Pasirinkimas

 

Pasirinkimas

 

                      Kaime saulė skelbė dieną įkopus į antrąją – popietės pusės. Trobos, nors ir apšiurusios, atrodė mielos, paauksintos spindulių. Šen bei ten pasirodantys debesėliai saugojo nuo didesnio karščio. Javai maloniai šnarėjo, pritardami nešienautų pievų smilgoms. Kas myli gamtą, kaime tiesiog idealu. Tokią popietę negali atrodyti kitaip.

                      - Paskutinis litras pieno! Atiduosiu už penkis rublius! Ne, už tris! – šaukė močiutė kelio pakraštyje.

Regis, nelabai kas ją girdėjo. Kaime pienas – ne retenybė, jo galima gauti kone kiekvienoje troboje, ir net varganų trijų rublių žmonės neskuba mokėti.

- Man mamytė nupirko naują suknytę! – gyrėsi viena mergaitė kitai. – Rytoj ateisiu į mokyklą.

- Turbūt gražesnės kaime niekas neturės, - maloniai šyptelėjo pro šalį ėjusi moterėlė nugairintais skruostais.

Anatolijus paliko jas visas už savęs, traukdamas aukšta pieva pirmyn. Tai buvo paskutinis lašas. Jis nematė nei gamtos grožio, nei to, kad galinė kaimelio pirkia lieka vis toliau. Jis išėjo į atviras neapgyventas vietoves. Šiandien su Liudmila susipyko galutinai ir neatitaisomai. Daug skaudžių žodžių buvo išsakyta. Tiek jis, tiek ji jautė, jog tai visai viskas. Kalti iš dalies abu, ir kalti nuo seniai. Juk neįmanoma visą laiką vienas kitą apgaudinėti, paskui priekaištauti, grasinti, tada vos ne šauktis kaimynų ar milicijos. O po to – vėl atsiprašymai, maldavimai, naujos priesaikos, pasmerktos laužymui. Anatolijui išsiaiškinus, jog Liudmila turi kitą draugą, jie abu suprato bendrą gyvenimą einant šipuliais. Dabar po paskutinio rytinio konflikto atėjo lauktas galas.

Anatolijus nebegrįš į kaimą pas Liudmilą. Ji jo ir nelauks. Vis dėlto jis ją mylėjo; tai suprasdamas jautėsi it pasaulio netekęs. Tėvų neturi, pusbroliai ir pusseserės seniai išvykę į miestus, daugiausia į Maskvą ir Tulą. Kviečia jį, bet jis jaučia, jog tas kvietimas daugiau iš mandagumo. Gal ir važiuos... jeigu išgyvens. Šiuo metu jis tuo nebebuvo tikras. Nematė prasmės saugotis ar branginti gyvenimą, kai jis taip pasisuko. Žmonės sako, po kritinio laikotarpio būtinai ateina šviesus periodas. Anatolijui taip neatrodė. Tie gudručiai kartu su psichologais kalba teoriškai, patys panašaus niekuomet nepatyrę.

Visgi pasidaryti galą nebuvo drąsos. Nors šitaip einant per kaimą, per laukus pasitaikė ir tvenkinukas, ir šieną pjaunantis kombainas, ir judresnė gatvė, ir numestos patvory šakės su ant koto užvyniota virve, visi galai rodėsi labai nepatrauklūs. Net pasigerti nesinorėjo. Jei jau mirti, tai kaip nors ypatingai. Anatolijus pasibaisėjo savimi, kad mąsto lyg beprotis, bet šit vėl užgriuvo neviltis. Egzistencija – ne gyvenimas.

Jau nebesimatė ne tik trobesių, bet ir avių su piemenimis ganyklose. Pačios ganyklos liko užnugaryje. Paliko už nugaros visus pažįstamus kaimus. Dabar galėjo jaustis vienas vienišiausias gamtos apsuptyje. Medžiai kur ne kur atrodė artimesni kūnu, siela bei prigimtimi nei žmonės. Anatolijus pamanė, kad jie laimingesni už jo tėvynainius – jie nepatiria tokių baisių traumų, tragedijų, dramų ir katastrofų. Juos nebent gali nukirsti. O jis ar ne nukirstas?

Milžinišką kelią nuėjus vyrui prieš akis iškilo akmenų bei cementuotų gabalų su armatūra krūva. Kažkokie griuvėsiai. Tikriausiai sodybos likučiai. Vietomis aplink vešėjo vaismedžiai. Gali sakyti, likę pamatai su aukštesnėmis ar žemesnėmis sienomis. Jokių daiktų, tapetų, anei skudurų. Matyt, seniai sugriuvę, gal sugriauta.

- Čia mano gyvenimas, - garsiai ištarė Anatolijus, nusišypsojęs nuo tokio netaktiško humoro savo paties atžvilgiu. Griuvėsiai jam patiko – jie artimesni už bet ką.

- Čia aš galėčiau apsigyventi.

 Ištarė tą mintį pernelyg negalvodamas. Patrepsėjo tarp duženų. Vos neišsinarino kojos. Anatolijus griuvo ant kietų briaunų nesisaugodamas. Jeigu gyvybė nebrangi, ką jau kalbėti apie koją. Kartu jautėsi tartum kankinys.

Nespėjus jam bent minimaliai įsikurti, krašte pastebėjo žiojinčią juodą ertmę. Prislinko arčiau. Tai apgriuvę laiptai į rūsį. Kadangi buvo praradęs bet kokį savisaugos jausmą, be šimto minčių Anatolijus nusileido žemyn tamson. Pavakarės šviesos pakako apžvelgti kur atsidūręs.

Iškart į akis krito religiniais simboliais ištapytos sienos – visi tipiški provoslaviški simboliai. Kai kur ant sienų pakrypusios, ištrupėjusios, apjuodusios, apipelijusios kabojo ikonos. Kitos sustatytos, greičiau sumėtytos ant grindų. Jeigu jas atrestauruot  ir parduot juodojoje rinkoje, gautųsi geri pinigai. Tačiau kai nesvarbi nei gyvybė, nei sveikata, mintis apie pinigus tik atėjusi išėjo.

Vis dėlto niūriausia, jog čia eilėmis surikiuoti karstai. Anatolijaus kūną perbėgo nejaukumas, bet jis tuoj įveikė save. Tarytum loterijoje pasirinko vieną. Priėjo. Pabarbeno, paskui smarkokai patrankė kumščiu. Medis nesutrūnijęs, nesubyrėjo. Šiurpus dundėjimas padrebino kriptą. Be to, garsas atrodė toks, lyg karstas būtų tuščias. Žinoma, per ilgą laiką ne kažin kas liko iš numirėlio. Ką bemanytų, per daug pažįstamas tuščios dėžės garsas tai buvo.

Tuo metu Anatolijus pasiryžo. Įkvėpęs, vyras lengvai atvožė karstą. Tas nebuvo pritvirtintas, juolab užkaltas, kas dėl šiuose kraštuose vyraujančių tikėjimų dažnai pasitaiko. Jis iš tiesų tuščias. Vidus neatrodė švarus, o tai bylojo, kad seniau šis “mirusiojo namas” buvo panaudotas pagal paskirtį, nors dabar kūno nebėra.

Baltas pamušalas viduje išmargintas dėmių. Anatolijus paėmė šalimais rastą pagaikštį (tada suprato, jog tai skeptras) ir pamaišė po vidų Neaptiko nei skystų, nei lipnių, nei minkštų substancijų. Keisčiausia, nesklido joks blogas kvapas.

Tuomet Anatolijui šovė mintis, esamomis aplinkybėmis priimtiniausia iš visų.

- Tai bus mano lova. Aš čia gyvensiu. Čia nakvosiu. Pažiūrėsiu, kiek ištversiu. Jeigu galiausiai pritrūksiu oro užsivožęs nakčiai, bus tik geriau.

Paskui pamanė, jog sumanymas perdėm nehigieniškas. Tačiau kokia dar higiena! Nuo šiol jis pats jautėsi peržengęs nepaaiškinamą ribą, už kurios mirusieji jam artimesni nei gyvieji. Jie niekada neįžeis, neįskaudins, taip pat neatstums, neišvarys. Jis pradėjo vaizduotis save mirusį, kažkodėl su vis dar judančiu kūnu – lavonu. Tai pateisino jo nebijojimą bei nesišlykštėjimą šia aplinka ir tuo ką jis sugalvojęs daryti. Be didelių emocijų galėtų atidengti visus karstus bei pabučiuoti visus lavonus. Net jei ant lūpų liktų tam tikrų organinių junginių, neapsikrėstų. Taipogi žmoną troško turėti mirusią, kad ir iš šios “parapijos”. Ją labiau mylėtų negu Liudmilą.

Susiradęs “lovą” ir tvirtai apsisprendęs, Anatolijus išėjo į pievas pasirinkti uogų. Vis smarkiau temo. Kai nebepajėgė rasti uogytės ir pasijuto nuvargęs, grįžo prie griuvėsių. Nusileido į juodą kaip juodoji skylė rūsį.

Kriptoje tik apčiuopomis susirado savo “vietą” su atverstu dangčiu. Atsisėdo kaip į vonią, įkėlė abi kojas, po galva susilankstė megztinį ir atsigulęs išsitiesė. Ūgis kaip tik. Neankšta. Anatolijus stebėjosi, kodėl taip elgiasi. Kelias minutes pagulėjęs pačiupo dangčio kraštą ir užsivožė. Ar taip, ar taip tamsu lyg be akių. Kad pakaktų oro, į tarpelį įsikišo pieštuką iš kišenės.

Įdomu, kas tokioje vietoje turėtų sapnuotis?

Pasirodo, Anatolijus buvo giliai įmigęs, mat kai jį pabudino neaiškus bildesys, jis neapsimąstęs šoktelėjo “lovoje”, susitrenkė galvą į kažką kieta, o tas kažkas su griausmu nukrito šalin. Anatolijus pasijuto sėdįs tamsioje it degutas aplinkoje, su nuspausta šlaunim. Maudė užgautą kaktą. Guzas garantuotas. Tik vėliau jis atsitokėjo, kur esąs ir ką neseniai padaręs.

Jis nebesijautė taip saugiai. Kuomet pasigirdo šnarėjimas ir karsto (ar karstų) bilsmas, jo jausmai diametraliai persimainė. Jau jis pamanė tikrai numiręs arba tuojau numirsiąs. Sustingęs vyras tupėjo karste. Pajuto, kaip kažkas paėmė už rankos. Anatolijų lyg elektra nupurtė. Spragtelėjo degtukas. Į jį žvelgė raukšlėtas veidas aitriai blizgančiomis akimis. Ilgi balti plaukai krito beveik ligi juosmens. Tas veidas neatrodė gyvas...

Anatolijui antrą kartą pabudus, o gal prisikėlus, aklinos tamsos nebebuvo. Provoslavų kryžiais ir apleistomis ikonomis išdabintoje, rūsyje įrengtoje kriptoje degė šviesa – laužas. Aplinkui eilėmis driekėsi karstai ant paaukštinimų. Du iš jų atviri. Vienas neabejotinai Anatolijaus (jeigu jis turi teisę jį savintis), kitas... senio, kiūtančio šalia, su apsiaustu bei garuojančiu nuoviru rankose. Plaukai darė jį panašų į raganių, burtininką, nelyg Merliną.

- Gerk, sakau, - tarė “Merlinas”.

- Ačiū, išgersiu, - nesipriešino Anatolijus, pasirengęs viskam.

- Žmogau, kas gi tave čionai atginė? – paklausė senis. – Atrodai paprastas pasaulietis…

Jis to paklausė kaip mama vaiko, kodėl šis ilgai užsibuvęs kieme. Visai nepanašu į numirėlio (ar numirėlių) pokalbį. Anatolijus nebesuprato, ar tai metafizika, ar realybė.

- Aš atsižadėjau pasaulio, - atsakė. – Man niekas nebemiela. Todėl visai tas pats, ar miegu savo lovoje, tvarte ant šieno, ar šiame karste. Jūs manote, kad aš išprotėjau? Aš nebežinau...

- Kodėl tu jo atsižadėjai?

- Kadangi pasaulis ir gyvenimas žiauriai iš manęs pasityčiojo. Aš peržengiau slenkstį, už kurio niekas nebesvarbu.

- Tavo tokia užgaida? – lyg paklausė, lyg padarė išvadą senis. – Tau kažkas nepatiko ar neįtiko, nevyko pagal tavo valią, tad tu užsiožiavai kaip mažas vaikas, neva kažkam keršydamas ar ką nors bausdamas - imsiu ir išeisiu. Ir tegul būna kas bus. Elgiesi neatsakingai, karštakošiškai.

- Moralai ar pamokymai man nepadės, - ramiai, nėmaž neužsigavęs, netgi abejingai atsiliepė Anatolijus. – Suprantu keistai, nenormaliai pasielgęs. Tačiau kokia bebūtų priežastis, man niekas neberūpi, net mano gyvenimas. Todėl aš apsigyvenau čia. Neketinu grįžti anei kur nors kraustytis.

Anatolijus kalbėjo labai ryžtingai, lyg oratorių mūzos įkvėptas. Senis tylėjo. Laužo atšvaitai šokčiojo ant jo vagoto it bobausis veido.

- Matau, - tarė pagaliau. – Tau išties šiuo metu niekas nerūpi. Tu vienas iš milijonų, jei ne milijardų. Dar negirdėjau, kad kas mūsų krašte būtų taip padaręs. Ir kaip tau ši kripta – mirusiųjų kompanija?

- Ne pati geriausia, tačiau visai priimtina.

- Tiesą kalbi, - sutiko senolis. Gal jis skaito mintis?

- O jūs kas toks būsit? – susidomėjo Anatolijus.

- Aš vykdau kas man priklauso. Aš nesu paprastas žmogus, - prisipažino senis. Tuo net neišeitų suabejoti.

- O ką jūs veikiate?

- Aš čionai gyvenu, - pasakė senolis.

- Ar ilgai? Kodėl čia?

- Kokius tris mėnesius. Todėl, kad atėjo toks laikas. Kai tas laikas praeis, grįšiu į įprastą gyvenvietę.

- Kaip paslaptinga, - nusistebėjo Anatolijus užsimindamas, jog senasis žmogus labai miglotai atsakinėja, savo atsakymais beveik nieko nepasakydamas.

- Gal norėtum pasilikti su manimi ir tapti mano mokiniu? Atverčiau tau didžius dalykus.

Anatolijus susverdėjo kone pargriūdamas laužo pusėn. Net ir išduotas gyvenimas neišduoda žmogaus.

- Neturiu ką prarasti, - atsakė jis.

- Šiuo metu tu viskam atviras, - patikino senolis. – Aš tau parodysiu kitokią gyvenimo pusę. Jei ir toliau būsi toks atkaklus, tapsi toks kaip aš.

Anatolijus pasiliko. Senolis buvo vardu Va Šu. Per dienas jis klajojo po laukus, rinko žoles, rišo į ryšulius, smulkino į trupinėlius, malė į mišinius, taip pat lankė kalvas, uolas ir olas, senus garbingus medžius, giedojo giesmes, garbino gamtos grožį ir dosnumą. Maitinosi tuo, ką rasdavo, gerdavo iš upelių bei šaltinėlių. Nakčiai grįždavo į, kaip Anatolijus sužinojo, buvusios cerkvės kriptą. Čionai niekad niekas neužsukdavo, nė akyse nepasirodydavo, taigi jis turėjo visišką laisvę.

Kriptoje Va Šu su Anatolijumi kūreno laužą, liepsnoms aukodavo žoleles, traukdavo giesmes nesuprantama kalba, kurias pasaulietis per kiek laiko puikiai išmoko. Kai kada dūmais užtvindydavo visą rūsį. Va Šu savo naujajam mokiniui leisdavo skambinti varpeliais, barškalais, pats mušdavo būgnelį tam tikru ritmu. O kartais jie pasileisdavo šokti. Jų šokis nebuvo tiesiog egzotiškas pasikraipymas ar trypčiojimas. Šokis neturėjo taisyklių ir Anatolijui nė sykio nebuvo paaiškintas. Tačiau jame glūdėjo ypatinga esmė; jis tarsi įprasmindavo pasaulį ir būtį.

Vėliau Anatolijus sužinojo, kad visi karstai užimti, išskyrus tuos du, iš kurių vieną jis pats intuityviai susirado, tuo tarpu kitame “gyveno” Va Šu.

Jie neskaičiavo laiko. Galų gale Va Šu pranešė, jog jo privalomas buvimas cerkvės griuvėsių rūsyje baigėsi, tad jis ruošiąsis grįžti pas saviškius. Anatolijus, aišku, kviečiamas kartu duodant suprasti, kad neigiamas atsakymas net nesvarstytinas. Vyriškis nusekė paskui savo mokytoją per klonius, pievas, miškus, kol pasiekė Va Šu gimtąjį kaimelį. Čia jie gavo ankstesnę Va Šu pašiūrę, kur ir apsigyveno.

Šiame būste buvo daug daugiau muzikinių instrumentų, apdarų, kaukių, papuošalų bei atributų; žolelių – pusė daržinės maišais prikrauta. Nors apylinkės gyventojai naudojosi elektra, kai kurie ir automobiliais, Va Šu su Anatolijumi gyveno “laukiniškiausiai”, pasišviesdami senoviška žibaline lempele, neturėdami net popieriaus ar rašiklių. Kita vertus, nelabai jiems to reikėjo. Namuose būdavo mažai, dažnai lankydavosi kitur, atlikinėjo apeigas ir priedermes. Savo veikloje nepasigesdavo patogių civilizacijos išradimų. Anatolijus atrodė patenkintas gyvenimo posūkiu, nesiilgėjo dienų, kuomet gyveno kaip visi “normalūs” piliečiai.

Pas juos ateidavo daugybė žmonių su įvairiausiais prašymais. Jokio nevalia atmesti. Dažniausiai tekdavo prišaukti lietų, nuvyti perkūniją, ieškoti pasiklydusio gyvulio, spręsti tarpusavio ginčus bei vaidus, taip pat laiminti ir gydyti ligas. Ligos būdavo išmušamos, išdainuojamos, iščiulpiamos iš kūno. Ne kartą Anatolijui teko lydėti Va Šu į dvasinę kelionę, kur jis neatskirdavo tikrovės nuo transo vaizdinių, įprasto pasaulio nuo anapusinio. Tų kelionių metu jie sutikdavo neregėtų tiek nuožmių, tiek palankių būtybių bei padarų, nardydavo po žemės ir vandenų gelmes, skraidydavo po dangų bei debesis, kovodavo ir svečiuodavosi, gudraudavo bei darydavo pasirinkimus, rizikuodavo ir laimėdavo. Jie žinojo, kaip atrodo dangus, pragaras, tų sričių gyventojai, gamta.

Ilgainiui Anatolijus, niekada anksčiau to nė nesapnavęs, puikiai išmanė dvasinio pasaulio struktūrą bei sandarą. Jam tai tapo taip pat realu kaip regimasis materialusis pasaulis. Nuo to laiko vyriškiui kėlė juoką žmonių sapaliojimai, ar egzistuoja anapusiniai lygmenys, kad galbūt kitas pasaulis toks, galbūt anoks. Jis būtų norėjęs visiems tai parodyti, bet, regis, iš aplinkinių pasauliečių tik jam kliuvo šitokia privilegija.

Laikas bėgo neskaičiuojamas. Anatolijus jo nepaisė, nesidomėjo nei toli apsigyvenusiais giminaičiais, nei žmona, nuo kurios tiesiog išėjo. Jo irgi niekas neieškojo.

Vieną rytą Anatolijų pabudino Va Šu.

- Turiu tau pasiūlymą. Rinktis arba atmesti turėsi labai atsakingai, - perspėjo.

Anatolijus ištempė ausis. Akys, nors ką tik po miego, tuojau prablaivėjo. Tuo labiau, jog sapne jos intensyviai žiūrėjo.

- Aš tave noriu padaryti savo įpėdiniu, - paskelbė Va Šu. – Kito neturiu, tu – tinkamiausias. Tu man brangus. Tokie žmonės – tikros brangenybės. Aš tavim pasitikiu.

- Kuo tai skirsis nuo mano dabartinių pareigų? – sukluso Anatolijus.

- Labai skirsis. Tavo rangas bus kaip mano. Tu įvaldysi gamtos galias ir dvasias. Tu tapsi vienu iš svarbiausių šio kaimo žmonėms. Tai nepaprasta lemtis. Aš renkuosi tave. O tu?

Anatolijus, savaime aišku, negalėjo duoti greito atsakymo. Jis laukė Va Šu kalbos tęsinio.

- Bet prieš tampant tokiu kaip aš bei įgyjant slaptingąsias galias, tu turėsi pereiti iniciaciją. Aš tave įšventinsiu po to, kai tu susiliesi su gamtos stichijomis, pajusi jas visa siela, po to kai ištirpsi jose, kol net užmirši savo žmogiškumą. Toks ritualas. Tada tu atgimsi Ypatinguoju.

Kiek prisiminė, iki šiol jam ritualus atlikti bei žyniui pagelbėti sekėsi gerai, tad Anatolijus davė teigiamą atsakymą.

Iniciacijos metas netruko ateiti. Pirmiausia buvusiam pasauliečiui teko patirti oro stichijos prigimtį. Jis išėjo į laukus, kur jautė vėjus, klausėsi jų kuždesio, pleveno plaukais ir drabužiais. Tuomet stojo prieš nuožmųjį oro veidą: bandė atsilaikyti vėtroje, audroje, viesule. Anatolijui buvo baisu, sunku, tačiau jis žinojo užkeikimų. Šiaip taip ištvėrė bandymą. Nesyk jo rūbai buvo perplėšti, užvynioti ant galvos, lyti perlyti. Kartą viesulas taip užėmė kvapą, jog jam pradėjo trūkti oro. Anatolijus ėmė dusti, mėlynuoti lyg išmestas į kosmosą. Uraganas įnirtingai plėšė kvėpavimą iš nosies, iš burnos. Vyras pamanė mirsiąs – tiesiog uždusiąs. Iškart prisiminė, jog tai ne taip jau baisu. Jis atsidavė orams ir pajautė, kaip nuskrido su vėju.

Atsipeikėjusį po sąmonės netekimo, Va Šu mokinį pagyrė ir padrąsino, esą pirmąją pakopą šis jau įveikęs – oro stichija perprasta, “prijaukinta”.

Atėjo vandenų eilė. Va Šu išsyk perspėjo, kad Anatolijų turės ištikti mažoji mirtis. Va Šu dažnai vartojo metaforas bei palyginimus. Anatolijus pašiurpo, tačiau neketino trauktis. Jis plaukiojo, nardė po upes, ežerus. Mėgino susilieti su vandeniu. Vėliau lindo po iš aukštybių krentančiu kriokliu, kurio jėga jį beveik suknežino. Stebėdamasis, kaip dar nesudūžta, jis įsijautė į uolos vaidmenį. Ir tapo lengviau pakelti vandens stiprybę. Vėliau Anatolijui prisiėjo šokti į bangų, sūkurių bei srovių pilną sietuvą be minties, kuo tai gali baigtis – kitaip tariant, visiškai pasitikint atsiduoti vandens galiai. Jis nenusivylė, nors neprisiminė kaip ir kada atsidūręs krante. Užtat kai jį pririšo prie lentos ir smilkydami bei giedodami įleido vandenin išbūti nekvėpavus – vien su vandeniu, Anatolijus pamanė, jog jį skandina. Net spėjo atsisveikinti su gyvenimu – jei ne vėliau, tai dabar.

Su gyvenimu jis, priešingai, pasisveikino, tapdamas dar kitokiu žmogumi – jau dviem ketvirčiais mažiau pasauliečiu. Taip jis iš naujo užgimsta per gamtą ir gamtai.

Priartėjo ugnies pažinimas. Tai Anatolijų baugino. Jam teko šokti tarp laužų, šokinėti per ugnį, auginti liepsnas, bėgioti basomis per žarijas, žvelgti tiesiai į ugnies vidų. Net kilo rizika nudegti vyzdžius su rainelėmis. Vis dėlto Anatolijus daug pamatė. Ką išvydo, kitiems neatskleidė. Nelauktai supratęs, jog žaižaruojančios žarijos jam nesvilina padų, jis ėmė labiau pasitikėti ugnies stichija. Ugnis jį priėmė; jie susidraugavo.

Baisiausia laukė, kada žaibas, pagimdytas oro ir ugnies, užkūrė netolimą perdžiūvusį miškelį. Va Šu tenai nusivedė inicijuojamąjį, liepė atsisėsti tarp liepsnų, nemirksint stebėti jų šokį, ir mąstyti ne kaip kuo greičiau iš ugnių ištrūkti, o kaip pajusti visišką vienovę su kaitriąja dvasia. Liepsnų ratas tankėjo, glaudėsi aplink, mažiausias likęs išeiti “koridoriukas” užsidegė. Anatolijus ginė pašalines mintis tolyn nuo savęs. Ugnys nesiruošė apmalšti. Jos inicijuojamąjį, galima sakyti, paslėpė savyje. Anatolijus ėmė justi per didelį karštį, didesnį nei karščiausioje rusiškoje pirtyje, užimantį kvėpavimą, kepinantį plaučius, jau išmušusį iš kūno visą prakaitą ir nebežinantį, ką dar iš žmogaus išmušti. Oda paraudo, perštėjo, galėjo kaipmat virsti ištisine žaizda, sukepusiu kūno “gobelenu”.

Ir šį kartą Anatolijus nesudegė. Netgi oda neliko pūslėta, nors jautriai reagavo į kiekvieną prisilietimą. Ugnis pažinta, patirta, įimta į save. Ji – nebe deginanti naikintoja.

Liko žemė.

Anatolijus vaikščiojo po dykras, čiupinėjo akmenis, tūnojo olose, apsistodavo duobėse, kasė dirvožemį, uodė žemės aromatą, apžiūrinėjo smiltis, kristalėlius, žėručius, pusbrangius akmenukus. Stebėjo, kaip auga daržovės, kaip siurbiasi šaknys, kaip trykšta šaltiniai, kaip rausiasi kurmiai. Kokia žemė po gaisro, padengta pelenų, anglių bei nuodėgulių, kokia ji po lietaus, pritvinkusi vandens, brandinanti gyvybę, minkšta, puri ar kieta, suplakta. Daug žemės būsenų bei veidų Anatolijus pažino.

- Tu jau bemaž įvaldęs gamtą! – neslėpė džiugesio Va Šu. – Tokio uolaus mokinio net neįsivaizdavau. Liko paskutinė dalis – paskutinis etapas iniciacijos kelyje. Šioje duobėje tu būsi užkastas, mirsi, susiliesi su žeme, tapsi viena su ja, perduosi jai savo dvasią, kartu perimsi jos. Tada tu būsi atkastas, prilygęs man. Pažinęs, kas valdo pasaulį bei iš ko jis sudarytas.

Anatolijus suprato, jog tai jį smarkokai išgąsdino. Tiesa, mokytojas vartoja daug netikslių žodžių, perkeltinės kalbos. Juk šis galutinis etapas negali būti neįveikiamas. Visi panašūs mokytojai jį praeina. Karste miegojo, tai ar nepabus po žeme? Anatolijus nemanė pasiduoti.

Susirinko minia kaimiečių pasižiūrėti įšventinimo į šamanus ceremonijos. Greitai jie turės dar vieną žmogų, į kurį galės kreiptis bėdoms prispaudus ar sudėtingiems klausimams iškilus. Atvyko kitų šamanų iš gretimų apylinkių. Rūko laužai, sklaidėsi dūmai, čirškėjo šakos ugnyje. Dėmesio centre Anatolijus, netrukus gausiąs kitokį, dvasinių bei gamtos būtybių labiau pripažįstamą vardą, žengė duobėn. Aplink jį pasileido kristi žemės. Po akimirksnio jos paslėpė pėdas, pasiekė kelius, padengė plaukus, markstė akis, girgždino dantis.

Žemės sluoksnis užaugo iki juosmens, krūtinės, pažastų. Pajudėti nebuvo jokių galimybių. Žemėms įtvirtinus pečius, kaklą, pradėjus remti smakrą ir net apatinę lūpą, Anatolijus nebeišlaikė.

- Liaukitės! Paleiskit mane! Išlaisvinkit!

Va Šu nustėręs skvarbiu žvilgsniu vėrė savo įpėdinį. Jame atsispindėjo absoliutus suglumimas. Kiti šamanai išsidavė nemažiau priblokšti.

- Juk tu jau prie pat, - kažin kaip apmaudžiai sudejavo Va Šu.

- Aš bandysiu grįžti pas žmoną ir susitaikyti, - meldė Anatolijus. – Tai aš pasikarščiavau. Dar ne viskas prarasta. Mes dar galime susikurti gerą gyvenimą. Aš ją myliu! Aš nenoriu jos amžiams netekti! Aš grįžtų!

Iš Va Šu veido dingo emocijų pėdsakai. Jis vėl nurimo.

- Iškaskite jį! – paliepė šešiems vyriškiams su kastuvais.

Anatolijus mikliai iššoko, išsipurtė žemes iš drabužių ir galvos, tada atsisveikinęs nuėjo ta kryptimi, kurlink buvo jo kaimas. Maža figūrėlė palaipsniui nyko tolumoje. Nuščiuvusi minia stebėjo tai nueinantįjį, tai žynius. Šie taipogi nieko nesakė. Degė laužai, kilo dūmai. Pūtė lengvas vėjelis. Šeši kasėjai nekantriai lūkuriavo, ar gaus komandą užkasti duobę, ar bent penkioms minutėms gali mesti kastuvus šalin rūkymo pertraukėlei.