Pamąstymai apie dūdelių žmogų po viešnagės Nepale 2022
Katmandu, Thamelio pagrindinėje sankryžoje kiekvienąkart pro ten einant mane stabdydavo toksai šviesaus gymio "dūdelių žmogus", arba dar jį pavadinčiau "dūdelininku". Vaikšto jis su visai dailiai supakuota puokšte fleitų ir kitokių panašių instrumentų, vos pamato baltą snukį ir iš karto siūlo tas savo dūdeles.
Mane jis "medžiodavo" kiekvieną sykį ir labai atkakliai. Atrodydavo net komiškai (o man gal ir nemandagiai bei įžūliai), kada man einant dvylika kartų per dieną pro tą sankryžą (o tiek kartų tekdavo eiti dažnai, nes visi keliai veda pro ten), lygiai dvyliką kartų jis į mane kreipdavosi: "Hello, flute?"
Negalėčiau sugalvoti man nereikalingesnio ir neįdomesnio daikto nei fucking dūdelė, kurią nežinau kur pritaikyčiau ir kur dūduočiau. Ir jis taip kiekvieną kartą man ją pasiūlydavo kiek tik eidavau pro šalį, o aš kiekvieną kartą papurtydavau galvą, o paskui tiesiog ignoruodavau ir nueidavau savo keliais.
Galvojau, gal jį užsiknis. Pavyzdžiui, aš nenorėčiau, kad į mane žiūrėtų kaip į tuščią vietą, arba kad pro mane lanku lenktųsi kaip kokio maro. Aš taip ir darydavau - kartais pereidavau į kitą gatvės pusę. O kai sykį jis nusisukęs kalbėjosi su "balionų žmogumi", arba "balionininku", ir manęs nepamatė, tai jaučiausi kaip pergalę pasiekęs, ramiai praėjęs pro šalį.
Šį žmogų atsimenu visais kartais, kada tik buvau Nepale: 2010, 2011, 2018, 2022 metais. Jisai ištisus metus, ištisus dešimtmečius tenai pat, Thamelyje, ant gatvės, su savo dūdelėmis. Jo šviesus gymis kelia man mintį, kad gal jis koks hipis, nuo senų laikų užsilikęs Katmandu ir pašventęs savo gyvenimą dūdelių pardavinėjimui. Žinoma, gali būti ir ne taip, nes šviesios odos žmonių pasitaiko visose šalyse.
Kaip ten bebūtų, jisai tiesiog paseno toje gatvėje, pardavinėdamas savo dūdeles, ir pardavinės jas toliau. Tai man sukėlė daug apmąstymų:
1) Kaip tas žmogus jaučiasi? Ar tikrai jam neatrodo gyvenimas švaistomas veltui, tiesiog "stumdant" ne vaistus, net ne maistą, o tokį mažai reikalingą daiktą kaip fleitos? Ar jis tuo realizuoja save?
2) Net būdamas hipis iš 1970's, užsilikęs Katmandu ir ten prigijęs, argi negalėjo susirasti pelningesnį, naudingesnį darbą ar amatą, nei kasdien šlifuoti gatves saulėkaitoje ir lietuje, kalbinant užsieniečius ir verčiant juos gūžtis bei trauktis nuo jo?
3) Ar ir kaip jis pragyvena iš tokio amato? Galbūt tas fleitas po truputį kažkas ir nuperka, bet jos ir taip pigios, o turistai dar žino, kad reikia derėtis, tai iš tokios prekybos ne kažin ką uždirbsi, nebent prasimaitinimui.
4) Iš kur reikia imti tiek kantrybės, o galbūt būti taip skersą padėjus ant kitų žmonių reakcijų, kad tam pačiam praeiviui dvylika kartų siūlytum tą pačia dūdelę beveik žinant, kad jis atsisakys, o po kokio šešto pasiūlymo jau ir iš principo nepirks, nes vakariečiams tai - labai "naglas" lindimas į akis? Juk iš esmės tai - siūlymas žmonėms nereikalingo daikto, tikintis išpešti iš jų pinigų. Aš tai turbūt jau po dviejų trijų neigiamų atsakymų susivyniočiau meškeres ir eičiau kur nors į restoraną bulvių skusti ar turistų po miestą vedžioti - daug prasmingesni darbai.
Tačiau tas dūdelių žmogus visada ten... Ir tikriausiai visada bus...
Mąstau, tam reikia specifinio charakterio, nebijojimo užkalbinti žmonių (aš, kadangi baidausi svetimų žmonių, net nedrįsau šio žmogaus nufotografuoti, o juo labiau užkalbinti - tokiu atveju be dūdelės tikrai neišsisukčiau), ramybės, kantrybės, optimizmo tikintis, jog 56-as ar 78-as užkalbintas žmogus vis tiek nupirks. O svarbiausia - jaustis tiek savo vietoje ir būti tiek patenkintam savo padėtimi, jog nesijausti leidžiant gyvenimą pro šalį, ne veikiant ką nors įdomaus, galbūt kitiems ar sau naudingo, o tiesiog... stovint gatvėje su kalnu fleitų ir ta pačia fraze 1000 kartų per dieną kalbinant kad ir tuos pačius praeivius...
Seniai nebemanau, kad gyvenimo prasmė - būtinai kažkokia didinga, pakeisti pasaulį, nuversti kalnus, kažkaip ypatingai pasižymėti ir pan. Na, bet gatvėje trukdyti žmones, siūlant jiems visiškai nereikalingą daiktą, uždirbant grašius (aišku, nežinau kiek jis uždirba, bet, spėju, ne tiek kiek kelionių organizatoriai) ir tai daryti dešimtmetis iš dešimtmečio...
Buvau lyg zen lazda stuktelėtas ir iki šiol sprendžiu mintyse šitą dūdelių žmogaus rebusą. Jaučiu, kitą kartą Nepale bandyčiau jį pakabinti ta tema - būtų man bent išėjimas iš komforto zonos.
Kita vertus, jau būdamas šiose mintyse Instagrame pamačiau vieno pornoaktoriaus įrašą, kad jis jaučiasi gyvenantis savo geriausią gyvenimą, kokio visada norėjo. Ir vėl man trinktelėjimas zen lazda - antrą kartą...
Kam fleitos, kam pornofilmai, tačiau tai rodo, jog absoliučiai bet kas gali žmogui suteikti prasmę tokiu lygmeniu, kad jis nieko daugiau ir neieškos. Ir nelaikys to kažkokiu gyvenimo priedu, o būtent pilna prasme. Nežiūrės kaip "kopti karjeros laiptais", arba siekti daugiau, geriau, tačiau liks prie to paties - bet ne kaip prie suskilusios geldos, kai nieko geresnio nėra, o kaip prie savasties šaltinio, esminio dalyko, kuris daro gyvenimą vertą gyventi...
Vakaris Šaulys
2022-11-06
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą