Anglička

 

Anglička

 

Nemira į darbą ruošėsi kaip ir kiekvieną įprastą darbo dieną. Turės keturias paskaitas – nieko išskirtinio. Tiesa, jos gimtadienis. Atšvęs su draugėmis – daugiau ir nelabai turi su kuo. Tačiau darbe žodžio apie tai nepratars. Jei kokia referentė užsimins, tai kitam kartui atneš prašmatnų tortą iš „Pinavijos“ ar „AJ Šokolado“. Studentai, be abejo, dėstytojams svarbių asmeninių datų nežino. Greitai egzaminai ir mokslo metų pabaiga.

Nemira pasisuko plaukus, pasiryškino blakstienas, pasirožino lūpas. Ji tvarkėsi prieš veidrodį apsivilkusi savo mėgiamą tamsiai mėlyną kostiumėlį.

Į paskaitas nuėjo pėsčiomis – juk čia pat senamiestyje gyvena. Patenkinta švytravo neseniai įsigytu sidabrišku rankinuku. Dar žmonėms pasirodė.

Katedroje iš pat ryto niekas neužsiminė apie gimtadienį. Kaip gerai – tikriausiai nežino, nepastebėjo, neseka datų ir asmens kodų. Nemira, pasilabinusi su kolegomis, pasiėmė vadovėlius, kopijuotą medžiagą ir klausymo diskus. Su vienais studentais eis kažkodėl šiems itin neįdomią temą apie globalizaciją; su kitais rašys testą, taigi mažumėlę atsipūs, nors paskui namie lauks kalnas taisymo. Dar kiti darys Powerpoint pristatymus, o su paskutine grupe jau pradės kartoti medžiagą egzaminui. Dienos eiga aiški.

Pirmos dvi paskaitos praėjo paprastai, kaip Nemira ir planavo. Per didžiąją pertrauką ji atėjo į dėstytojų kambarį. Jau akies krašteliu per tarpdurį pamatė „įtartiną“ tortą ant tumbačkos. Dėtis nebebuvo kur. Vos jai įžengus su savo knygosmis ir kompaktais, ją pasitiko griausmingas „Happy birthday to you!! choras. Nemira jį išklausė maloniai šypsodamasi. Tuomet teko su visais pasiglėbesčiuoti. Aidėjo linkėjimai. Šalia torto ji gavo abonementą į visus Kino Pavasario filmus. Kokia puiki dovana! Dabar jau Nemira buvo patenkinta, kad ją taip šauniai pasveikino ir supratingai dovaną parinko. Visi sučiaumojo po medaus torto gabalą prie kavos, ir ilgosios pertraukos kaip nebūta.

Nemira toliau darbavosi su studentais. Džiaugsmingai klausėsi pristatymų su skaidrėmis, nė kiek nenuobodžiaudama. Tikėjosi šitaip smagiai padirbėti ir paskutinę paskaitą, nors ji ir atsakingiausia iš visų šiandienykščių.

Viskas ėjosi pagal planą. Prie auditorijos durų jau laukė būrys pusiaugula išsikėtojusių studentų. Nemira atrakino duris ir minia jaunuomenės ėmė plūsti auditorijon.

Vos Nemira spėjo ant kėdės pasidėti savąjį sidabriškąjį rankinuką bei Keynote vadovėlius ant stalo, kaip prie jos priėjo grupės seniūnas. Rankose jis laikė baltų gėlių – antiurių puokštę su smilgomis.

- Dėstytoja, labai dėkingi esame už jūsų darbą su mumis; nuoširdžiai ruošdamiesi egzaminui bei vertindami jūsų pastangas sveikiname jus su gimimo diena. Linkime daug laimės, gerų studentų ir tolesnio prasmingo gyvenimo kelio.

Auditorija prapliupo aplodismentais. Nemira sutriko, pasimetė. Rankose jai kūpsojo įbrukta gėlių krūva, dargi su kvapu. Studentai nurimę susėdo į vietas. Nemiros veidas iš pradžių išbalo, paskui paraudo. Širdis jai dunkčiojo krūtinėje taip smarkiai, jog, rodės, krūtis šokinėjo.

Po minutėlės, kiek atitokusi tamsta dėstytoja pastūmė gėles į tolimiausią stalo kampą, prieš tai sausai padėkojusi. Paskaitą ji vedė tai dirbtinokai ir atsainiai, tai pernelyg įsijausdama ir akcentuodama studentams žinomus dalykus – juk čia visgi kartojimas. Iš išorės darbas vyko sklandžiai. Duok Dieve, jei studentai nieko nepastebėjo.

Tie po paskaitos laimingi išsiskirstė pa damam. Tik Nemira nebebuvo laiminga; neguodė jos net mylimo Kino Pavasario abonementas. Rūškanu veidu ji susirinko mokymo priemones, neatsargiai pagriebė antiurius ir trenksmingai uždariusi duris itin energingai pasuko raktą.

Su bendradarbiais skubiai atsisveikino. Išsitraukusi Iki maišelį, įkišo ten puokštę, tuo nustebindama katedros referentę. Kaip tik už lango pradėjo dulksnoti lietus – gal tai priežastis?

Vos išėjus pro puošnias universiteto duris, Nemirai akys paplūdo ašaromis. Ašaros susimaišė su lietumi, tad ji ėjo verkdama, tačiau nesulaukdama praeivių dėmesio. Ji nekūkčiojo, tik ašaros kartu su lietaus lašais upeliais tekėjo jai per skruostus, varvėjo per smakrą.

Kiaulės ties studentai! Ir kas jų prašė?! Koks jų reikalas?! Labai smagu nelaimingam žmogui badyti į skaudamiausią vietą?!

... Lietus. Niūri pilkuma. Vasara šūdina kaip reta. Nemira su savo vyru grįžta automobiliu iš Palangos. Priekiniai žibintai įjungti. Vairuoja vyras. Nenusisekė jiems ši viešnagė prie jūros – didžiąją dienų dalį teko pramurksoti viešbutyje.

Ūmai per sekundės dalį kažkas atsitiko. Patapo itin šviesu. Galingas smūgis, rėžiantis garsas... planetos apsisuko kelis kartus... Nemira jautėsi lyg patekusi į skalbyklės būgną su 1200+ rpm programa.

Trenksmas... Dužimas... Klykimas... Tamsa... Balsai, garsai... Sirenos...

Nemirai atsipeikėjus, gaisrininkai pjovė automobilio rėmą. Ji visa žvarbo nuo šalčio, mat buvo šlapia ir gulėjo baloje. Raudonoje baloje... Burnoje jautė šleikštų sūrstelėjusį skonį. Nemirai pasidarė bloga ir ji užsimerkė. Aplinkui ėmė šūkčioti medikai, ugniagesiai.

Baltas kambarys. Itin ryškus apšvietimas, daug keistos formos lempų. Nemirai skausmas veria apatinę kūno dalį. Ji prijungta prie lašelinių, vamzdelių, laidų ir aparatų. Gretimoje lovoje guli vyras. Ne jos...

Juodas brūkšnys. Juodas tarpsnis.

Laidotuvės. Marios baltų gėlių, vainikų, eglišakių. Marios žmonių. Chrizantemų kvapas.

Nemira sėdi vežimėlyje, pati nesuprasdama kaip sugebėjo taip apsirengti kaip apsirengusi. Prie jos eina žmonės ir ašarotais ar rimtais veidais kažką sako. Ji negirdi, nesupranta, nepajėgia atsakyti, tik geba kiekvienam linktelėti galva ir spustelėti ranką...

Kiaulės tie studentai!! Perėmę sovietinius papročius iš savo tarybinių tėvų! Ar jie žino, ar bent nutuokia ką padarę?! Specialiai sukirsiu aš juos per egzaminą!

Iš pykčio žengdama ryžtingu, kone kareivišku žingsniu, Nemira sustojo prie pirmo pasitaikiusio mišrių atliekų konteinerio. Ten į skutelius sudraskiusi baltuosius antiurius, sumetė juos ant benamio vėmalų ir užvožė dangtį. Neaišku kuo nusikalto nekaltosios gėlės.

Einant šalin Nemiros pyktį pakeitė gilus liūdesys. Ji leido sau verkti toliau lyjant lietui. Net užraudojo balsu. Turbūt į paskaitas reikės atsinešti šautuvą...

Vos atsirakinusi buto duris, anglų kalbos dėstytoja virto ant lovos ir įsikniaubė į pagalvę, dusindama savo raudą. Niršiai nusispyrė aukštakulnius. Išsitaršė plaukus. O dar ryte galvojo, bus visai šauni, rami gimimo diena.

Po kiek laiko aprimusi, ji nusliūkino virtuvėn pasidaryti puodelį baltosios arbatos. Siurbčiodama gardųjį gėrimą, sustingusi žiūrėjo į vieną tašką ant grindų.

... Išnykus vyrui, išnyko jos svajonė susilaukti ir užauginti bent vieną vaiką. Išnyko šiltai įsivaizduoti šeimų susitikimai pas seserį ar mamą. Išnyko planai pasenus kartu gerti kapučino kavą senamiesčio kavinukėje jaukiai su sutuoktiniu...

Tenka stebėti laimingą sesers šeimą svečiuose pas mamą, besidžiaugiančią dviem dūkstančiais anūkais. O kapučino kavą gražioje kavinukėje Nemira geria viena, arba su kuria iš draugių.

Laimė, kaip tik prieš akis laukė savaitgalis. Nemira gremdė grindis, šiūravo kampus bei grindjuostes, kuopė vonią bei klozetą, perstumdė baldus svetainėje, lentynose perdėliojo knygas pagal autorių pavardžių abėcėlę, o tada dar kelis kartus pervalė dulkeles ant visų paviršių.

Taip, ji eis į Kino Pavasarį. Tačiau kas iš to? Net jei ją lydės geriausia draugė, ne menkesnė kinomanė už ją pačią, Kino Pavasaris jai bus panašus į Kino Žiemą.

 

 

Vakaris Šaulys