Kur slypi Visata?

 

Kur slypi Visata

 

Baigęs tvarkyti spintą, susidėjau drabužius, nusivaliau dulkes, užvalgiau salotų, telefonu pasikalbėjau su drauge ir užsiėmiau tinkamu kambario paruošimu.

Ne. Ne nuo tos vietos pradedu. Per daug prašokau, per toli peršokau. Net su jumis pasisveikinti pamiršau. Bet kadangi jau per vėlu, to nebedarysiu. O dvi pačias viršutines eilutes dera užbraukti. Jos turėtų pasirodyti paskiau. Aš neužbraukiau, nes jas palikęs turėsiu galimybę nebesikartoti, tik pateikti nuorodą į jas. Kam be reikalo rašinėti tą patį per tą patį?

Iš tikrųjų norėčiau jums papasakoti, kaip aš patyriau, kur slypi Visata. Tai amžinas, visiems gerai pažįstamas klausimas, dažniau ar rečiau iškylantis, seniai iškilęs ar dar tik iškilsiantis. Kas supa Visatą? Kur ji glūdi? Kas anapus jos ribų? Ši nežinomybė ilgą laiką kamuoja mane. Nepasakyčiau, jog labai kankinuosi dėl tokio “nesvarbaus”, realiai gyvenimo neįtakojančio dalyko, tačiau nuolatos jį prisimenu.

Aš perskaičiau sekcijas knygų, perverčiau gigabaitus tinklalapių, dalyvavau interneto forumuose, išnaršiau FAQ skyrelius, išklausiau ištisus kursus gyvų bei elektroninių paskaitų. Įdomių teorijų sužinojau, bet nė viena manęs iki galo neįtikino. Todėl nusprendžiau imtis klausimo pats. Nepasikliausiu svetimais svaičiojimais.

Turėjau vienintelį būdą pats betarpiškai patirti, kur baigiasi kosmoso platybės ir kas kitapus jų. Kadangi niekas to aiškiai, vienareikšmiškai ir įtikinamai nepapasakos, manau, absoliučiai daugumai žmonių tas būdas yra išties vienintelis. Tai meditacija, pasinėrimas į savo gelmes, kartu prasiskverbimas į Visatą. Aš tiksliai nežinau, kas su dvasia vyksta medituojant, iš kur ateina regėjimai bei potyriai. Tiesiog atsiduodu jai. Jeigu man pasiseka, tai jau pasiekimas.

Taigi turėdamas sumanymą pradėjau veikti. Niekam iš pažįstamų nesisakiau. Pasakysiu vėliau. Jei jiems irgi galvas kvaršina panašūs klausimai, argi labai sunku sugalvoti tokį būdą? Tegul sumąsto pamedituoti patys, užuot aklai mėgdžioję mane.

Žinojau, kad meditacijai bei įvairioms įžvalgoms nepaprastai reikšminga aplinka, kurioje medituojama. Mano namuose tokios aplinkos nebuvo, nors dvasiniai dalykai man nesvetimi. Pirmiausia įdėmiai apsižvalgęs pamačiau, jog tvarka mano kambaryje išties baisi, kitaip tariant, netvarka. Visų pirma būtina apsikuopti. Prieš tai, pasidžiaugęs proga ištrūkti į miestą, nurūkau parduotuvėn, kur įsigijau būtinus reikmenis. Visų neminėsiu, tačiau tarp jų buvo meditacijos kilimėlis, Svarovski kristalų imitacijos lotosas, levandų kvapo žvakės, kelios dėžutės smilkalų, nors jų ir taip turiu namuose.

Apsikrovęs tokia manta parsigavau „trobon“. Su anksčiau nepažintu entuziazmu puoliausi siurbti kilimus, plauti grindis, gremžti kampus. Netgi vonią ir tualetą išsišveičiau nepaisant to, jog šios patalpos niekaip nesusijusios su mano numatoma meditacija bei jos tema. Norėjau, kad VISKAS būtų švaru, idant vėl galėčiau tvarkyti “po pusės metų”. Tuo pačiu simboliškai apsivaliau savo sielą.

Tuomet griebiausi rūbų spintos. <Dabar prašom įdėti pirmų dviejų eilučių žodžius į šią vietą bei įsivaizduoti, esą jų ten pradžioje niekada nebuvo. Kad būtų patogiau, galite atlikti cut paste operaciją. Tvarkingiau atrodys. O jeigu to nesugebate, paprasčiausiai grįžkite į pirmąjį puslapį ir perskaitykite tas eilutes.> Išsidėliojau reikiamus daiktus, užsitraukiau nedaug šviesos praleidžiančią užuolaidą, uždegiau žvakes, užkūriau smilkalus. Tada paleidau space stiliaus atlikėjo John Serrie muziką, nes kažkodėl tikiu, kad ji pati tinkamiausia ir man padės mano sumanyme. Žodžiu, aplinka neblaškanti, paslaptinga, sutelkianti. Dargi apsivilkau tamsiai mėlynus treningus sakytum spektaklyje vaidindamas naktį.

Po štai tokių pasiruošimų jau galėjau sukryžiuotomis kojomis atsisėsti ant meditacinio kilimėlio (made in China) mandalos centre. Savaime aišku, telefoną bei kitus potencialius trukdžius išjungiau. Na, o jei mane sutrukdys durų skambutis, vadinasi, dabar netinkamas laikas brautis į Visatą, arba ji man užsivėrusi.

Prieš astrališkai iškeliaudamas į daugeliui užgintus slėpinius, apžvelgiau patalpą dar kartelį įsisąmonindamas, ką matau. Priešais mane – specialiai susipirkti reikmenys. Man pažįstami baldai. Ant sienų paveikslai: Kristus su mokiniais, Buda dakinių rate, mėlynodis Krišna prie drambliagalvio Ganešos, yin-yang ženklas. Ko tik nėra. Esu įsitikinęs, jog ir Alachas čia buvo su visais, tik jis nemėgsta būti vaizduojamas. Viliuosi, šios dievybės man pagelbės. Aplinkui aidi kosminė muzika.

Nepajutau, kada galutinai atsijungiau nuo fizinio pasaulio bei savojo kūno. Tik ūmai pakilau palubėn, išvydau kambarį iš viršaus. Atrodė tikrai tvarkingas kaip retai kada. Žinoma, labiausiai žiūrėjau į save sėdintį taisyklinga figūra. Prie pakaušio kuokštelis plaukų pasišiaušę.

Po šios apžvalgos atsidūriau dar aukščiau. Virš savo penkiaaukščio namo. Manęs nestebino tai, kad regėjau jo horizontalų pjūvį. Butų išplanavimas vienodas: tose pačiose vietose kambariai, virtuvės, koridoriai. Kažkas išsigriovęs sieną tarp tualeto ir vonios. Kitur moteris riša į ryšulius žoles, gal prieskonius. Kitur lovelėje miega mažas vaikas. Mergina pluša prie puodų. Senelis valo grindis. Šuo žaidžia su kamuoliuku.

Mečiau dar vieną žvilgsnį, ir namas nebebuvo “perskrostas” – regėjau tik dervuotą stogą su ventiliacijos vamzdžiais.

Pakilau dar aukščiau. Aure po manimi pasirodė visas kvartalas, ribojamas keturių gatvių, raižomas įvažiavimų į kiemus. Kvartalas trapecinis, ne kvadratas ar stačiakampis, kaip tikėjau. Pūpso penkiaaukščiai, devyniaaukščiai pastatai, vienas šešiolikaaukštis. Du garažai. Vienas stiklinis biurų statinys. Automobilių daugiau nei žmonių ant šaligatvių. Laimei, žalių plotų irgi nestinga.

Paskridau aukščiau. Išvydau savo mikrorajoną. Daug namų, daug cemento, daug pilkos spalvos. Gatvių labirintai. Tvenkinys šen, bala ten. Kairėje miškas. Miške – privatūs individualūs namai, daržai. Tolumoje – kitas mikrorajonas, kitokio atspalvio, bet iš esmės toks pat. Dangumi lekia lėktuvas. Pakraštyje iš kiemo rūksta juodi dūmai.

Pabodo žiūrėti! Nebenoriu! Kažin ar nuo mano norų kas priklauso. Suvokiau, jog šie rajonai taipogi yra Visatoje, į kurios paslaptis aš taikausi žvilgtelėti. Nenoras prapuolė.

Antai dar daugiau pakilau. Jau aprėpiu visą miestą. Jis atrodo šviesus, rangytas, raizgytas, su gausia žaluma. Jame daug kas juda. Gatvėmis lyg kraujagyslėmis kraujas non-stop kursuoja transporto priemonės. Žmonės lyg garstyčios grūdeliai. Per vidurį vinguriuoja tamsmėlynė upė. Ji ne dalija miestą į dvi dalis, kaip Dunojus Budapeštą, o jungia vieną krantą su kitu, puošia lyg potėpis. Tokį reginį žymiai maloniau akimis ryti, tačiau argi kas manęs klausia?

Toliau “žengiau” dangun. Kad man atsivėrė visa šalis, supratau iš Baltijos jūros pakrantės šone. Tai be abejonės Baltijos jūra, ne šiaip koks klanas – atskiriu pagal Kuršių Nerijos ruožą. Matau žalėsius – augaliją, ilgus juodus kelius, trumpus rudus ar geltonus keliukus, vietomis pastatų telkinius – miestus, miestelius, vandens juostas ar ežerus. Šį dailų vaizdą kartkarčiais pridengia debesų kamuoliai, greitai išskystantys ir praeinantys. Girdžiu lėktuvo gausmą. Pagalvojau, reikėtų uždėti skaičiukus su pliusiukais bei rutuliukais, ir būtų orų prognozės žemėlapis gyvai.

Nepastebiu kaip vis pakylu, tik vėliau susiprotėju atsidūręs aukščiau. Aš jau virš Europos žemyno. Gerai pažįstu kontūrus: Baltijos jūra su Botnijos įlanka, Skandinavijos pusiasalis, žemiau Britų salos, išsikišusios Ispanija su Portugalija, truputį dešinėje – Italija, Graikija su Kreta – irgi išsidriekusios į vandenis. Mažesnių salelių net neminiu. Taip pat matau ribą, skiriančią Europą nuo Azijos – žinau, kur ji daugmaž eina. Iš to galiu spręsti, jog kartu matau nemenką dalį Azijos, tačiau kadangi man rūpi vien Europa, ir iš jos nesiruošiu kelti kojos kur nors kitur, tai nesistengiu prisiminti, kokios šalys ten įsikūrusios. Sienų riboženklių nėra, kad iš formos pažinčiau. Vidury Europos – kalnai. Yra jų ir kitur. Šie ryškiausi. Drąsiai galiu pasakyti: Europa man graži.

Nespėjau į viską atsižiūrėti, kai staiga susipratau esantis išvis kosmose. Prieš tai buvau danguj, o dabar – kosmose. Kosmosas ir dangus man niekada nebuvo tapačios sąvokos. Prieš mano akis – visas pasaulis, Žemės gaublys. Regiu Atlanto bei Indijos vandenynus, Europą, Afriką, didelę dalį Azijos. Mūsų pasaulis apvalus, kaip daugelis šiais laikais žino, tiki ir nesiginčija. Aplink – juoda erdvė. Rodos, kosmosas ne vakuumas, nors šiuo metu į tai panašu. Žemė viena juodumoje! Anava greta jos – padūmavęs Mėnulio gaublys. Aš stebiu šią dvinarę sistemą.

Prieš savo (bet galbūt ne prieš dievų, smilkalų, muzikos ar kristalinio lotoso) valią nusitrenkiau į dar baisesnes aukštybes. Viskas ten nepakenčiamai juoda. Netgi toje tamsumoje pamačiau Saulės sistemą it žaislinį modelį. Pleškanti Saulė centre, skleidžianti daugiausia šviesos, bet vis tiek ne ką teapšviečianti. Keturios mažutės planetos skrieja ratu. Vienos beveik nesimato. Trys gana netoli viena kitos, o vidurinė spalvota neįprastomis spalvomis – balta, žalia ir mėlyna! Pagal jas atpažinau. Už šių planetų – asteroidų žiedas, atrodantis kaip parūkavusi zona. Nebūčiau mokykloje gerai mokęsis astronomijos, dabar mąstyčiau, kas per nežinomas darinys papildė mūsų Saulelės sistemą. Aš nesistebėjau; paprasčiausiai permečiau žvilgsnį į tolimesnę sritį, kur, gerokai atsiskyręs nuo mažiukių planetų klajojo Jupiteris. Toks galėtų jas visas sutriuškinti. Smarkokai nutolęs nuo pastarojo skriejo Saturnas, irgi prie didžiųjų priskirtinas. Man teko akimis paplušėti, kol kitoje pusėje užvydau Uraną. Po to aptikau “parvirtusį” Neptūną. Kiek besistengiau, neįmaniau išvysti Plutono. Gal jis per mažas, gal kur nusukęs. Apsieisiu be jo! Vis tiek neabejoju regintis Saulės sistemą.

Man galutinai įsisąmoninus, ką mačiau, pajutau postūmį aukštyn. Kur dar aukščiau?? Pasirodo, yra kur. Aš regėjau Paukščių Tako, kitaip sakant, mūsų galaktiką. Žvaigždžių spindesys darė ją žavingą. Išskyriau vijas, kur susitelkę dauguma žvaigždžių bei planetų. Tai, kas rodoma fantastiniuose filmuose, aš matau savo akimis! Aš neskridau raketa, bet kažkokiu būdu atsiradau taške, iš kurio mačiau Galaktiką kaip ant delno. Teoriškai ji sukasi, tačiau mano akivaizdoje – ne. Man keista pagalvoti, jog vienoje iš šių vijų aš gyvenu, ir mano draugai gyvena, ir pažįstami bei nepažįstami žmonės.

Kažkas pasidarė. Aš “užkopiau” dar aukščiau. Ne iš pirmo karto supratau ką išvydęs. Tai buvo daug daug galaktikų, mažų galaktikėlių, pabirusių tarsi brangakmeniai ant juodos žemės, tiesių ir pasvirų, šviesių ir tamsesnių. Knyginės žinios pasufleravo tai būsiant vietinę galaktikų grupę. Jau nebežinojau, kuri Paukščių Tako. Nenumaniau, kur tos grupės pakraštys, kurios galaktikos jau nebe “vietinės”.

Man ėmė kilti baimė, kad keliauju vis toliau nuo gimtųjų namų. Jau dabar esu nesuvokiamu, nebent matematiškai apskaičiuojamu atstumu. Jei reiktų grįžti, nežinočiau, kurią galaktiką pasirinkti. Beje, argi įmanoma nusibelsti kur nors DAR toliau? Ką aš pamatysiu? Dar daugiau galaktikų? Dar daugiau galaktikų grupių? Paskui dar daugiau? Ar bus galas?

Nepaisant mano būgštavimų, sunku patikėti, bet aš ir vėl kilau. Net galaktikų grupės man tapo per smulkūs vienetai įžiūrėti. Kažką lyg mačiau, o gal man tiesiog vaidenosi akyse. Šiaip visur buvo juoda. Nebe kosmosas, bet kažkokia tuštuma.

Tuo pačiu pasijutau suvaržytas. Juk Visata beribė. Prieš tai matydamas kosmoso objektus būtent ir jaudinausi, kad, būdamas grūdeliu neaprėpiamybėje, nutolsiu tiek, jog nesugebėsiu parkakti. O šiuo metu jaučiausi, lyg man už nugaros stūksotų siena. Į ją nesirėmiau. Nebuvo jokių šią nuojautą patvirtinančių požymių. Vis dėlto prieš save regėjau begalybę, o už savęs jaučiau baigmę. Kokia begalybė su pabaiga?! Nemoku paaiškinti. Prieš mane toli toli nebespindėjo anei viena galaktika ar žvaigždelė. Aš pasimetęs tamsoje. Sumaniau atsigręžti. Taip pat jokio šviesulėlio, bet ir jokios sienos. Pojūčiais sunku pasikliauti. Jeigu kilsiu toliau, bus matyt.

Netikslu patirtą jausmą apibūdinti kaip kilsmą. Aš atsidūriau kitur, neva peržengęs jaustą ribą. Tada išvydau daug objektų sferiniais paviršiais. Man tai panašu į kamuolius arba rutulius. Aplinka juoda, rutuliai juodi, greičiausiai persišviečiantys, nes jų sienelės žvilgėjo it stiklas, pagavęs šviesos blyksnį. Iš to ir supratau, jog tai rutulių kratinys.

Pakilau aukštyn. Rutulių regėjau dar didesnę apstybę. Ir vėl kilau. Dar apsčiau sferos pavidalo juodų figūrų juodumoje. Jų begalinis skaičius. Tai nebepanašu į Visatą. Galbūt mums nežinomą, neįprastą...

Pagaliau išnėriau į dienos šviesą! Atsiradau pasaulyje su žeme, dangumi ir augalais! Aš plevenau, kybojau virš neaiškaus pailgo daikto, primenančio kotą ar strypą. Vienas jo galas buvo nulaužtas. Pats daiktas neatrodė naudingas, mėtėsi aukštoje žolėje. Iš kokios medžiagos, nesupratau. Kodėl aš “atsiteleportavau” būtent čionai, neturiu žalio supratimo.

Palaukit! Aš naujoje žemėje! Tai reiškia, jog vėl kilsiu iki Visatos paribių?! Jau ir taip iš vienos išskridau! Strimgalviais roviausi į pailgą daiktą po manimi. Nuo jo neketinu atsiplėšti. Užuot prisiplojęs, sulindau juodų rutulių draugijon. Nemenkai nustulbau. Lėkiau giliau. Rutuliai stambėjo, jų mažėjo. Galop pliumptelėjau į vieną. Akimirksniu patekau į akliną juodumą, kuri man pasirodė sava, tad sukėlė gana šiltus jausmus. Nors visokios tamsos manęs nuo vaikystės nežavi, čia man buvo jaukiau.

Jergau! Apačioje išvydau kažką spingsint! Nelyginant pamišėlis šokau tenai. Aš regėjau galaktikų grupes. Vėliau mažiau jų. Pamažiukais išryškėjo viena galaktikų grupė – labai artima! Į ją aš leidausi, gal kritau. O kai priartėjau prie tam tikros galaktikos, kaipmat pažinau jos vijas! Apsiverkiau. Per ašaras susiradau Oriono viją, kurioje glaudžiasi mūsų Saulelė. Ten glaudžiamės visi mes. Ėmiau (s)kristi jon. Nežemiškas, galaktinis džiaugsmas užpildė mane. Jaučiausi grįžtąs namo. Paskui nusižiūrėjau Saulės sistemą; tarpplanetinių dulkių bučiniais apdalinau visas planetas. Net jeigu joms jokio skirtumo.

Arti Saulelės skriejo Žemelė. Ten aš pasileidau ir nusileidau. Kirtau ozono sluoksnį, debesis. Šalia vandenyno pamačiau Europą. Lengvai pasirinkau Europos rytus – gerai, kad nepriekaištingai išmanau žemėlapį.

Tuomet nusitaikiau į Lietuvos teritoriją. Aš leidausi taip:

1)    Šalies pietryčiai,

2)    Gimtasis miestas (jo pavadinimo neminėsiu, nes tai neturi jokios įtakos tam, ką patyriau),

3)    Gimtasis mikrorajonas,

4)    Mano gyvenamasis kvartalas,

5)    Mano gyvenamasis penkiaaukštis namas,

5.1)                    pas vienus kaimynus daug žmonių, didelis balius;

5.2)                    kitur lovytėje trypčioja mažas vaikutis;

5.3)                    šuo dūksta su kamuoliuku,

6)    Mano kambario palubė,

7)    Mano kūnas,

8)    Aš pats.

 

Jaučiu, kad sėdžiu užmerktomis akimis. Įskaudo sėdmenis, sulenktas kojas. Dingusios visos “dvasingos” mintys. Noriu pasitikrinti ar kas neatsiuntė žinutės. Atsimerkiau, pamirksėjau. Nerangiai atsistojęs nuėjau į kairę (kambario pusę, nes tenai ant stalo gulėjo mobilusis telefonas).

 

Taigi, kaip matote, man buvo patikėtos slaptosios žinios, susijusios su mūsų Visata. Aš jas labai vertinu, jomis nė kiek neabejoju. Kaip sau aiškinu, mes gyvename pievutėje numestame strype. Mūsų Visata – juodas kamuolys. Mačiau daug juodų kamuolių, tai reiškia, daug Visatų. Jų nesuskaitomai gausu, ir jos spiečiasi tame pačiame lazdgalyje. Išeina, kad kiekviename atome slypi po skirtingą Visatą – gal net ne atome, kuris yra labai stambus darinys, bet žymiai smulkesnėje, pačioje smulkiausioje jo sudedamojoje dalelėje. Bent taip man pavyko išsiaiškinti. Šitoks aiškinimas mane visai tenkina. Kartu reik įsivaizduoti, kiek Visatų turi būti!!

Labai smagu atskleisti vieną paslaptį, tačiau aš užsidegiau. Aš nežinau, kas per planeta, kurioje guli strypas su mūsų bei legionu kitų Visatų. Kur slypi TOS planetos Visata? Negi jos taip įeina vienos į kitas iki begalybės? Juk vis tiek galas turi būti...

Be to, ar mūsų Visata baigtinė, kaip kad aš jutausi arti ribos? Ar tenai nuskridus raketa iš tikrųjų viskas atrodytų taip juoda ir tuščia? Gal aš nepasiekiau galo, tik man pavyko nežinomu būdu persikelti?

Jums jau akivaizdu, medžiagos kitoms meditacijoms turiu iki kaklo.

Ir, beje, labai tikiuosi, jeigu mūsų Visatą savyje turintis pailgas daiktas bus sudegintas, perdirbtas ar kitaip sunaikintas, tai smulkiausios dalelės neišnyks, nepakis, nesukiuš bei egzistuos toliau, sudarydamos kitus darinius, savo ruožtu leisdamos egzistuoti mūsų Visatai.

Sugalvojau! Tai neįkainojama patirtis. Jūs irgi pabandykit tuo klausimu medituoti, o gautais atsakymais pasidalinkit su manimi. Bus nepaprastai įdomu palyginti rezultatus. Visi bendrai mes išsiaiškinsime šimtus paslapčių! Tam tikslui aš įkursiu atskirą interneto tinklaraštį. O kol kas savo įžvalgas galite man siųsti elektroniniu paštu, adresu kur_slypi_visata@gmail.com. Būsiu labai dėkingas.