Sieloieška

 

Sieloieška

 

Kaip žinia, kiekvieną dieną pasaulyje dingsta šimtai, gal tūkstančiai žmonių. Dingsta be žinios! Prapuola lyg skradžiai žemę. Ir niekieno tai nestebina. Visi šį reiškinį priima kaip neišvengiamą kasdienybę. Mažai kas sunerimsta patyręs apie tokį nutikimą iš spaudos televizijos ar interneto.

Kai viename Portugalijos laikraštyje, nusikaltimų bei kriminalų rubrikoje buvo pranešta apie piliečio Adriano P. dingimą, atsitiktinės akys už to neužkliuvo. Nelaimė visu “ūgiu” užgriuvo nebent artimuosius. Šie įtikinėjo save, jog tai tik nesusipratimas ir galų gale reikalas išsispręs gerai. Tuo tarpu pats pagrobtasis suvokė, į kokią nepavydėtiną padėtį patekęs.

Visuose kraštuose laikas nuo laiko dingsta žmonės, ne vien Portugalijoje. Antai daug gyventojų turinčiose valstybėse tai netgi ne visada oficialiai užfiksuojama, nors prapuolenių mastai kur kas didesni. Gal kai kurie net slaptai nudžiunga. Kinijoje, neskaitant kitų nelaimėlių, prapuolė gyventojas vardu Bao. Jis, taipogi supratęs ištikusią lemtį, pasidavė kaustančiam siaubui. Bao žinojo, kad jo tikriausiai niekas nepasiges. Jis vienišas, giminių neturi, gyvena atokiai. Užteko vieną kartą atvykti į Šanchajaus minią, ir pakliuvo. Yra kaimynai, yra draugai, tačiau žinodami Bao nerimastingą bei nepriklausomą būdą, jie nė už ką nepagalvos, jog jų bičiulį pagrobė; greičiau tas bus išvažiavęs užsienin ar kur nors kitur iškeliavęs niekam nieko nesakęs. Faktui įvykus, Bao apgailestavo dėl šių savo charakterio savybių.

Būdami toli vienas nuo kito, kone priešinguose pasaulio galuose, portugalas Adrianas ir kinas Bao dalijosi tokiu pačiu likimu.

Taip pat likimas pasirinko su Bao bei Adrianu suvesti Zurį iš Kongo. Arba Zuris pats jį pasirinko. Šis vyras sutiko būti “pagrobtas” laisva valia. Jo šeima gyveno neįtikėtinai vargingai, galo su galu niekaip nesudurdami. Jeigu ne humanitarinė pagalba, ko gero, visai prapultų. Todėl kai Zurio kaime vieną rytą apsilankė solidus ponas ir pirmam sutiktam kongiečiui pasiūlė už didelius, vaje, beprotiškai didelius pinigus sutikti pasitarnauti mokslui, šis vardan šeimos gerovės su džiaugsmu sutiko. Jis negalvojo apie save, tik apie šeimą, už kurią ją sukūręs tapo amžinai atsakingas. Žmona ir vaikai raudojo ilgai nematysiantys vyro bei tėvo, tačiau širdyse vertino jo pasiaukojimą.

Tuo metu kai trys išrinktieji iš skirtingų Žemės rutulio taškų judėjo į tašką A Zambijos respublikoje, keli “požeminiai” (underground’iniai) mokslininkai karštai ginčijosi, ar jų sumanytas tyrimas gali duoti bent kokių apčiuopiamų rezultatų. Juodoji rinka pažadėjo parūpinti eksperimentui reikalingų “pelių”. Neseniai pranešė jas jau gabenanti nurodyton vieton. Jaudulį bei lūkesčius tramdė rooibos arbata, kurios per parą slaptoje laboratorijoje buvo išgeriama galonai, o iš Pietų Afrikos Respublikos vežamų arbatžolių per savaitę suvartojama kilogramai.

Daug mokslininkams atsiėjo šis rizikingas sumanymas. Vis dėlto rėmėjų atsirado, nepaisant to, jog teko turėti reikalų su “nešvariomis” kompanijomis per tamsųjį tinklą. Šios laboratorijos legalioje rinkoje niekas nežino, ji neįregistruota, skirta slaptiems bandymams, kokiems nepritarė nei JAV, nei Europos Sąjunga, nei Azijos valstybės. Greičiausiai jiems nepritartų jokia žmogaus teises ginanti organizacija pasaulyje. Taigi teko suktis nusikalstant.

Bendru nutarimu tyrėjai nutarė į bandymą įtraukti skirtingų rasių atstovus. Tarp jų pačių nebuvo nei vieno kino, kongiečio ar portugalo. Reikalui pasitarnaus afrikietis, europietis bei azijietis. Vėliau, būtinybei iškilus, bus pasitelktos moterys.

- Kol kas vaikai buvo tik apklausti. Nepakenktų paskiau eksperimente panaudoti vaikus. Taipogi moteris, senus žmones. Visokio amžiaus, visokio išsilavinimo, - aiškino į rooibos puodelį burbuliuojantis profesorius.

- Nebent vėliau, - atsakė kolega. – Su vaikais sudėtingiau.

- Kur tu įžvelgi sudėtingumą? – nesutiko pirmasis. – Argi trūksta beglobių, neprižiūrimų vaikų? Esant pinigo, galėtum suveikti bet kokį. Juos paprasta prisivilioti, jie nieko nesupras. Be to, mes ne banditai, o tiesiog dėl idėjos pamišę mokslininkai, todėl stengsimės sukelti kuo mažiau žalos organizmui, kad operacijos būtų sėkmingos, sveikata nesutrikdyta.

- Verta pasistengti. Europoje dėl to vieno pradingusiojo jau dabar turbūt kilo didžiausias ažiotažas. Ten rasti bandomųjų sudėtingiausia, - prisidėjo tyrėjas iš Šiaurės. – Kinijoje kitaip. Ten vienu daugiau ar mažiau – sunku pastebėti. O jei pastebėsi, tai surasti – Sizifo darbas.

- Žinoma, - įsiterpė europietis mokslininkas. – Lengviausia su afrikiečiais. Dėl dolerio jie su viskuo sutiktų. Jei nebūtų Afrikos, arba jei ji būtų kitokia, mums būtų daug sunkiau. Čia palyginti be problemų laboratoriją įsirengėme ir užslaptinome. Niekam neskauda galvos, kas joje vyks. Užkišome šlamančiaisiais, ir jos nepaviešino. Rojus!

Mokslininkas sriūbtelėjo rooibos, nusiplikindamas liežuvio galiuką bei apatinės lūpos vidinę odelę. Net pačepsėjo.

- Kaip dėl mūsų pagrindinio klausimo vaikams? Ką jie į tai atsakė? – pasiteiravo siaurų akių vyriškis.

- Jų atsakymai stulbina! – atsiliepė apklausą užsakęs kolega. – Virš devyniasdešimt procentų vaikų atsakė, jog akyse!

- Sako, vaikai niekada neklysta.

- Mhm, - pamykė kažkuris. – Teks turėti omeny ir šitą variantą.

- Tačiau, nors mūsų eksperimentas nelegalus, aš, ir mes visi, save gerbiame ir laikome save mokslininkais, ne nusikaltėliais, dėl to stengsimės, jog mūsų pacientai patirtų kuo mažiau žalos.

Galėjo jis taip ir nesakyti. Šiuo klausimu bendradarbiai seniai susitarę.

Į laboratorijos teritoriją įvažiavo trys džipai su Bao, Zuriu ir Adrianu kaip garbingais svečiais. Iš tiesų jie buvo surišti, užkištomis burnomis. Juos saugojo po trejetą “apsauginių”, neskaitant vairuotojo. Visą kelionės laiką jiems buvo aiškinama, kaip jie kelsią mokslą, kaip eksperimentatoriai jiems nieko bloga nelinkį, tad elgsis kuo švelniausiai bei pagarbiausiai, o jei “ponai” nepasididžiuos ir neatsisakys užmokesčio, jiems už jų “vargą” bei “pasiaukojimą” netgi bus sumokėta.

Sureaguota skirtingai. Adrianas ruošėsi blogiausiam, netikėdamas nė vienu girdimu žodžiu, sielvartavo dėl tokio gyvenimo finalo bei paliktos šeimos, kuriai be jo bus itin sunku. Jis prisiminė Dievą, nors bažnyčion jau keliasdešimt metų nevaikščiojo.

Bao kažkuria esybės dalimi tikėjo grobikų žodžiais, bent mėgino save įtikinti, jog tie nemeluoją. Jis manė jam tekus ne pačią blogiausią dalią. Jei tik bandymų metų nebus apkrėstas kokiu kosminiu virusu, nuo kitokių “cholerų” turėtų atsigauti. Kinas visa širdimi troško, kad nebūtų tądien vykęs į Šanchajų, visgi įvykus kas įvyko, jis kiek susidomėjo šiuo gyvenimo posūkiu ir spėliojo, į ką visa tai gali atvesti galų gale.

Zuris tarp jų buvo laimingiausias. Savo akimis išvydęs, kaip jo amžinai pusalkaniams šeimos nariams įteiktas neįtikėtinas pluoštas grynųjų pinigų, jis džiaugėsi už juos. Savimi ne taip labai rūpinosi. Jeigu ir mirtų, jam būtų ramu dėl žmonos bei vaikelių ateities. Betgi daug tikimybės, jog jis vėliau pareis į savo namus toks koks visada – juk ne mėsos fabrikui parsidavė. Kiek apšvietė palydovai, su juo dirbs medicinos specialistai, galbūt išgydys kai kuriuos negalavimus.

Nuo to kongiečiui dar ramiau tapo. Jo akys bylojo apie šypseną nepaisant užkištos burnos; tai glumino ginkluotus lydinčiuosius, pasirengusius vos ne Mortal Combat’ui ant galinės automobilio sėdynės. Kaip gyvi pirmą sykį gabena tokį nuotaikingą “triušį” į laboratoriją; jis pats leidžiasi įdedamas į narvelį. O kad daugiau tokių “fruktų”...

Taigi džipai jau aptvertame kieme. Neišvaizdus pastatėlis, imituojantis paprastą gydymo įstaigą, prašalaičiui nedarė įspūdžio. Natūralu: oficialiai tai – iš tiesų veikianti nedidelė ligoninė. Vis dėlto plačiausi korpusai – po žeme. Apie juos nežino nei vienas ligonis. Pagrobtiesiems atvykus, nei kieme, nei prie langų nesimatė jokio žmogaus. Suraišiotas Adrianas besipinančiomis iš siaubo kojomis buvo baksnojamas eiti į priekį. Jis balansavo ant sąmonės netekimo ribos. Bao ėjo mažumą laisviau, surištomis rankomis, kaip ir portugalas užkimšta burna, prisibijodamas šautuvų. Vien Zuris žengė šokliu žingsniu, skubėdamas net pirmiau už savo „šeimininkus“ parodyton pusėn. Nuoširdusis kongietis nė nemanė nepaklusti. Tada jie vieni kitus išvydo. Bao su Adrianu persimetė paniškais žvilgsniais, tačiau nenorėjo tikėti, kad juodaodis – irgi jų dalios bendrininkas.

Pagrobtieji suėjo į vieną nedidelį kambariuką pastato kairėje. Jame nebuvo langų, durys tvirtos nelyg šarvas, sienos išdengtos minkštais apmušalais kaip įrašų studijoje. Lempos spinduliavo dirbtinę dienos šviesą. Tuojau durys buvo užšautos. Pagrobtieji susėdo ant paruoštų fotelių. Jiems iš šonų sustojo augaloti “palydovai” su ginklais bei antveidžiais.

Atėjo grupė įvairių rasių atstovų baltais chalatais; jie labai priminė medikus. Surištiesiems buvo atkimštos burnos, bet perspėta, jog rėkti – beprasmis reikalas. Pribrendo pokalbis.

- Ką jūs su mumis darysite?! – pirmasis prakalbo Bao, uždavęs siaubingai banalų klausimą tokiomis aplinkybėmis.

- Pirmiausia norėtume, kad mūsų nelaikytumėte nusikaltėliais, - ne į klausimą atsakė “medikas” mulatas. – Mūsų tikslai labai kilnūs. Deja, jiems įgyvendinti esame priversti imtis priemonių, kurios pasaulyje šiuo metu draudžiamos. Tačiau tai nereiškia, kad siekiame jums pakenkti, kad mums jūs kaip gyvūnai ar kad mes elgsimės nežmoniškai. Anaiptol – mes bet kokia kaina jus saugosime, gelbėsime, kovosime už jus, nes kitaip mūsų bandymai nueis perniek ir mums nepavyks atrasti to, ko atsidėjusiai ieškome.

- Tai mums dar galima tikėtis išvysti artimuosius? – tiesiai pasiteiravo Bao.

- Taip. Nors negalime numatyti visų pasekmių, mes darysime viską, kad jums nutiktų kuo mažiau žalos, - atsakė kažkuris iš būrio baltadrabužių.

- Tai gal pasakysite, kokia žala mums gali nutikti? – įsidrąsino kinas, pasijutęs galįs kalbėtis su susirinkusiaisiais bene kaip su lygiais.

- Mes bandysime nustatyti, kurioje žmogaus kūno vietoje esti siela.

Užgriuvo tyla. Portugalas Adrianas pamanė nebesuprantąs žmonių kalbos.

- Ką?! Kuriame organe slypi siela? Ir rimti mokslininkai medikai tuo užsiima...

Jis nutilo perbalęs. Dabar beveik atsisveikino su gyvenimu.

- Juk turi kažkas vieną kartą užsiimti, - atsiliepė įkypų akių šiaurietis. – Tūkstančius metų žmoniją jaudina šis klausimas. Kiek traktatų parašyta, kiek sienų išmarginta, kiek gyvenimų pašvęsta sieloieškai. Ar jūsų tai nedomina?

- Jie ieškojo ne taip tiesmukai, - sakė Bao. – Kaip galima tikėtis atrasti sielą kepenyse, odoje, o gal plaukuose?

- Kad ir prostatoje. Niekas neužsiėmė tokiais tyrimais, tai kodėl tu toks tikras, kad siela negali tūnoti kurioje nors kūno dalyje? – atrėmė iš pažiūros labai rimtas mokslininkas.

- Bet tai pamišimas! Absurdas! – ėmė šėlti kinas. “Apsauga” priėjo glaudžiau. – Ląstelės nuolat atsinaujina, kinta. Žmonės gyvena be kai kurių organų. Aišku, sielos ten nėra!

- Jeigu tai nustatysime, taip ir paskelbsime, - neįtikėtinai atsakė baltaodis iš medikų tarpo.

- Siela slypi galvoje, - rimtai konstatavo Zuris. – Nežinau, ar būtent smegenyse, bet tikrai galvoje!

- Ką gi! Galvos nuimti negalime! Tačiau smegenys sudarytos iš daugybės dalių, - sureagavo mokslininkė moteris, pagal išvaizdą kažkur iš Okeanijos.

- O jūs kaip manote, kur glūdi siela? – uždavė klausimą kolega. – Būkite geranoriški. Padėkite mums.

- Siela!! Tokio daikto apskritai nėra! – apmaudžiai sudejavo Adrianas. – Arba ji neapčiuopiama... Ir jūs dėl tokios nesąmonės mus nukankinsite?! Jūs pamišę mokslininkai! Viešpatie...

- Jis nualpo, - abejingai pranešė apsauginis.

- Jo siela pasitraukė iš kūno! – žvaliai pakomentavo kaimynas kongietis.

- Šis pacientas, jaučiu, mums labiausiai pasitarnaus, - nusišypsojo rytietiškų bruožų tyrėja. – Jis taip entuziastingai žiūri į šį reikalą, kaip mes patys. Su juo bus lengva dirbti.

- Pasakykite, ką jūs su mumis darysite, - prakalbo Bao.

- Siekdami to minėto tikslo, jus operuosime, persodinsime ar atjungsime įvairius organus. Tada žiūrėsime, ar tai turi įtakos sielai. Mes tik dalinai atsižvelgsime į somatines reakcijas bei simptomus, šiaip tirsime grynai psichines, ypač dvasines sielos apraiškas. Panašios operacijos sunkios. Negalite netikėti, kad mes jūsų gyvybę saugosime kaip savo. Jeigu jūs mirtumėte, mūsų pastangos, darbas, laikas, lėšos – viskas nueitų niekais. Todėl mes jus po visų bandymų stengsimės palikti kuo sveikesniais žmonėmis. Tikrai galite tikėtis po to grįžti namo.

Toks atviras atsakymas atėmė amą visiems trims.

- Žmonės po vienos persodinimo operacijos vargiai atsigauna, o čia po daugelio, - sumurmėjo Adrianas. Jo sargybinis manė, kad jis vėl nualps.

- Mano gyvenimas tiek to. Svarbiausia, kad šeimyna gerai gyvens, - neįsivaizduojamai tvirtai laikėsi Zuris.

- Tai jūs mūsų organus parduosite? – išplėtė akis Bao. – Gal kokių gyvulių persodinsite? Darysite mutantus?

- Jau sakiau, mes ne nusikaltėliai! – akimis sužaižaravo mulatas baltu chalatu. – Tokiais laikydami, jūs mus įžeidžiate! Tai toks sudėtingas darbas, kad jis legaliai neleidžiamas. Mūsų beveik niekas nepalaikytų. Bet klausimai vieną dieną turi būti atsakyti, idant baigtųsi visos nepagrįstos filosofijos ir tikėjimai. Tikėsime tuo, kas bus su įrodymais nustatyta. Jeigu būtume ciniški prekiautojai organais, argi tiek terliotumės su jumis?

- Beje, jūsų draugui afrikiečiui už pasiskyrimą mokslui buvo sumokėta. Jūs ne savanoriai, tačiau galime mielai sumokėti, - prakalbo moteris iš būrio. – Kiek pageidautumėte?

- Šitas nekalbės, - pasakė vienas iš saugančiųjų portugalą. – Atrodo, jis jau dabar ant mirties slenksčio.

- Gaila, kad toks silpnas pasitaikė. Juk reikės tiek operacijų ištverti... – paapgailestavo kažkuris mokslininkas.

- O tu kaip? – kreipėsi moteris.

- Tfu man tie pinigai!! – nusispjovė Bao.

- Ar turi šeimą?

- Turiu! – atrėžė kinas.

- Nepanašu.

- Aš tai visai nesigailiu sutikęs jums padėti, - prašneko Zuris.

- Šitas vyrukas toks simpatukas, kad jam verta bus dar pridėti, - šiltai tarė kita mokslininkė. – Jiems Afrikoj išties nelengva. Bet jis labai mielas. Per jį mes greičiausiai atrasim atsakymą.

Bandomieji buvo nulydėti giliai po žeme. Tenai jie gyvens it kalėjime uždaryti, tačiau jais bus rūpinamasi kaip tik įmanoma. Tai pažadėjo trys mokslininkai. Svarbiausia, sakė jie, nebūti priešiškai nusiteikusiems, neniurzgėti, verčiau palengvinti darbą optimizmu, su pasitikėjimu vykdyti, kas būsią užduota. Kuo greičiau ateis rezultatai, tuo greičiau bandomieji atgaus laisvę. Prieš tai jie bus visiškai išgydyti po patirtų operacijų bei procedūrų. Regis, tyrėjai sumanymo sėkme neabejojo. Tik Adrianas iš Portugalijos pamąstė, kas tuomet, jei rezultatų nebus išvis jokių.

Maždaug mėnesį trys iš skirtingų pasaulio dalių pagrobtieji gyveno nieko neveikdami, jiems buvo gaminami gardžiausi, pilnavertiški, maistingųjų, veikliųjų medžiagų bei vitaminų prisotinti valgiai – griežtai subalansuota dieta iš mėsiškų bei vegetariškų produktų. Gėrė tik natūralias, čia pat spaustas sultis, pieną, žolelių arbatas, dažniausiai žalias. Miegoti galėjo kiek tinkami. Oras kambariuose stropiai vėdinamas, papildomas neigiamais jonais, išlaikoma optimali temperatūra bei drėgmė. Purvo ir kvapniojo vandens vonios, masažai, fiziniai pratimai pagal pageidavimus. Netgi parūpinta norimos tematikos knygų, mėgstamos muzikos įrašų; Bao su Zuriu užsiprašė sakralinių daiktų maldoms. Į visus norus buvo reaguojama rimtai ir nedelsiant. Vyrai išties gyveno kaip penkių žvaigždučių poilsio namuose su geriausiu aptarnavimu.

Zuris su Bao tapo gana gerais bičiuliais, dažnai kalbėdavosi, kartu valgydavo, sportuodavo, žiūrėdavo pačių išsirinktus filmus. Norėjo į kompaniją įtraukti baltaodį Adrianą, tačiau tasai vaikščiojo lyg kuoktelėjęs, lyg prislėgtas ir į draugystes nesiveržė. Teko bendrauti dviese.

- Jie mus tręšia, - vieną dieną pasakė Bao.

- Ką daro? – suraukė antakius Zuris.

- Tręšia, - plačiau neaiškino azijietis.

- Kaip tręšia? – suglumo juodaodis.

- Kaip augalus šiltnamyje. Kad būtume nepriekaištingos fizinės formos; kad sustiprėtų imunitetas, - nekantriai atsakė kinas.

- Na, galima sakyti ir taip... – sutiko afrikietis.

Kas kelinta diena brunetė mokslininkė – medikė tikrino vyriškių kūno sveikatą, svorį bei psichinę būseną. Šie duomenys ėjo geryn, nors ir prieš tai nebuvo prasti. Laikui bėgant pacientai atsipalaidavo, mažiau būgštavo, atrodė susitaikę su laukiančia ateitimi. Taip pat suvokė, jog neverta prašytis namo. Ir nesiprašė.

- Ar tamstoms nieko netrūksta, išskyrus laisvės? – kiekvienąsyk pasidomėdavo medikė.

Pagrobtieji pasakydavo, jei ko įsigeisdavo. Apskritai nusiskundimų dėl rūpestingos priežiūros neturėjo.

Kažkur po dviejų savaičių nuo atgabenimo į Zambiją, ta pati už jų komfortą atsakinga tyrėja pranešė:

- Ar nenorit moterų? Mes jums viską siūlome, jūs įvairiausių dalykų pasiprašote, tačiau apie tai nieko neužsimenate. Nuo šiol pas jus ateis moterys, bet ne dažniau nei kas keturias dienas.

Bao su Adrianu tylėjo. Zuris tuojau pareiškė, jog jam nereikia jokių moterų, jis visko gaunąs pakankamai ir jau dabar visas esąs pasirengęs gultis ant operacinio stalo po lempomis, po adatomis iš lašelinių ar kur mokslininkams reikalinga. Medikė šyptelėjusi išėjo.

Taip praslinko daugiau negu mėnesis. Trijų pacientų – netgi prislėgtojo Adriano - fizinė bei psichinė būklė maksimaliai pagerėjo, kiek įmanoma tokiomis sąlygomis. Kasdien girdėdami apie viršuje tų pačių daktarų gydomus ligonius, kaip tie pasveiksta ir išvyksta, Bao iš Kinijos, Adrianas iš Portugalijos bei Zuris iš Kongo nusiramino. Tapo tinkami eksperimentui.

Numatytą datą pas vyriškius apsilankė juodaodis mokslininkas.

- Šiandien, dabar pat prasidės sielos paieškos, - informavo jis. Iš anksčiau neįspėjo, idant bandomieji kuo mažiau susistresuotų.

Vyrai nutirpo, bet laiko nebėra, nieko nepakeisi, nepabėgsi, todėl tik atsiduso.

- Pirmiausia mes jus nuo viršaus iki apačios kruopščiai nudepiliuosime. Ant kūno neturi likti nė vienintelio plaukelio.

- Gal mes patys galime? – paklausė Adrianas įsivaizduodamas, kaip ta procedūra atrodys. Sugebėtų ir savarankiškai.

- Liaukitės. Čia jums ne grožio salonas. Niekas ilgai nelauks, kol jūs vienu ar kitu būdu nusipešiosite patys save. Tiesiog atsigulsite į chemikalų vonią. Trys minutės – ir baigta. Paliksite plaukus tirpale, - lyg apie drabužius porino mokslininkas.

Vienas po kito bandomieji buvo įvesti į cheminės vonios patalpą.

- Visiškai depiliacijai užtenka trijų minučių, - pasakojo baltai apsivilkęs prižiūrėtojas. – Stenkitės būti visu kūnu panirę. Še! Šituo užsispausite nosis. Neatsimerkite. Neprasižiokite. Galvos tris minutes po vandeniu gal neišlaikysite, todėl buvimas vonioje užsitęs iki kokių penkių minučių, kadangi jūs įkvėpinėsite. Stenkitės greičiau. Per ilgas mirkimas tirpale gali pažeisti odą. Sąžiningai laikykite kūną po vandeniu; galva taip pat turi pamirkti tris minutes. Jeigu liks plaukų, teks procedūrą kartoti, o tada oda tikrai gali nudegti.

Pagrobtieji vienas po kito gulėsi į chemikalų katilą. Adrianas skystį įsivaizdavo vos ne kaip sieros rūgštį. Tačiau jokių nemalonių įtartinų pojūčių nepatyrė. Nardino galvą. Pritaškė aplinkui. Išlipęs pasimatė esąs švarutėlis. Tirpale plūduriavo koktūs juodi kuokštai. Tuomet jis nuėjo į dušinę, kur rūpestingai nusipylė cheminių medžiagų likučius. Po jo sekė Bao, plaukioti palikęs didžiausią kiekį plaukų. Zuriui teko gultis į plaukų bei plaukelių tirštynę. Jis be ceremonijų įlipo vonion.

Išėjus iš dušo visai beplaukiams, vienas tyrėjas dar patikino, jog tam tikroje vietoje neabejotinai užsilikę plaukelių. Tai, pasirodo, nosis, nardynių metu buvusi užspausta. Vyras specialiu įtaisėliu mikliai sutvarkė tą kliautį.

- Ir kam reikia taip absoliučiai iki vienintelio plaukelio, - garsiai stebėjosi portugalas Adrianas. – Juk jūs nemanote, kad tuose plaukeliuose gali gyventi siela? – klausiamai pervėrė mokslininką.

- Nepameskite proto, - nei šį, nei tą atsakė pastarasis. Po valandėlės dar pridūrė: - Nesijaudinkite. Ataugs. Plaukų svogūnėliai liko nepažeisti. Nebūsite visą gyvenimą tokie – kaip po Černobylio avarijos.

Kitą dieną kitas iš gausių tyrėjų aiškino:

- Kol jausime, kad jūs pernelyg neįsitempiate, nepanikuojate, nereaguojate neadekvačiai, smarkiai neišgyvenate, tol informuosime jus, ką su jumis ketiname daryti. Kai tik pamatysime, kad nervinė įtampa ima kenkti jūsų gerai savijautai, kaipmat liausimės pasakoję. Tiesiog darysime ką reikia.

- Nesistebėkite jokiais klausimais, kuriuos mes jums užduosime, atsakinėkite nuoširdžiai, atvirai, - perspėjo kolegė mokslininkė. – Juk būtent vidinę būseną palaiko siela. Teisybę lydės atitinkamos organizmo reakcijos. Nupasakokite kuo tiksliau, ką jaučiate.

Svarbiausias sielos jausmas – meilė. Ji absoliučiai nekūniška. Ji gyvena sieloje. Žinote, jog kai žmonėms persodina širdį, jie nenustoja mylėti savo artimųjų, nepradeda mylėti širdies donoro giminaičių ir draugų. Vadinasi, širdyje nei sielos, nei meilės nėra, nors žmonės įsitikinę būtent taip. Kad mylint būtent širdis plaka smarkiau – grynai fiziologinė reakcija, kūno lygmenyje sukelta meilės jausmo iš sielos. Mes ir ieškosime, kuris tas pagrindinis organas, savyje talpinantis sielą.

- Gal tai ne vienas organas, - svarstė kinas Bao.

- Gali būti organų grupė, - neatmetė tyrėja. – Aiškinsimės. Persodinsime daug organų.

- Skeleto nepersodinsite, - makabriškai burbtelėjo Adrianas.

- Teisybė. Rasime kitų būdų patikrinti, - užtikrino mokslo atstovė.

Keletą parų Bao, Zuris ir Adrianas vaikščiojo pliki it po atominio karo. Adriano kišenėje rastoje piniginėje pagrobėjai rado žmonos bei vaikų nuotraukas, taip pat užrašų lapelį su telefono numeriais ir vardais. Jie klausinėjo, ką tiriamasis jaučiąs žmonai, kaip ją mylįs, kaip žiūrįs į vaikus, ko jiems linkįs, kaip reaguotų sužinojęs apie jų mirtį ir pan. Portugalui atsakinėjant, aparatūra fiksavo organizmo reakcijas, jaudulio lygį, jausmų intensyvumą, nervinius impulsus. Vyriškis graudinosi, tvardydamasis prieš minią baltaskvernių personų. Anot jų, jei siela būtų pašalinta, jis tiek dėl artimųjų nesijaudintų, nors protu ir suvoktų, jog tai jo kūnas ir kraujas. Siela – tai meilė. Kai neliks meilės, neliks ir sielos. Ji – sielos apčiuopiamiausias pasireiškimas bei įrodymas. Jeigu kūnas negali be sielos, su kitu transplantuotu organu ateis kita siela, kuri palaikys kūną, tačiau mylės kitus ir kitaip. Kitaip reikšis dvasingumas, moralinės vertybės. Mokslininkai suprato, kaip tai slidu, neapibrėžta, beje, reikia leistis į metafizikos sritį, visgi kitos išeities nėra.

Apie Dievą bei sielą tiek daug kalbama, egzistuoja tiek tikėjimų, kulto pastatų, šventų vietų, tiek daug tikinčiųjų, kad siela turi būti reali, nors ir sunkiai “pagaunama”. Nustatyta, jog sielai prigimtimi artimiausia elektra. Jos irgi nesimato, neužsiuodžia, tačiau poveikis akivaizdus. Prietaisai veikia. Žmonės taipogi vaikšto, net rizikuoja vykti į tolimas sunkias piligrimines keliones “pasikrauti baterijų”. Ar tai ne sielos buvimo patvirtinimas? Tik... kurioje vietoje?

Su kinu bei kongiečiu paprasčiau: šie tikintys, kad ir išpažįstantys skirtingas konfesijas. Tyrėjai nustatė, kaip jie elgiasi ir jaučiasi melsdamiesi, atnašaudami, per klausimus išsiaiškino požiūrius ir vertybes, ką šie darytų tuo ar kitu atveju, kas jiems brangu, už ką jie stotų krūtine ar net guldytų galvą. Į tai bus atsižvelgiama vėliau lyginant.

Kad tiriamieji sakė teisybę, paliudijo atitinkami, sąmoningai nevaldomi organizmo ženklai. Tai jų savastis, skirianti juos iš kitų, daranti Bao ir Zuriu. Ji nesikeis nei dėl šalutinės įtakos, nei dėl suluošinto kūno. Gali pakisti kelios vertybės ar nuostatos, bet jokiu būdu ne visos. Vis tiek žmogų išeis atpažinti. Tai duoda, pasak iškeltos hipotezės, nekūniška siela. O kai žmogus bus panašus į save vien iš išvaizdos, siela bus pasikeitusi – kita, ne ta pati.

Neva siela nedalomai susijusi su kūnu. Mokslininkai kuo labiau pakeis kūną. Ar tada bandomieji virs kitais žmonėmis?

Geltonodė mokslininkė pranešė, jog trims tiriamiesiems bus pašalinti nagai.

- Kuo jie kliudo? Kuo “nusikalto”? – apmaudavo Adrianas.

- Taip reikia. Jokių pašalinių kūno dangų, - atrėžė tyrėja. – Neaimanuokit! Gi viskas ataugs. Jums neskaudės. Mes jus saugome kaip savo akis. Nepatikėsite, bet mes jaudinamės daugiau už jus. Galvojate, žaidimas žmonių gyvybėmis bei sielomis neslegia? – tikino ji.

- Gerai dar, kad nagus, - pareplikavo Bao. – Džiaukimės, jog nesumano nudirti odos.

- Odos transplantacija – labai realus dalykas, - be šypsenos atsakė nueidama mokslininkė.

“Triušiai” nustėro.

Nepraėjo nė viena para, ir portugalas, kongietis bei kinas sėdėjo savo lovose storai aptvarstytomis galūnėmis. Lyg sultonus juos aptarnavo medikų personalas. Tiktai kada infekcijų pavojus visai dingo, juos ėmė savais metodais klausinėti, norėdami išgauti tiesą apie sielos “gyvenvietę”. Neatrodė, kad plaukų ar nagų netektis būtų paveikusi šių asmenų sielos būseną. Galbūt iš dalies – psichinę būklę, tačiau pastaroji nuo sielos būklės aiškiai skiriasi. Mokslininkai neabejojo teksiant judėti pirmyn, tolyn stumtis slidžiu pažinimo keliu – ypač tokiu klausimu.

Zurio, Bao bei Adriano rankų nebereikėjo tvarstyti. Žaizdos ant pirštų galų užsitraukė. Vos paprašius, jiems buvo negailima nuskausminamųjų preparatų. Adrianas labai bijojo skausmo, tad net nuo dilgčiojimo pageidavo vaisto. Jam buvo taip nemalonu žiūrėti į savo sumaitotus pirštus, jog jis verčiau mūvėdavo plonas dermantino pirštines. Bao su skausmu lengviau tvarkėsi. Jis retai imdavo nuskausminamųjų, dažniausiai viską iškęsdamas “kaip tikras vyras”. Judviejų “brolis” afrikietis dėl viso pikto pasiprašydavo tabletės, tačiau jos tuoj pat negerdavo – taupydavo blogesniems laikams. Kartais prarydavo kelias iškart. Jis laikėsi nuomonės esą vaistai nuodija organizmą, geriau be jų apsieiti. Taigi medikamentus vartojo labai saikingai. To kažkada išmoko iš savo rūpestingos pačios.

Zuris aplinkiniams nešdavo gerą nuotaiką. Tai nereiškia, jog ištisai juokavo ar šypsojosi. Jis beveik nesiskundė, nesipiktino, nesvarstė apie galimus ateities siaubus ar rožinę praeitį. Tačiau mielai pasiklausydavo dviejų bičiulių dialogo, retsykiais įsiterpdamas. Jis plačiausiai vaikštinėjo po visą požeminį aukštą; patys mokslininkai neretai jį siųsdavo su užduotimi. Vis dėlto pakilti iki oficialios ligoninės palatų jam nebuvo leidžiama.

Pasirodė azijietis mokslininkas:

- Atėjau pranešti tolesnių mūsų darbų, - prisistatė. – Reaguokite ramiai, supratingai. Mes jums persodinsime organų sistemą, kuri nėra pati svarbiausiai žmogaus gyvybei, tačiau pacientai labai, tiesiog perdėtai jautriai tai priima. Mes rengiamės persodinti lytinius organus...

- Ką?!! – sušuko Bao.

- Oho! – pralemeno Zuris.

Jų draugas baltaodis nepratarė nė garselio. Antra vertus, jo veidas pasakė daugiau už tuos du trumpučius žodelyčius.

- Stop! Pirmiausia išklausykit ir leiskit pabaigti! – pareikalavo tyrėjas. – Tai lygiai tas pat kaip su kitų organų transplantacijomis. Jūsų lytinė sistema po operacijos, be jokios abejonės, atliks visas prideramas funkcijas. Jau gal šimtas penkioliktą kartą pakartosiu: mes nesiekiame žaloti pacientų. Mes norime surasti sielos “slaptavietę” organizme. Tada kartu su tuo organu sielą perkelti iš originalaus kūno į kitą, jei pavyks, ištirti ir tada ją sugrąžinti į jos originalų kūną. Užtikriname, kad sugiję būsite pilnavertiški kaip visada.

- Kas jums iš to, kad perkelsite svetimą sielą į svetimą kūną? – į tyrėjų sąžinę bandė apeliuoti Bao.

- Tokiu atveju kūnui mirus sielą būtų galima išgelbėti patalpinant ją kitur, - nuovoka suspindo Zuris.

- Tikrai, gerbiamieji kolegos, - patikino mokslininkas. – Sakykim, mirtų kūnas, tačiau siela, kartu ir asmenybė išliktų kitame kūne. Juk tiesa, kai kurias žymias asmenybes be galo norėtume išsaugoti? Negana to, - tęsė jis, - būtų neginčijamai įrodyta sielos egzistencija, liautųsi nesibaigiantys ginčai. Religiniai teiginiai, bent vienas iš jų, būtų įrodyti. Religija virstų patvirtintais faktais. Tuomet visiem būtų ramiau gyventi. Niekas nesikratytų religijos kaip prietarų. Visi imtų ją gerbti, atsirastų bendras sutarimas tuo klausimu.

- Tai tu tada pats iš anksto ir pasisiūlyk! – užsiuto Bao.

- Nepyk, - paprašė Zuris.

- Tu prieik prie jo ir pasakyk: aš tikiu, kad mano lytiniuose organuose gyvena mano siela, todėl nupjaukit juos, sielą perkelkit kitur ir išgelbėkit ją nuo mano kūno su tokiu buku protu! Dar galite visą skersai ir išilgai išskrosti, išmėsinėti ir parašyti vadovėliuose, kaip tokio ir tokio piliečio dėka pagaliau buvo išaiškinta, kur gyvena siela bei kad ji iš tikrųjų gyvena! – šaipėsi persisunkęs pykčiu Bao.

- Ir tada padarykit iš manęs iškamšą! – netikėtai pridėjo Adrianas.

Zuris pažvelgė į juos abu priekaištingai.

- Nutilkit! – ne juokais supyko tyrėjas. – Jeigu mes toliau turėsime jums teisintis ir tą patį aiškinti prieš kiekvieną procedūrą, dar klausytis jūsų replikų, tas malonus elgesys baigsis! Jau mes su jumis labai žmoniškai apsieiname! Tokiu atveju darysim ką prireiks tylėdami. Nepamirškit, jog esat pagrobtieji...

- Aš ne pagrobtas, o nupirktas! – patikslino Zuris.

- … Jei pradėsite mums kelti daugiau problemų negu sielos egzistavimo klausimas, greitai jumis atsikratysime!

Specialistas išėjo. Nuo to pokalbio nei Bao, nei Adrianas su Zuriu nesikalbėjo. Beveik laikė jį pritariančiu makabriškoms operacijoms čion susispietusių išsigimusių mokslininkų.

Išmušė laikas, kuomet trys belaisviai vyrai pasliki gulėjo lovose, nejudindami apatinės kūno dalies. Jautėsi lyg niekada nebevaikščios. Persodinta buvo ne vien išorė, bet ir atitinkama vidinė dalis. Jeigu paskui iš tiesų viskas bus gerai, vadinasi, medicina bent eksperimentų lygmenyje pasiekusi neregėtas aukštumas. Niekam iš trijų bandomųjų neteko girdėti apie panašias lytinių organų persodinimo operacijas civilizuotame pasaulyje, nebent tai – lyties keitimo procedūros atmaina.

Tuoj po to iš vienos draugiškos gydytojos vyriškiai sužinojo daugiau “virtuvės sensacijų”. Adriano organai ir audiniai persodinami Bao, Bao – Zuriui, šio kūno dalys tenka kažkokiam įslaptintam ketvirtam bandomajam, kurio nė vienas nėra matęs; to organai “skolinami” Adrianui.

Organai nėra persodinami tučtuojau. Jei be kurio galima gyventi tam tikrą dienų skaičių, jis laikomas užkonservuotas gyvybingumą palaikančioje terpėje. Tuo metu bandomieji ištiriami, apklausiami “zonduojant” ar neprapuolė siela. Atlikus tyrimus, jie vėl operuojami, organai persodinami nauji, prigydomi, o “triušiai” grąžinami į sąmoningą būseną. Paskui vėl vykdomi tyrimai. Taip jie, pavyzdžiui, gyveno be šalinimo sistemos organų: šlapimo pūslės bei inkstų. Neturėdami šlapimo pūslės, būdavo su maišeliais. Nesant inkstų, aparatūra dializuodavo kraują. 

Praėjo pora metų. Pacientams buvo pakeista nemažai organų. Jie patys stebėdavosi kaip dar esą gyvi. Tarp persodintų organizmo dalių paminėtinos kepenys, plaučiai, blužnis, didžioji dalis žarnų, tulžis, netgi tokie svarbūs kūno nariai kaip antinksčiai ar kasa. Širdies transplantacijos metu Zuris vos nemirė, bet galų gale baigėsi gerai. Jis atsigavo. Du mėnesius jautėsi taip silpnai, jog buvo atleistas nuo bandymų; tuo tarpu jo draugai patyrė vis naujus “pasikeitimus”.

Kaip bežiūrėtum, Adrianui eksperimentai atrodė nežmoniški. Visi bandomieji sunkiai judėjo, dar sunkiau vaikščiojo. Vis dėlto mokslininkai skelbė, kad pacientų būklė nėra kritiška ir jie galį atlaikyti šitokius krūvius. Nuo ypatingųjų medikamentų organai greit prigydavo, atmetimo reakcijos nuslopdavo, ir iš tiesų bandomieji ne tik nemirė, betgi dar blaiviai mąstė, pakankamai ilgai išsilaikydami ant kojų.

Po kiekvienos, kad ir smulkutės operacijos jie būdavo apklausiami, visapusiškai ištiriami bandant aptikti sielą. Adrianui vėl buvo rodomos jo žmonos bei vaikų nuotraukos, klausiama, ar jis juos tebemyli, kaip myli, kokie jie svarbūs. Kas būtų, jei kuris žūtų. Iš paciento atsakymų ir kūno reakcijų tyrėjai išmatuodavo jausmo ir nuoširdumo lygį, žodžių atitikimą jausmams. Tada lygindavo su seniau gautais rezultatais. Jam būdavo pasakojamos istorijos, nutikimai, imituojamos situacijos – tai atskleidė, kiek dabartinės bandomojo vertybės atitinka anksčiau nustatytąsias, per tai – ar jis netapo IŠ ESMĖS kitu žmogumi su kita morale, kita meile, kita pasaulėžiūra bei gyvenimo suvokimu. Jeigu ne, vadinasi, nors kūno vis daugiau svetimo, siela ta pati ir tokia pati.

Sprendžiant iš nuogirdų, kartkarčiais tyrėjams kildavo abejonių, ar tokie metodai bei duomenys išties patikimi, tačiau kaip kitaip “pačiupinėsi” sielą? Kokius dar kitokius metodus pritaikysi?

Su Bao ir Zuriu dirbo kitaip. Sielos ieškotojai tikrino jų religingumo lygį bei vertybių svyravimus. Jų nusivylimui, “triušiams” pakeitus daugiau nei pusę organų, jie vis tiek neabejotinai išliko Zuriu ir Bao. Kad ir kokie silpni, nė vienas neprarado savasties, pirminės tapatybės. Kūno mainymas akivaizdžiai neveikė vidinio pasaulio.

Vis dėlto atsidavę mokslininkai neskubėjo nuleisti rankų su skalpeliais. Jie bandomiesiems persodino net liežuvius ir balso stygas. Nepasitenkinę tuo, ką gavo, medikai ryžosi įvesti svetimus kaulų čiulpus, kurie augdami sunaikintų senuosius. Taip, galima sakyti, perkeitė kaulų vidų. Tačiau sielos nenučiupo. Galop, kai netransplantuoti liko tokie “neesminiai” organai kaip oda, kraujagyslės, sausgyslės bei smulkesni raumenų audiniai, jie bandomiesiems perpylė kraują su limfa. Daugiau “detalių” pakeisti neįmanoma. Esmingiausia – smegenys.

Smegenis persodinti, kaip bebūtų gaila, kol kas nepasiekiama svajonė. Tačiau jas galima... atjungti – atskirai, dalimis. Tyrėjai ėmėsi šios avantiūros, kad ir smarkiai jaudindamiesi. Jeigu atsitiks kas negrįžtama, invalidų gabaluose sielos nė su žiburiu nerasi, nepavyks atskirti, kas tikra, o kas nesveikata žodžiuose, veiksmuose, fiziologiniuose procesuose. Vis tik nueita per toli, kad nuogąstavimai sustabdytų. Zuris, Bao ir Adrianas kalbėjo ne savo balsais, neteko arba priaugo svorio, pakeitė kūno linijas, proporcijas. Nepaisant tyrėjų idėtų pastangų, lūkesčių ir pašvęstų metų, vidumi jie netapo kitokie. Viduriai kiti, o dvasia – ta pati kaip prieš pagrobiant. Bao netapo Adrianu, Zuris netapo Bao, Adrianas nepasidarė nei tikintis, nei nemylintis savosios šeimos, nei nusikaltėlis, nei pobūvių mėgėjas, nei nepakantus juodaodžiams. Giliausioji Esmė, daranti kiekvieną žmogų būtent tuo žmogumi, vieninteliu tokiu pasaulyje, nepakeičiamu ir nepakartojamu, galbūt nesanti tapati sielai (nors tyrėjų nuomonė tokia), tvirtai laikėsi nepajudinama, neišpjaunama, neperkeliama net su širdimi. Ir jokio mokslininko protas negalėjo suvokti, kur toji Esatis glūdi.

Taigi liko pilkoji galvos masė. Apie planuojamus eksperimentus šįkart bandomiesiems net nebuvo pranešama. Jie tiesiog gulėsi ant operacinio stalo po peiliu. Daug sykių jiems buvo atidaromas kiaušas, vien šiems idėjos apsėstiems mokslininkams žinomu būdu “atjungiama” tam tikra smegenų sritis; tada uždaroma kaukolė. “Triušiai” atsibunda. Prieinamomis priemonėmis tikrinama jų dvasinė Esmė. Eilinįsyk patyrus, jog jie išlieka savimi – viskas iš pradžių, tik atjungtoji smegenų dalis vėl aktyvuojama. Įsitikinus jos funkcionavimu, atjungiama kita – ir taip visas smegenis per daugybę chirurginių procedūrų.

Kai kada bandomieji nesiorientuodavo aplinkoje; kartais nekalbėdavo, nevaldydavo galūnių, prarasdavo regėjimą ir panašiai. Netgi apimti siaubo, pasijutę paskutiniais luošiais, jie išsiduodavo kūno reakcijomis per prietaisų parodymus ar žodžiu esantys atitinkamai Bao, Adrianas ir Zuris, nors vos gyvi.

Ilgainiui tik “visai nesvarbūs” kūno nariai liko netransplantuoti, tačiau išnagrinėti panašiai kaip smegenys, apmarinti ir vėlei atgaivinti. Kas įmanoma šių laikų viešai neskelbiamai medicinai bei mokslui – išbandyta. Operuojamieji, išgyvenę, ištvėrę  milžiniškas “manipuliacijas”, nusipelnė būti vadinami ir kankiniais, ir didvyriais, ir palaimintaisiais, ir mokslo varikliais, ir dar patekti į Gineso rekordų knygą. Kas apie juos žino?

Paminint mokslininkus – medikus, šiuos ištiko visiškas fiasko – “netikėlė” siela neišsidavė, kur gyvenanti. Visų bandomųjų sielos IŠ ESMĖS nepasikeitė, nepersimainė, nepersikėlė į kitus kūnus drauge su fizinėmis dalimis. Nejaugi siela laikosi kaulų kalcyje, odos epidermyje, apgamuose ar burnos, gal nosies gleivinėje? Net ne širdyje, ne smegenyse!

Trys nelaimingieji laboratoriniai “žiurkėnai” veik komos būsenos tysojo lovose intensyviai prižiūrimi. Zuris tik mirksėjo akimis nekrutėdamas. Jam buvo prismaigstyta kateterių su žarnelėmis, privesta laidų. Adrianas džiaugėsi nejuntąs skausmų, įstengdamas pasiversti nuo šono ant šono. Ogi Bao – čempionas: be pagalbos išsiropšdavo iš lovos ir atsisėsdavo ant basono. Atlikęs reikalus, įsikeberiodavo atgal. Jam padėti siūlėsi prižiūrinčioji juodaodė slaugė, tačiau jis norėjo kuo daugiau veikti savarankiškai.

Mokslininkai suprato: viskas išmėginta, daugiau galimybių nėra. Lyg to nebūtų gana, bandomieji perdėm nusilpo, kone galu vaduodamiesi. Tiek sugaišta metų, tiek vargta dienų bei naktų, nemiegota, rizikuota, nusikalsta, išmesta lėšų, prašyta “juodojo” finansavimo. O siela neįrodyta, nepaliesta – tokia, kokia buvo per milijonus erų. Tai baisus žlugimas – vilčių, siekių, idealų, karjeros, savivertės, prasmės pajautimo.

Kada trumpaausiai “triušiai” pasijuto geriau, tarpusavyje ėmė kalbėtis (tiek Bao, tiek Adrianas leidosi į šnekas su Zuriu, iš kurio seniau buvo išsityčioję) ir net pabandė juokauti, išvydo ties kojūgaliu mokslininką mulatą žibančiomis akimis. Paskui jį įžengė dar trys ar keturi.

- Ar jau visai viskas? Ką dar galėtume daryti? – paklausė kažkuris.

- Baltam transplantuoti akis! – dūrė pirštu į Adrianą.

- Aš juk neregėsiu!! – isterijos užvaldytas suspiegė portugalas.

- Juodam nuimti odą ir priauginti ano baltojo!

- Žinoma, ne visą išsyk. Mažais lopinėliais... – švabždėjo Zuris. – Nenoriu! Aš nenoriu būti baltas! Aš sau patinku koks gimiau! – šaukė kongietis. Ketino sprukti, tačiau tik vangiai pasimuistė pataluose. Visur sopėjo. Rankos subadytos nelyg narkomano. Kūnas toks apsunkęs, opus, sakytum nesavas. Protu, kad ir išoperuotu, afrikietis suvokė, jog kūnas iš tiesų beveik ne jo, bet buvo tikras, jog jis pats tebėra tas pats Jis.

- Siauraakiui amputuoti galūnes! – nurodė mokslininkas. – Gal toji sumauta siela slenkasi vis kiton kūno vieton, kai vienas po kito išimami jo prigimti organai. Gal galiausiai užsispeičia kur nors piršto falangoje, kuri nepakeista. Bet jūs amputuokite visas galūnes iš karto – apsidrausime, kad nereikėtų pjaustinėti po gabalėlį.

Bao neteko sąmonės. Jis nepajėgė net mintyse sušukti prieš.

 

*

 

Atomazga pasirodė laikraščiuose bei tinklalapiuose pirmiausia, vėliau pasklido po kitas žiniasklaidos priemones praktiškai visame Žemės rutulyje. Ilgai sekę įtartiną pogrindinę grupuotę bei jos ryšius su išoriniu pasauliu, specialiųjų tarnybų pareigūnai prisikasė iki nutriušusios ligoninės Afrikos gilumoje. Jie šturmavo pastatą, atrado požeminius aukštus, sulaikė ten dirbusius mokslininkus-tyrėjus-medikus. Vienas iš pagrobtųjų, Kongo pilietis, buvo prirašęs daugybę raštelių su pagalbos šauksmu ir primėtęs visur kur galėjo prieiti požeminiame aukšte. Valytojai juos sušluodavo su šiukšlėmis ir išmesdavo laukan. Bent vieną kažkas paskaitė ir nenumojo ranka... Taip įtarinėjimai pasitvirtino.

Patalpose buvo rasti trys nukentėjusieji, seniai dingę be žinios. Portugalijos pilietis su nematančiomis, kaip jis pats tvirtina, persodintomis akimis išsiųstas gydytis gimtinėn. Kinijos pilietis aptiktas nupjautomis rankomis bei kojomis, judinantis galvą – vien torsas. Laimei, aptiktos tvarkingai užšaldytos galūnės, kurias galima tikėtis prisiūti. Kongo pilietis jaučiasi geriausiai, nors anaiptol ne gerai. Jam ant kūno padarytos žaizdos nuėmus, tačiau nespėjus transplantuoti odos. Odos pažeidimas – penkiolika procentų. Jis išsiųstas gydytis į Liono ligoninę, iš kur paskui grįš namo pas šeimą į gimtąjį Kongą.

Visi pagrobtieji pirmos grupės neįgalieji. Esamuoju laiku jie šį bei tą patys pasidaro, apsitarnauja, tačiau savarankiškai gyventi negali, jiems reikia priežiūros. Neaišku dėl tolesnių įspūdingo operacijų skaičiaus bei pobūdžio pasekmių. Kuomet nukentėjusieji bent mažumėlę sustiprės, bus pakviesti į teismą liudyti prieš savo skriaudikus.

Laikui einant trys “juodųjų” mokslininkų aukos tapo labai populiarios, ypač savo šalyse. Daugelis domėjosi jų sunkiai įtikėtina patirtimi. Gydytojai tyrė sveikatą, prognozavo galimą sveikimo eigą; medicinos kompanijos nemokamai siuntė medikamentus bei kvietimus į sveikatinimo centrus. Privatūs asmenys pildė nelaimingųjų sąskaitas.

Žmonės reikalavo mirties bausmės arba įkalinimo iki gyvos galvos visiems nusikaltėliams žmoniškumui.

Sykį apsilankęs pas suimtuosius areštinėje, žurnalistas uždavė klausimą:

- Tai ar suradote, kur slypi žmogaus siela?

Nė vienas iš suimtųjų nesiteikė atsakyti.

Ir po šiai dienai tas klausimas lieka su daugtaškiu vietoj atsakymo...