Gyvenimas po gyvenimo

 

Gyvenimas po gyvenimo

 

                      Darbų vykdytojas lengviau atsikvėpė:

                      - Kaip ir numatėm, šis nežmoniškai atsakingas darbas eina į pabaigą. – Jis atsigėrė vandens. – Nors baisiai sunku ir kruopštu, suspėjom per vasarą perkelti visas kapines į naują vietą. Mano sąžinė absoliučiai rami. Dirbome sąžiningai. Kiekvieną kapavietę pats patikrinau. Suregistravome palaikus, užpildėme dokumentus. Nė vienas paminklas nenukentėjo. Tesiilsės naujai paskirtoje teritorijoje...

                      Darbų vykdytojo minčių srautą nutraukė telefono džeržgimas.

                      - Alio! Sveikas, Robertai! Kaip darbai? Ar sugebėsite per šiandien galutinai baigti su kapais?

- Taip, - atsakė tas suinteresuotam asmeniui. – Iki šio laiko beveik viskas padaryta; palaikai perkelti ir perlaidoti naujose kapinėse; paminklai pervežti. Šįvakar priduosiu popierius, kad būtų tvarkinga, kad nekiltų jokių biurokratinių nesklandumų. Tiesa, dar iš kriptos reikia pergabenti urnas, bet tai kur kas paprasčiau.

Pokalbis baigėsi. Reikalas ėjo itin sklandžiai. Darbų vykdytojas pasidžiaugė tokia sėkme. Pirmą kartą teko perkėlinėti kapines, ir jis puikiai susitvarkė – operatyviai, sąžiningai, išlaikant pagarbą mirusiesiems.

Valdžia sugalvojo, jog tai per graži vieta kapinėms. Čionai galėtų būti pasivaikščiojimų parkas su gražiais takučiais, suoliukais, smėlio dėžėmis. Tokių didingų medžių retai kur rasi. Dėl akivaizdžios priežasties augalai čia augo vešlesni nei kitur.

- Įdomu, ar iš pradžių daug žmonių čion ateis leisti laiką, kol prisimins, kokia tai šventa vieta, - svarstė darbų vykdytojas. – Be abejo, nei dvasios, nei vaiduokliai svečių nepersekios – juk jie su “šaknimis” perkraustyti kiton vietovėn, su prideramais ritualais. Netrukus komanda imsis užlyginti duobes, pasėti žolytę, praretinti tankius brūzgynus, įrenginėti parko reikmenis. Gal tvorą pakeis. Sėkmės jiems…

Patenkintas darbų vykdytojas išėjo namo.

Kitądien atvyko samdyti vyrukai tvarkyti kriptos. Į specialias dėžes jie krovė urną po urnos, dėjo vieną šalia kitos, nepamiršdami registruoti numerių, idant po to nekiltų maišaties. Šiame krašte kremuojami kitatikiai, laisvamaniai arba keistuoliai. Jų didžioji dauguma žmonių nesuprato manydami, jog deginant sunaikinamas ne tik kūnas, bet kartu supleška ir siela. Kitatikiai kitokios nuomonės. Tačiau ką jie supranta – dvasiniai paklydėliai, nusiskriaudžia amžiams, negrįžtamai.

Kai kurios urnos, ypač senesnės, įskilusios, kitos nusitrynusios, dulkėtos, žemėtos, su atsilaisvinusiais dangčiais. Smalsieji žvilgtelėjo į kelių vidų. Vienos pilnutėlės, kitos pustuštės. Vienose gryni pelenai, kitose buvo žemių ir net kažkokių pelėsių. Sunku patikėti, jog tai – žmonių kūnai, neįtikėtinai pakeitę materialią formą.

Vaikinai dirbo labai susikaupę, tačiau seno pastato durys siauros, ankštos, skersvėjai pūtė per plyšius, laiptai patrupėję, nulaipioti kojų, tad viena urna svirstelėjusi iškrito ir perskilo čia pat ant laiptų. Pakilo dulkių debesis, nosis pasiekė panašus į molio kvapas.

- Atsargiau! – subarė kolega kosčiodamas. – Dabar reikės sušluoti. Tačiau į ką? Bus vargo su tais pelenais.

- Nenorėčiau prisikvėpuoti šių pelenų, - atsiliepė kitas.

- Nepykit, - atsiprašė kaltininkas. – Tučtuojau suvalysiu.

- Geriau man prilaikyk tą kraštinę, - paprašė kažkuris. – Irgi įtartinai pasvirusi, ar tik nesiruošia nukristi kaip pirmoji...

Visos urnos nuo seniausios iki naujausios sutilpo į dešimtį dėžių. Darbuotojai išnešė urnas laukan, pakrovė į priekabą. “Kaltininkas” grįžęs ant laiptų sušlavė šventas dulkeles. Užlipęs viršun rado niurzgančius bendradarbius.

- Velnias! Gal jos gyvos?! Žinai kas buvo?! Kadangi pastatėm stabiliai, negalėjo iškristi, bet papūtė nesmarkus vėjūkštis. Spėk: porai sujudino dangtelius; o kitos trys pasviro ir pabėrė šiek tiek pelenų. Šičia kapinės bus per amžius, kad ir kaip pasaulietiškai ši vieta atrodys. Surinkom, susėmėm kiek matėm, vis tiek dalis prapuolė tarp žolių. Argi atskirsi žemes nuo pelenų?

- Nesikrimskim. Kiek žinau, truputį tų pelenų atiduoda stichijoms, todėl nieko baisaus nei šventvagiško nepadarėm. Ne mes tą vėją užsiundėm.

Vaikinai su pakrautomis urnų dėžėmis išvažiavo į naująsias kapines, kur, beje, ir tvarkingas kolumbariumas pastatytas.

Lyg upė tekėjo laikas. Tame lauke, kur kadaise pasipylė urnų pelenai, atbėgo nėščia voverė pagraužti kankorėžių. Taip pat išaugo liepa, rožė ir rūgštynė. Žinoma, ten nuolatos žėlė daug augalų, tačiau šie trys vienas kitą labai pastebėdavo, vienas į kitą žiūrėdavo, nors liepa buvo aukščiausia, rūgštynė augo šalimais pažeme, beveik jos šešėly, o rožė – už gerokai didesnio atstumo. Rožė vis matydavo dažnai žolės paslėptą rūgštynę bei liauną medelį. Rūgštynė gėrėjosi liepos vainiku ir žieve; kai nusibosdavo, tolumoje bandydavo pagauti šmėžuojantį raudonį. Liepai buvo lengviausia – ji be vargo matė žolynėlį apačioje bei raudoną, iš visos pievos išsiskiriančią gėlę atokiau.

Kuo ilgiau augalai vienas kitą stebėjo, tuo daugiau nesuprato, kodėl taip įsižiūrėjo būtent į kitus du, mat aplink pilna žolių, krūmų, medžių. Toliau – ištisas miškas. Jie jautė nepaaiškinamą giminystę. Tartum turėtų bendrą praeitį, bendrą pažintį. Tas jausmas jų neapleido, nors bet kokią tikėtiną priežastį sunku rasti.

Sykį rugpjūčio rytą, kai dar žmonės neketino keltis ar bent jau nesiruošė apsilankyti parke, pirmieji tyri saulės spinduliai palietė pievą. Visi iki vieno pievos augalai pasijuto palaiminti paties Dievo. Tokios rytmetinės saulės vonios žaliesiems broliams ne naujiena, visgi ši dienos pradžia kažkuo kitokia. Lyg spinduliai skaistesni, lyg šilčiau, lyg saulė būtų daugiau negu saulė.

Lemtingą minutę liepa nušvitusi ištarė:

- Dabar aš esu Liepa, bet anksčiau buvau Marija.

Ją išgirdo dvi gerbėjos – rožė su rūgštyne.

- Ką tu sakai! – suspiegė augalų kalba rūgštynė. – Aš irgi prisiminiau! Aš dabar esu Rūgštynė, o anksčiau buvau Dorotėja.

- Manau, mums visiems atėjo šis supratimas, - prisidėjo rožė už kokių keturių metrų. Nors ir nevienodu atstumu, augalų trijulei susikalbėti sekėsi nesunkiai. – Štai aš dabar esu Rožė, o seniau buvau Aleksandras.

- Kaip keista, - stebėjosi Rūgštynė. – Mes turime savo vardą, bei dar kažkokį iš seniau.

- Tie mūsų buvę vardai labai savotiški, - pareiškė Rožė. – Aš savuoju negaliu atsistebėti, nors vos prieš minutėlę jį prisiminiau.

- Nieko stebėtino, - atšovė Liepa, tarytum išmintingesnė už kitus. – Anksčiau, nepasakysiu kada, bet gana seniai, mes visos buvome žmonės. Mūsų ankstesnieji vardai žmogiški. Girdime žmonių pokalbius parke. Jie neretai tokiais vardais vadinasi.

- Iš tiesų! Aš pati aibę kartų girdėjau! – prisipažino Rūgštynė.

- Liepa, tu man atrodai labai protinga. Aš tavimi visą laiką gėrėjausi. Tu tikrai labai protingas medis.

- Aš ne protinga, - užgynė Liepa. – Augalai neturi proto. Aš galiu būti nebent išmintinga. Aš vadovaujuosi išmintimi, kylančia iš pačios prigimties.

- Be saiko išmintinga, - pritarė Rūgštynė. – Bet argi tu neprotauji? Juk tu supratai šį dalyką ir mums paaiškinai. Argi mes visos neprotaujam? Mes gi mąstome bei šį tą suprantame.

- Ne taip, - paprieštaravo Liepa. Turbūt ji tik iš kuklumo dedasi nesanti protinga. – Nei aš, nei jūs negalime nieko suprasti. Mes neturime nei proto, nei smegenų. Mes suvokiame. Suvokimas ir mąstymas – labai skirtingi dalykai, - aiškino ji.

- Skirtingi žodžiai ir tiek, - sulingavo Rožė.

- Ne žodžiai, esmė skirtinga, - savo laikėsi Liepa.

Augalų trejybė nutilo. Kiti pievos giminaičiai atrodė paprasčiausi žalumynai, tinkami salotoms arba karvučių pašarui. Tiktai trejetas augalų jautėsi žiną bei suvokią daugiau, netgi ypatingai stebuklingus, neįtikėtinus dalykus.

- Ar pamenate, kuo buvote seniau? – smalsavo Rūgštynė.

- Ne. Tik labai gerai žinau, jog buvau Aleksandras, - atsakė Rožė. – Sakai, buvome žmonės? Iš savo gyvenimo nieko neatsimenu.

- Aš buvau… na, nepamenu, - prisipažino Rūgštynė. – Galiu spręsti, kad buvau moteris. Visai kaip dabar.

- Tu dabar nesi moteris, - paprotino nuovokioji Liepa.

- O kas? Nejaugi tu geriau už mane žinai, kas aš esu? Aš jaučiuosi moterimi.

- Aš nežinau, aš tai suvokiu, - tarė Liepa. – Žmonės skirstosi į vyrus ir moteris. Mes, augalai, esam tiesiog augalai.

- Nesąmonė, - nirštelėjo Rūgštynė. – Aš tada nebesusigaudau savyje. Matydama parke vaikštančias moteris ar mergaites, aš su jomis tapatinuosi, įsivaizduoju save jų vietoje, tuo tarpu su vyrais – niekada. Jie man visiškai svetimi.

- Tai dėl to, kad tu prisimeni savo moteriškumą iš praeito gyvenimo, - it visažinė dėstė Liepa.

- Man labai gerai, aš sutinku su tuo, kad augalai nėra nei vyrai, nei moterys, - įsiterpė Rožė. – Aš buvau vyras, dabar lyg priderėtų jaustis moterimi, tačiau man tai svetima. Taigi esu tiesiog rožė.

- Tai sakai, iš praeito gyvenimo? – sukluso Rūgštynė. – Tuomet paaiškink, kodėl mes štai esame augalai. Jeigu buvome žmonės, ar neturėtume vėl būti žmonės?

- Nežinau, - atsakė Liepa. – Bet, manau, būti augalu visai neblogai. Žmonės neturi pastovios vietos, blaškosi kur užsigeidžia. Mes tvirtai laikomės prie žemės, daug mums nereikia, užtenka saulės, vėjo, lietaus ir maisto iš dirvos.

- Na, žinai, kaip čia pasakius, - nesutiko Rūgštynė. – Tau gerai, kai tu didelė, kieta ir tvirta. Tau vėjas pašiurena lapus, lietus palaisto šaknis, o ir maisto tu visada prisisiurbi šaknimis. Man kitaip. Lietus mane vos nepaskandina. Stiprūs vėjai vos nenuplėšia. Saulė neretai iškepina taip, jog, galvoju, mirsiu. Ir dirvožemio paviršius skurdus. Visgi kažkaip išgyvenu, - baigė ji.

- Man panašiai, - atitarė Rožė. – Prie visų tavo išvardytų dalykų galiu pridėti, jog esu labai matoma, iš tolo krintanti į akis. Tu bent žolėje pasislepi, Liepai tokiai aukštai išvis niekas nebaisu, o man daug sunkiau tiek prieš vėją, tiek prieš lietų atsilaikyti ant ilgo laibo stiebo. Kita vertus, visiškai jums pritariu, kad augalo gyvenimas yra geriausias. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų jaustis turint tokį neįprastą kūną kaip žmogaus. Negaliu patikėti kadaise pati tokia buvusi, taip kaip jie vaikščiojusi.

- Tai gal vėliau mes vėl būsime žmonėmis? – spėliojo Rūgštynė.

- Fui, kaip nejauku būti ne augalu, - nusipurtė Rožė.

- Geras klausimas, - prabilo Liepa. – Prieš tai geriau pasvarstykime, kaip mes galėtume mirti. Augalams mirti daug lengviau ir greičiau negu žmonėms.

- O tu iš kur žinai? – suvirpėjo Rūgštynė. – Kokia nemaloni tema…

- Mes labai trapios, - sutiko Rožė. – Bet kada galime nudžiūti, nuvysti. Tai mums per daug saulės, tai lietaus. Tai per mažai. Jeigu vieno pakanka, tai kito nėra. Prie manęs vis bando kibti kažkokie šlykštūs smulkūs vabalai, nori įsigauti į žiedą. Nesileidžiu. Bet jeigu armija užplūs, neturėsiu jėgų. Baisiausia, aš ką tik suvokiau, jog mane gali nuskinti, - sudrebėjo, gal nuo vėjo, raudonoji gėlė. – Aš labai patraukli, visi perdėm žavisi manimi, todėl man pavojus rimtas. Galiu kurti planus, kaip išleisiu naujus pumpurus, subrandinsiu žiedus, išpuoselėsiu nuostabią spalvą bei aromatą, gersiu saulės spindulius ir lietaus lašus, ir šit per sekundę viskas gali būt baigta. Trumpai tariant, mane, kaip sakiau, gali nuskinti, - liūdnai užbaigė Rožė savo pamąstymą.

- O varge, - suvapėjo Rūgštynė. – Tau dar kitaip. Mane jau šiuo metu puola parazitai, taikosi pagraužti lapus. Aš nesu tokia graži kaip tu, užtat aš vaistinga ir skani. Daug didesnė tikimybė, kad mane sugalvos pasiskinti. Kokia nelaimė netekti kad ir kelių kūno dalių – lapelių. Beje, aš labai maža ir plati, todėl kas įžengs į pievą, mane tuojau numins. Gerai, jog žolėdžių gyvulių šiame parke negano. Tačiau šunys laksto, vaikai retkarčiais trypia, suaugę kilimėlius pasitiesia, kai kas akmenis, butelius ar lentas pamėto. O jeigu sugalvotų iškasti duobę, ir aš kastuvo kelyje pasitaikyčiau, tada būčiau beviltiškai sumaitota, - verkšleno ji. – Aš visų pažeidžiamiausia. Pažiūrėkit, kokie augalų plotai išgulėti, - papleveno ji pievos link.

„Surūgę“ augalai užsičiaupė. Tokią linksmą dieną toks nelinksmas pašnekesys.

- O tu ko tyli, nesipasakoji?! – šūktelėjo Rūgštynė Liepai. – Esi didelė, tavęs nei sumins, nei nuskins, tai manaisi neįveikiama?!

- Mane gali nukirsti, - pasakė Liepa.

- Kas jau tave kirs? – abejojo Rūgštynė. – Reikia pajėgti, turėti su kuo. Bet kuriuo atveju tau daug didesni šansai išgyventi nei mums.

- Aš tokia pat paveikiama ligų, vabalų-parazitų, sausros ar uraganų kaip jūs, - kalbėjo Liepa.

- Įdomu, kiek mes gyvensime? – pametėjo mintį Rožė.

- Kaip kiek? Normaliai gyvensime, kiek priklauso – iki pirmųjų šalnų ir sniego, kol nebebus įmanoma ištverti gamtos sąlygų, - patikino Rūgštynė. – Tas šaltis viską sugadina.

- Trumpokai, - tarstelėjo Liepa.

- Kodėl trumpokai? – nesutiko Rūgštynė. – Normaliai. Visi augalai tiek gyvena. Tai pakankamas laikas.

- Ar tu atsimeni, kiek būdama žmogumi gyvenai?

- Ne. Kam to reikia? Man augalo būvis labiausiai patinka, augalo gyvenimas pats priimtiniausias. Žmonės manęs nedomina. Gal jų ir neveikia žiema ar šaltis, nenorėčiau būti jų vietoje. Tokio gyvenimo aš netrokštu, - įtikinėjo Rūgštynė.

- Po žiemos mes atgimsime kaip augalai, ar jau kokiu kitu pavidalu? – prakalbo Rožė.

- Et… Geriau pažiūrėkime į žmones. Jų renkasi vis daugiau, - pasiūlė Liepa.

Po kurio laiko savyje susivokiančių augalų draugiją papildė dar vienas narys. Jis buvo iš visai kitos sferos – žinduolių, tačiau irgi prisiminė kitados buvęs žmogumi, todėl turėjo panašumo. Voverė, kažkada vadinusis Anicetu, sykį atbėgusi į pievelę išgirdo augalų šneką. Tuomet ji prisistatė ir pati prašneko apie savo praėjusį žmogiškąjį įsikūnijimą. Rožė, Rūgštynė ir Liepa Voverę mielai priėmė į savo tarpą. Ji pas jas dažnai atliuoksėdavo, leisdavo laiką šalia, kalbėdavosi apie miško reikalus, kartais paminėdavo žmogaus būtį, tačiau iš to laikotarpio be paties fakto nieko neprisiminė.

Voverytė šokuodavo po Liepos šakas, laigydavo per kamieną, dūkdavo lapuose. Nepamiršdavo aplankyti Rūgštynės kupstelio bei Rožės krūmelio. Turėjo augalai iš naujosios draugės naudos. Ji daug ką papasakodavo, kadangi buvo “įvaldžiusi” didžiulius plotus, matydavo daug žmonių, kartais tyčia netoli jų bėginėdavo. Sausu metu gyvūnėlis burnoje atnešdavo lašelį vandens. Liepai su ilgomis šaknimis to bemaž nereikėjo, užtai Rūgštynei su Rože tai buvo tikras išsigelbėjimas. Mokėjo Voverė letenėle parinkti ar nubraukti kenkėjus vabalus, papurenti žemę aplinkui stiebus arba atnešti ką pūvančio, idant bičiulės pasitręštų organinėmis bei mineralinėmis medžiagomis.

Pati Voverė labai džiaugėsi naujosiomis draugėmis, nors ir voverių tarpe jų nestokojo. Šitie skyrėsi tuo, kad būdami augalai visgi žinojo daugiau už kitus augalus – kažką panašaus kaip ji pati.

- Per visą gyvenimą nesu sutikusi tokių protingų augalų, - pagyrė ji. – Su augalais bendrauju kaip su sau lygiais!

- Mes nesame protingos, - užginčijo Liepa. – Mes negalime turėti proto. O tu gali, nes turi galvą ir esi kur kas panašesnė į žmones. Tu gali mąstyti – suvokti reiškinius žymiai geriau negu mes…

Šilti orai mainėsi su vėsesniais. Trijų pažįstamų augalų gyvenimas nebuvo toks sėkmingas kokio jie tikėjosi. Liepa-Marija su Vovere-Anicetu stebėjo, kaip vabalų atakuojama skursta Rūgštynė-Dorotėja. Jos lapeliai tapo skylėti tarytum kiaurasamtis. Apatinėje lapų dalyje kažkokios kirmėlės pridėjo kiaušinėlių. Dirva sausėjo sulig kiekviena nauja diena, karštis tvoskė nenusakomas. Paskui užėjo tokia liūtis, kad Voverė-Anicetas spruko slėptis drevėn, o vargšės Rūgštynės-Dorotėjos lapai buvo įplakti į purvą. Lyg to būtų maža, netoli jos augimvietės puskvaišis kurmis sumanė išsirausti paviršiun. Visas šias stichines nelaimes Rūgštynė iškentė, tačiau ji turėjo paklusti likimui, kuomet atėjusi senyva moteris su skarele į krepšelį nusiskabė visus iki paskutinio lapelius. Nuo to laiko su Rūgštyne-Dorotėja nebepavyko pasikalbėti. Neaišku, ar ji liko gyva šaknų pavidalu, ar jau prarado nuovoką tapusi kuo kitu.

Taip pat juodos dienos užslinko Rožei-Aleksandrui. Nepaisant nepalankių orų bei temperatūrų, suknistų parazitų antpuolių, ji nenumaldomai vyto be regimos priežasties. Rožė-Aleksandras bandė auginti naujus pumpurus, skleisti dailius žiedlapius, tačiau jie byrėjo nesubrendę, varydami šeimininkę į neviltį. Pamiškėje išsipylė srutos, žeme pasiekusios nelaimingą Rožę. Tai atėmė dar dalį sveikatos. Blogiausia nutiko, kai vaikigaliai išdykaudami netyčia užmetė krepšinio kamuolį į patį krūmo vidurį, nulauždami pagrindinį stiebą. Kadangi ar taip, ar taip rožė nulaužta, be apgailestavimo nusinešė gėlę į namus, kur tikriausiai pamerkė vazon. Rožės-Aleksandro asmenybės nebeliko. Liepa-Marija su Vovere-Anicetu sielvartaudamos gedėjo draugių.

Liepa su Vovere mažiausiai turėjo kuo skųstis. Voverė bėgiojo laisva kaip paukštis; kankorėžių ir kitokio maisto jai visiškai užteko. Liepa buvo didžiai tvirta bei kantri, dėl to didvyriškai atlaikė negandas su audromis. Jai kažkas ant kamieno peiliu išraižė nesuprantamus ženklus. Gerai, jeigu neįsimes grybas ar kita bjauri infekcija. Be to, kirminams kelias po žieve atviresnis. Virš viso to, mažėjant bičiulių ratui darėsi nykiau, nors Liepa-Marija iš pačių savasties gelmių suvokė gyvensianti galbūt labai ilgai. Voverės kompanija ją labai guodė.

Liepa-Marija atsigręžė į kitus medžius, kiek atokiau sudarančius mišką. Ji taip apstulbo, liko tokia sukrėsta, kad manė nudžiūsianti nesulaukus rytojaus. Žvelgdama į medžius ji regėjo žmones. Tiksliau, ji regėjo žmones su medžių išvaizda. Ji bandė su jais pasikalbėti. Šie jai atsakė. Visas miškas su Liepa-Marija kalbėjo! Jie visi turėjo žmonių vardus, visi atsiminė kadaise žmonėmis buvę. Medžiai pasakojo Liepai savo istorijas, o ji svarstė, kaip anksčiau to nesuprato. Ji manėsi esanti išskirtinė kaip ir jos trys bičiuliai, o iš tikrųjų visi šių buvusių kapinių medžiai – asmenybės.

Medžiai su nerimu laukė žiemos. Tarp jų pasitaikė skirtingų likimų: kai kurie nudžiūvo, kai kuriuos pagraužė kenkėjai, kiti išvirto su šaknimis, kitus nustelbė aukštesnieji, dar kitus nukirto ir padirbdino suolelius ar smėlio dėžes, gal išvežė į celiuliozės fabriką, o gal tiesiog sukūreno malkomis.

Likusiems buvo smagu tarpusavy bendrauti. Jie visi atsiminė, visi... Voverytė-Anicetas bėgiodavo po šakas, vis dėlto Liepą-Mariją laikė pirmąja ir geriausia drauge tarp medžių.

Kai Liepa atsitokėjo nužvelgti žolynus bei krūmus, pamanė, jog iš nuostabos jos visa sula išbėgs. Jie irgi turėjo vardus – ne bet kokius, o žmonių, kartu kalbėjosi, ginčijosi, bijojo.

Liepa kone nusijuokė: aplinkui – žmonės, apačioje – žmonės, kiek tik užmatai žalumos – visur žmonės. Na ir kas, kad nebe dabar?

- Kaip puiku! Visur aplink šitam parke žmonės, - mąstė Liepa-Marija, nors neturėjo nei proto, nei smegenų.

Žmonės, vaikštantys takeliais, jus stebi žmonės, jus supa žali žmonės, jūs sėdit po žmonėmis su lapais ar spygliais, jūs bėgiojate ar gulite ant žmonių, jūs skinate bei mindote žmones, kad ir plonus bei ilgus. Jūs skabote ar kasate žmones. Jūs šlapinatės ant žmonių ir prie žmonių. Jūs kartkarčiais mylitės žmonių akivaizdoje. Jūs visuomet manote esą vieni tarp augalų, bet tai netiesa. Šiame parke visur pilna žmonių – nesvarbu ar šakotų, šaknuotų, lapuotų, ar spygliuotų, drevėtų, gumbuotų.

 

 

Quod fuimus, estis; quod sumus, eritis.