Neįprasta draugija
Vienoje Žemaitijos koplytėlėje bus filmuojamas vaizdo klipas hitui, kurio angliškas variantas turėjo pretenzijų patekti į MTV, būti platinamas YouTube bei kitais socialiniais tinklais bei kanalais, pageidautina, kuo įvairesniais. Kažkokiai naujai grupelei netikėtai sukūrus įsimintiną, didžiajai daliai žmonių pagaulią dainą, tuoj atsirado leidėjų ir prodiuserių, pasišovusių praskinti kūriniui kelią į plačiuosius klausytojų sluoksnius. Buvo susilaukta pakankamai rėmėjų, tad surinktų pinigų užteko profesionaliai įrašyti dainą geroje įrašų studijoje, nusamdyti patyrusius dizainerius, režisierius bei operatorius vaizdo klipui kurti, taip pat aibei patarėjų visokiausiais klausimais.
Patys atlikėjai jautėsi kaip devintame danguje, nelauktai itin sėkmingai pradėję muzikinę karjerą, nors pradžioje manė, jog tai bus ne daugiau nei laisvalaikio hobis saviraiškai. Kad iš savo kūrybos galėtų gauti pelno ir šlovės – gal pasvajojo, bet giliai širdyje nesitikėjo. Pernelyg mažutė ta Lietuvos rinka. Pernelyg daug nerašytų taisyklių naujokų atžvilgiu gyvuoja tarp leidėjų. O kad su angliška versija jie bandys prasiveržti į kitų Europos šalių “vandenis” – atrodė visai miražas. Kaip dabar pamatė, reali tikrovė.
Atlikėjų svajonės, darbai, rūpesčiai ir lūkesčiai savo keliu, tačiau ne ką mažiau prakaitavo su projektu susiję, trokštantys padaryti įspūdingą dalyką asmenys, kuriems atlikėjų šlovė taipogi reiškė dalį šlovės jiems. Taigi jie, savaime suprantama, dosniai atlyginti, stengėsi kiek pajėgdami.
Suplanuotas vaizdo klipas gali būti įvertintas nevienareikšmiškai. Vis dėlto idėja visiems patiko. Jis toks ir bus.
Pirmasis didžiausias galvos skausmas – surasti kokią koplytėlę, kurioje būtų leista filmuoti ne dokumentikai, o vadinamajam “popsui”. Juk tai irgi kultūra. Sekėsi sunkiai. Vos išgirdę klipo scenarijų, atsakingi už šventoves kunigai, klebonai, vienuoliai ar abatai tuoj pat griežtai atsisakydavo; kiti dar moralą išrėždavo, neva dėl šventvietės išniekinimo. Pasibaisėdavo.
Nepaisant to, ieškotojai buvo atkaklūs. Po ilgų paieškų pagaliau surado Žemaitijos vidury gražią, jaukią, tačiau apleistą koplyčią. Ji stovėjo senų kapinaičių apsuptyje. Šalia ošė ramybe alsuojantis miškas. Čia vienuoliai sutiko leisti filmuoti vaizdo klipą su sąlyga, jog po darbų koplyčia bus visiškai suremontuota. Remonto ji nebuvo mačiusi ilgus dešimtmečius. Dar kiti sąlygos punktai skelbė, kad bus skirta lėšų kapinaitėms sutvarkyti bei pačiam vienuolių ordinui; taip pat nei vietovės, nei kapinių pavadinimas klipe nebus akivaizdžiai minimas ar rodomas.
Vaizdo klipo kūrėjų komanda „laistė“ pasisekusį sandėrį. Leidimas gautas. Visa kita – antraeiliai dalykai, kurie sunkiau ar lengviau, bet visada išsprendžiami pinigais ir profesionalų pastangomis. Reikia tik, kad atlikėjai puikiai įkūnytų savo vaidmenis. Ir nors pamaldesnių žmonių galvose kirbtelėjo mintis, jog vienuoliams nemažą poveikį padarė žadėtoji suma, kūrėjai nesijautė šių “papirkę”. O vienuoliai greičiausiai nemanė “parsidavę”. Juk tai atneš naudos tiek jiems, tiek kultūros vertybėms jų žemėse. Ne toks dabar gyvenimas, koks buvo prieš penkis šimtus ar penkiasdešimt metų. Gyvenimas juda priekin, o pasaulis keičiasi. Regis, Dievas už tai neturėtų supykti.
Galiausiai į Žemaitiją pamatyti išrinktos vietos atvyko grupė – du vaikinai ir mergina. Iveta – pagrindinė vokalistė, grupės balsas, skiriamasis bruožas. Kažkada ji lankė dramos būrelį teatre, todėl galimybė sujungti vaidybą su dainavimu ją privertė šokčioti vos išlipus iš automobilio. Kaimą ji visais laikais mėgo, nors pati grynakraujė miestietė. Nespjaunančią į sveiką gyvenseną, gamtos tyrumas ją traukė. Iš pirmo žvilgsnio, jai viskas čia patiko. Iki kapinių – keliasdešimt metrų pėstute. Beržais apaugęs takas. Nušluotos šalikelės. Siauri ornamentuoti laipteliai. Galų gale – mirusiųjų zona. Tokia pat jauki kaip ir gyvųjų. Nutvieksta saulės spindulių pro medžių šakas, kvepianti, mirganti ryškiaspalvėmis gėlėmis, smėlėtais keliukais, šiltu vėjuku. Tik paminklai seni, nusitrynusiais užrašais, kai kurie palinkę, dar daugiau aptrupėjusių. Ant jų vešėjo nekaltosios, šventumo nesuvokiančios (?) kerpės ir samanos. Tiesaus gražaus kryžiaus negalėjai išvysti.
Net tai kapinių nedarkė. Savo senais suklypusiais suoleliais bei ilgą istoriją menančiais antkapiais jos atrodė nemažiau jaukios nei nauji miestų kapai, bylojantys, kartais tiesiog rėkiantys apie savo šeimininkų turtą – gal tų, kurie po žeme, gal tų, kurie vis dar ant žemės. Iveta žingsniavo į gilumoje besimatančią koplytėlę. Anksčiau ji nemėgo kapų; beveik jų nelankė, rasdavo priežastį išsisukti nuo šios, mamos žodžiais, šventos pareigos. Ji netgi bijojo jose galinti numirti. Niekam to nesakė. Kvaila mintis, bet nenuvejama. O jeigu kai kurios moteriškės, važinėjančios į kapines kiekvieną savaitę eilę metų, iki šiol sėkmingai gyvos ir nepasiduoda mirusiųjų energijai, tai jos turinčios Dievo apsaugą. Iveta nesijautė tokią turinti. Ji sau atrodė labai “nešventa”, nors ir jokiomis ypatingomis nuodėmėmis nesusiteršusi.
Iveta džiūgavo, jog jos nuomonė tikrai keičiasi. Jai čionai patinka! Kaip niekada anksčiau! Ją džiugina gėlės! Ją juokina storulės kamanės! Prisiminė, kaip kažkada norėjo turėti kailinius iš kamanių kailiukų. Paminklai atrodo tartum sumažinti dangoraižiai gėlių miesteliuose, gulintys – it miniatiūriniai aerodromai ar pakilimo takai. Čia taip pat čiulba paukščiai kaip ir už kapinių ribų! Iveta negarsiai juokėsi, arba garsiai šypsojosi iš savo šmaikščių minčių.
Tiesa, koplyčia galėtų būti ne tokia apskurusi. Freskos išblukusios, praradusios spalvą, apsilaupiusios. Tinkas nubyrėjęs. Vitražėliai išlikę, turbūt dešimt metų neplauti. Kampuose – juodėsiai, gal pelėsiai, drėgmės dėmės, galbūt vorai ir tai, ko nuo grindų net su akiniais nesimato. Grindys, klauptai su suoliukais nuvalyti, tačiau vis tiek keli dažų sluoksniai lindo vienas per kitą.
Antra vertus, tokiam klipui, koks sumanytas, šitokia koplyčia tiko. Ar taip, ar taip ji šaukėsi remonto, o po filmavimo – būtinai. Ivetai bemintijant, komanda ėmė į vidų tempti reikalingus sakralius daiktus, bažnyčios reikmenis, kitokią krikščioniškąją simboliką. Operatoriai kibo derinti kameras, bandyti apšviestumą, keisti kampus. Kadangi scenas norima nufilmuoti ir iš viršaus, reikės kamerą, gal net su pačiu operatoriumi, įtaisyti palubėje. Kol režisieriai su dizaineriais galutinai sugalvos, kaip patogiausia įvykdyti savo sumanymus, Iveta spės daug kartų pasigrožėti kapais, pasimėgauti jų aura.
Kol viskas buvo susiruošta, Iveta tapo kone šių kapelių “senbuve”. Čia ji laisvu laiku vaikštinėja, sėdi ant žolės, netgi eiles rašo. Kolegos stebisi, juokiasi iš tokio jos elgesio. Jai pačiai nemažiau nuostabu. Repetuodama ji jautėsi puikiai.
Ir štai išaušo pirmoji filmavimo diena. Kameros įjungtos. Apšvietimas suderintas.
Iveta klūpo priešais Jėzaus paveikslą, susitelkusi į maldą. Įeina du vyrukai. Atsiklaupia melstis kartu. Staiga pro duris įsiveržia sūkuringas vėjas, pakelia dulkes, sutaršo plaukus, sujaukia drabužius, apnuogina Ivetos petį, užpučia žvakes, išvarto žvakides, vazas, šventus paveiksliukus. Besimeldusieji užbaigę maldą išeina.
Dabar montuotojai bandys žiūrėti, kas išėjo. Jų darbas dar tik laukia. Rytoj – kitas filmavimas. Grupės kolegos, Ivetos geri draugai, užsisakė picos pietums. Jų džiugesiui, ilgai neklaidžiojusi firmos mašina iš artimiausio miestelio operatyviai pristatė picas tiesiai prie kapinių, kur būriavosi neįprastai gausi banda žmonių. Vaikinai susėdo po skėčiu nuo saulės pievutėje kartu su Iveta, vienu iš operatorių bei vienu vairuotoju. Netrukus Iveta nusijuokė ir pasiėmusi savo dalį nužingsniavo į kapines. Tai sukėlė juoko priepuolį bendradarbiams. Ką tai reiškia? Gal ji tenai apsigyvens? Gal įsimylėjo kokį vaiduoklį? O galbūt susidomėjo kapų tvarkymo menu?
Pati Iveta irgi suprato besielgianti keistai. Ji kramtė gabalą picos atsirėmusi į apyšvarį paminklą. Tiesiog norėjo čia būti. Šiuo metu ši draugija patrauklesnė negu toji palikta už tvoros ant žolytės. Ji jiems pamojuodavo; šie jai atsakydavo.
Atėjo kita filmavimo diena. Scenarijus panašus: Iveta klūpo ties šventu atvaizdu, du vyrai – šalia jos. Ūmai atsilapoja bažnyčios durys, smarkus vėjas ima nešti smėlį. Negana to, smėlis pradeda byrėti iš sienų, iš po paveikslų. Jis padengia altorėlį, relikvijas, kai kurias jų nustumdamas žemyn. Besimeldžiančiųjų drabužiai tampa blyškūs, plaukuose – smiltys. Jie nenutraukia maldos. Grindys – it Palangos paplūdimys. Aišku, jei nepasikasi giliau.
Filmavimas baigtas. Grupės nariai šiai dienai laisvi. Montuotojai ir visokie „fotošopintojai“ – ne. Dizaineriai bei režisieriai tariasi. Taip maga iš gero padaryti geresnį. Iveta su protarpiais dieną leidžia kapuose aplink “darbo vietą” – koplyčią. Grupės nariai draugai prisijungia prie jos. Gal supras, ką ji čia randa? Ji mielai juos priima. Jie tauškia visokius niekus, bet, Ivetos pageidavimu, būtinai kapinėse. Šiaip ar taip rimtį išlaiko, pernelyg neįsitriukšmauja. Pagarba mirusiesiems. Po to jie eina pas režisierių, peržiūri nufilmuotą medžiagą bei siūlo sprendimus kaip turėtų atrodyti tam tikros scenos. Derasi, kai kada gana aršiai ginčydamiesi.
Trečioji diena. Grupė jau matė apdorotą praeitų dienų darbą. Jie liko patenkinti. Nors filmavimo metu viskas atrodo gana primityviai, parengtas pirminis vaizdo variantas labai efektingas, specialistų padailintas, pagyvintas, paryškintas. Filmuojant pusės to nėra. Be abejonės, paliks įspūdį žiūrovams.
Trys herojai vėl vaidina panirusius adoracijon. Šįsyk jiems nutinka dar baisiau: sienomis ima tekėti vanduo. Jis varva, galop srovelėmis pilasi nuo altorėlio. Liturginiai reikmenys nuplaunami, nunešami. Klūpantys tikintieji sušlampa, galiausiai jie, užbaigę maldą, išeina iš koplyčios. Jų darbo diena pasibaigia. Užtat tvarkytojams triūso sočiai – kaip ir vakar kuopti smėlį. Reikia kiek galima pradžiovinti sienas, idant neliktų tamsuojančių dėmių, viską iššluostyti. Jeigu nespės – nepanikuos. Tuomet reiks atitinkamai sureguliuoti apšvietimą. Laimei, kompai, visokie photoshop’ai, premiere’ai, aftereffects’ai, correl’iai ir į juos panašūs – visagaliai.
Komanda patenkinta darbų eiga bei rezultatais. Iveta jaučiasi atradusi kažką, kas jai netgi mieliau už mėgstamą dainavimą. Kapinaitės jai teikia pusę pasitenkinimo šiomis dienomis. Grįžusi į miestą būtinai aplankys kitas, ir palygins. Šįvakar ji guli ant takelio, pasitiesusi pašonės kilimėlį, su ausinuku, akimis į dangų. Dangun kyla tiek paminklai, tiek medžiai. Mišrus miškas.
Pasiklausiusi muzikos, ji sugrįžo pas draugus prie filmavimo komandos. Pradėjo jaustis “kiaule” nuolatos juos palikdama, atsiskyrusi.
Atlikėjų aukia paskutinis epizodas. Jis, be abejo, bus prieštaringiausiai sutiktas. Jei pavyks, kūrėjų komanda netvers džiaugsmu. Tuomet greitai galės pristatyti dainą su vaizdo darbu klausytojams. Singlas su penkiomis didžėjų remiksuotomis versijomis bei acappella variantu jau sukurtas – reikės tik paleisti platinimui į įvairias platformas. Pristačius klipą prekyba bei perklausos turėtų kaip reikiant įsibėgėti. iTunes parduotuvė tam irgi pasitelkta, ir Spotify'jus. Radijo stotys kiekvieną dieną siunčia užklausas.
Išbrėško paskutinė – ketvirtoji filmavimo diena. Trys tikintieji šį kartą klūpo kniūbsti, kaktomis kone liesdami grindis. Jie nemato, kas vyksta. Sienomis, paskui ir grindimis pradeda srūti kraujas. Atrodo kraupiai, neišplaunamai, neatitaisomai. Kryžius, skulptūros, tabernakulis, žvakės, šventi paveikslėliai nusidažo raudonai. Krisdami jie dūžta ant grindų plytelių. Vėliau pliumpsi it į vandenį. Galiausiai raudonas srautas nuo altoriaus nuplauna Šventąjį Raštą, monstranciją su ciborija, kurie nuskęsta kraujų verpetuose. Sienos išvagotos raudonų srovių, grindys užlietos tamsiu raudoniu. Pagaliau suolai, klauptai ir besimeldžiantieji maudosi kraujyje...
…Atsiveria durys. Sprendžiant iš balso, prasmuko koks nors smalsaujantis mažvaikis. Turbūt išvydęs neįtikėtiną sceną, jis tik spygtelėjo “O Jėzau!” ir nubėgo. (Rodos, režisierių taip nebuvo sumanyta…)...
Tikintieji atsikelia, kruvini persigąsta ir pasileidžia koplyčios išėjimo linkui. Kraujas iš po kojų taškosi nelyg balos rudenį po lietaus.
Valio - pabaiga! Kalnai nuversti! Daugiau dirbs tik režisieriai bei kūrybinės komandos žmonės. Patys atlikėjai daugiau prisidės savo nuomonėmis montuojant bei platinant singlą. O šiandien visi laisvi!
Šiek tiek “kraujo” ištekėjo už koplytėlės slenksčio. Koplyčiai reikalingas pats kapitališkiausias remontas. Jis bus nedelsiant atliktas. Pinigai sumokėti, su vienuoliais atsiskaityta, dokumentai pasirašyti. Visas kolektyvas patrauks atgalios. Prieš tai Iveta atsigėri ja taip pakerėjusiomis kapinaitėmis, net pasimeldžia, ko anksčiau nedarydavo. Visada jas prisimins. Kaip pakeitusias požiūrį į mirusiuosius, į mirtį, tam tikra prasme – į gyvenimą. Šioje aplinkoje skaitydama žurnalą, repetuodama judesius, rydama picgalį ar klausydamasi muzikos, ji daug ką permąstė.
Sutvarkę reikalus, kūrybinė grupė susimetė mantą į automobilius ir išriedėjo duobėtais keliukais į greitkelį, kuriuo paliks Žemaitiją, o po kelių valandų pasieks sostinę.
Už savaitės darbai galutinai pabaigti. Vaizdo klipas kiek įmanoma išdailintas, pagerintas – kaip saldainiukas. Profesionalų komanda šauniai padirbėjo. Ivetai atrodė, jog daugelio scenų filmuojant nebuvo. Matyt, ji nepastebėjo, ką užfiksavo žvitrios kameros. Ar tikrai iš šono viskas regėjosi taip pritrenkiančiai? Ar tikrai ją taip nugrimavo? Ar koplytėlė iš tiesų tokia erdvi? Ekrane - taip.
Susiję su reikalu kūrėjai džiaugėsi rezultatu. Grupės nariai jautėsi sukūrę ne tik dainos “atvaizdą”, tačiau meno kūrinį. Kad ir ką sakytų kritikai – jis geras. Ir dainos žodžiams labai tinkamas.
Rytoj premjera. Sukviesti garbiausi garsiausi svečiai, tarp jų žymusis A. Mamontovas, kelios panašios stilistikos populiarios grupės iš Lietuvos bei užsienio. Dainos vaizdo klipas bus parodytas per televizijas, įkeltas į YouTube, Vimeo ir kitur; singlą jau galima įsigyti arba klausyti internetu. Po premjeros pardavimų ir grupės populiarumo kreivė turėtų šokti taip aukštai, kaip dar niekuomet Lietuvos muzikos istorijoje.
Prie prabangaus stiklinio pastato rikiuojasi automobiliai. Žmonių pilna salė. Svečiai užsieniečiai seniai atvykę; jų nepaleidžia nei žurnalistai, nei bendrus verslo planus audžiantys prodiuseriai. Vaišių daugybė, šviesų gausybė. Atvažiavo grupės narys klavišininkas. Jį apspito gerbėjų minia, bet greitai kelias į pastatą tapo pralaisvintas. Kol kas jis vienas. Kitas kolega su Iveta pasirodys vėliau. Sakė, anksčiau negali. O galėtų. Juk teks sakyti įžanginį žodį, atmušinėti klausimus tiek prieš singlo bei klipo pristatymą, tiek po to.
Jau visi susirinkę. Trūksta vien Ivetos. Grupės bičiuliams neramu. Gal ji vėluos? Jai nebūdinga. Ji rimtai ir atsakingai žiūri į darbą. Jos čionai visi mažne labiausiai laukia. Paskambino į mobilų – niekas neatsiliepia. Reikia viltis, paskutinę minutę įgrius. Svečiai per daug nesupyks už neilgą vėlavimą.
Dėl visa ko klavišininkas sumanė paskambinti vienuoliams į Žemaitiją. Pakėlė ordino abatas. Muzikantas pasiteiravo, ar neskambino Iveta ir ar nieko neklausė. Vienuolis atsakė, jog ne. Jie baigė pokalbį.
Tada abatas vieno brolio paprašė, kad tas nueitų į kapines užrakinti vartelius. Jau tamsu, nors ir ne naktis. Vienuolis išskubėjo vykdyti prašymo. Ne taip toli iki tų kapelių. Jam priartėjus iškart pasimatė tolumoje dunksančios, remontuojamos koplyčios kontūrai, paminklų “kūnai”.
Vienuolis perėjo kapus. Nerado žmonių. Tiktai vėliau ant vieno palaikio suolelio užvydo lieknos moters ilgais palaidais plaukais siluetą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą