal ir sudūžta. Susierzinimo posakių lyg negirdėjo, matyt viskas normos ribose. Sklido kikenimas, nearkliškas prunkštimas, juokas, kvatojimas - neatskiriami šviesios jaunystės atributai. Vyriškoji kompanija ėmė garsiai šūkauti, laidyti nešvankius juokelius, nuo kurių vis labiau leipo.
“Tegu linksminasi”, pamanė vyras nesustodamas. Jis pats taip niekada nemokėjo, nors, ypač būdamas jaunesnis, labai troško. Mokyklų diskotekose išdrįsdavo pašokti, vis tik taip nevaldomai raitytis iš juokų vengdavo.
- Kas ten bastosi tokiu metu!! Ir spardo kelio akmenis! Gal pas mus bando ateiti ir kelio neranda? Mažiau gerti reikia alkoholikams!!
- Gal mato mūsų šviesas ir mano, jog tai kioskas! – užspigo merginos balsas. Kitas jai atitarė.
- Arba kosminis laivas!
- Kur jau čia iš tokio zaporožiečio kosminis laivas! – “susikuklino” vienas iš pramogautojų.
- Nėr ko prie gerų pasiprasti! Kūrybiškai panaudosim, ir pirmyn!! Cha cha cha!! – subliuvo gal kokie penki balsai, iš kurių vienas labai plonas ir spigus.
- Kažkas prisilakęs bando rėplioti namo kažkur miško kotedžuose ir pakely kelia triukšmą!
- Eik čia! Nebijok! – šūkavo žemas jaunatviškas balsas.
Ko čia bijoti, tik vyras norėjo kuo greičiau pasiekti atodangą. Išgirdęs, ką apie jį mano bei kokią blaivumo būseną jam priskiria, jis dar labiau pasiskubino. Kam bereikalingai atkreipti dėmesį, tapti apkalbamu objektu? Verčiau neregimai prasmukti kaip menkam vėjeliui.
Pagaliau! Priešais vyrą – atvira plati erdvė, apačioje status skardis, nuo kurio nuslydęs galvos neišsaugotum. Papėdėje vinguriuoja sraunus upeliukas. Už jo – miškai, kalvos su miškais, bet visos jos gerokai žemesnės už šią atodangą, tad net prie horizonto rodėsi esančios žemai žemai. Ten, be abejonės, taip pat yra namų, kiemų, parduotuvių.
Visa tai nublanko ir pasimiršo, kuomet vyras pakėlė akis į dangų. Jame plūduriavo apskrita, šviesiai geltona Mėnulio pilnatis. Turint po ranka teleskopą, būtų galima kosminiu balzamu užpilti akis. Egzistuoja regėjimo koregavimas kristalais, pusbrangiais bei brangiaisiais akmenimis, kodėl tai negalėtų būti “lunoterapija” akims? Turėtų padėti nemažiau. Be akių, tokiu reginiu galima gausiai papenėti sielą. Kodėl tai negalėtų būti “selenoterapija” dvasiai?
Šviesulys atrodė iškilmingai, didingai, oriai. Sakytum, ne žemių gabalas, bet būtybė, asmuo. Būtybė realiai stebinti, matanti, žinanti savo reikšmę visame visuotinume. Asmuo be abejonių žinantis, ką jis veikia ir kas be jo veiklos nukentėtų, galbūt nepajėgtų toliau laikytis. Mėnuo vienas valdė dangų – aplinkui vos kelios nupiepusios žvaigždutės mėgino neišnykti jo atspindėtuose spinduliuose. Dėmesio centras. Per dangų slankiojo debesėliai ir debesiukai; lyg tyčia joks nekliudė, netemdė galingojo nakties šviesos šaltinio. Leido jam būti tokiu koks jis yra. Jei ir niekas šiuo metu į jį nežiūrėtų bei nepatirtų jo didybės, jis vis vien skleistų grožį, būdamas gražus pats dėl savęs.
Vyras pajuto norą atsisėsti. Pritūpė ant atodangos krašto. Nepagalvojo galintis atskilus smėliniam kraštui nulėkti ten, iš kur Mėnulio nematytų. Ko gero, pati atodangos atbraila negalvojo nesanti pakankamai tvirta, o kai negalvojo, tai ir atlaikė. Vyrui nebuvo nei šalta, nei kieta, nei kraupu, nei šiurpu, nei keista, nei neįprasta, tik gera. Daugybę kartų regėtas šviesulys vėl priešais jį. Tačiau KAIP regėtas? Ne taip, kaip šįkart. Nuo mėnesienos pasaulis atrodė ne toks tamsus. Nakties saulė. Priklausoma nuo dienos saulės. Ar tikrai priklausoma? Dabar Mėnulio magijos apkerėtas vyras bandė protauti, ar tokia Šviesybė galinti visapusiškai gyvybiškai priklausyti nuo Saulės, o be jos išvis tarytum nebūti. Nebūti Žemei, neskleisti nakčia šviesos, visai kaip šviestuvas su neįkrautu ličio elementu...
“Kaip gaila, kad aklieji negali jo matyti”, vėliau pamąstė vyras. Tuo pačiu jo vidų užliejo dėkingumas sutiktam senyvam vyriškiui, kuris prisiminęs specialiai pasivargino sušukti atgal, sugrįžti ir pasakyti tokį “nesvarbų” dalyką. Tąkart vyras pamanė, keistuolis, prispaustas sūnaus bėdų, tai ir Mėnuliuose ieško paguodos, lyg visiems pasaulyje tai nežmoniškai rūpėtų. Jis pats iki galo nežinojo, kodėl pakluso tam keistam patarimui. Paprastai iš tokių nebent pasišaipytų. O šiąnakt vyksta keisti dalykai. Jis nežinia kodėl išsidangino į laukus, sutiko tą žmogelį, nežinia kodėl paklausė jo ir štai atkako priešais Mėnulį, kurį šią minutę garbina vos ne kaip Deivę Motiną. Nereik šiandien ieškoti atsakymų. Jeigu jie yra, atplauks palaipsniui, su dienų ar mėnesių vilnimis.
Vis dėlto aplinka, kaip nakčia, galėtų būti ramesnė. Iš už nugaros girdisi girti šūkčiojimai, juokai bei spiegimas, atsklindantis iš gana nemenko nuotolio, virš viso to – kultinis tuc tuc tuc. Žmonija, kaip matyti, neprašovė pro šalį išradusį būgną. Besidriekiančiose žemumose tai šen, tai ten būtiniausiai suloja šunys, suburzgia automobilio variklis, klykia iki gyvo kaulo įgrisusios signalizacijos. Jų visų nesimato, bet sprendžiant iš garsų tai ne miškas, o gyvenamųjų namų kvartalas su automobilių stovėjimo aikštelėmis. Paskui už miškų ėmė bildėti traukinys geležinkelio bėgiais. Tokios tat moderniškos naktys šių dienų net mažai civilizacijos paliestame gamtos užkampyje. Neverta ilgėtis Budos laikų ramybės. Vaikaičiams to mokytis gali būti dar sudėtingiau.
“Kaip tai nedera prie šito vaizdo”, plūdosi vyras. “Civilizacija yra šūdas”.
Susikrimtęs jis kiurksojo ant atodangos viršaus. Jeigu iš širdies taip galvoja, ką jis čionai veikia? Turėtų kaipmat nusižudyti, kad ir versdamasis plytinčia atodanga apačion. Iškeliauti dykumon, stepėn ar taigon mažai realu. Juolab kad ir šiuolaikinės stepės, taigos bei dykumos ne tokios kaip Kristaus laikais. Visgi negalėjo susilaikyti nežvilgsniavęs į pilnatį – didingai gražią. Jis įsitaisė taip, kad visada ją matytų ir nereiktų kilnoti galvos. Pusiau atsilošė, veidą pasirėmė delnais. Intensyvus žvilgsnis prasidėjo vyro akyse, tiltu jungė jas su Mėnulio disku. Tuo tiltu kas nors galėtų nukeliauti iki Žemės palydovo ir atgal. Atrodė tikroviškas, materialus kaip išgrįstas.
Netikėtai vyras pajuto, jog dingo jį blaškę aplinkos trukdžiai. Muzika nutilo, šunys nebeamsėjo lyg būtų užkišti, signalizacijos nurimusios. Bet ne, kur tau dings! Reikia tik nusileidus į žemę gerai įsiklausyti: muzika muša ritmą kaip mušusi, šunys irgi atsiliepinėja į vienį kitų ambrijimus, mašinų burgzčioja tiek, kad, rodos, darbo dienos įkarštis, o numalšinti spigiąsias signalizacijų melodijas pavyks nebent praliejus kraują. Viskas kaip buvę. Chaoso tvarka išliko nepakitusi.
Bet ir vėlgi – nėra ko širsti. Garsų vis mažiau. Vyras “pasinėręs” į šviesulio spindesį. Tie garsai yra, tačiau, didžiausiai paties nuostabai, jų kaip ir nėra! Gal klausa pablogo? Yra kaip buvę. Tačiau... šit jų nebėra! Vyras delnu padaužė žemę – klausos neprarado. Tada sugrįžo nepageidautini garsai. Jis išmoko be rankų, netgi ne ausų kaištukais užsikimšti ausis?
- Kaip čia dabar? – svarstė jis. – Taip man niekada nebuvo. Tų garsų kaip nėra, bet jie yra. Gerai, jog niekas nepristoja paaiškinti…
Jis užsižiūrėjo į dangaus šviesulį. Net sustingo. Pats nebesuprato, kas vyksta. Dangus tapo Mėnuliu, žvaigždės tapo Mėnuliu, debesys tapo Mėnuliu, miškai su upeliu tapo Mėnuliu, tuc tuc tuc tapo Mėnuliu, au au au tapo Mėnuliu, pyp pyp su brrr brrr – irgi. Netrukus sunku buvo rasti daiktą, kuris netapo Mėnuliu. Pasaulis tapo Mėnuliu, gyvenimas tapo Mėnuliu, kvėpavimas tapo Mėnuliu, kūnas tapo Mėnuliu, pats vyras negalėjo nieko padaryti – tapo Mėnuliu. Ir taip Viskas tapo Mėnuliu. Ir neliko nieko, kas netapo Mėnuliu.
Gal visada taip buvo? Gal tik šią sekundę jis tai suvokė? Ir visada taip bus per amžius? Ar tik akimirkos stebuklas? Neįmanoma atsakyti, nes netgi laikas tapo Mėnuliu.
Vyras tebesėdėjo ant atodangos. Jau kuris laikas kaip jis, išgėrę pramogautojai ir šuniukai keliavo pėsčiomis, o ratuoti žmonės automobiliais važiavo žvilgsnio tiltu į Mėnulį. Ne vien jie, traukinys irgi dardėjo tenai. Ką jie ras Mėnulyje, kelionės gale?
Moteris ėmė nerimauti. Jau kelios valandos, kaip vyro nėra. Pati girdėjo, kai tas išėjo sužvanginęs vėjo varpus bei tyliai užverdamas laukujes duris. Tai nėra jam būdingas bruožas, tačiau kadangi moters vyras buvo savotiškas, ji nesipriešino jo kartais gana keistokiems poelgiams bei sumanymams. Tuo labiau žinant jo dabartinę būklę... Sumanė žmogus paklaidžioti naktį. Nieko tokio. Tačiau kur eiti? Kur ilgai užsibūti? Juk daugiau kaip porą valandų jo nėra. Su kaimynais gerai jeigu pasisveikina, nekalbant apie naktines viešnages. Nežinia ką galvoti. Jei pradžioje buvo neramu, dabar tapo tiesiog baisu.
Moteris neskambino policijai, nei giminaičiams pasitarti. Pačią miegas tą naktį jau paliko iki kitos. Moteris išgėrė dvi tabletes, lašiukų. Užsuko į vaikų kambarį. Tie saldžiai miegą. Tyliai lyg dvasia ji uždarė duris. Nutipeno į prieangį. Įsispyrė į basutes, įlindo į treningus, užsimetė striukutę ir išėjo laukan. Jokio supratimo, kur ieškoti. Vis dar apsimiegojusi, moteris žvelgė į tamsumas. Nebuvo jos tokios tamsios...
Ji pasuko takeliu į lankas. Praėjo keletą individualių kotedžų. Nustebo, jog vieno iš jų kieme gyventojai nemiegojo. Bent keli žmonės sukinėjosi kieme, vienas lipo iš automobilio. Nugirdo nereikšmingą pokalbį:
- Ko ta Petro žmona iš tavęs norėjo?
- Sakė, kad eitume pilnaties pasižiūrėti ant atodangos. Esą ne kasnakt tokia pasitaiko. Ji kažkodėl ypatinga.
- Keista moteriškė...
- Ne ji pati! Ji perdavė Petro rekomendaciją. Petro nėra. Jis išėjęs ant atodangos.
- Prašė pakviesti? Visai jau paplaukęs – gerąja prasme.
- Įsivaizduoji, dabar pat sūnų nuo plento pasiėmė, grįžusį iš už jūrų marių, ir nuvedė ne namo, ne prie skanių cepelinų, ne į lovą ilsėtis, o ant tos pakriaušės į Mėnulį dėbsoti!
- Tai jau tikriausiai daug prarandam, kad mes tenai neinam. Kodėl tu nėjai?
- Geras! Gal aš Mėnulio gyvenime nemačiau?! Juk vietinis. Man ir iš mūsų kiemo neblogiau matosi nei jiems ten virš prarajos.
- O! Žiūrėk! Tikrai. – garsiai kalbėjo moteris kieme.
Vyro išėjusi moteris nevalingai atsuko veidą į dangų. Mėnulis tikrai karojo – ryškus, apskritas, pilnas. Anaiptol ne toks koks visada.
Net pati nesumetusi, kokiai nuojautai paklususi, ji tiesiu taikymu žengė atodangos linkui. Kojos ją nešė. Ji joms neprieštaravo. Praėjo lankas, laukus. Nebetoli miškelis. Prie vieno iš namų greitosios pagalbos automobilis bei policijos ekipažas. Mirksi žybsi, tik triukšmo nekelia. Visame dega šviesos.
Moteris miške. Tamsu kaip požemy. Ji nesupranta, kaip randa kelią, kaip nesitranko į medžius. Jokios švieselės, anei žiburėlio. Tik Mėnulio šukės regisi pro šakas virš galvos. Greit turėtų prieiti miškelio galą.
Ji išneria priešais atodangą. Pilnatis tokia didžiulė ir “pilna”, jog ją pirmiausia ir pastebi. Kelioms sekundėms pavirsta Mėnuliu, bet tuojau pat žvilgteli į kraštą. Čionai rymo kelios žmonių figūros. Ji bando jas įžiūrėti, lyg nuo to išskaitytų vardus. Antai būrelis jaunuolių. Vienas miega išsitiesęs net pasiknarkdamas, kitas tyso atmerktomis akimis, trys kažką vapalioja po nosimis, įnikę į dangų, tiksliau, į tai, kas danguje ryškiausia. Atokiau sėdi dar du žmonės. Vieno iš jų nudrėbta kuprinė jai būtų kone iki liemens. O šalia... jos ieškomasis vyrelis. Jo žvilgsnis garbino dangaus šviesulį – aiškiai matėsi, jog tai ne paprastas žiūrėjimas. Nuo tokio apakti galima. Laimė, jog Mėnulis – ne Saulė.
Moteris pritūpė šalia. Ranka apkabino savo vyro kaklą. Jis minutėlei atsisuko, krūptelėjo, bet supratęs kas atėjo labai nudžiugo. Jis irgi ją apkabino. Moteris buvo kažką betarianti, tačiau susiprato žodžių neprireiksiant. Ji suprato teisingai. Vyras žvilgsniu mostelėjo į aukštybes. Moteris pažvelgė, ir ėmė vykti kažkas nepaprasta...
Netrukus keliautojų į Mėnulį gretas papildė dar vienas narys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą