Bet niekam nė į galvą neatėjo, kiek daug...

 

Bet niekam nė į galvą neatėjo, kiek daug

... žmonės nešiojasi paslapčių savyje. Labai retai jie jas atskleidžia, nebent priremti prie sienos, nors paslapties švininis svoris sielą labai sveria. Paslaptys – lyg į rūsį sugrūsti seni kompotai, uogienės, perrūgę agurkai ir kopūstai, sudygusios bulvės, palaikiai baldai, nuklemščioti batai. Tačiau skirtingai nei visų šių rakandų, paslapčių lengvai neišmesi – jų gali atsikratyti tik jas atskleidęs, kad ir kokios kompromituojančios jos būtų. Taip ir nešiojiesi tas paslaptis kaip kryžius ant pečių. Paslapčių prisidaryti lengva, o atsikratyti?..

... laiko mes praleidžiame skrolindami. Atrodo, nėra laiko tam ar anam, tačiau iš tiesų to laiko yra, tik mes jį iššvaistom slinkdami ekraną vis žemiau ir žemiau, skaitydami naujienas internete, atsakinėdami į post‘us, kurie nebūtinai mums yra įdomūs. Šiuolaikinė kartą skaito nemažiau nei ankstesnės, tik pasikeitęs tekstų pobūdis: skaitoma daug trumpų tekstukų, soc. tinklų post‘ų , straipsnių, antraščių. Visą smulkmę sudėjus gautųsi ne ką trumpesnis tekstas nei Karas ir Taika. Tik turinio pobūdis, gelmė kita.

Skrolina žmonės ir kitus dalykus: drabužių madas, influencerių užpakaliukus bei akių šešėlius, karo Ukrainoje naujienas, mėgstamus džinsus ir kitas temas. Vienus dalykus neva reikia sekti ir žinoti, nuolat būti informuotam, kiti neva mums labai įdomūs, apibrėžia mūsų esmę bei interesus, tad mes juos stebime. Žinoma, puiku jei tai iš tiesų mus traukia ir nepalieka jausmo apie iššvaistytą dieną. Gaila, dažniau tokiu būdu mes prokrastinuojame, vengdami imtis išties svarbių, bet sunkesnių darbų bei užduočių. Tad ir skroliname į sveikatą nebeįsivaizduodami, kaip kažkada telefonai buvo tokie „primityvūs“, jog neturėjo tokios „savaime suprantamos“ funkcijos...

... nelietuviškų vertalų mes naudojame, lyg jie skambėtų visiškai lietuviškai. Tarkim, daugelis žmonių šiais laikais daro dalykus, arba kiti mums pataria daryti dalykus. Dienos pabaigoje galime gauti kitokį rezultatą nei tikėjomės (kažin kuo čia dėta diena ar vakaras). Linkime kitam žmogui prieš kritikuojant pabūti kito batuose. Tuo tarpu sunkiai dirbančiam žmogui patariame nueiti papildomą mylią.

Taip, anglų kalbą šiais laikais moka kone visi. Supranta turbūt tikrai visi. Tačiau ar jie geba teisingai išversti? Ir nors gal suprantama, ką norima pasakyti posakiu dienos pabaigoje, ar tingima surasti lietuvišką atitikmenį, kuris būtų aiškus ir anglų kalbos frazeologizmų gerai nemokančiam žmogui? Ar dėl to taip kalbantiesiems reikia pagalvoti du kartus, kaip skamba kitas vertalinis posakis? Kitam gal ir šešiolikos neužteks. Ar tas antras pagalvojimas tikrai išgelbės ir pakeis nuomonę? Anglakalbiams – galbūt. Lietuviams gali tekti, sprendžiant iš kalbos, tiesiog GERAI pagalvoti vieną kartą, bet ilgai...

Lygiai kaip ir tam tikra taktika gali pakeisti žaidimą Ukrainoje. Jeigu norėta pavartoti perkeltinį posakį ir karą vadinti žaidimu, tada nesikabinu. Tačiau jeigu kalbama apie dalyką, esmingai keičiantį situaciją, tai reikia tiksliau ir pavadinti. Beje, taip neretai kalba politologai ar ekspertai, diskutuojantys apie karą Ukrainoje.

Kalba veikia sąmonę, tad galvokime kaip kalbame ir ar tiksliai reiškiame mintis, kad galiausiai dienos pabaigoje nebandytume sugriebti (vargšės) dienos, arba labai nekukliai nepaprašytume kito žmogaus padaryti mūsų dieną; arba nepasakytume – jau anglakalbiams – green meat 😊.

... mes gyvenime turime nepamatuotų planų bei iliuzijų apie save. Kiek milijardų žmonių nuo kitos savaitės pradeda rytais bėgioti? Nuo naujų metų neberūkyti, nebevartoti cukraus ir transriebalų? Nuo kito mėnesio mokytis užsienio kalbos? Pagaliau nueiti pas odontologą ar dietologą? Iškeliauti pakuprinėti? Parašyti knygą ar romaną? Kažkas pradeda, imasi, įgyvendina savo sumanymą. Visgi didesnė dalis – ne.

Nieko blogo, kad neįgyvendina. Tai labai žmogiška ir visai suprantama. Galbūt tai liudija, jog idėja atrodo romantiškai, bet realiai žmogui nėra tokia svarbi ir prasmę teikianti? Arba iš šimto „gerų idėjų“ žmogui realiai rezonuoja tik viena, ir anksčiau ar vėliau jis ją įgyvendins, nes idėja neleis žmogui pamiršti apie save.

Tad gal neverta išgirdus, jog kažkas keliavo Mongolijoj, sakyti „ir aš ten noriu!“? Arba išgirdus, kad kažkas sportuoja, sakyti „nuo kito mėnesio ir aš bėgiosiu“? Nebėgiosi. Į Mongoliją tau per toli ir per sunku. Taip pat nesportuosi, nes tai kyla ne iš tavo vidaus, o galbūt labiau iš išorės. Ir nieko tame nei blogo, nei baisaus...

... sapnų mes neatsimenam. Arba neužfiksuojam tiksliai; arba pakeičiam smegenyse. Tai tikras pasąmoninės medžiagos lobynas. Jį galima pasitelkti kūrybai, gijimui, uždavinių sprendimui, išeičių ieškojimui, meditavimui, atsakymų bei paaiškinimų radimui.

Sakoma, sapnuojame kiekvieną naktį, taigi kiek daug sapnų veltui suteka į užmaršties bei nesąmoningumo „kanalizaciją“. Aukštasis pilotažas – sapnuoti sąmoningai ir sapne prabusti. Tada atsirakina dar septynios lobyno durys. Visgi nedaug kas taip įstengia, o ir sapnų rimtumu ar jų nauda mažai kas tiki. Taip kasnakt ir nuleidinėjame sapnus lyg į unitazą.

Galbūt vėlgi tai nėra taip blogai, kaip kad ramia sąžine praleidžiame daug per televiziją rodomų laidų ar filmų, nors tarp jų tikrai rastųsi ir mums įdomių.

Svarbu nenuleisti į kanalizaciją mūsų esminio gyvenimo. O gal kada ateis laikas ir sapnų graibymui iš pasąmonės vandenyno.