Kleptomanė
Ir vėl aš rašau istorijos sąsiuvinio gale. Vis tiek iki mokslo metų galo neprirašysim. Nors tėvai mane spaudžia mokytis mokslus, o ne šiaip ką rašinėti, aš užsidariusi savo kambaryje mielai paskiriu likusį vakaro laiką rašymui. Man patinka išsireikšti, išsilieti ant popieriaus per raides. Bandžiau išsilieti kompiuterio ekrane, bet ne tas efektas. Lietuvių mokytoja manęs irgi neskatina saviraiškai per rašymą, atseit, septintoj klasėj ir taip yra ką rašyti. Tačiau aš nepasiduodu! Sesuo, psichologijos studentė, paaiškino, jog nevalia pasiduoti aplinkos spaudimui. O aš, Skirmantė, turiu labai didelę svajonę – tapti rašytoja. Iš visko matau, kad tai man. Čia taipogi svajonę raštu dėstau sesers patarta – kad greičiau išsipildytų. Šalia to, kelis kartus per dieną turiu pakartoti garsiai.
Taigi: aš, Skirmantė, turiu svajonę. Aš noriu būti rašytoja. Aš BŪSIU rašytoja.
Šiandien pamokos ėjo lėtai. Mokytojos buvo kažkokios pasišiaušusios. Fu! Užtat po pamokų nutiko smagus dalykėlis. Mes su drauge Matilda nuėjome į pardą. Ji, aišku, turėjo pinigų, aš – ne. Ji kažko pasiėmė – traškučių ar kukurūzų – geltonų. Tada sustojome prie ledų vežimėlio. Kaip apsėstos užsimanėme ledų. Jinai braškinių, aš - šokoladinių. Tačiau ji turėjo tik vieną eurą, tad dviejų porcijų ledų niekaip nesigavo nusipirkti, deja. Užsimokėjome. Kadangi esame nemenkos kuitenos, dar vadovėlių kaip plytų, pačiose kuprinėse – jovalo tvarka, tai surasti piniginę ar kokį raktą – beveik mission impossible. Kol Matilda pertikrino grąžą centais, kol ištaikė tarpelį piniginei įsprausti bei iš anksto pasiruošė raktus, mes ilgokai užgaišome gale kasos.
Jau susiruošusios bei ant pečių užsivertusios kuprines, šalia prekių takelio pamatėme šokoladinių ledų porciją! Susižvalgėme. Ją kažkas užmiršo. Čiupti nedrįsome – mes iš gerųjų mergaičių. Kasininkė pastebėjo, kurlink mes šnairuojame. Nusišypsojo turbūt permačiusi mūsų “kėslus”.
- Kažkas paliko ledus, - tarė ji.
- Aha, - negudriai veptelėjom mes.
- Gal reikia nunešti atgal į šaldiklį, - svarstė kasininkė dvejodama.
- Tegu tos mergaitės pasiima, - patarė eilėje stovėjusi senutė su berete. – Už ledus vis tiek jau sumokėta. Vaikučiai jų taip nori, - meiliai kalbėjo ji.
Senutės užtartos, mudvi patenkintos išėjome su mūsų mėgstamiausiais skanėstais. Pasidalijome pusiau. Tokiu būdu šiandien nuskilo nemokama ledų porcija J
***
Skirmantė su Matilda labai gražiai draugavo. Viena kitai padėdavo moksluose, keisdavosi MP3 dainomis, taip pat abi vienu frontu kovojo prieš erzinančius berniūkščius tiek gatvėje, tiek mokyklos koridoriuose. Nebuvo atsiskyrusios vienišės. Turėjo daug draugių.
Iš mokyklinio amžiaus laikų Skirmantei liko krūvos gerų prisiminimų. Ir vis dėlto toji draugė Matilda buvo keista. Ji visada pasiekdavo ką užsibrėžusi ar sumaniusi – nuo smulkmenų iki rimtų dalykų. Antai Skirmantė, trokšdama savosios laimės, dienų dienas, neretai ir naktimis svajodavo, pasitelkdama psichologinius metodus, tikindama save, kad visa tai jos jėgoms, nevengdama nė moteriškuose žurnaluose pateikiamų tikrų ar tariamų magijos triukų. Ką bedarė, sėkmė pas Skirmantę nesiskubindavo. Pačiuose paprasčiausiuose reikaluose ir tai tik kada ne kada apsireikšdavo.
Tuo tarpu priešinga taisyklė galiojo bičiulei Matildai. Anoji gaudavo beveik viską ko užsigeidusi, gal tik Mėnulio – ne. O gal jo tiesiog nenorėjo. Matildos tėvai varė pelningą biznį; pinigų tuose namuose visais laikais nestigo. Matilda kiekvieną dieną valgydavo skirtingas picas (kas atrodė tikra fantastika Skirmantei), nei pelėsinis, nei maskarponės sūris draugės šeimoje nebuvo deficitas. Pernelyg neįprastos formos bertoletijų riešutus Matilda sušerdavo šuniui nė nepamanydama, jog draugė nuo tokio reginio seiles varvina. Iki užbaigiant mokyklą, Matilda pabuvojo Australijoje, Kamčiatkoje, Tibete, Etiopijoje ir Čilėje. Europos valstybės jai – “savas kiemas”.
Tas pats tiko ir nematerialiems dalykams. Matilda susidraugaudavo su visais berniukais, kokie jai tik pasirodydavo simpatiški. Kartais ji prasitardavo Skirmantei, dažnai – ne. Tačiau jai neprireikdavo imtis moteriškų gudrybių, viliojimo taktikų, aprašytų Panelėse ar Cosmopolitanuose, nereikėjo rizikuoti būti atstumtai ar pelnyti viliokės reputaciją bandant “prisijaukinti” patikusį vaikiną. Jie patys pas ją ateidavo; jai panorėjus – ir nueidavo.
Per pamokas prie Skirmantės akių Matilda niekada nebuvo pakviesta atsakinėti, jeigų tąkart nebūdavo pasiruošusi arba nenorėdavo atsiskaityti už sunkią bjaurią temą. Jos pavardė dienyne “praslysdavo” pro mokytojų vyzdžius. Kai ji kaip tik pasiruošdavo, būdavo paklausiama ir gaudavo geriausius įvertinimus. Matilda – klasės pirmūnė, stropuolė, pažiba.
Tą sykį ji atėjo pas Skirmantę į svečius. Besišnekučiuojant apie rūpimus dalykus, Matilda ant draugės rašomojo stalo užmatė atverstą sąsiuvinį, greta - numestą geometrijos vadovėlį.
- Namų darbus darei? – pasitikslino ji.
- Aha. Reikia teoremą įrodyti.
- Velnias! Nesuprantu šios temos nė kiek, - pasiguodė darbščioji Matilda. – Dar nebandžiau daryti. Manau, ne kas gausis.
- Galiu paaiškinti, - pasisiūlė draugė. – Nėra taip sunku, gerai teoriją įsiskaityk.
Jos kokias dešimt minučių praleido aptarinėdamos uždavinio sprendimą.
- Aš dar tik įpusėjau, - pažymėjo Skirmantė, - bet užbaigsiu kaip tau pasakiau. Reiks surašyti.
- Tai ačiū tau! – akimis suspindo Matilda. – Tu man labai padėjai. Kad tik nepamirščiau, kol pareisiu. Žinok, kitą kartą aš tau pagelbėsiu.
- Tu išeisi, o aš eisiu prie stalo, irgi užrašysiu, - pasakė Skirmantė. – Susimytinsim rytoj. Čiau!
Uždariusi duris Skirmantė grįžo prie sąsiuvinio. Bet... lapas buvo tuščias. Juk ji iki draugei užsukant spėjo išspręsti mažne pusę uždavinio. Kur nusibraižyta figūra?? Kur užmesti sprendiniai?? Skirmantė griebė sąsiuvinį. Niekas netrinta. Popierius švarutėlis. Nė pėdsako pieštuko ar violetinio tušo. Ji pavartė lapus. Seniau spręsti pratimai yra. Negalėjo Matilda išplėšti; lapai sveiki, ji pati prie sąsiuvinio neprisilietė.
Visą vakarą Skirmantė prakiūtojo sukrėsta. Nors ji sprendimo būdą mintinai žinojo, tiesiog neprisivertė iš naujo viską užrašinėti į tą mįslingą sąsiuvinį. Ji mąstė ką tai reiškia.
Rytą mokykloje, suveikus Merfio dėsniui, mokytoja Skirmantės paprašė parodyti namų darbus. Taip ji, mokytojos nuostabai, užsidirbo minusą. Trys minusai – dvejetas. Matildai tądien rodyti užduoties neteko. Matyt, nenorėjo, nors draugės pamokyta teisingai išsprendė.
Nuo to karto Skirmantė pradėjo draugę kažkuo įtarinėti. Įdėmiai ją stebėdavo, jos žodžius, veiksmus bei po to sekančius įvykius. Ji neapsiriko. Draugės gyvenimas iš tiesų tekėjo lyg sviestu pateptas. Nebuvo netikėta, kad Matilda po mokyklos įstojo į odontologijos specialybę. Kas, kad į mokamą vietą? Ji nemokėjo. Gavo paramą iš specialaus fondo, kuris padengė visas jos studijų išlaidas, net finansavo seminarus užsienyje bei mainų programas. Niekas visame kurse tokios paramos neišsirūpino, tad plojo fantastiškas sumas už kiekvieną semestrą.
Skirmantė bičiulei nepavydėjo. Tai ne jos būdui. Na, nebent baltai.
Sunkiai suvokiama situacija pasitaikė batų parduotuvėje, kur juodvi sykį užbėgo. Abi nusižiūrėjo patikusią avalynę ir pažadėjo gavusios atlyginimus už pusę etato grįžti tų batų. Staiga padauža vaikištys, turbūt augantis kalėjimo kamštis, stvėrė Matildos simpatijos susilaukusius žemakulnius batelius ir spruko laukan. Merginos iš pradžių sustingo, tada šoko iš paskos. Besivejant mažąjį vagį per pasažą, vienas batelis iškrito. Galop jos mažių sulaikė. Prišoko apsauginiai.
Pasirodo, vagišius parduotuvei jau seniau buvo padaręs nuostolių. Krautuvės šeimininkas padėkojo neabejingoms lankytojoms. Matildai prasitarus, jog tai kaip tik jos išsirinktieji bateliai, savininkas sutiko padaryti labai ženklią nuolaidą. Teko paieškoti iškritusio bato. Galų gale Matilda staipėsi namuose prieš veidrodį su naujuoju apavu. Skirmantė jai sufleravo kokie drabužiai prie tokių geriausiai derėtų.
***
Su Matilda dedasi keisti dalykai. Kiek aš dar nemačiau. O kad man nors vieną kartelį taip! Kai mes abi važiuojame zuikiu, aš visiškai rami. Ji nebūtinai. Ji tai aiškina sutapimais ar nieko nesakančiu gimimu po laiminga žvaigžde. Nežinau, ar iš kuklumo, ar iš tiesų šitaip galvoja. Bet kai ji turi mėnesinį, o aš be bilieto, tuomet sėdžiu kaip ant bombos. Ji niekada nebuvo pagauta. Sykį į Klaipėdoje vykstantį koncertą skridome lėktuvu. Nors lėktuvas buvo nepatogus, senovinis, leido nemalonius garsus, aš buvau rami kaip belgė. Šiaip skrydžių bijau. Kadangi dabar rašau, mums nieko tąkart neatsitiko.
O kartą naktį pėsčios grįžome namo miško taku. Mes garsiai juokėmės, kvailiojome. Ir priėjome laužą. Šalia jo šūkavo gal keliolika vyrų. Žinoma, įžūliu elgesiu patraukėme dėmesį. Jie nutilo, įsižiūrėjo į mus. Mes klegėdamos nuėjome; jie tik sekė mus akimis lyg liūtai gazeles. Mūsų laimei. Netaikau tokio grubaus palyginimo visiems vyrams. Tik tiems, kurie naktį renkasi grupėmis miškuose prie laužų. Tylėdamos tarp įtartinų tipų sukiojomės dar daugiau sykių. Visi jie baigėsi be pavojaus.
Tranzuodamos nevengiame jokių vežėjų. Mes nebijome. Matilda – dėl drąsaus būdo, aš dėl to, kad ji man – vaikštantis talismanas. Sykį pajūryje valgėme pasibaigusio galiojimo laiko konservus. Aš nesibaiminau rizikuoti sveikata, nes ji valgė su manimi.
Dar pastebėjau vieną niuansą dėl drabužių bei aksesuarų. Jei Matilda juos perkasi pati, tada gerai. Bet jeigu ji pas kitus pamato ką gražesnio ir net pagiria, žmonės tų rūbų vienaip ar kitaip netenka, tuo metu ji juos vienaip ar kitaip įsigyja. Taip buvo Mindai su iš Nepalo parsivežta suknele. Matilda ja labai susižavėjo. Po mėnesio Minda užsipylė vyno ir audinį neišskalbiamai sugadino. Tuo tarpu Matilda „Humanoje“ rado tokio pat stiliaus, tik truputį kitokio atspalvio.
Sigita ant kaklo užsisegė dailų vėrinį. Susitiko su Matilda išgerti kavos. Matilda apsvaigo nuo tokios bižuterijos. Ji pažadėjo būtinai irgi tokį įsigyti, gal net užsisakyti pas juvelyrus iš tikrų akmenų. Sigita labai mėgsta komplimentus, todėl kava jai atrodė pati gardžiausia mieste. Tačiau vieną dieną imdamasi šaliką ji nutraukė vėrinį. Rutuliukai pabiro ant šaligatvio. Pusė suriedėjo į lietaus kanalizaciją. Tuo tarpu Matilda netrukus vaikščiojo su dar gražesniu.
O štai vargšei Rimai baisiai nenuskilo. Matilda įsidėmėjo jos odinį rankinuką. Ji tokį nusipirko iš tos pačios parduotuvės kaip Rima. Kurį laiką jos abi džiaugėsi savo pirkiniais. Tačiau grįžtant iš darbo Rima buvo užpulta. Ji neteko rankinės, joje buvusių mobiliojo telefono, kokybiškos per eBay užsisakytos kosmetikos ir trijų šimtų eurų. Lyg būtų mažai, dar truputį gavo į nosį. Pritrūko servetėlių kraujui sustabdyti.
Labai neįprasta toji mūsų Matilda. Nesu tikra ar kiti irgi mato šiuos sutapimus. O gal tai greičiau dėsningumai? Gal net pati Matilda ne visus juos susieja su savo norais? Neatrodo, kad ji jaustųsi sutrikusi ar kaip nors nepatogiai. Jau kurį laiką mes apie tai nešnekame. Man ji išties lyg koks amuletas. Kita vertus, bijau, kad man ji ko “nenušvilptų”. Kaip tada su tais namų darbais. Sąsiuvinį, popierių paliko, “nufirfino” tik intelektinę nuosavybę. Kadangi tai labai neįtikima, aš pati tuo drįstu abejoti, ir vis dar ieškau galimų racionalių paaiškinimų.
Prisipažinsiu, nežinau, kodėl tai taip plačiai aprašinėju. Juk iš to neišeis knyga. Nebent į jokius rėmus netelpantis straipsnis. Niekam neįdomus kaip naivi fantazija. Aš turiu rimtų idėjų būsimai “rimtai” knygai. Po truputį iškristalizavau veikėjus, išrutuliojau siužetą. Jau šią savaitę pradėsiu užrašinėti. Taigi šie užrašai tik užima brangų smegenų “eterio” laiką, kurį verčiau paskirti rimto kūrinio plėtojimui.
***
Skirmantė džiaugėsi turėdama tokią bičiulę kaip Matilda. Jos labai nuoširdžiai išsipasakodavo, pasitardavo, dažnai rasdavo laiko susitikti. Galiausiai Skirmantė priprato prie draugės netyčinių keistenybių, todėl liovėsi stebėtis, paromis tai apmąstyti, daryti išvadas ar laukti kitų “fokusų”. Dabar iš viso to ji daugiau pasijuokdavo, mintyse niekam nelinkėdama tapti aršiu Matildos priešu.
Skirmantė pakraupusi pakėlė antakius, kai Eugenija su ašaromis paskambino ir pasakė, jog toji prakeiktoji Matildoška perviliojo jos vyrą. Skirmantės antakiai bylojo apie susirūpinimą. Tai nė per plaukelį nebejuokinga. Matilda jau seniai suokė apie Eugenijos vyrelį, bet tikriausiai tik nuo šiol rimtai jo užsimanė. Skirmantė nesugebėjo Eugenijos paguosti. Jei ji turėtų vyrą ar draugą, pačiai būtų nejauku.
Netruko paskambinti Matilda. Laimingos moters balsu pranešė, kad jos svajonė išsipildė. Ji pasvajodavo apie Daną, tačiau realiame gyvenime jokiu būdu nemanė jo atiminėti iš tokios geros draugės kaip Eugenija. Reikia pasakyti, Matildos moraliniai įsitikinimai buvo tvirti. Ji visuomet pasisakė už dorą. Betgi Danas pats pas ją atėjo! Jai neprašant, nei žodžiu, nei žvilgsniu, niekad neužsiminus! Danas sakė, atviravo ji, pirma apie ją be perstojo galvojęs, sukęs galvoje visokius galimus scenarijus, taip pat būdus išmesti netikusias mintis. Pamažu pasijautė emociškai tolstąs nuo žmonos, o, žinia, jausmų atšalimas gero nepranašauja. Gyvenimas virs pragaru. Jis apie tai pranešęs žmonai. Toji grąžė rankas, tačiau neįstengė vyro sulaikyti. Jis išėjęs ten, kur prisipažino. Danas – prastas melagis, juolab nemoka sumaniai slėpti “kairės” reikalų. Kai nebeturėjo savų minčių, o smegenyse karaliavo tiktai Matilda, tuomet ir išėjo.
- O jūs tuoksitės? Jam reikės išsiskirti, - domėjosi Skirmantė.
- Maybe baby. Pamatysim. Jei jis tikrai galvoja likti su manimi, išsiskirs. Žinai, - laiminga čiulbėjo Matilda, - tu anksčiau sakydavai, kad man ypatingai sekasi, kad mano norai pildosi. Dabar imu tuo tikėti. Aš tiesiog rojuje! Šitokios svajonės virsta tikrove! Ne tik tikiu; aš matau, kad jie pildosi!
Eureka! Amerika atrasta! Ir karalienė Ana mirusi! Žinoma, Skirmantė to nepasakė. Taipogi susilaikė nuo patarimo valdyti bei kontroliuoti savo norus, norėti vien tinkamų dalykų.
Nutiko dar vienas atsitikimas, po kurio Skirmantė net išsigando. Matilda buvo labai apsirgusi. Turbūt atgulė su gripu. Temperatūra kilo į Everesto aukštumas, o tabletes teko ryti beveik kaip duoną. Danas mylimajai pirko vaistus, kvietė geriausius gydytojus. Visi jie sakė, jog esant tokiam ūmiam susirgimui bei nenorint susilaukti liūdnų komplikacijų, priklauso gulėti nemažiau nei dešimt dienų nepažeidžiant lovos režimo.
Matilda protinga, todėl sąžiningai tysojo po pūkine antklode. Vis dėlto, kaip prisipažino, labai kamavosi. Darbai užsilaikė, laikas gaištasi; negali nieko naudingo nuveikti. Šalia to jautėsi kaip pūvanti morka. Raidės liejasi; televizoriaus plepalai erzina klausą. Vien geri vaistus, arbatas, valgai ir stengies nenumirti. Tokiu metu tikra atgaiva – Skirmantės apsilankymas. Juodvi pasikalbėdavo, kartu klausydavosi mėgstamų atlikėjų, bandydamos išskirti atskirus instrumentus.
Vieną vakarą dvi draugės žiūrėjo TV laidą. Ten rodė sveikuolius, besimaudančius žiemą Baltijos jūros vandenyje. Jie buvo net įraudę, o juk raudoni skruostai byloja apie puikią sveikatą. Vienas jų davė interviu žurnalistui.
- Tai bent sekasi žmonėms, - pastebėjo Matilda. – Lediniam vandeny maudosi ir joks velnias negriebia. O čia žmogus ištyžti kaip sausainis baloj. Dar turi mėnesį pratrinti lovą!
Skirmantė šyptelėjo. Kilusi mintis visai nestebino. Praėjus keletui dienų paslika gulėjusi draugė ėmė stebėtinai sparčiai taisytis. Ji net įsidrąsino siurbliuoti kilimus; po tokių vaikštynių nesijausdavo prastai. Abi bičiulės buvo patenkintos teigiamais pokyčiais. Skirmantė taipogi santūriai reagavo per žinias išgirdusi, jog kažkuris iš žinomų sveikuolių – ruonių paguldytas į reanimacijos skyrių dėl kritiškos sveikatos būklės. Suprantama, jam ne gripas. Ko gero, vienintelė Skirmantė išvedė paralelę tarp Matildos sveikimo bei sveikuolio ligos. Ir vis tik nėra pagrindo užsispyrus laikytis nuomonės, kad tai dėsningumas, jokiu būdu ne sutapimas.
Tačiau atėjo nelauktas laikas. Skirmantė susirgo depresija. Niekad netikėjusi, jog tai ją gali užklupti, jauna moteris sunkiai tvarkėsi kasdieniame gyvenime. Turėjo nedarbingumo lapelį. Pati nesuvokdama, kodėl taip kankinasi, ji vos pasivilko. Nuo to buvo dar sunkiau. Lyg nesant priežasties chroniškai liūdėti, ji jautėsi it visko netekusi. Manė pamažu grimztanti beprotybėn. Tikėtina, ji pateks į atitinkamą ligoninę. Šie ir kitokie nuogąstavimai dar labiau skatino ligos progresavimą.
Tuo metu Skirmantės neįkainojama gelbėtoja tapo Matilda. Dabar ji lankė draugę, bandė sklaidyti niaurius depresijos debesis virš jos galvos. Tai veikė. Skirmantė bičiulei buvo be galo dėkinga. Paprasti nereikšmingi pokalbiai gydė veiksmingiau už naujausios kartos antidepresantus. Nuo Matildos paruoštų pietų Skirmantė atgaudavo jėgas. Nuo skaitomų naujienų augo gyvenimo džiugesys. Pasakojimai apie Matildos ir Eugenijos eks-vyro Dano bendrą buitį kažkodėl įplieskė norą kuo greičiau grįžti į darbą. Kuo tai susiję, neaišku, tik aišku, kad bet kokie teigiami poslinkiai mąstysenoje bei psichikoje sveikintini.
Skirmantė su Matilda įstengė būti kaip niekad atvira. Ji pasakojo, kad labai svajoja kelerius metus pagyventi šiltų kraštų šalyje, kad jos darbas jai atrodo nuobodokas, tačiau kolektyvas nuostabus. Kad nors ji turinti daug draugių, tik dėl trijų galėtų bet ką padaryti, tik toms trims išdrįstų paskolinti tūkstantinę sumą. Abidvi sutarė išėjusios atostogų palėkti į Egiptą.
Jos šauniai pailsėjo piramidžių bei Ozyrio šalyje. Skirmantė išsikapsčiusi iš depresijos jautėsi fantastiškai gerai. Vienas iš jos didžiausių troškimų vis labiau pildėsi. Įveikusi ligą, ji grįžo prie to troškimo ir sėkmingai stūmė jo įgyvendinimą pirmyn. Egiptas tarytum tai karūnavo. Skirmantė jau turėjo galvoje strateginį planą iki pat pabaigos. Iš dalies tai ją stimuliavo kaip narkotikas.
- Žinai, aš labai laiminga dėl savo idėjų, - prisipažino Skirmantė. – Idėjos – labai didelis dalykas. Jos mane palaiko, verčia judėti į priekį.
- O aš labai laiminga dėl pavykusio asmeninio gyvenimo, - atskleidė paslaptį Matilda. – Man tai svarbiausia. Kai tu sakai idėjos, aš net nelabai suprantu, ką turi galvoje. Užtat kad aš jaučiuosi emociškai gerai kasdienybėje, man tiesiog norisi šokti! Mylimas žmogus, mėgstamas darbas, saviraiška, gera materialinė padėtis – aš iš tiesų baisiai patenkinta!
Jos abi atrodė labai patenkintos, tik dėl kiek skirtingų dalykų.
Puikiai nuotaikai nespėjus nuslūgti abejingoje rutinoje, Skirmantė sulaukė Matildos skambučio. Šįsyk ji turėjo dar labiau intriguojančių naujienų, kaip pati prasitarė.
- Skirma, tu nepatikėsi, - kaitino atmosferą bičiulė.
- Kas?? – susidomėjo toji.
- Unbelievable! Aš tapau rašytoja! – iškilmingai pranešė draugė.
Skirmantė ir apsidžiaugė, ir susidomėjo, tačiau kartu lyg nepatikėjo. Niekada anksčiau Matilda neatsiskleidė turinti literatūrinių gabumų.
- Kaip tai? Tu parašei knyga?! Ir kaip sugalvojai? – Skirmantė labai susijaudino.
- Aš jau seniai rašiau, - tikino Matilda. – Prieš du mėnesius baigiau. Paskui porą savaičių redagavau. Atsimeni laikus, kai aš žvėriškai laiko neturėjau ir vaikščiojau kaip zombė? Tai tada triūsiau prie savojo kūrinio per naktis su pu-erh puodeliu! Po to nusiunčiau kelioms leidykloms. Ir, kaip matai, viena labai greitai davė teigiamą atsakymą! Jiems mano darbas atrodo turintis išliekamąją vertę, taip pat paklausus. Aš alpstu! – spurdėjo Matilda.
- Kodėl niekada nesakei, kad rašai? – paklausė Skirmantė.
- Tai labai asmeniška, - pasiaiškino draugė. – Nenoriu visokių kas ir kaip. Jį išleis dar šį sezoną! Šiuo metu derina rinkodaros planą, bendradarbiauja su spaustuve, o dar pavasariui nepasibaigus jis gulės knygynų lentynose!
Skirmantė džiaugėsi draugės sėkme. Vis dėlto tokiu pačiu linksmumu neužsikrėtė.
- Apie ką tas tavo kūrinys? – tai pagrindinis klausimas.
- Ai, žinai, nenoriu iš anksto pasakoti. Kai išeis, tada sužinosi. Gausiu šiek tiek egzempliorių nemokamai. Vieną būtinai tau padovanosiu! Nepirk!
Jos dar pasišnekučiavo. Po pokalbio Skirmantė liko be galo suintriguota bičiulės pasiekimo. Nors ir keista, knygos išleidimo dienos ji nelaukė. Kažkodėl nenorėjo, kad tas laikas ateitų. Bent ne taip greitai. Rodės, lyg ji ten ras parašyta, kiek metų jai dar liko gyventi ar kitų lemtingų, nepakeičiamų, neužmirštamų dalykų. Panašios nuojautos kilo į paviršių nesąmoningai. Pagaliau vieno šeštadienio vakare Skirmantė suprato dėl ko ji taip nerimaujanti. Stengėsi paikas mintis vyti šalin.
Matilda it slapukė neskambino.
Išaušo žadėtoji diena. Skirmantė, kaip ir patarta, nesiskubino į knygyną. Čia pat darbovietėn užsuko Matilda, tempdama sunkų nelyginant Kalėdų Senelio pamestą maišą. Ištraukusi vieną blizgią knygą, įteikė draugei.
Štai ir dingo visi nerimai, atsiduso Skirmantė. Ant viršelio pagarbiai išraityti Matildos vardas su pavarde; pavadinimas gana patrauklus. Iš papratimo ji atsivertė anotaciją knygos gale. Paskaitė, paskaitė, ir ją vėl sugniaužė nerimas, įtarimas, netikrumas. Tai jai pasirodė taip sava, taip pažįstama, taip artima, net širdimi išgyventa, jog ji manė suradusi svajonių knygą – tokią, kurią pasiimtų į negyvenamą salą tremties atveju, arba į kitą planetą, jei ateiviai gelbėtų nuo pasaulinės katastrofos, leisdami išsigabenti tiktai vieną vienintelį daiktą. Vadinasi, draugė su ja – kaip du vandens lašai ne vien pomėgiais, o ir vidiniu pasauliu.
Skirmantė atsivertė vidurį. Paskaitė. Ir tada jai kažkas smogė, o gal tvoskė. Tai pernelyg pažįstama, ne šiaip panašu. Taip pažįstama, jog beveik vienoda. Skirmantei smogė antrą kartą. Ar tik nesitvirtina jos pasąmoniniai būgštavimai...
Skirmantei raibuliavo akyse. Karštis tai užplūsdavo, tai nuslūgdavo. Ji nebegalėjo susikoncentruoti ties dokumentais. Ji galvojo tik apie tai. Pamačiusi, jog tądien nepadirbs, pasiprašė išleidžiama namo dėl neva prastos savijautos. Kadangi buvo visa išpilta raudonų dėmių, bendradarbiai nemėgino jos sulaikyti.
Tą ir kitą dieną Skirmantė nėjo į darbą. Nepaliaujamai skaitė Matildos knygą. Kuo toliau, tuo daugiau spėjimai tvirtinosi. Ji skaitė, gali sakyt, savo knygą, kitais žodžiais parašytą. Panašūs veikėjai skirtingais vardais, panašūs siužeto vingiai, nuotykiai, net slaptos potekstės, o pabaiga su atomazga kone lygiai tokios kaip ji įsivaizdavo, tik kol kas užmetusi aprašus bloknote ir iki galo neišvysčiusi. Skirtingi sakiniai? To jau būtų per daug! Tada galima paduoti į teismą. Tuo tarpu kai sakiniai vis dėlto skirtingi, gali nebent pati sau papurkštauti arba graužtis iki ląstelių suvėžėjimo.
Plagiatas! Tačiau kaip? Juk Skirmantė viską rašo ranka kaip devynioliktam amžiuj, rankraštį slepia seife namuose. Niekas niekada jo neėmė, neskaitė, neišsinešė. Netgi tėvai nežino savo dukrą rašant. Skirmantė, pažindama draugę, numanė iš kur bei kaip tai atsirado. Deja, nuo to nė kiek ne lengviau. O sąžinė neleidžia ieškoti teisybės pačiai ar oficialiai.
***
Aš jos nekenčiu! Kodėl jai toksai išskirtinumas?! Ji pavogė mano gyvenimo ambiciją, mano gyvenimo svajonę!! Dabar savo išmargintą rankraštį galiu į makulatūrą atiduoti arba sunaudoti vietoj tualetinio popieriaus! Nunešiu užbaigus į leidyklą. Sakys, ko tu kaip idiotė išspausdintą knygą sava ranka perfrazuoji? Veikt neturi ką? Dar kėsiniesi į autoriaus teises? Ką aš įrodysiu?! Užsakysiu ekspertizę siekdama patvirtinti, kad mano rašiklio tušas ant popieriaus seniau uždžiūvo negu raidės įsirašė jos kompiuterio standžiajame diske? Jai vis tiek labiau pasiseks! Ja labiau patikės! Nes tai ji išskirtinė, ne aš!
Nekenčiu jos! Ji visais pasinaudoja! Visus išnaudoja! Belieka užsinorėti, ir fėjos mosuoja burtų lazdelėmis, triuškindamos kitus žmones. Kadangi viena karvė užsinorėjo!
Net jei jai ateina į galvą KAŽKAS, ji neturi pulti visko išguldyti, viską savintis. Ji per gyvenimą apiplėšė minias žmonių! Tik jie nieko nežino. Gal ir ji pati nežino. Betgi aš jai sakydavau! Vis viena geriau apsimesti nekalta avele!
Rašytoja?! Cha! Įdomu ką ji daugiau parašys. Jeigu aš nieko nesugalvosiu, turbūt nieko!! Cha cha! Koks priklausomas talentas.
Aš su ja nebedraugausiu! Net jeigu ji nekalta dėl to, net jeigu jai nesąmoningai taip išeina. Jai ir taip gerai! Mano draugystės jai nepritrūks.
Jokiais būdais ji nebebus mano draugė. Kadangi aš turiu ir turėsiu naujų idėjų, o ji jas nušvilpusi pristatys kaip savas. Pasirodo, tylėjimas negarantuoja saugumo. Galva – prastesnė slaptavietė už seifą! Ar aš noriu, kad ji perdirbinėtų mano mintis ir iš jų krautųsi sau reputaciją, nuopelnus ir laurų vainikus? Aš jai – atviros durys į lobyną. Kol ji bus šalia, tol aš nesijausiu saugi, tol visi mano rašiniai bus pasmerkti uodegoms valyti! Todėl aš ją atkirsiu nuo savęs. Dar nežinau kaip, bet nesileisiu išnaudojama. Kol ji mane gali susitikti, neturėsiu minčių – galva bus tuščia kaip puodynė! Arba mintysiu visokias nesąmones bei nešvankybes!
Taigi, Matilda, žinok: tu man ne draugė. Tu mane įžeidi, žemini ir žlugdai. Nuo šiol pasiieškok kitų asiliukų. Ir gyvenk kitų sąskaita kaip visuomet. Aš tau nejaučiu pavydo. Priešingai, netgi labai nepavydžiu bei užjaučiu. Anksčiau ar vėliau tu liksi viena kaip pirštas, nebent koks Danas visą gyvenimą leisis būti tavo užgaidų vykdytoju. Labai gaila. Nieko negaliu padaryti. O tu, jeigu gali, daryk!
...
Vis tiek ji viso šito neskaitys. Tai daugiau ir nerašysiu. Aš padariau sprendimą ir juo neabejoju. Štai tu man skambini, bet aš nekelsiu. Kai liausies, tuoj pat ištrinsiu tavo numerį. Aha, jau padėjai! Tada aš baigiu rašyti šį sakinį ir griebiu telefoną...
______________________________
nupirkti du batonus ir aspirino mamai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą