XIII Mirtis

 

XIII Mirtis

 

Esu trečio kurso studentas. Deja, jau niekada nebūsiu ketvirtakursis, nebaigsiu universiteto. Ką tik baigiau rašyti kursinį darbą. Turiu rimto pagrindo manyti, kad tai paskutinis rašto darbas mano gyvenime. Kitų greičiausiai nebus. Jeigu paskaičiuoti, turiu laiko iki kitų metų vasario trečios dienos. Tą dieną kažkas atsitiks. Bet kam man apsimetinėti? “Kažkas atsitiks”, kitaip sakant, aš mirsiu. Gyvensiu iki tos datos.

Šią paslaptį žinau seniai. Intuicija ją pašnibždėjo šių metų sausio pirmosiomis dienomis. Taigi aš visus metus gyvenu paskutinių akimirkų nuotaikomis. Jaučiuosi lyg elektroniniame žaidime, kur laikas skaičiuojamas atgal bei tiksliai žinoma, kada jis išseks.

Gal man tuo geriau? Aš galiu įvairiapusiškai pasiruošti lemiamai valandai, susitvarkyti kas nebaigta, nusiteikti emociškai, o paskui išeiti kaip didvyris. Kol kas laikausi puikiai. Nepuolu nei į depresijas, nei į isterijas. Apie savo slaptą žinojimą prasitariau tik vienai draugei. Ji galėjo būti mano mergina, turėjo dešimtis galimybių, tačiau vis atsisakydavo, esą vėliau, dar reikia geriau vienas kitą perprasti, ji turinti kažkokių abejonių. Tad likome tik draugai. Dabar jau tokiais liksime amžinai. Aš daugiau nebeturėsiu merginos. Juk laiko visai mažai. Iki vasario trečios. O dabar lapkričio pabaiga. Toji manoji draugė, žinoma, vaikinų turės kaip šieno, tačiau būtent manęs – ne. Nebent staiga persigalvotų – per du mėnesius. Netikiu tokiais stebuklais. Ji nesuskubs, kadangi jai, priešingai nei man, liko gal šimtas metų.

Kai pradedu galvoti, kas buvo ir ko nebus, ko aš neteksiu, apima labai melancholiška nuotaika. Geriau visai negalvoti. Tačiau mintims, kaip širdžiai, neįsakysi. Jos pačios ateina, okupuoja smegenis. Antai pavasarį paskutinį kartą stebėjau žibutes. Daugiau švelnaus balzamo akims iš violetinės, žalios bei rudos nepamatysiu. Nufotografavau. Tą nuotrauką laikas nuo laiko pažiūriu. Apskritai visą pavasario žydėjimą stebėjau su nusiteikimu daugiau tokio neišvysti. Dėl to regėtus vaizdus net kažkaip geriau atsimenu.

Vasarą su draugais turėjom važiuoti į centrinę Afriką. Dėl finansinių priežasčių neišvažiavome, prasitrynėme mieste. Tai aš jau ir neišvažiuosiu. Jie – dešimt kartų, jeigu pareigingiau taupys pinigus ir ši problema nesikels iš metų į metus. Galėčiau viską mesti ir per likusius du mėnesius daryti kas man brangiausia bei verčiausia. Pavyzdžiui, spjovęs į paskaitas dumti į pasaulio kraštą, prieš mirtį dar paklajoti tolimais takais. Pinigų neverta gailėti. Tokiam laikotarpiui visiškai užteks. Tik nenorėčiau galą gauti tolimame užkampyje, jei mane ten kas neplanuotai užlaikytų.

Tačiau aš taip nedarysiu. Noriu, kad viskas vyktų natūraliai. Jeigu studijuoju, tai studijuoju ir nesvarbu, kiek man liko gyventi. Jei kas pasiūlys, gal išvažiuosiu, vis dėlto specialiai tokių dingsčių neieškosiu. Gal man geriausia tupėt vietoj savo kieme. Aišku, kai reikia pasirinkti, ar eiti pagerti į kabaką, ar aplankyti močiutę, mano pasirinkimas neišvengiamai įtakojamas šiurpiojo deadline’o. Tai natūraliau, nes mano reakcijos, norai bei pasirinkimai kyla iš širdies. Seniau, be abejo, būčiau šėlęs su bičiuliais. Dabar pasirinkčiau močiutę, kuri gali iškeliauti dar anksčiau nei aš, o galbūt gyvens ir gyvens. Ir vis tik tai natūralus apsisprendimas. Būtų nenatūralu, jeigu nuspręsčiau pas ją apsigyventi prieš amžinąjį išsiskyrimą.

Su kitais brangiais artimais žmonėm irgi praleidžiu laiko ne daugiau nei seniau. Atrodytų, turėčiau paromis pas juos sėdėti, už visus laikus atsišnekėti, atsisveikinti, atsibučiuoti, įsispausti neišdildomai jų veidus atmintyje, pamiršti tokius bereikšmius dalykus kaip kompiuteris, internetas, mokslas, televizorius bei koncentruotis tik į tikrąsias vertybes, amžinuosius dalykus. Anaiptol nesielgiu išskirtinai, kitoniškai, neišsiduodu, ką žinau. Beje, man gaila ne tik paliekamų žmonių, bet ir technologijų, skanių valgių, geros muzikos. Ir jiems skiriu nemenką dėmesį.

Tai va. Galiu išvardinti, ko jau man niekuomet neteks daryti, koks niekada nebūsiu. Sau prieš miegą įsivardiju milijonus dalykų. Šičia paminėsiu pirmiausia šovusius į galvą. Kaip sakiau, neteks man gauti aukštojo mokslo diplomo – tūkstantis procentų garantijos. Galėčiau laiduoti ir dešimčia tūkstančių. Niekada neteks vesti. Galiu suforsuoti vestuves kad ir šią pat savaitę, tačiau tai dirbtina. O jau savo vaikus matysiu irgi kaip universiteto diplomą. Niekada neužimsiu vadovaujamų pareigų, neuždirbsiu naujam butui. Taipogi negyvensiu atskirai, liksiu su tėvais. Kito gimtadienio man jau nebus, kaip ir kitų Olimpinių Žaidynių. Kažkada žadėjome surengti pižamų vakarėlį. Tas sumanymas liko neįgyvendintas, ir man pižama neteks pasipuošti kitomis aplinkybėmis negu einant miegoti. Turėjau svajonę pamatyti Enya gyvai koncerte. Nemanau, kad pamatysiu. Norėjau ir Elton’ą John’ą, bet progą praleidau, o kitos man tikrai nebus. Bent pamačiau Apocalyptica. Todėl negaliu skųstis, jog nieko išsvajoto neįgyvendinau. Buvau šiemet keliuose kituose koncertuose, nors tai nėra mano patys mėgstamiausi atlikėjai. Norėjau pajausti tą atmosferą, kurios nebebus įmanoma jausti po vasario trečios. Dar atvažiuoja Ace of Base, Sandra ir Alphaville. Tuos suspėsiu pamatyti savo gyvenime. Eisiu į tą renginį. Ačiū organizatoriams bei atlikėjams, kad labai nepasivėlino nei vieni, nei kiti. Tai paskutinis koncertas man gyvam esant. Enrique Iglesias nepamatysiu nei šį mėnesį, nei niekada per amžius. Kaip ir Lady Gagos, Marilyn Manson‘o ar Red Hot‘ų.

Nepaminėjau, jog niekada nebūsiu pensininkas. Dėl to netgi nelabai apgailestauju. Neturėsiu galimybės drebėti nuo parkinsono, alzheimerio, nesirgsiu vėžiu. Jis per tokį trumpą laiką neišsivystys. Buvau pas gydytoją, pasidariau tyrimus. Mano sveikata tvarkoj. Nė prie vienos vietelės negalima prikibti. Buvau peršviestas, per kelias vietas nusunktas, apčiupinėtas, išklausytas. Viskas gerai. Kariuomenė tik ir svajoja apie tokius šauktinius. Deja, dėl žinomos priežasties aš niekuomet nebūsiu nei šauktinis, nei profesionalus karys, netarnausiu misijose nei Irake, nei Afganistane. Nepatirsiu, kas yra karas. Aš mirsiu su puikia sveikata. Net gaila sveiku kūnu (ir, tikiuosi, nesergančia siela) gultis į kapą užkasamam. Galėčiau būti truputį paliegęs, tačiau yra kaip yra, ir kitaip nebus. Kaip kartoja Skerdykla nr.5, nieko nepadarysi. O taip norisi ką nors padaryti!

Užtat dar galiu pasigauti slogą, gripą, galiu apsinuodyti maistu bei prieš išėjimą patirti, kas yra vėmimas. Jau gal dešimt metų nevėmiau. Neatsimenu tikslaus jausmo, tik žinau, jog labai negera savijauta. Kas dar? Galiu tapti nusikaltimo auka. Galiu būti užmuštas, primuštas, numuštas automobilio. Ypač tikėtinas pastarasis variantas. Lietuvoje vyksta karas - keliuose. Nereikia Afganistano. Visgi greičiausiai netapsiu “gatvės pica”. Tai nutiktų prieš vasario trečią, o aš juk žinau, kad mirsiu būtent tą dieną – ne anksčiau ir ne vėliau. Daug įtikimiau, jog būsiu apiplėštas ar apkeiktas. Tai man nesukeltų mirties.

Dar galiu spėti perskaityti įdomią, paveikią knygą, pasisemti gerų minčių, išminties. Tik ar man to iš tiesų reikia?

Tačiau aš kai ko nežinau apie tą vasario trečiąją. Būtent KAIP aš iškeliausiu. Netikiu, jog nusižudysiu. Štai metus gyvenu be tokių minčių ir nė neketinu kelti rankos prieš save. Nemanau, kad vėliau arba tą dieną man atsisuks varžtas ir aš padarysiu tai, ko niekad neįsivaizdavau. Visai neįtikėtina. Vidinių ligų irgi neturiu. Negi varveklis nukris ant galvos? Jau būtų panašiau.

Matyt, žūsiu dėl išorinių priežasčių, kurių negalima numatyti. Staigi ir netikėta mirtis. Man ji “tikėta”, tik neaišku, kokia. O gal sustos širdis? Neverta aklai spėlioti...

Kas man sunkiausia? Sunkiausia žmones įtikinti, kad aš TIKRAI mirsiu. Sakau žmones, nors iki šiol pasisakiau tik tai vienai draugei. Ji reagavo tipiškai, kaip visi sureaguotų. Aš jai senokai atvėriau savo nuojautas, tai ji pagalvojo, kad man su galva negerai. Bandė iškamantinėti, kodėl man nemielas gyvenimas, kuo ji galinti padėti ir t.t. Lyg būčiau atėjęs pas psichologę su mintimi nusižudyti. Betgi aš jai net nesiskundžiau, neprašiau pagalbos, tiesiog konstatavau faktą. Ji netikėjo; netiki nė dabar. Aš jai – mielas vaikinas su keistenybėmis. Nepykstu; tikrai toks kitiems atrodau. Ji sakė, ko aš laikau įsileidęs šią absurdišką mintį. Juk mano sveikata gera, tėvus, namus turiu, esu pavalgydintas, aprengtas – stačiai nėra dėl ko manytis mirsiant. Aš atsakiau, gal kas netikėta. Ji pareiškė, to negalima numatyti, nes plyta bet kam gali vožtelėti. Todėl laukti, kol tau kas bloga nutiks yra paranojiška, šizofreniška, galbūt hipochondriška. Tai ačiū už supratimą! Ji ir dabar prunkščia kai pažymiu, jog dalyvausiu paskutiniame koncerte arba daugiau neberašysiu referatų. Sako, jeigu nusistatai, tai ir neberašysi, kol išlėksi iš studijų lauk. Aš pabrėžiu, jog jei ir labai norėčiau kokį darbą apsiginti, man NETEKS, nes manęs po tos dienos NEBEBUS.

Be rezultatų. Jeigu jau artimas žmogus netiki, nė nebandžiau užsiminti kitiems. Tik šioje vietoje negaliu garantuoti, jog iki savojo galo niekam ir neužsiminsiu. Prasitarti per du mėnesius galima labai daug kam daugybę kartų. O jei dar imsiu panikuoti, galimas daiktas, klosiu savo tiesą visiems iš eilės, skambinėsiu psichologinių pagalbų tarnyboms, verksiu interneto blog’uose ar pasiprašysiu į kokią ašaringą TV laidą. Čia visko gali būti. Labai panašu, kad aš, bent norėdamas išbandyti žmones, jiems atskleisiu savo neatšaukiamą lemtį.

Kodėl aš turiu mirti taip greitai, taip anksti? I’m asking why!.. Kodėl turiu trauktis iš gyvenimo, kai tam nėra jokios priežasties? Tokiu atveju žmonės – mirtininkai sudaro testamentus, pareiškia paskutinę valią. Aš vis dar delsiu. Žodžiu jos, jaučiu, nepareikšiu, galbūt užrašysiu. Drabužius išdalins labdarai ar pažįstamiems; kas tinkama, pasiims broliai. Tas pat su papuošalais, kurių kaip vyriškos giminės atstovas turiu išties nemenkai. Dezodorantus, purškalus bei odekolonus suvartos patiems kvėpintis, spuogams teplioti ar kam prireiks. Prisipažįstu, brangiausias man turtas šioje Žemėje yra per ilgus metus sukaupta kompaktinių plokštelių kolekcija. Tai mano mėgstami atlikėjai nuo vaikystės iki dabarties. Jų albumai bei singlai. Kai kuriuos gavau labai nelauktai, beveik mistiškai; už kitus paklojau konkrečius pinigėlius. Tai man brangu. Nenorėčiau, kad juos išmėtytų, perdirbtų ar išklijuotų koridoriaus sieną. Iš kitos pusės, argi man ne vis tiek? Juk jiems daug kas iš mano audio kolekcijos ne prie širdies. Čia reikės brūkštelėti: kas patinka, pasilikit, kas nemiela – atiduokit ar parduokit kitiems, tik gink Dieve neišmeskit. Kaip galima išmesti kažkieno intelektualinius kūrinius? Jau geriau tegu sienas kompaktais išklijuoja - teneišmeta lyg šlamštą!

Taigi netrukus kraustysiuos į kitą pasaulį. Jis gal bus labai skirtingas nuo šio, tačiau vis tiek jame turi būti įmanoma gyventi. Paseksiu daugelio garsių žmonių pėdomis; negarsių, eilinių net neskaičiuoju. Kiek daug žymių, šviesių asmenybių per pastaruosius metus mirė! Kiek išėjo rašytojų, poetų, kompozitorių, kitų menininkų bei žymių visuomenės veikėjų! Kiti šiaip ne taip laikosi, tačiau jiems aiškiai nelemta ilgam pasilikti. Gretos nuolat pilnėja. Turbūt vyksta planas išgalabyti žymius šalies žmones. Jie pasitraukia labai netikėtai, labai neįtikėtinai; vienas po kito. Ir aš jiems įkandin. Šiokia tokia garbė... Jei galėčiau, tos garbės visais būdais atsižadėčiau...

 

***

 

Džiaugsmingai sutikome Naujuosius Metus. Kėlėme taures, giedojome himną, sakėmės linkėjimus. Susidaužėme, kad ir kitais metais taip keltume visi susirinkę. Štai tada aš vos neapsiverkiau. Dargi turėjau trumpam pasislėpti tualete, kol suvaldžiau emocijas. Nieko nebuvo ypatinga. Nebent man tai ypatingos naujųjų metų sutiktuvės, kadangi aš žinojau: kitų nebus, kad ir kiek mes daužytume taures bei laistytume šampaną. Elgiausi santūriai. Mano mirtis visiems bus baisi staigmena, o jei raštelyje užsiminsiu, kad metus tai žinojau, jie niekad nepaliaus stebėjęsi.

 

***

 

Jau priešpaskutinė diena prieš man “išvykstant”, t.y. vasario antroji. Jau galiu apžvelgti visą praėjusį gyvenimą svečio ant slenksčio akimis. Tačiau to nedarysiu, mat jau šimtus sykių peržvelgiau, iš naujo įvertinau, kas draugai, kas priešai, kas sėkmės, kas nesėkmės, kas buvo geriausia, o kas blogiausia. Šis žvilgsnis skiriasi nuo mano ankstesnės nuomonės. Dėl nieko negaliu sakyti, kad gailiuosi. Kas nemalonu ar apgailėtina, buvo ne mano jėgoms išvengti.

Apie mano išėjimą niekas daugiau nesužinojo. Aš pats esu ganėtinai pasiruošęs, nusiteikęs palikti šį pasaulį. Į paniką nepuoliau, todėl jau ir nepulsiu. Išlikau tvirtas kaip uola. Pakringeliojau laiškelį, padariau pastabą dėl įrašų kolekcijos, nors, turiu pripažinti, dabar man ji mažai rūpi. Taip ir nepasigavau nei gripo, nei slogos. Nebuvau užpultas ar apiplėštas. Mirsiu “nesuteptas”. Sveikata išliko nepriekaištinga.

Tiesa, visai pabaigiau trečio kurso pirmąjį semestrą. Ne per seniausiai išlaikiau paskutinį sesijos egzaminą. Iš viso buvo keturi egzaminai ir dvi įskaitos. Prieš dėstytojus pasirodžiau iš tiesų šauniai – nesigiriu. Pažymiai aukštesni už aštuntuką. Esu geras studentas, gaila, ryt manęs jau nebus. Kitas semestras prasideda vasario ketvirtąją, tad aš jo nebesulauksiu. Net jei būtų vienos valandos skirtumas, vis tiek būčiau miręs prieš semestrui prasidedant. Lygiai taip nenuvyksiu į vasario viduryje numatytą Korn koncertą. Mano mieliausia draugė įsitikinusi priešingai, jau suorganizavo transportą ir bilietus. Man jos nepasisekė įtikinti kitaip. Ji netikės, kai aš rytoj mirsiu. Bet aš visiškai pasiruošęs. Kas bus, tas bus. Tikslios valandos nežinau...

 

***

 

Vasario trečioji. Naktį miegojau normaliai. Miego metu nenumiriau. Nubudau sulaukęs šviesaus ryto. Atrodė, eilinis sekmadienis. Aš neišmaniau, kada ir ko laukti, nes tikrai nebuvo jokios objektyvios priežasties užversti kojas. Paskambinusi draugė rado mane gyvą. Juokėsi lyg užsukta. Betgi vasario trečioji ryte nesibaigia. Aš išlikau rimtas. Jei įstengsiu, pasakysiu op peršokęs griovį. Jai tas pats galioja.

Mama suruošė pietus. O tuomet sulaukiau netikėto skambučio. Manęs ieškojo viena pažįstama. Ji siūlė trims mėnesiams su puse skristi į Pietų Ameriką, į Andus, pas inkų palikuonis. Man reiksią pasiimti akademines atostogas. Juolab, ji siūlė nemokamai, į atsiradusią laisvą vietą. Išvykti šiandien pat. Užteks paso; vizą įklijuos lėktuve.

Tėvams nesakiau, kur danginuosi. Neva greit grįšiu. Pasiėmiau santaupas, užsimečiau geresnius rūbus, kuprinę ant pečių, pasičiupau dokumentus bei dar keletą smulkmenų. Daug nesikroviau. Juk turėjau mirti, o štai skrendu į Pietų Ameriką. Išsiversiu be nieko. Seniau žmonės per dykumas bei jūras taip ir keliaudavo, pernelyg neapsisunkinę. Be to, gal pakely iškeliausiu, tai man ničnieko nebereikės.

Tėvams, draugams ir broliams teks susitaikyti su mintimi manęs daugiau nebeišvysti. Viskas aišku: aš žūsiu pakeliui į oro uostą, arba lėktuvas patirs katastrofą. Nesmagu taip išeiti, tačiau likimui nepasipriešinsi. Va ir išaiškėjo.

 

***

 

Vakaras. Aš lėktuve pakeliui į Madridą, iš kur skrisim į Peru. Kaip matote, kelyje “pas lėktuvus” nežuvau. Dabar skrendu kelių kilometrų aukštyje. Anaiptol nebegalvoju, kad lėktuvas nukris. Vis labiau imu įsitikinti, jog jis būtinai laimingai pasieks kelionės tikslą – tiek šis, tiek kitas. Man išaiškėjo, kas manęs laukia. Aš pasiliksiu pas Andų gyventojus ne trims mėnesiams, bet... visam laikui. Nebesirodysiu smarkiai civilizuotame pasaulyje. Anava mano pažįstama patenkinta šypsosi kurdama planus lankyti įžymias vietas, net svaičioja apie kitas būsimas keliones. Esą mes ten važiuosime. Aš tyliu, patyliukais ausdamas gilią mintį.

Iš tikrųjų. Nei šis, nei Ispanijos lėktuvas jokiu būdu negali nukristi. Aš žūtbūt privalau nusigauti į Andus. Ten susirasiu patinkantį gamtos kampelį, mielus žmones, su kuriais norėsiu pasilikti, ir apsigyvensiu.

 

***

 

Jau vienuolika metų kaip Peru Andai tapo mano namais. Tąsyk pabėgau nuo bendrakeleivių grupelės. Nemokėdamas kalbos, nepažindamas krašto, nežinodamas aiškaus tikslo, klajojau po kalnus. Po ilgų dvasinių bei fizinių kančių (nors nė kartelio nesusvyravau dėl savo pasirinkimo) patekau į vieną inkų palikuonių gentį. Jie mane paėmė, priglobė, ir vėliau neatstūmė. Visą dešimtmetį pas juos gyvenu, dirbu paprastus darbus, net įgijau aukštas pareigas – patarnauju vienam iš genties vyresniųjų. Pats seniūnu niekada netapsiu dėl svetimo prigimimo, bet aš į tai net nepretenduoju. Esu patenkintas dabartine padėtimi.

Per tuos metus nepanorau aplankyti gimtosios žemės su paliktais artimaisiais. Tai neatšaukiamas sprendimas. Jie privalo suprasti, jog aš miriau vasario trečiąją prieš vienuoliką metų, kaip ir turėjo būti. Nenutuokiu, ar jie ką žino apie mano dabartinį gyvenimą, ar laiko mane žuvusiu, ar tebeieško mano pėdsakų, šokdina policiją bei tarptautinę paiešką, ar susitaikė su netektimi.

O aš ruošiuosi šiame krašte, tarp šitų žmonių pasenti ir numirti. Jeigu apskritai įmanoma numirti du kartus. Kiti sako, po mirties būna amžinasis gyvenimas. Tai aš dabar nebesu tikras, ar darsyk mirsiu.