Abrikosmedžių sodas
Galų gale, pasirašiusi visus būtinus dokumentus ir įsitikinusi, jog „stambus grobis“ tvirtai „supakuotas“ nebepaspruks, Alma svaigstančia nuo minčių galva sūpavosi autobuse. Pati kol kas sunkiai galėjo patikėti tuo, ką jai pamėtėjo gyvenimas. Pagal socialinės antropologijos studijų mainų programą ji išvyksta pusei metų studijuoti į Šiaurės Korėją. Žinojo, jog be agentūros ten labai sunku pakliūti, o tai sugeba tik pavieniai drąsiausi žmonės, smarkiai rizikuojantys, ėmęsi didžių žygių ir gudrybių. Apie tą šalį mažai kas žinoma, išskyrus faktus, kaip tenai sunku gyventi, kaip ten pavojinga, koks tasai kraštas nedemokratiškas, o lyderiai absoliučiai pasidavę ideologijai, propagandai skleisti imąsi bet kokių priemonių, net savo žmonių gyvybių sąskaita. Pagal tokius nupasakojimus ji susidarė demoniškos šalies įvaizdį. Tačiau socialinis bei politinis gyvenimas – dar ne viskas. Almai nemažiau rūpi tos atkampios šalies gamta, kultūra, mokslas – netgi tenai plėtojamos antropologijos studijos, akivaizdu. Peizažo nuotraukų dar pamėgins pasiieškoti internete. Visgi tikrąjį jausmą patirs tik gyvai.
Jausdamasi lyg su temperatūra, Alma įlingavo pro laiptinės duris. Pasikėlė liftu, atsirakino duris, nudrėbė kuprinę ir pirmu taikymu nužygiavo prie kompiuterio. Vis dėlto jam besikraunant pagalvojo, jog nenori kurtis išankstinės nuomonės apie šalį, iš kurios taip mažai girdėti. O smalsumą labai sveika įveikti. Užtat ten nuvykus įspūdžiai bus patys tikriausi, kvapą gniaužiantys – juk nežinojai ko tikėtis, tad viskas srautu veršis per visus penkis kūno pojūčius, gal net nekūniškąjį šeštąjį. Būdama pakankamai valinga, Alma atsispyrė tai pagundai, net Wikipedijon nežvilgtelėjo sausų skaičių. Verčiau „nuvairavo“ i orų prognozes.
Žinoma, ją graužė nerimukas dėl to, kaip jai pasiseks - per gyvenimą apie Šiaurės Korėją sužinotos informacijos nuotrupos buvo išskirtinai neigiamos. Pripratus prie itin saugaus gyvenimo net ir dviejų turistų žūtys atrodo grėsmingai. Betgi ji ne tokia, kuri atsisakytų šitokios galimybės – universitetas nesiųstų savo studentų į karo lauką.
Vakare Alma stulbinančią žinią džiausmingai „ištrimitavo“ tėvams. Ji galėjo stebėti, kaip per kelias sekundes veidai ėmė mainytis, kol galiausiai įgavo nenusakomų bruožų.
Mama: „Ar išprotėjai?! Ką tu ten veiksi?! Ten išvis jokio mokslo nėra, visi lenkia nugaras dėl duonos kąsnio. Ten visi gatvėse poromis vorele privalo vaikščioti; jeigu kas išklysta, iškart nuo policijos gauna lazdų! Ten privaloma vaikščioti su šypsenomis ir vaizduoti gražų gyvenimą, nors tavo vidus plyšta iš skausmo! Užsieniečiui tenai nevalia vienam pasirodyti gatvėje, nes jeigu tu be valdžios skirto palydovo, esi laikomas šnipu, nelegalu, ir į žmogų iš karto šauna! Neleisiu aš tavęs ten! Pagalvok apie mus – mes su tėvu nė vienos nakties nemiegosim! Reiks paskambinti į universitetą!”
Tėtis: “Klausyk! O gal tu sumaišei Šiaurės Korėją su Pietų? Kiek žinau, visi važiuoja tik į Pietų, ji labai išsivysčiusi, pažangi, turtinga ir šiaip gerbtina šalis. Šiaurės Korėja su pasauliu nepalaiko jokių diplomatinių ryšių, kaip tik ieško priešų, visiems nuolat grasina. Na, bet jei tu tikrai susiruošus būtent į Šiaurės Korėją, aš labai sunerimsiu, ir motina taip pat! Gerai pamąstyk. Žinai kaip mes tave mylim ir nenorim kad tau kas bloga nutiktų.”
Nepadrąsinančios nuomonės. Aišku, Alma nesuklydo – juk turi dokumentus, kur šalis aiškiai įvardinta. Tėvams paskaičius mainų programos sutartį, tą vakarą jie mažai kalbėjo ir vaikštinėjo kažin kaip filosofiškai susimąstę.
Nė trys dienos netruko, kai visi draugai, giminės ir facebook’o bičiuliai sužinojo Almą išvykstant. Jų nuomonės buvo labai įvairios.
Simona, draugė nuo darželio laikų: “Eik tu sau kaip faina!! Nerealu!! Važiuok važiuok! Tik daug fotografuok ir kelk viską į facebook’ą! Laikinsiu visas iš eilės! Ką? Neleidžia? Nesąmonė! Be ryšio! Kažkokie atsilikę! Bet vis tiek fotografuok. Žinai ką, aš ketinu pas tave tenai atvažiuot pasisvečiuot!”
Erlanda, facebook’o draugė: “:)”.
Šarūnė, pusseserė: “Į Šiaurės Korėja? O kokia dar būna? Pietų? O nėra vienos tiesiog Korėjos? Nes kai žmonės šneka, sako “Japonija, Kinija, Korėja” ir panašiai. A, ten kur gamina visokius Samsung’us, ar ne? Ten labai aukštų technologijų šalis, vos ne kaip Japonija. Ne ta? Žodžiu, kur tai bebūtų, manau, bus tau smagu”.
Vilma, draugė: “Geras! Kaip įdomu! Jau gal grįžusi knygą rašysi apie tuos žmones? Būtinai paplatink žinias, nes čia pas mus apie tą Šiaurės Korėją niekas nieko nežino”.
Pelkių Aloyzas, dar vienas iš facebook’o: “Negaliu kaip tau pasisekė! Aš ten irgi labai norėčiau, mane traukia tokie nepažinti kraštai, bet sako, ten net su kyšiu neįvažiuosi. O dar baisiau - gali net su kyšiu neišvažiuot. Cha cha!! Na, juk mes suprantam vienas kito juodąjį humorą. Tikrai nesijaudink per daug ir būtinai važiuok. Blogiausiu atveju būsi kuriam laikui įdarbinta eismo mergaite”.
Teta Zita: “Vaikeli, ar ten jie tikrai priima užsieniečius? Ten gi labai nesaugu. Ar verta? Nieko tu ten nepamatysi. Visur būsi vedžiojama, sekama, nepaleidžiama, jeigu kas ką tau ir parodys, tai tik fasadinį šalies vaizdą iš gerosios pusės. Neabejoju, tas universitetas išpustytas ir atrodo geriau nei Harvardas ar Jeilis – juk viskas kad pasipuikuotų prieš Vakarus: kaip pas juos gerai, o pas mus blogai. Plauna žmonėms smegenis. Sakau, Almute, jokio tu ten tikro žmonių gyvenimo nepamatysi. O ką mama sako? Nežinau, gal ir važiuok…”
Vilija, geografijos mokytoja, su kuria Alma palaiko ryšius: “Šaunuolė Alma. Žinok, visas mokytojų kolektyvas tave palaiko ir už tave labai serga. Didžiuojuosi turėjusi tokią šaunią mokinę. Kai pasakiau mokykloj, tai visi tik aikčiojo, galvas lingavo, o biologė Violeta sakė senai jautųsi, jog iš tavęs kažkas bus. Labai lauksim grįžtant, ir įspūdžių. Gal ateisi į mokyklą papasakot? Surengtume Šiaurės Korėjos vakarą”.
Windrider, niekad gyvai nematytas Twitter’io bičiulis: “Cool! North Korea??? Bloody miracle that sounds terrific! You my first friend who goes there. Nice experience. Don’t matter what you see there, get the best of it!”
Dalius Tararam, bičiulis nuo autostopo laikų: “Š. Korėja skamba įdomiai. Man išvis Rytų šalys patinka. Turbūt bus Budų statulos visur”.
Dovydas, Almos tėčio bičiulis: “Žiūriu, ta tavo mergaitė toli eis. Tik perspėk tu ją vaiką, kad tenai nėra jokios minčių laisvės. Tegul ji ten nieko nesako, niekur nesikiša, nereiškia jokių pažiūrų, ypač religinių ir politinių, tegul liaupsina viską ką jai ten rodys, tegul vos ne pašlovina tautos vadų portretus ir statulas, tegul kinkuoja galva kai jos klaus ar viskas gerai, ar gražu, ir tegul neskleidžia jokių vegetarizmo idėjų – ten jie šunis žiurkes valgo, sako, iš bado net savo vaikų lavonėlius suryja. Žinau, toks išverstakailiškumas be galo slėgs, bet tai ne ta šalis, kurioje galvotum apie dvasinį komfortą. Geriau gelbėti gyvybę ir nepastatyti jos į didesnį pavojų nei ir taip bus”. Visa tai buvo persakyta Almai.
Taigi Alma tikrai išvyksta pusei metų į užsienį, ir tikrai į Šiaurės, o ne į Pietų Korėją. Visi žino, visi atsisveikino, visi prilinkėjo geriausios kloties, pridovanojo kryželių, amuletukų, kitokių sėkmės ženklų. Pati Alma susikrovė du didžiulius lagaminus ir vieną nedidelę rankinę per petį. Tai jos turtas pusmečiui. Labai apgalvojo ką imti, po to atmetimo būdu daug ko atsisakė, o būtiniausius vežasi, nes, anot kaimyno Volodės, tenai įmanoma nusipirkti nebent maisto.
Alma palydima iki oro uosto. Priduoda lagaminus. Atsibučiuoja su tėvais, atsiglėbesčiuoja su geriausiomis draugėmis ir žengia į lėktuvą. Vienu persėdimu ji skris iki pat Pietų Korėjos, o iš ten sieną kirs važiuota autobusu. Tiesa, jokia kelionių agentūra negalėjo patvirtinti, jog tai geriausias būdas patekti į tą kraštą. Taip teigė universitetas, suorganizavęs merginai tiek vizą, tiek pasitikimą Šiaurės Korėjos pasienyje. Alma pasitikėjo. Gavusi detalų planą, kaip nusigauti iki Pietų ir Šiaurės Korėjų sienos, ji jautėsi išsiruošianti į nežinią.
Alma gana nuobodžiai prasitrynė sėdynėje ilgo skrydžio metu, dažnai vaikščiojo į tualetą. Seule nusileido naktį; taksi nuvyko į viešbutį. Ryte pasiteiravusi registracijoj nesunkiai susirado autobusų stotį, o kadangi ji visai netoli, lagaminus ant ratukų nusitempė rankomis. Čia tikrai vakarietiškas (bet juk tai patys tikriausi Tolimieji Rytai!!) pasaulis: dangoraižiai, stiklai, neoninės iškabos, skaitmeniniai ekranai, bažnyčios su šviečiančiais kryžiais, žinomi prekių ženklai, skubantys žmonės. Kur ne kur horizonte dunksančios apžėlusios kalvos, žaluma perplėšiančios civilizuoto miesto kilimą.
Įkrovusi lagaminus, užsiregistravusi sąraše kaip grupės keleivė bei įsirangiusi ant minkštos sėdynės, Alma atsirėmusi galva į langą mąstė ar labai Seulas skiriasi nuo Tokijo. Jos kaktą sudrebino virpantis lango stiklas – kelionė prasideda! Alma net nenutuokia, kas jos laukia anapus šio, ją paslaugiai priėmusio pasaulio, ties kurio riba neperskaitomais rašmenimis bus užrašyta “(Sveiki atvykę į) Šiaurės Korėja”.
Nesuvokė kiek laiko prabėgo. Matė pro langus švysčiojančius medžius, namus. Po nei ilgos, nei trumpos kelionės mergina išlipo netoli spygliuotos tvoros, labiau primenančios kalėjimo teritoriją nei pasienio zoną tarp valstybių. Nejaukiai atrodė tie susiviję raizgalai, spygliuotos vielos, rūstūs bokštai, visaregės kameros bei aprūdiję ženklai. Tuoj pat ją su dar keliais korėjietiškos išvaizdos žmonėmis apsupo grupelė pasieniečių, sutikrino dokumentus ir nuvedė kitapus vielų. Jau Šiaurės Korėjos teritorijoje atkeliavusiuosius įsodino į tamsiai pilką furgoną. Naiviai tikėjusis vaizdingos kelionės minkštu autobusu su dideliais langais, Alma suprato turėsianti tenkintis prietema bei trimis sienomis aplink. Pro priekinį stiklą ir kelias galvas ne kažin kas matėsi. Alma sėdėjo su dviem korėjiečiais priešais kitus tris. Jie visai nesikalbėjo. Išsyk pasijuto milžiniškas skirtumas nuo Pietų Korėjos. Atmosfera tvyrojo nejauki, kiek slegianti. Priekyje uniformuoti pareigūnai kažką tarsteldavo kits kitam. Rodės, veža sulaikytuosius.
Visą kelią nepatogiai šokčioję ant kažko, kas tikrai nebuvo automobilio sėdynės, “susemtieji” galų gale buvo išlaipinti kažkokioj skurdžioj laukymėj. Ji regėjosi tokia paprasta, beveidė, kad Alma net nesivargino traukti fotoaparato. Vėl neteko ilgai lūkuriuoti, ir trys korėjiečiai persėdo į apšiurusį autobusiuką, du – į lengvąjį automobilį, o Alma – į visureigį. Ji nebematė kur tuos penkis nuvežė. Pati mėgavosi šiokia tokia prabanga būdama viena automobilio gale; du ją lydintieji – priekyje. Elgėsi jie visai žmoniškai, nors ypatingo prielankumo nerodė. Jie vos kelis žodžius ištarė angliškai; to pakako susišnekėti.
Tikėjusis Pchenjano, ar bent Pchenjano priemiesčio, Alma išpūtusi akis stebėjo, kaip ją įveža į mišką, kur nėra kelių anei takų. Gerai, jog tarpai tarp medžių nemaži, tad visureigis tarp jų mikliai nardė it žuvis tarp koralų. Kelio nė žymės, ženklų irgi – taip ir pasiklyst galima! Alma nerimavo, tuo tarpu vairuotojai jautėsi labai užtikrintai. Jeigu jie čionai ne pirmą kartą važiuoja, provėžos turėtų atsirasti.
Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Alma ne juokais išsigando - nebent Šiaurės korėjiečių universitetai užslaptinti giriose, arba apėję džiuglėmis nelyg majų šventyklos. Nors čia Šiaurės Korėja, neįtikėtina, jog į universiteto teritoriją neveda joks matomas kelias. Lydėtojai nieko neaiškina. Alma nenori pasirodyti išsigandusi. Vis tik neištvėrė:
- Atsiprašau. Ar mes važiuojame į universiteto miestelį… ee… universitetą?
- Į universitetą? Ne, - nuskambėjo atsakymas. Alma nespėjo susigaudyti, kokia emocija ją užplūdo. – Pirmiausia mūsų svečiai studentai pagyvena tarp vietinių žmonių, susipažįsta su liaudies gyvenimu, o tik paskui vyksta į universitetus. Juk reikia adaptuotis. Ten ir važiuojame. Į Abrikosų Sodą. Tai toks kaimas… Kaimas.
- Taip taip, suprantu, - skubėjo patikinti Alma.
Iš tikrųjų neilgai trukus po šio pokalbio medžiai ėmė darytis visi vienos rūšies, apsipylę rausvai baltais žiedais. Pats pavasario įkarštis! Kaip gražu! Žiedų jūra. Alma jau žinojo, jog tai abrikosmedžiai pačiame žydėjime. Labai taiklus kaimo pavadinimas. Kitokie medžiai pasiliko už nugaros, gi čia – vien abrikosai. Reikia įsivaizduoti, kaip tai atrodys nokstant vaisiams.
Abrikosų giraitė tapo tokia tanki, jog visureigis nebetilpo tarp kamienų. Takelių kaip nebuvo, taip ir neatsirado. Argi gali būti, kad kaime (juk tai kaimas, o kaimų be žmonių nebūna) gyventojai neišmindo takų? Arba niekur nevaikšto? Alma nutirpo, kad tik jos nepaliktų čia sakydami “eik ten, ten ir ten, suk prie storojo abrikosmedžio į kairę, tada prie kreivojo į dešinę ir prieisi dvikamienį, kur ir bus tavo būstas”. Žinoma, taip nebuvo. Visi trys išlipo. Du palydėtojai studentę iš Vakarų vedė tarp itin vešlių, žiedų kekėmis svyrančių medžių. Alma dairėsi pirmą sykį tokiame pasaulyje atsiradusi – nei adresų, nei nuorodų. Jeigu šis miškas didelis, jame būti paliktam baisiau negu labirinte.
Gal ir ilgai ėjo. Ir štai išaušo minutė, kuomet Almos širdis šoktelėjo iš džiaugsmo pamačius pirmą namelį. Rąstinis namelis buvo tikrai nedidukas. Jo stogas riestais kraštais kyšojo viršum abrikosmedžių šakų. Aplink namelį darbavosi keletas žmonių. Dabar mergina leido sau atsipūsti ir nudžiugti.
Toliau namelių radosi daugiau. Kai kurie didesni, kiti mažesni, o gal tiesiog medžiai aukštesni, nes tarpais stogo viršūnės vos vos pralenkdavo žydinčias šakas, ir beveik visas namelis slypėjo medžių šešėlyje. Tokio kaimo Alma dar niekad nebuvo mačiusi per Travel ar National Geographic laidas, anei žurnaluose ar kelionių agentūrų reklamose. Nebuvo apie tokį skaičius ir pasakose. Ji daugiau dairėsi negu ėjo.
Dabar jau tikrai kaimas miške. Kur pažvelgsi, išvysi namelį ir bent kelis žmones. Aišku, jei tik jų neslepia itin vešlūs bei tankūs abrikosmežiai savo šakomis. Vietomis jie net per daug iškeroję, tiesiog trukdo gyventojams, sunku praeiti. Vis dėlto niekas jų negeni ir neima į galvą. Stebuklas – atsirado takeliai, nors “vietinės reikšmės” - tik tarp namukų. Jokio rimto plataus kelio kaip nebuvo, taip nėra. Užtat abrikosų žiedų prisnigę visur; jų kvapas viliojo lyg amžinai tvyrantys smilkalai.
Alma su dviem lydinčiaisiais sustojo prie vieno iš namelių, išdižiai iškišusio “galvą” virš žiedų link žydro dangaus. Jų pasitikti atėjo maloni pusamžė moteris, persimetusi keliomis frazėmis su atvedusiaisiais ir paprašiusi viešnią sekti paskui ją. Moteris Almą nusivedė į namus, supažindino su savo vyru Sungu. Pati prisistatė esanti Jun. Jie būsią studentės globėjai viešnagės Korėjoje metu. Abu šeimininkai neprastai kalbėjo angliškai. Almą tai džiugino.
- Labai džiaugiamės tavęs sulaukę, - šypsodamasi kalbėjo šeimininkė. – Mes, paprasti kaimo žmonės, visą gyvenimą nesame matę nieko daugiau nei šie abrikosai. Jų paunksmėje gimėme, užaugome, pamilome vienas kitą, jau daug metų gyvename ir mirsime. Todėl tu mums tikras džiaugsmas. Mes su mielu noru priimame studentus iš užsienio. Labai smagu bendrauti. Pernai buvo vienas vaikinas. Šiemet tu. Tiek daug įdomių dalykų išgirstame, sužinome kaip žmonės gyvena anapus abrikosų girios. Svečiams pas mus irgi labai patinka. Jie tiek žiūri ir stebisi, kad užsimiršta kaip pas mus tanku ir kelis kartus per dieną kakta atsitrenkia į kamienus, arba prisivalgo abrikosų žiedų. – Jun nusijuokė.
- Linksmiau visiems, - įsiterpė jos vyras. – Kiti kaimiečiai irgi tiesiog pramogauja žiūrėdami į svečius, bendraudami su jais, nors ir nemoka užsienio kalbų. Žinok, visi čia labai myli atvykusiuosius iš anapus ribos. Pamatysi: visi tave kvies į svečius, vaišins, girdys kuo tik turės geriausio, kalbins korėjietiškai, rodys kelią, patars neišsibadyti akių į šakas bei nuolat šypsosis.
- Būsi su mumis maždaug du tris mėnesius, - pasakojo Jun. – Per tą laiką susipažinsi su mūsų tėvynės kaimo gyvenimu, vietos papročiais. Tada vyksi į universitetą.
- O kur tas universitetas? – smalsavo Alma.
- Nežinom. Turbūt sostinėje, - abejojo moteris. – Mes apie tai nieko nežinom, tiksliai mums nepasakyta. Ir ne visi kaimai Korėjoje tokie kaip šis. Tiesiog vieną dieną pas mus atvyko valdžios pareigūnai ir paklausė ar mes norėtume priimti studentus iš užsienio. Su džiaugsmu sutikom, kad jie mums pasiūlė tokiam nepatogiam kaime. Bet kur Korėjoj žmonės sutiktų. Nors priima tik keletas šeimų, visas kaimas džiaugiasi.
- Tai čia yra kitų užsienio studentų? – suspurdėjo Alma.
- Nedaug, bet keli yra. Galbūt sutiksi tarp medžių, - pasakė Sungas. – Nėra specialiai nurodyta suvesti jus bendrauti, bet jeigu užsieniečiai susitinka, jie gali pasikalbėti ar pasibūti. Tik niekur labai toli nenueik. Čia pas mus labai klaidu. Nėra nei kelių, nei ženklų. Kol matysi trobeles, nesibaimink: pasakysi pas ką gyveni ir žmonės tau parodys kur eiti, ką ten parodys – patys atves. Tačiau mūsų kaimas nedidelis, o abrikosų giria driekiasi mylių mylias. Jei per toli nuklysi, niekas tavęs neras, nė nežinos kuria kryptimi ieškoti. Mes patys gaudomės savo kaimo ribose tarp medžių, o už kaimo toliau nei matosi paskutinis namukas mažai kas drįsta žengti. Toli nuklydus pagalbos beveik nėra, - perspėjo šeimininkas.
Alma įsitikino teisingai mąsčiusi, jog čia pasimesti baisiau nei labirinte, kur iš daugelio praėjimų vis tiek vienas yra tikrasis, tuo tarpu čia tarp tų medžių gali ratais suktis nedideliam plote ir įsivaizduoti kilometrus einanti. Mergina prisiminė buvusi vežama gana toli visureigiu, paskui dar ilgokai pėdinusi pėsčia. Gal Abrikosų Sodas ir nėra didžiulės girios viduryje, bet pasiklysti ji čia nė už ką nenorėjo, tad pasižadėjo būti „gera mergaitė“ ir nesiveržti žvalgyti naujų plotų. Jos užsiėmimas bus su ją priėmusiais žmonėmis bei jų kaimynais.
- Beje, kad mūsų žmonės neliūdėtų dėl nuolatinės medžių paunksmės, mažos erdvės ir vos lopinėliais regimo dangaus, kai kur ant polių pastatytos apžvalgos aikštelės. Jos iškeltos virš medžių viršūnių ir leidžia matyti kur kas toliau. Tai valdžia šaunuoliai taip mumis rūpinasi. Seniau būdavo, kai kurie žmonės užplūdus liūdesiui tyčia nuklysdavo į miškus, ir niekas jų neberasdavo. Juk jaunimui čia nėra nei kur palakstyti, nei pasišokti; kitur sunku ir visu ūgiu išsitiesti per styrančias šakas. Kiemuose gi neimsi tiesiai kitiems po akimis linksmintis arba trukdyti. Mums seniems norisi platesnės erdvės, o ką kalbėt apie jaunimą. Mažai jo ir likę. Visi į sostinę važiuoja. Sako, norį pamatyti daugiau nei abrikosus per savo gyvenimą. Bet ten reikia stengtis, dirbti, brangu – irgi nelengva, - porino Sungas.
- Tai va, tos aikštelės, - grąžino prie temos žmona. – Rytoj mes tave prie artimiausios nuvesim. Paskui lengvai ją rasi. Galėsi ten eiti visada kai tik panorėsi. Be abejo, jos labai mėgiamios, ten visada nemažai žmonių, bet į vakarą apmažėja, arba per vidurdienio karščius. Naktį visai nėra. Taigi eik ten kai norėsi pabūti saulėje, neslepiama medžių. Ten dažniausiai susitinka ir svetimšaliai studentai, nes tai vieta, kurią žino absoliučiai visi, nuo jos lengva įsiminti kelią savo trobon.
- Ten kartais vyksta šokiai, - įsiterpė jos vyras, - bet nelabai energingi. Nepatartina labai trypti ar sunkiai šokinėti – na, supranti, juk poliai ne plieniniai – mediniai. Reikia saugoti valstybės turtą. Sulūžus niekas neskubės naujo statyti, ir paskui vėl žmonės trauks į miškus...
Jie dar apie kažką šnektelėjo, kol galiausiai buvo susiprasta iš pat Pietų Korėjos atvykusios viešnios nebevarginti, duoti jai valgio, o tada leisti pailsėti. Alma buvo gerokai praalkusi, tik iš nuostabos savo alkį užmiršusi, užtai kuomet jai prieš nosį atsidūrė keptų ryžių dubenėlis su daržovėmis, ji pamanė, jog vien dėl šio garuojančio dubenėlio abrikosmedžių šešėlyje buvo verta gyventi iki šios dienos. Papietavus kopėtėlėmis užkopė į antrąjį aukštą. Jaukesnio rąstinio kambariuko net negalėtų įsivaizduoti. Ant grindų patiestas minkštas čiužinukas, žemas stalelis arbatai, dar suklypęs stalas su kėde rašymui.
Už lango sviro abrikosų žiedai, liedami svaiginamą aromatą. Alma prišoko prie atverto lango. Per šakas kambarys buvo apytamsis, nors žymiai šviesesnis už šeimininkų pirmojo aukšto svetainę. Laimei, medžių viršutinės šakos baigėsi maždaug ties lango viduriu, taigi dalis dangaus visgi matėsi. Po tuo dangumi – baltai rausvų žiedų jūra iki pat krašto. Tolumoje kairiojoje pusėje virš medžių stūksojo išsišovusi aukšta stati apžėlusi uola. Ji - paįvairinantis peizažo elementas, nelyginant aukštas kalnas, pradūręs debesį. Kadangi pro šakas bei žiedus niekur nesimatė žemės, Alma iš tiesų jutosi įsikūrusi danguje, virš debesies.
Parymojusi prie lango, ji prisiminė visgi esanti „civilizacijos produktas“, kadangi pajuto ne gamtos, o civilizacijos šauksmą. Sugrįžusi prie parvirtusios rankinės išsitraukė mobiliaką. Alma ne naivuolė, kad tikrintųsi ar kas neparašė. Ji tik negalėjo susilaikyti neužmetus akies ten, kur tai daryti jau tapę nuolatiniu įpročiu. Ryšio, savaime suprantama, nebuvo. Tuo telefonu galėjo nebent pažaisti arba paskaičiuoti. Likusios tik dvi padalos. Alma nelabai nustebo nepamačiusi elektros lizdo. Svetainėje taip pat nebuvo jokių prietaisų. Čia visai nesama elektros.
Po telefono ji įsikibo į laputę. Nešiojamasis kompiuteris irgi buvo beišsikraunąs. Ką gi, pusę metų teks kęsti elektroninę abstinenciją. Dar spėjo įsitikinti, ką ir taip žinojo – interneto šiose platumose nėra. Kaip ji bendraus su artimaisiais? Niekaip? Alma sutriko: dar vakar Pietų Korėjoje būti tokiai „atskirtai“ (atkirstai?) atrodė neįmanoma. Tačiau dabar ji būtent tokia ir... nieko baisaus. Su Lietuva bandys susirašyti laiškais, jeigu su šiuo keistu kaimu yra nors koks susisiekimas paštu.
Galop ji išsitraukė fotoaparatą. Ačiū Dievui, tą vakar susiprotėjo pilnai įkrauti, tad kuriam laikui pavyks įamžinti šios vietovės „stebuklus“ ir žmones. Dėl elementų šeimininkų būtinai paklaus. Šiaurės Korėja uždara, tačiau tai nereiškia, kad jos nepasiekia joks naudingas išradimas iš anapus sienos.
Alma miegojo kaip užmušta. Rytą įspindus saulei nusišypsojo atsiminusi kokioje realybėje atsidūrė. Pažvelgė pro langą – ji iš tikro abrikosų žiedų debesyje. Prieš leisdamasi apačion pusryčiauti, gal dvidešimt minučių akimis kontempliavo vaizdą.
Pusryčiams gavo sojų daigų salotų su sojų padažu. Regis, tokių buvo ragavus ir Lietuvoje, viename iš vegetariškų restoranų, tik, be abejo, korėjiečiai puikiai geba paruošti ne pernelyg sūriai.
Iškart pavalgius Sungas išsivedė merginą prie žadėtosios apžvalgos aikštelės viršum medžių. Ėjo jie tikrai tarytum per sodą, sukinėdamiesi tarp kamienų, saugodamiesi išlindusių šaknų bei nukarusių šakų. Kai kur abrikosų žiedlapiais nukloti ištisi plotai.
- Žiedai ant šakų, žiedai ant žemės, - nusijuokė Alma.
- Gerai dar, kad tik žiedai, - su humoru atsiliepė Sungas. – Ateis laikas – tu gal dar būsi su mumis - matysi kaip iš žiedų pasidaro vaisiai, kaip jie noksta, geltonuoja ir raudonuoja, o paskui krinta – kas gi tokią galybę galėtų suvalgyti? Tik ne vienas kaimas. Ir tada vietoj šių dailių žiedlapių visur ridensis krūvos abrikosų. Prašluojam mes juos į šalis, bet visų neįstengiam, tai ant jų paskui paslystam; kartais žmonės susižeidžia griūdami.
- Nepagalvojau apie tai, - tarė Alma. – Juk jie ir pūti ima. Gaila tokios daugybės. Juk juos galima surinkus parduoti! Įsivaizduoju, kaip puikiai jie čia sunoksta.
- Parduoti ar ne, - atitarė šeimininkas, - tačiau mūsų žmonės nebadauja. Abrikosai mums – kaip duona. Čia neauga ryžiai. Grūdų retai atveža, nes žmonės neturi už ką juos pirkti. Taigi abrikosai visiems tikras išsigelbėjimas. Pas mus viskas iš abrikosų: uogienės, trauktinės; valgom juos džiovintus, darom iš jų padažus, užpilus, neprisirpusius marinuojam ir vartojam kaip prieskonius; iš kauliukų spaudžiam aliejų, gaunam kūno, masažo bei plaukų tepalus. Gaminam ir vaistus. Abrikosai mums – tikra dovana.
- Suprantu, - tarė Alma. – Parduoti… Jeigu ir neparduoti, tai galima juos surinkus atiduoti kaip labdarą kitiems kaimams ar miestams. Juk visų nesuvalgot, kad ir kiek daug produktų iš jų begamintumėt. O kitus tie abrikosai gali išgelbėti nuo bado.
- Kad Korėjoje niekas nebadauja, - netikėtą mintį pareiškė Sungas. – Manau, tie absikosai jiems niekų vietoj. Tai mūsų kaimas skurdus – būtent dėl šių tankių miškų, ir žmonės priversti misti daugiausia abrikosais. Kitur piliečiai gyvena gerai, visko turi per akis, dargi prieš kitas šalis didžiuotis gali.
- Hm… Gerai kad nebadauja… - numykė Alma, Lietuvoje prisiskaičiusi visiškai kitokios informacijos. – Galėtų tada valdžia iškirsti dalį miško ir gyventojams padaryti dirbamos žemės.
Ūmai nutilo, prisiminusi priesaką nekalbėti su vietiniais politinėmis temomis. “Ne prie tokios valdžios”, pamanė sau.
- Kitur valdžia taip ir daro! – patikino korėjietis. – Kerta miškus, žmonės ima auginti ryžius, sojas ir vis labiau suklesti. Ir mums ateis eilė, tiesiog pagal planą mūsų kaimas kol kas laukia paskyrimo šiam darbui.
Jie nutilo. Toliau ėjo, kartais brovėsi tarp abrikosmedžių. Beeidami sutiko kelis kaimynus, kurie labai šiltai šiuos pasveikino.
- Kokia žavinga balta mergaitė! – pagyrė senutė labai raukšlėtu veidu.
Galų gale jie atėjo prie polių. Šie poliai nuo miško skyrėsi tuo, jog neturėjo šakų ir žiedų, buvo sustatyti reguliariais intervalais. Į viršų vedė platūs mediniai laiptai. Abudu pakilo jais, kol išniro plačioje medinėje terasoje virš medžių. Alma tučtuojau priskuodė prie krašto su mediniu turėklu. Vaizdas pro jos kambario langą užburiantis, tačiau čia tai nustelbė viską. Žvelgdama į tolį studentė pasijuto lyg mediniame kvadratiniame Nojaus laive, plūduriuojančiame rausvai baltoje jūroje su žaliais intarpais; tolumoje vietomis kyšojo keturios aukštos stačios “kiniško stiliaus” uolos. Abrikosų Sodas nedidelis, tačiau visa abrikosų giria, o varge, užima išties gigantišką teritoriją – jos galo nematyti. Alma žvilgsniu apsuko visą aikštelę, ir visur regėjo abrikosmedžių mišką. Priešingoje pusėje tolyje stūksojo viena aukšta, tik gerokai platesnė uola. Žymiai arčiau ji užmatė dar tris tokias medines aišteles, maždaug vienodu atstumu viena nuo kitos. Taigi tos penkios uolos ir trys apžvalgos terasos – vienintelis kraštovaizdžio paįvairinimas. Ir, kas be ko, debesys danguje – nuolat besimainantys, tikra miško priešingybė. Tik šiandien jų mažai, saulė plieskia visu stiprumu, nublankindama aplinkos spalvas.
Alma it suakmenėjusi žiūrėjo į abrikosų žiedų kilimą, pamanytum, nusidriekusį iki pat pasaulio krašto. Ji sudrebėjo panašią mintį išgirdusi iš savo globėjo Šiaurės Korėjoje:
- Gražu, ar ne? Žinok, niekas iš mūsų kaimo nėra buvęs toliau šio miško. Ir prie tų uolų niekas nebuvo nukakęs. Tai ką mes regime – visas mums žinomas pasaulis. Žinome, sostinė yra kažkur toli anapus jo, ji atrodo visai kitaip, tačiau mes to nesam regėję. Kaip supranti, daug esam matę nuotraukų, girdėję pasakojimų, štai kad ir tu atvykus iš kažkur tenai, tačiau mums visa tai – kaip gražus pasakojimas.
- Ir visą gyvenimą tik tai? – lyg nepatikėjo Alma. – Ar nenusibosta?
Čia susiprato nekorektiškai sukarksėjus – gi girdėjo, kaip žmonės užplūdus depresijai per toli išeina į miškus ir dingsta be žinios.
- Suprantama, visi tie paveikslėliai gražiai atrodo, - mąsliai tarė Sungas. – O mes? Žinant, jog tai tik graži išorė, kai tuo metu žmonės tuose kraštuose be galo vargsta, apsivertę visokiais nereikalingais daiktais, ir netgi gyvena blogiau nei mūsų skurdus kaimas, džiaugiamės čia gimę, ir nors mūsų pasaulis labai ribotas, nedrįstame burbėti, kuomet kitur žmonės neturi nė sumauto abrikoso. Sako, už jį pasiruošę kojas išbučiuoti.
- Aišku, - kažin kaip nepatenkinta sumurmėjo Alma.
Lyg tyčia, šeimininkas pridėjo:
- Taigi mes labai džiaugiamės galėdami tave priimti. Būk tikra - tau pas mus nieko netruks, ko reikia daiktams nevergaujančiam, išpūstų norų neturinčiam geram žmogui.
Alma pasijuto lyg šlapiu skuduru per veidą gavusi. Norėjo suspiegti, jog abrikosų jai tikrai netruks, o daugiau - ji jau pirmą dieną čionai pasigenda absoliučiai visko! Ak, sumaterialėjusi mergelė! Turinti “išpūstų norų”!
- Būk čia kiek nori. Gali bet kada ateiti, - pertraukė tylą pusamžis šeimininkas. - Laiptais nusileidusi, suk ten, į tos uolos pusę ir tiesiai eidama tarp medžių pareisi iki trobos. Jeigu susimaišysi, neišsigąsk – pasakyk bet kuriam sutiktajam mūsų vardus, ir jis tave atlydės.
Alma nudžiugo likusi viena. Ji pasižvalgė po pačią apžvalgos aikštelę ir tolimajame gale pamatė šeimą su dviem vaikučiais. Tie jai išsišiepę pamojavo.
Alma čia ateidavo kiekvieną dieną, dažniausiai anksti ryte, į pavakarę ar vakare, kai saulė taip nebeplieksdavo. Kartais ji atsidurdavo korėjiečių draugijoje, bendraudavo vos ne iki išsekimo. Kartais laiką stumdavo viena, stebėdamasi, kaip per visą vakarą nei vienam kaimiečiui neužeina noras užlipti virš medžių. Tai buvo jos mėgstamiausia pramoga. Ji daug mąstydavo – kam niekada nerasdavo laiko namuose Lietuvoje, mat buvo amžiais užimta begale sumanymų bei darbų. Gyvenimo atblokšta šian pasaulio pakraštin, ji atrado buvimo vienai džiaugsmą, tylos palaimą, dienoraščio rašymo smagybę, netgi linkėjimų siuntimą mintimis kiekvienam pažįstamam žmogučiui, kuriuos visus prisimindavo, vardais suminėdavo, ir dar išrinkdavo geriausias jų savybes bei sau susirašydavo. Niekad niekada nebūtų pagalvojusi, kad štai jos laisvalaikis taps toksai. Daug ji mąstydavo ir apie savo ateitį, tik nieko galutinai nenuspręsdama, vien išsivardindama galimus variantus.
Norėdavo pasideginti, tačiau nedrįsdavo išsirengusi drybsoti prie vietinių kaimiečių. Pastebėjo, jog smarkiai ima nuauginėti jos terakotos raudonumo plaukai, tamsios šaknys vis labiau virsta plauko kamienu. Aišku, nusidažyti čia nėra priemonių.
Kaip smagu sutikti bent vieną ateivį – tokį kaip tu! Tyčia neieškodama ir nė negalvodama, Alma vieną pavakarę ant laiptų susidūrė su kita baltaode mergina iš Slovakijos. Jos abi užlipo ant terasos iš šnekėjo lyg senos pažįstamos. Taip jos susitikdavo gal kas antrą ar kas trečią dieną ir abi kartu žvelgdavo į tolius, į debesis. Kitur, klausydamos patarimo, dviese nevaikštinėdavo.
Ėjo dienos, ir judviejų kompanija pamažu išsiplėtė iki keturių – čia pat “pasipainiojo” dar dvi merginos – iš JAV ir iš Ispanijos. Kiek buvo pastebėjusios, tikriausiai jos keturios ir yra šiuo metu Abrikosų Sodo kaime, tik gyvena skirtinguose galuose, ir tarp medžių niekada nėra susitikusios. Visų šeimininkai labai malonūs, paslaugūs, visos iš aplinkinių kaimo gyventojų patiria tik gera. Vis dėlto visos jos, kaip išsiaiškino, Šiaurės Korėjoje jaučiasi nelyg ateivės ne iš kitos šalies, ne iš kitos sistemos, o iš kitos planetos. Tai labai domino, bet kartu trikdė, baugino.
- Ar jūs žinote, mielosios, kad jie visi mus čia gelbėja nuo bado savo gimtuosiuose kraštuose? – pasiteiravo slovakė Marta. – Na, aš tikrai nieko neturiu prieš ryžius, abrikosus ar sojas, bet tas jų nepalaužiamas įsitikinimas mane kartais erzina. Juk jie nieko nežino, iš savo miško nebuvo kojos iškėlę! O šventai įsitikinę savo tiesa.
- Na, tie kurie aukščiausiuose sluoksniuose, jiems taip pasakoja nuo mažumės, tai jiems vos ne įgimta taip tikėti, - aiškino amerikietė Judita.
- Bet tu jiems taip nesi sakiusi? Ar prieštaravusi? – sukluso Alma.
- Ne! Prieš vykdama į Šiaurės Korėją gerai pasidomėjau šia šalimi ir žinau, ką galima sakyti, o ką verčiau nutylėti.
- Aš irgi taip darau, - pritarė Alma. - Kaip Marta minėjo, tai labai siutina. Bet susilaikau. Nukreipiu dėmesį kitur.
- Man taip kartais nejauku dėl to, - prisipažino ispanė Estera. – Internete tiek straipsnių, nuotraukų! Žmonės vos ne visur badauja. Laisvo žodžio pasakyt negali. Yra net turistų nušautų. Pasienyje, rašo, jei tik pamato ką krutančio, iškart šauna. O paskui eina žiūrėti ką nudėjo. Dažnai būna koks gyvūnas, o neretai ir žmogus. Jeigu vienas šeimos narys nusižengia, ar sukritikuoja valdžią, jam vos ne mirties bausmė iš karto, dar prieš tai pakankinus, o visa šeima, kartais niekuo dėti tolimesni giminaičiai ištremiami į darbo stovyklas, kalėjimus.
- Kas bando pabėgti iš šalies ir įkliūva ant sienos, arba jei užsienio šalis nelegalus deportuoja atgal, tiems jokio pasigailėjimo. Iškart mirtis, - šiurpią temą toliau vyniojo Alma. – Labai nebrangina savų žmonių. Užtai mažai kas ir rizikuoja bėgti.
- Taaaaip! – nutęsė Judita. – Girdėjau, jie elektrą įjungia vos kelioms valandoms per parą. Kai kam ir visai nejungia, tuo tarpu liaudies vadų statulos bei portretai apšviesti dieną naktį. O pasienio zonoje, kuri stebima kaimyninių valstybių, stato didelius gražius daugiaaukščius namus išdailintais fasadais, kurie iš tiesų negyvenami - iš priešingos pusės nuo užsieniečių akių paliktas tik būtinas karkasas! Butaforiniai namai!
- Tokio dalyko gyvenime nepagalvočiau! – stebėjosi Marta.
- Tai, kad žmonės negali vaikščioti kur panorėję, o visur yra lydimi palydovo, turbūt mažiausia blogybė iš visų, - nusprendė Estera.
- Ir mes tokį turėsim, - labai rimtai priminė Alma.
- Ir jis lydės mus absoliučiai visur? – negalėjo patikėti Judita.
- Nervina! – suniurzgėjo Marta.
- Cha! Kad tik nebūtų labai jau visapusiškas palydovas! – šelmiškai sukrizeno Alma.
- Žinot, mergos, man atrodo, labai jau mes čia drąsiai, - pašnibždomis įsiterpė Estera. – Geriau nekalbėt tokiomis temomis. Aš, pavyzdžiui, ir dabar nesu įsitikinusi ar mūsų nėra pasiklausoma. O mes sau dedam į šuns dienas Šiaurės Korėjos sistemą.
- Turbūt tie pasiklausantieji gerai supranta angliškai… - svarstė Judita.
- Kai reikia, jie supras ir ispaniškai, ir slovakiškai, ir lietuviškai. Ir net koduotus signalus, - sutiko Marta.
Tam vakarui temos išseko.
Bėgo daug daug tokių ir kitokių vakarų. Tirpo savaitės. Alma buvo liudininkė, kaip rausvai balta abrikosmedžių jūra tapo žalia – su užsimezgusiais vaisiais ant šakų. Nuotraukų seniai nebegalėjo daryti, tad visą grožį fiksavo akimis. Pradingo iš jos kambario abrikosų žiedų kvapas. Giedromis dienomis šiluma laikėsi kaip įprastai. Tačiau padažnėjo lietūs. Dangus dažniau būdavo apsiniaukęs; kartais dundėdavo perkūnija, žaibuodavo. Sykį liūties metu žaibas buvo įtrenkęs į abrikosmedžių tankumyną toli nuo Abrikosų Sodo. Medžiai užsiliepsnojo. Laimė, neilgai trukus nuo lašų užgeso. Liko išdegęs apanglėjęs plotas. Lyg vėžinė žaizda jis darkė žalią miško apklotą, kol motina gamta jį užgydė.
Abrikosų Sodo gyvenimas tekėjo ramiai, be įspūdingų įvykių. Žmonės lankydavo vieni kitus, kai kada šokdavo, dainuodavo, padėdavo kits kitam tvarkytis. Almos šeimininkų buitis niekuo nesiskyrė nuo kitų; jie irgi dažniausiai užsiimdavo kasdieniais darbeliais.
Atėjo laikas Esterai – vienai iš Almos draugių - vykti į universitetą. Ji čia “senbuvė” – atvykusi anksčiau už kitas. Trys vakarietės merginos atsisveikino, apsikeitė adresais, būtiniausiai žadėjo susirašyti. Susirinko nemažai kaimo žmonių jos išlydėti. Žinoma, ne kur kitur, o apžvalgos aikštelėje. Jie jai visko prilinkėjo nesuprantama kalba, tik suprantamomis šypsenomis. Tarp negausių lauktuvių kelionei ji gavo net vietinės gamybos sakės buteliuką. Po to ją pro medžius nusivedė pasitikti atėję lydėtojai. Ton pusėn, iš kur Alma atkeliavo.
Galbūt kompanijai iširus dėl Esteros išvykimo, galbūt pasibaigus skersai ir išilgai aptartoms turbūt visoms įmanomoms temoms, susibičiuliavusių studenčių bendrystė ėmė silpti. Jos rečiau matydavosi, trumpiau būdavo, daugiau pratylėdavo. Bent jau Almai dėl to nebuvo nyku. Ji jau pramoko leisti laiką viena. Netgi ne stumti, o būtent leisti, todėl kaip anksčiau viena sėdėdavo apžvalgos aikštelėje kone didžiuodamasi savimi, jog sugeba tai, apie ką Lietuvoje net nebūtų pagalvojusi. Jeigu žmonės prie jos prieidavo, apsupdavo, kalbindavo, ji mielai bendraudavo. Likusi viena, pati bendravimo neieškojo. Šeimininkų ir dviejų draugių iš Vakarų pasaulio jai visiškai pakako.
Daug žmonių praėjo priešais Almos akis; beveik visi iš kaimo ją pažinojo. Bet kai Alma mažiausiai tikėjosi, o teisingiau sakyti, visai apie tai net minties neturėjo, prie jos nedrąsiai stabtelėjo dvidešimtmetis vaikinas. Ne vien jis sustojo, o ir Almos žvilgsnis ties juo ilgiau užkliuvo.
- Sveika, - tarė jis. – Seniai tave mačiau, žmonės tik ir šneka apie studentes iš užsienio šalių. Bet vis nedrįsau prieiti.
- Labai malonu, kad priėjei, - prisipažino patenkinta Alma. – Čia aš su tom užsienietėm merginom daugiausia laiką leisdavau. O vaikinų turbūt nėra.
- Ne, šiais metais vaikinų iš užsienio neturim, - patvirtino Huanas.
- O kaip tu sugalvojai mane užkalbinti? – teiravosi susmalsusi Alma.
- Man visada įdomūs žmonės iš anapus Korėjos. Jie gali daug papasakoti. Jų gyvenimas labai skirtingtas, ir išvaizda skirtinga. Juk tiek mes ir težinom apie kitas šalis: per studentus ir jų pasakojimus.
- Kodėl tu neatėjei, kai aš buvau su draugėmis? – klustelėjo Alma. – Ypač kai mes dar buvom keturios? Žinok, kiek temų mes apkalbėjom, kiek filosofijų primąstėm – neįmanoma būtų nei prisimint, nei užrašyt. Dienoraštis mano tuoj baigsis. Jau seniai nesutelpu į konkrečioms dienoms skirtus lapus, nors ir labai smulkiai rašau. Beje, pas jus dienoraščių pirkti būna?
- Nebūna, - atasakė Huanas. – Žmonės čia tokiais dalykais neužsiiminėja. Jiems ir taip darbo iki kaklo, kad tiesiog išgyventų. Neturi čia niekas nei laiko, nei noro kažką rašinėti. O ir mažai kas moka rašyt. Turėsi rašinėti ant visokių skiaučių, popiergalių.
- Tai ne blogiausias variantas. Grįžusi vis tiek perrašyčiau normaliai, surinkčiau tekstą kompiuteriu. Kad tik pati dabar įskaityčiau.
Jie abu nutilo užsimąstę. Žvelgė į abrikosmedžių tolius.
- Bet kodėl tu tada nepriėjei prie mūsų, kai mūsų buvo daug? – neatlyžo suintriguota Alma. – Net nebūčiau pagalvojusi, kad kažkas mus stebi, gal net mane stebi ypatingiau, - Alma truputį nuraudo. – Juk mes būtume labai apsidžiaugusios vaikinu savo kompanijoje. Ir būtum girdėjęs daug daug istorijų, jei, kaip sakai, tau įdomu kiti kraštai ir svetimšaliai žmonės.
- Na, supranti, - pradėjo korėjietis vaikinas, - mūsų šalyje nėra įprasta taip atvirai brautis prie užsieniečių ir tiesiai šviesiai rodyti susidomėjimą. Mūsų žmonės laikosi atokiau. Jie draugiški, svetingi, tačiau tam tikros ribos niekada neleidžia peržengti.
- Ar patys žmonės neleidžia, ar jiems kažkas neleidžia? – paklausė Alma.
- Kaip žinai, mes nesam laisvi, - pripažino Huanas. Almai net nejauku pasidarė – nori nenori vis iškyla “politinės” temos. Ar bent jau ji jas suprato kaip “politines”. – Mums pradėjus priiminėti užsienio studentus, iškart buvo sakoma, jog tai iš užuojautos, siekiant juos pagloboti bei atitraukti nuo netikrų daiktinių vertybių. Tad visi žmonės turi žinoti esą viršesni, turintys tik būtiniausius reikmenis bei įrankius, ir rodyti atvykėliams, kaip reikia gyventi. Čia kaime visi su tuo visiškai sutinka ir savotiškai “auklėja” jaunus užsieniečius, didžiuojasi taip sugebantys, likę bene vieninteliai pasaulyje atsispyrę daiktų garbinimui.
- Ir jie tikrai tiki, kad pas mus taip blogai? – sunkiai galėjo patikėti Alma.
- Jie ne tiki, jie žino, - keista intonacija atsakė korėjietis. - Todėl mūsų šalis tarytum kovoja prieš visą pasaulį, kuris tik ir taikosi ją sudoroti, paversti tokia kaip visos. Žmonės, be abejo, esant šiai grėsmei, išsyk susivienijo ir ištikimai vykdo savo užduotį.
Alma tylėjo. Ji tikėjosi visai kitokio pašnekesio su jaunu korėjiečiu, kuris, kaip išaiškėjo, seniai ją pastebėjęs galų gale ryžosi užkalbinti.
- Papasakok ką nors apie save, - paprašė ji.
- Nežinau ką pasakoti. Esu iš šio kaimo, - pradėjo Huanas, - gyvenu su tėvais. Užsiimu įprastais kasdieniais darbais. Turiu mažai draugų, nes… ee… kaip matai… mano pažiūros kitokios nei daugumos žmonių čia… Aš jas slepiu, bet žinai, nepavyksta visą laiką išsislapstyti, ir aš kartais ką nors burbteliu kas jiems nepatinka. Tada jie mane bara, priekaištauja, ragina laikyti liežuvį už dantų, esą aš negerbiąs tėvynės. Sykį norėjau išvykti į Pchenjaną mokytis. Bet kai atvyko palydovai ir surinkę duomenis apie mane išsiaiškino, jog aš “ne visai ištikimas” Korėjos kultūrai ir vertybėms, atsisakė mane priimti.
Almai nepatiko tai girdėti. Kiek suk, vis apie tą nedemokratiją išeina. Ji tylėjo.
- Tu jau gana seniai čia, ir, žinok, beveik nuo pat pradžios aš vis tave stebėdavau iš visokių pakampių, - lyg nujautęs, jog reikėtų keisti pokalbį, pradėjo jaunasis Huanas. – Kai tu būdavai su draugėmis, aš irgi stebėdavau, žiūrėdavau į tave. Kai korėjiečiai prie tavęs prieidavo, vaišindavo, kalbindavo, aš jiems pavydėdavau. Na žinoma, penkiasdešimtmetė moteriškė prie užsienietės eina tik su pačiais geriausiais ketinimais. Ji jaučiasi laisvai. O man belikdavo į tave žiūrėti. Taip pat aš į tave žiūrėdavau pro medžių kamienus. Jūs užsieniečiai nepratę tokiuose miškuose gyventi, jums pro medžius beveik nieko nesimato, jūs galit paklysti, o mes kaimo ribose – kaip žuvys vandenyje. Aš slapstydavausi už kamienų, sekdavau tave iki pat namų, ar kitur kur tu eidavai. Tu, aišku, nenujausdavai. Kaimo žmonės pastebėjo ir bardavo mane, kad palikčiau ramybėj tą baltą mergaitę.
- Aha, - pralemeno Alma. Net nejaukiai pasijuto: pasirodo, buvo vos ne šnipinėjama, ir ničnieko nenujautė. Puikus žmogaus gebėjimas išsislapstyti, neišsiduoti. Nenustebtų sužinojusi, jog ir savo kambaryje antrame aukšte buvo šio jaunuolio matoma nuo kokios nuošalios abrikosmedžio viršūnės. Antra vertus, jeigu paprastas kaimo bernas taip sugeba be jokio mokslo ir įrangos, kaip lengva sekti užsieniečius turėtų būti slaptosioms Šiaurės Korėjos tarnyboms, kurių tai pagrindinis darbas! Jau beveik gailėjosi su draugėmis vakarietėmis “variusi” tiek politikos toje aikštelėje.
- Na, nelabai jaukiai pasijutau tai išgirdusi, - nusprendė versti kortas Alma.
- Žinok, kaime visi žmonės vieni kitus, ypač atvykėlius, visada stebi. Neišeitų nieko nuslėpti, - atskriejo dar viena naujiena. – Aš tiesiog vienas iš jų. Tik jiems tai – laiko paįvairinimas, pramoga. O man… žinai… tu man patikai… ir aš tave tiesiog sekdavau, nes man tai nepaprastai skaidrina gyvenimą. Dar vakar vakare aš net nebūčiau pagalvojęs, kad tave užkalbinsiu. Tu būtum išvykus iš Abrikosų Sodo, net neįtarus apie mane, o man tai teikė tiek laimės. Net jei niekada nebūtume taip akis į akį susitikę. Tai tu nepyk ant manęs, kad aš taip elgiausi…
- Nepykstu, - neužtikrintai atsiliepė Alma.
Jie kurį laiką tylėjo it liežuvius nusikandę. Tylėjo ilgai. Taip ilgai, jog Almai toji tyla nepatogi ir nemaloni pasidarė. Reikia arba kažką veikti, arba kalbėtis, arba eiti kas sau.
- Nežinau ką pasakyt, - prisipažino ji.
- Tau ir nereikia nieko sakyt, - suprato ją Huanas. – Tai aš turėčiau pasakyt… Jeigu ir taip daug pasakiau, tai nenutylėsiu… na… tu man patikai… ir… man atrodo… kad aš tave truputį myliu…
Alma sėdėjo lyg stabo ištikta. Iš karščio veide suprato, jog veido spalva turbūt pasikeitė neatpažįstamai. Dabar jau visai nebežinojo ką pasakyt. Buvo “nokautuota”.
- Einu jau! – sukruto Huanas. – Paliksiu tave čia. Atėjo į aikštelę kiti žmonės – ten, matai? Geriau jie mūsų kartu nematytų. Arba manytų, kad aš tik prieš sekundę stabtelėjau.
Ir Huanas pasišalino taip nepastebimai, kaip visą laiką iki šiol nepastebimai sekė Almą.
Atėję žmonės buvo jauna korėjiečių šeima su vaikeliu. Jie priėjo prie lietuvės merginos, užkalbino, ėmė juokauti. Linksma buvo ir vaikiukui. Alma kaip įpratusi maloniai bendravo, kartu juokėsi, tačiau šįkart tai darė kiek dirbtinai, su visai kitokiomis mintimis galvoje.
Tą dieną ji ėjo namo jausdamasi stebima įsimylėjusių korėjietiškų akių, ir nors niekur negalėjo nieko įtartino pastebėti, stengėsi eiti gražiai, nesikūprindama, nedarydama keistų nekoordinuotų judesių, lyg norėdama gražiau iš šono atrodyti. Iš didelių pastangų užkliuvo už šaknies ir vertėsi vos ne kūliu ant žemės, stukteldama kaktą į kitą abrikosmedį. Nenustebo, jog niekas iš “pasalų” neprišoko jos kelti ar guosti. Jautėsi sumautai - greičiausiai tas berniukas ją kaip tokią gvėrą pastebėjo. Kakta nubrozdinta. Rytoj matysis, aišku. Ir jis klaus, iš kur tai.
Šeimininkai kaktą Almai patepė abrikosų kremu, patarė atidžiau vaikščioti tarp medžių – juk jau seniai ji čia gyvenanti, galėtų priprasti saugotis išsikišusių šaknų.
Kuomet kitą dieną Alma sėdėjo apžvalgos aikštelėje virš abrikosmedžių viršūnių, nutaikęs laiką, nesant kitų žmonių, Huanas vėl prie jos pritykino. Atsisėdo per “saugų” atstumą merginai beveik už nugaros.
- Jaučiau kaip prisėlinai – kad ir kaip tyliai stengeis, - “pasisveikino” studentė iš Lietuvos. – Bet man nepatinka, kad aš tavęs nematau, o tu už manęs. Kažkaip nemalonu. Prieik arčiau.
- Ne, - paprieštaravo Almos gerbėjas. – Jeigu kas ateis, bus pernelyg akivaizdu.
- Tai ir sėdėsi ten už trijų metrų?
- Geriau būtų man taip sėdėti, kad tu manęs nematytum, kaip seniau.
- Žinai, aš imu labai nejaukiai jaustis, - ištarė Alma.
- Be reikalo. Aš geras. Kaip tik pasirodau tau, kad visąlaik tas slapukavimas nesitęstų.
- Nesuprantu, ar pas jus negalima merginoms bendrauti su vaikinais? Tiesiog taip?
- Tik ne su užsieniečiais, - išgirdo atsakymą. – Su jumis galima šiaip susitikti, pajuokauti, pagelbėti prireikus, bet jokių nuoširdžių draugysčių. Negi nepastebėjai, jog bendrauji tik su užsienio šalių studentėmis, o tokių puikių draugių tarp korėjiečių neturi? Visi tavo gilieji pokalbiai – tik su jomis. Juolab neturi draugų vaikinų.
- Neturiu, nes su niekuo negaliu susišnekėti, - užtikrintai pareiškė Alma.
- O su savo globėjais labai bendrauji? Juk su jais gali susišnekėti. Bet nesate sielos draugai, tik būtiniausiomis temomis, ar ne tiesa?
- Jie angliškai tik ir temoka apie buitinius dalykus. Be to, amžiaus skirtumas; man su jais nėra taip įdomu.
- Aš jau eisiu! – suskubo Huanas. – Kažkas lipa laiptais.
- Jeigu tu taip lakstysi vos žmogui pasirodžius, sukelsi dar daugiau įtarimo, - tarė Alma.
- Nori, kad neičiau? – suspindo Huano akys.
- Noriu, kad neitum, - patvirtino Alma. – Gali stovėti ten toliausiai už manęs. Šiaip pabūkim. Pažiūrėkim į abrikosus. Jei ateis kokia mintis, pakalbėsim.
- Abrikosai beveik prinokę, - tarė Huanas.
- Tikrai! – šūktelėjo Alma.
Nebuvo atkreipusi dėmesio, jog užsimezgę vaisiai sustambėjo, pageltonavo, paraudo lyg kūdikio žandukai. Vaizdas pasakiškas: dabar abrikosmedžių jūra raudonavo iki pat horizonto, tik kur ne kur su geltonais, oranžiniais vaisių ar žaliais lapų intarpais. Almai čia gyvenant, ji pakito nuo baltos iki žalios, paskui nuo žalios iki žalsvai geltonos, galiausiai iki oranžiniai raudonos. Almai viešint Šiaurės Korėjos Abrikosų Sode, ji matė visą abrikosų augimo bei nokimo ciklą. Ji vis žiūrėjo į raudonus vaisius tarp žalių šakų, nuo krašto iki krašto, kiek akys užmato. Tik uolos tolumoje virš tos jūros kyšojo žalios kaip visuomet. Ant jų abrikosmedžiai neaugo.
Galop atsitokėję nuo užburiančio grožio, jaunuoliai prisėdo.
- Matai, niekas taip ir nebuvo atėjęs, - pasakė Alma. – O tu neva girdėjai žingsnius. Tu pernelyg būgštauji.
- Tada dabar tikrai man metas, - suskato Huanas. – Jei manęs su tavim šiandien niekas nematė, tuo saugiau.
Apžvalgos aikštelė iš tikrųjų buvo tuščia. Huanas dingo. Alma dar pasiliko. Vėliau ėmė rinktis šitoks būrys žmonių, jog aikštelė tapo kone sausakimša, ir Alma pati sugalvojo eiti namo. Dar prisižiūrės į tuos nunokusius abrikosus. Ir prisivalgys šviežių.
Tą vakarą Alma patyrė, jog jei Lietuvoje sienos turi ausis, tai Šiaurės Korėjoje medžiai turi akis. Jiems vakarieniaujant, globėjas Sungas aptakiai, lyg per aplinkui užvedė pokalbį, kuris Almai pasirodė labai jau “į temą”, kad būtų atsitiktinis.
- Jau abrikosai prinoko. Bus šiemet didelis derlius. Eisim rinkti. Ruošim naujus žiemai. Kai matau tavo praskeltą kaktą, primenu, jog dabar saugotumeis ne tik šaknų, bet ir nukritusių vaisių. Dabar jie ims byrėti kaip pasiutę. Nuo vėjo, lietaus ir savo pačių svorio. Daug žmonių susižeidžia krisdami, griūdami, ant jų paslydę ar užkliuvę. Tu, kaip nepratusi prie tokios žemės, turi ypatingai žiūrėt kur eini.
- Mačiau, kad prinoko. Labai gražu, - atsakė Alma.
- Mes labai džiaugiamės tave turėdami, - tarė globėja Jun. – Tu taip grožiesi gamta, mūsų abrikosais, dažnai būni aikštelėje, tau nenusibosta visas tas grožis, tu taip jautriai viską pamatai ir įvertini, brangini – tokių studentų iš užsienio tiesiog reta. Tu kitokia nei dauguma atvykstančių, kurie pradeda nuobodžiauti.
- Ir mes su džiaugsmu rūpinamės tavimi. Kaimynai mums tave nuolat giria. Ir patys tau padeda, - tęsė jos vyras. – Tau puikiai sekasi priimti mūsų gyvenimą. Tu būsi puiki studentė universitete.
- Labai mes sielvartausim tau išvykus, - įsiterpė Jun. – Branginame tavo dar likusį laiką su mumis.
- Todėl tau linkime jį praleisti kuo tinkamiausiai, - kalbėjo Sungas. – Bus daug abrikosų. Atsivalgyk jų. Bendrauk su žmonėmis. Žinome, kad tu labai draugiška. Tai labai pravers gyvenime. Taip pat svarbu mokėti atsirinkti, su kuo bendrauti. Gaila, ne visi žmonės tinkamai elgiasi. Kai kada jie mus gali išvesti iš kelio. Tad svarbu nepasiduoti, pramatyti jų kėslus. Taigi kai tau gyvenime pasitaikys sutikti tokių žmonių, stenkis išmokti juos atpažinti, ir nesileisk suklaidinama. Žmonės, kurie negerbia savo šaknų, niekina protėvius bei jų pasiekimus, nemyli tėvynės, neverti mūsų draugystės. Mano paties gyvenime tokių buvo, ir aš atsisakiau su jais teptis savo gerą vardą. Tu dar jauna. Bet ir tau neabejotinai tokių pasitaikys kelyje. Tik nesileisk jų įtikinama. Tik neskęsk kartu su jais.
Alma nuėjo miegoti pilna galva minčių ir interpretacijų. Net sunkiai sekėsi užmigti. Be abejo, labai naudingi pamokymai, tik ar atsitiktiniai?
Atėjo rytojus. Alma kaip visada žvilgsniu glėbia banguojančią oranžiškai raudonų abrikosų jūrą ant medžių šakų nuo horizonto iki horizonto. Jai nenusibodo. Jai ši aikštelė - pati mėgstamiausia vieta. Net jei joje nėra nei sėdynių, nei patogių suolų, tik plokščios grindys, ant kurių galima prisėsti arba prigulti. Visi taip daro, priprato prie to ir mergina iš Lietuvos. Jai nei spaudžia, nei skauda.
Kiekvieną dieną Alma labai laukia naujojo draugo ir vis nekantrauja, kada jis ateis. Deja, kad jie negali būti viešai, ją labai slėgė. Greičiausiai jos draugas per daug atsargus.
Kai jis galiausiai pasirodė vėl kaip neprijaukinta lapė Almai atstu už nugaros, ji paklausė:
- Sakai, čia mus visi gali pamatyti ir padaryt atitinkamas išvadas? Kodėl gi mums nenuėjus į kurią nors iš kitų apžvalgos aikštelių? Ten gal būtų laisviau?
Huanas linksmai nusiprunkštė:
- Mieloji, visi jau pastebėjo, kad aš vis atsiduriu prie tavęs, ir tu toli gražu manęs nepavarai šalin. Jeigu dar mes pradėsim bėgioti po kitas aikšteles, tai vietiniai supras tik vienu, neabejotinu būdu. Juk kaimas tas pats.
- Bet mes nieko nedarome! – nesutiko Alma. – Mes tik gražiai šnekamės! To negalima?
- Visiems bus geriau, jeigu tu manim patikėsi ir paklausysi.
- Va, atėjo kažkokia bobulė su dviem anūkais žiūrėti į abrikosus, - žvilgsniu mostelėjo Alma ton pusėn. – Tai eik. Ji gi mus pamatys.
- Ar taip, ar taip jau mus matė. Saikingai galime pabūti ir prie pašalinių akių.
Alma vos neapsiverkė. Nežinojo ar ilgai taip tvers. Tiesiog nėra nuošalios vietelės tarp šitiekos medžių, tokiam tankumyne. Visur lyg ant delno. Jau nekalbant apie svečio pasikvietimą į namus.
Praėjo dar pora dienų. Su Huanu ji lyg slapstėsi, lyg nesislapstė. Apie jų draugystę kaimo gyventojai lyg ir žinojo, bet niekas niekada neišsidavė žiną. Tokioj dviprasmiškoj būsenoj Alma apsiprato ir jau nieko nebeklausė, nebandė siūlyti savo minčių.
Tačiau ji vis daugiau išgirsdavo iš jaunojo korėjiečio lūpų “nefasadinių” žinių apie Šiaurės Korėjos gyvenimą bei apie Abrikosų Sodą.
- Dauguma žmonių šiuose nameliuose gyvena nuo pat gimimo, - porino Huanas. – Nieko daugiau jie nėra matę, ir niekas daugiau jų nedomina. Jie ir nesistengia. Net panorėjus, jiems nebūtų leidžiama iš čia išvykti, nes tai savotiškas rezervatas. Yra nedaug žmonių, atvykusių čia iš išorinio pasaulio. Gal jie čia neketino gyventi visą laiką, tačiau jiems nebeleidžiama iš čia išvažiuoti. Vieninteliai žmonės, galintys čia pasirodyti ir vėl išvykti, esate jūs – studentai iš Vakarų, kurie matote tai, ką valdžia nori, kad jūs matytumėte. O iš vietinių – tik gerus ryšius su valdžia palaikantys kadrai. Kartais jie gauna pavedimų iš aukštumų. Visi kiti čia arba tik atvyksta, arba tik išvyksta – bet tik vieną kartą.
- Keistas gyvenimas , - palingavo galva Alma.
- Žmonės nežino, kas yra anapus Abrikosų Sodo, anapus šių miškų. Ar pastebėjai, kad jie, netgi tavo globėjai, nieko nėra tavęs klausinėję apie tavo gyvenimą ar tavo kraštą?
- Tikrai nėra, - apstulbo lietuvė. – Jiems visai neįdomu iš kur aš. Tiktai kiek pati neprašyta esu pasidalinusi.
- Jie žino tik neaiškios reikšmės žodį “užsienis”, ir jį įsivaizduoja pačiais įvairiausiais būdais, - pasakojo korėjietis. – Jie vis svarsto kaip tasai užsienis atrodo, kaip ten gyvenama, ar ten panašu kaip čia, ar kitaip. Betgi jie negali pamatyti, tai tie pasvarstymai tik ir lieka svarstymais.
- O jie nenorėtų ten nuvykti ir pažiūrėti? – susidomėjo Alma.
- To dar niekas nėra pasakęs, - sulaukė atsakymo. – Tačiau jie nekenčia Vakarų pasaulio. Jei iš smalsumo ir norėtų pamatyti, tai gyventi ar bent pamėgti tuos kraštus – niekada. Niekas sau to neleistų.
- Žinai, aš niekur nesu skaičiusi apie tokius dalykus, - prisipažino Alma.
- Tenai niekas nežino tokio Abrikosų Sodo. Tai labai nežymi vieta – tokia nežymi, kad net žemėlapyje jos nėra.
- Kaip nėra?? – negalėjo patikėti mergina. – Aš gi prieš vykdama dokumentus universitete pasirašiau! Argi jie būtų mane siuntę į kokią slaptą provinciją?
- Gal atsimeni kur jie tave siuntė? Na, kas buvo parašyta tame lape?
- Tame lape… Į kažkurį Pchenjano universitetą, - atsakė Alma.
- O kad prieš tai pabūsi čia niekas neužsiminė. Matai? – atsiduso Huanas.
- Bet tas universitetas tikrai bus? – kažin kaip nusigando mergina. Nemalonus jai šisai pokalbis.
- Studentai atvyksta kiekvienais metais, ir būtinai pavieši čia.
- Bet tai ne atsakymas, - dar labiau sukluso Alma.
- Ką aš tau galiu atsakyt, jeigu niekur nebuvau buvęs, - prisipažino korėjietis.
Alma labai užsimanė, kad Huanas eitų namo. Sugadino jai visą nuotaiką. Kaip tu žmogus nori, o nekalbėt apie politiką čia neišeina. Ji tiesiog priversta tai aptarinėti, ar bent išklausyti.
Alma sumanė pakeisti temą. Buvo alkana, tad nieko geresnio nesugalvojo kaip tik pasiskųsti tuo, kas jai seniai įkyrėjo:
- Kaip man nusibodo tie džiovinti abrikosai. Ir tie ryžiai su sojomis. Noriu valgyti, bet pagalvojus, kad namie gausiu tiktai to, nebenoriu.
- Tu dar ryžių gauni, ir net su soja, - tėviškai atsiliepė Huanas. – Šiame kaime daug žmonių išskyrus abrikosus nieko daugiau nėra ragavę, minta vien tik jais. Kai kas nors sako “duona”, tie žmonės įsivaizduoja abrikosus.
- Tu nori pasakyti, kad man dar labai pasisekė? – proverksmiais atsiliepė Alma.
- Kaip tikrai, gerai globojamai ir mylimai užsienietei, - patvirtino Huanas.
Alma apsidairiusi išvydo tolimajame aikštelės gale tris merginas ir du vaikinus korėjiečius – smagią kompaniją. Skirtingai nei ji su savo korėjiečiu bičiuliu, anie galėjo neslėpti savo draugystės ir atvirai visur kartu rodytis.
Po kurio laiko Huanas nuėjo. Ta grupelė jį trumpam juokdamiesi užkalbino.
- Ką jie tau sakė? – paklausė Alma kitą dieną.
- Jie stebėjosi, kaip aš puikiai moku kalbėt angliškai, - gavo atsakymą.
Tą sykį Alma prasėdėjo aikštelėje nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Huanas buvo atėjęs dieną; paskui ją paliko. Merginos nuostabai, užsuko ir vakare, ko ji nesitikėjo.
- Alma, bet ar tu tiki viskuo ką aš tau pasakoju? – klausė jaunuolis.
- Žinoma, tikiu. Tikrai taip, - neturėjo abejonių mergina.
Jie dar pabendravo. O gerokai pritemus Alma ėmė būkštauti, jog tarp medžių gali nerasti kelio namo. Jeigu dieną visur pilna žmonių, tai tamsoj kažin kas jai kelią parodytų. Ji būtinai turinti grįžti namo – ji nenorinti būti neteisingai suprasta.
Tačiau Huanas neskubėjo. Jie stovėjo priešais banguojančią tamsią abrikosų jūrą – net nepasakytų, jog tai abrikosai. Rodės, šoktų į tuos juodus “vandenis” ir plauktų kaip tikroje jūroje. Tačiau šie “vandenys” – neperplaukiami. Bent jau visi čia taip įsitikinę.
Alma įprato bičiulį turėti per atstumą nuo savęs už nugaros. Tai jos nebetrikdė. Ir taip jai bestovint šis ją už nugaros apkabino. Mergina pasijuto lyg patekusi į kažką, iš ko neišsivaduojama. Būtų melavusi sakydama, jog jai tai nepatiko. Todėl kai Huanas ją neilgai – labai neilgai laikęs paleido, ji net užprotestavo:
- Palaikyk mane dar!
- Tau jau laikas namo, - supratingai atsakė draugas.
- Dar vieną minutę, ir aš eisiu namo, - nenustygo mergina.
Ir gavo ji ko prašiusi. Ir jautėsi taip, kaip niekuomet nesijautė anksčiau. Huanui ją paleidus iš glėbio, iš įpratimo apsidairė. Apžvalgos aikštelė buvo tuščia.
Jaunuoliai ėmė eiti laiptų link. Alma nepratarė nė žodžio; Huanas jautėsi gerokai užtikrinčiau.
- Aš tave palydėsiu, nes gali paklysti.
Nusileidę mediniais laiptais jie pasuko tarp kamienų.
- Rytoj galbūt tave ir pabučiuosiu – bet ne vieną minutę, o vieną kartą! – nusijuokė jis.
Alma neatsakė. Jai ir glėbio buvo labai daug.
Rytojaus dieną Huanas neatėjo. Alma nesuprato kodėl.
Dar kitą dieną jos globėjų namelyje iš pat ryto apsilankė du pareigūnai, panašūs į tuos, kurie Almą čionai atlydėjo. Jai dar nespėjus išeiti ant aikštelės, šeimininkai ją pasikvietė:
- Mieloji, tau jau metas išvykti iš Abrikosų Sodo, - pranešė Sungas.
- Į universitetą? – Almai kažkaip tai atrodė per staigu.
- Į universitetą, - atsakė Jun.
- Aš skaičiavau, regis, man dar savaitė ar daugiau liko su jumis pabūt, jeigu tie trys mėnesiai… - aiškino Alma. Nenorėjo taip staigiai su globėjais skirtis, norėjo bent paskutinįsyk nueiti ant apžvalgos aikštelės, į abrikosus atsižiūrėti, su tolimąja stačiąja uola atsisveikinti, o ne išeiti dabar pat kaip stovinti. Kodėl neįspėjo prieš kelias dienas? Vis dėlto palydovai jau čia, tad nesitikėjo išsiderėsianti dar kelių dienų.
- Labai džiaugiamės, kad pas mus buvai, - kalbėjo šeimininkė Jun. – Mes tavimi didžiavomės prieš visą kaimą. Štai! Imk šį ryšulėlį – tai tau dovana nuo mūsų.
Alma buvo beapsiašarojanti. Drebančiomis rankomis paėmė kažin ką suvyniotą. Tuoj pat jos buvo paprašyta susikrauti lagaminus, pasiimti visus daiktus iš kambariuko antrajame aukšte ir… eiti į apžvalgos aikštelę!
Alma kiek atsigavo nuo šoko. Ji susigrūdo daiktus, tarp jų seniausiai neveikiančius mobilųjį telefoną, nešiojamąjį kompiuterį bei fotoaparatą. Su užsidegimu ji kopėtėlėmis nusiropštė žemyn, tarp kamienų – šį kelią jau puikiausiai žino – ir užbėgo laiptukais į aikštelę.
Kažkur matyta! Susirinkę daug kaimo žmonių, visi su šypsenomis, pasipuošę tautiniais drabužiais. Minioje buvo ir slovakė Marta bei amerikietė Judita, su kuriomis lietuvaitė seniai nebuvo bendravusi, o vėliau jeigu ir bendraus, tai greičiausiai tik e-laiškais. Tačiau nebuvo to, kurio Alma labiausiai laukė, dėl kurio vos neapsižliumbė sužinojus, jog išvyksta ir gali nebetekti užlipti šion aikštelėn. Vis dėlto laiko duota, galimybė suteikta, o jo nesimato: nei arti, nei gale už nugarų. Alma klausėsi jai skirtų išlydėjimo dainų bei linkėjimų, gavo dar bent kelis ryšulius – dovanas, kažką automatu atsakinėjo, vaidino linksmą – bent jau neliūdną.
Po visų ceremonijų, dviems palydėtojams merginą vedant pro medžius, ji vis vaizdavosi, kaip profesionalusis “seklys” – jos gerbėjas Huanas seka ją pro kamienus iki pat visureigio. Ji jaučiasi saugoma. Dabar jai nieko negalėtų nutikti.
Kažin kodėl įsėdus į mašiną Almai tas jausmas prapuola. Kur ją dabar veš? Ar tikrai į universitetą? O gal į darbo stovyklą? Gal į kitus kaimus, ir tas universitetas Pchenjane – tik akių dūmimas? Jeigu ji buvo susekta šnekanti nepriimtinomis Šiaurės Korėjai temomis, arba draugaujanti su vietiniu vaikinu (o čia ji tikrai buvo pastebėta), gal ją dabar veš sušaudyti? Prakeiktas Pelkių Aloyzas su savo juoduoju humoru!! Dieve, neapleisk manęs niekada niekada!
Viduje Alma klykė. Išoriškai laikėsi gana ramiai ir paklusniai. Visi bijo nežinomybės. Pamažu ji sugebėjo save nurimdyti. Stebėjo pro langą lekiančius vaizdus, pasirengusi priimti bet kokį iššūkį, kokį jai yra paruošęs gyvenimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą