Šauksmas (Original Version)

 

Šauksmas (Original Version)

 

                      - Pagaliau baigėsi, - atsiduso vyras, atsiremdamas į pagalvėlėmis paramstytą sieną. Ką tik pasibaigė vakaro žinių laida. Pasibaigė ir sportas, ir orai. Neatsiminė, ką ten sakė. Ne tas rūpėjo. Vaikai jau turėtų miegoti. Žmona prašė ateiti į kambarį praėjus pusvalandžiui po žinių, taigi jis turi pakankamai laiko. Gal pavalgyti? Daug skanumynų šaldytuve. Ne, ir taip figūra plečiasi, nors jai geriau lieknėti. Tai gal pasiklausyti muzikos? Irgi nepatraukli mintis. Nejaugi drybsos ant sofos pusę valandos?

                      Vyras įsijungė šviesą. Atsigulė. Netruks prabėgti tas iš pažiūros ilgas pusvalandukas. Mintys apie tai dingo lyg ištrintos iš smegenų. Jų vieton stojo kitos. O galvoti tikrai buvo ką. Kartais net prieš vyro valią mintys primindavo save.

                      Jo gyvenimas, senokai nukrypęs nuo pageidautino kelio, vedė kažkokiais duobėtais šunkeliais, dulkėtais žvyrkeliais, vos ne asfalte atsivėrusiom smegduobėm ir neketino pasitaisyti. Vyras lygino savo gyvenimą su Lietuvos keliais. Šalies keliai ir žmonių gyvenimo keliai turi turėti kažką bendro. Tai ne šiaip įsitikinimas. Vyras manėsi tam gavęs užtektinai įrodymų. Antai Lietuvoje daug vietinės reikšmės kaimo keliukų bei vieškelių; tokiais dardėti nemalonu nei žmogui, nei tuo labiau transporto priemonei – tiek mersui, tiek šieno vežimui. Visgi tie keliukai nesidriekia šimtus kilometrų; po gana neilgo važiavimo jie išveda į platesnį, geresnį ar visai gerą lygų kelią, kuriuo drąsiai gali zvimbti 120 km/h. Šis vėliau, jei nėra automagistralė, gali subjurti, bet galop vis tiek įsilies į geresnį už save. Lietuvoje keliai gana geri. Tokie turėtų būti ir žmonių gyvenimai.

                      Deja, vyro atveju tai nesitvirtino. Jis susidarė įspūdį, jog Lietuva – laukinis kraštas, kur visi keliai išminti, ištrypti, išmalti. Tokiais reikia be perstogės važiuoti, o asfaltuotų apskritai nesama.

                      Prieš pusmetį vyras pakeitė darbą. Šiaip taip dirbo, bet jautėsi vidutiniškas darbuotojas, dar vidutiniškesnis specialistas. Krūviai nežmoniški; ne kitokia ir atsakomybė. Viršininkai su juo bendravo lyg maloniai, nereikšdami pretenzijų, vis dėlto tame santykyje jis juto kažkokį dirbtinumą, kas baisiausia, iš savo pusės. Jį slėgė įtampa. Sunku keturiasdešimtmečiui keisti veiklos pobūdį, manė jis, dar taip staigiai. Nenuostabu, kad kiti nusigeria ar išprotėja. Juk jam pridera padoriai rūpintis šeima. Šeimos nariai nei puse žodžio nepriekaištavo dėl namų ūkio, tačiau jis pats jautė nesąs patenkintas savimi. Keliasi po šešių, grįžta septintą, šeimyną mato, galima sakyti, retkarčiais. Nuolatos skuba, bėga, lekia. Tie kamščiai tapo išvis nepakeliami. Kiek jie nervų ištampo. Ir niekada nesi tikras, ar suspėsi. Atlyginimas nežymiai sumažėjo. Sakė, greitu laiku būtinai pakils. Bet bankai nelaukia, reikalauja kasmėnesinės dalies už paskolą. Dar neaišku, ar brolis po avarijos visai pasveiks. Atsitikus nelaimei, mamos sveikata irgi pablogėjo.

                      Vyras prieš savaitę liovėsi vartoti antidepresantus tik todėl, kad gydytojas primygtinai liepė, ir draugai patarė. Draugai, kurių gal tris mėnesius nematė, vien girdėjo trūkčiojančius balsus per telefoną, aptemdytus transporto triukšmo. Jie tuoj visi taps šmėklomis.

                      Už durų skambtelėjo vėjo varpas. Jo garsas ramina, guodžia. Vyras išėjo į lauką. Vakaras tvyrojo gaivus, tykus, šiltas. Rūkas gaubė žemesnes lankų vietas. Nieko nesimatė aiškiai, viskas panirę rūkan arba prieblandon. Vyras nulipo laipteliais į sodą. Čia gaivu kaip ir aplink. Raudonos rožės atrodo juodos. Kilo noras pasivaikščioti. Praėjo ne daugiau kaip dešimt minučių – grįš laiku. Jis išėjo anapus tvoros, pasuko į lankas. Praėjo kaimynų namus. Nė vieno nerado lauke. Eidamas palodė keletą šunų. Greitai namai atsiliko.

                      Vyras jau buvo laukymėje, ėjo siauru keliuku – tokiu, kurių kaip tik nemėgsta. Reikia mesti tą kvailą įprotį tapatinti susisiekimo kelius su gyvenimo keliais. Juk realybėje tai neturi nieko bendra. Jau jis paniro į rūkus. Drėgmė smelkėsi per drabužius.

                      Po kojomis kažin kas šmurkštelėjo, sustojo ant tako. Juodas padaras. Katinas tempiasi papjautą balandį. Tai tegul tempiasi greičiau! Jis nerizikuos ant kurio nors užminti. Katinui dingus, pro ūkus prasiskverbė koncentruotos šviesos žiburėlis. Lyg automobilio žibintas, tačiau laisvai judantis į šalis. Senis su žibintuvėliu.

- Labą vakarą! – pasisveikino sutiktasis.

- Sveiki, - be entuziazmo atsakė vyras. Mažiausiai troško įsivelti į kalbas su nepažįstamaisiais.

- Kur keliauji? – paklausė žmogus.

- Nežinau, - teisybę pasakė vyras.

- Keistas atsakymas, - nustebo sutiktasis. – Tokiu metu išsiruošę žmonės paprastai žino, kur ir kokiu tikslu traukia. Bet gal tu nenori man sakyti. Nekamantinėsiu. Štai aš, pavyzdžiui, einu pasitikti sūnaus, grįžusio iš kelionės po Pietų Ameriką. Jis turi atvažiuoti prie pagrindinio kelio.

Žibintuvėliu žmogus mosavo į šonus.

- Man labai neramu, - tarė jis.

- Dėl ko? – susidomėjo vyras.

- Mano sūnus dabar, sako, kažkokiose paieškose. Jis ieško nematerialių dalykų, lyg nusiraminimo – smulkiai nepasakoja, - porino pagyvenęs žmogus. – Tačiau man neramu dėl to, kad jis neturi dėl ko nerimauti, o jam vis tiek trūksta ramybės. Jis nesupranta, kas su juo darosi. Tiek kartų jo vaikystėje visi dalyvaudavome mišiose, linkėdavome ramybės, iš kunigo palinkėjimo sulaukdavome, ir tos ramybės jam niekas neįlinkėjo.

- Kiek jam metų? – pasiteiravo vyras.

- Greitai bus trisdešimt. Taip jam visą gyvenimą. Jis nemoka paaiškinti, ko ieško, gal pats nežino, bet ieško. Juolab man neramu, kad grįžęs po tokios ilgos, nuotykingos, įkvepiančios kelionės, jis skambindamas iš oro uosto sakė, jog nerado ko ieškojęs. Vadinasi, veltui išleido krūvą pinigų, veltui išėjo iš darbo, veltui varginosi, eikvojo sveikatą. Sakė, keliaus kitur – gal į Afriką ar Australiją. Bandys ieškoti ten, bet jei iki šiol nerado, tai ar ras ten? Juk dirbti reikia, gyventi kaip normaliam žmogui. O jis leidžia šitokius pinigus. Besitrankydamas gali susižeisti ar žūti. Paieškose nieko nevengi, nes visur tikiesi rasti. Nežinau ką jis galvoja, bet mums, tėvams, dvigubai skauda galvą ir maudžia širdį. Negalim niekuo padėti, o taip norėtume…

Sutiktasis nutilo. Vyras žvelgė į rūkus.

- Nežinau ką jums pasakyti, - prisipažino tiesiai šviesiai esąs nevykęs pašnekovas ir patarėjas.

- Ačiū tau, - atsakė žmogus kelias dienas neskustu veidu.

Vyras nesuprato, kodėl jam dėkojama, bet į tolesnes šnekas tikrai nemanė leistis.

- Aš tave trukdau, - susizgribo senis. – Atleisk. Malonu buvo tave sutikti. Jau skubėsiu. Norėčiau atsisveikinti, tačiau nerandu tinkamiausių žodžių. Sakyti labanaktis juokinga, nes dar neini į lovą. Sakyti gero kelio irgi kvaila, nes, sakei, niekur specialiai nekeliauji.

- Iš tiesų. Aš tik šiaip vaikštau. Geros nakties, - atsisveikino vyras, duodamas suprasti, koks tinkamiausias atsisveikinimas. Kiekvienas nakties gerumą supras savaip, taigi tai iš tikrųjų tobulas būdas mandagiai užbaigti pašnekesį tamsiuoju paros metu.

Atsisveikinę juodu patraukė į skirtingas puses.

- Klausyk! Palauk! – atsigręžė senis, sušukdamas pro ūkanas.

- Ko?! – nenoromis sustojo vyras.

- Tavo atveju labai tiks! Nueik iki atodangos. Nepasigailėsi. Šiąnakt turi švytėti nuostabi pilnatis! Pasižiūrėk!

- Gerai, - sumurmėjo vyras ir skubiai nuėjo. Kad pagal kalendorių pilnatis - visi žino. Tačiau kuo ji “nuostabi”? Dar kad dangus teiktųsi ją parodyti. Štai žvaigždžių vos keletas; debesiukai malasi vienur kitur. Šiaip jau netoli iki atodangos. Teks praeiti nediduką miškiuką.

Priartėjus pasigirdo triukšmas iš gretimų namų. Kažkuriame akivaizdžiai kilo kivirčas. Skalijo šuo vilkšunio balsu, klykė mažas vaikas, o vyras ir moteris svaidė  keiksmus bei prakeiksmus vienas kitam. Aidėjo verksmai. Vyras net pajuto tvinkčiojimą galvoje girdėdamas baisius žodžius. Kuo greičiau pro šią nelemtą vietą, draskančią naktį!

Jis jau miške. Tamsu nors į akį durk. Kelią reikia kojomis apsigraibyti. Pro medžius švietėsi tamsus dangus tolumoje. Nei paklysti, nei klaidžioti neteks. Gal nepasitaikys po padais nei stiklas, nei gyvatė, nei duobė, nei sraigė.

Ūmai iš šono atsklido dunksintys bumčiko ritmai – tuc tuc tuc! Moteriškas balsas dainavo, tačiau jo beveik nesigirdėjo per valdančius tuc tuc tuc garsus. Vyras pasukęs galvą pamatė plieskiančius mašinos žibintus bei atvirą bagažinę. Aplinkui skimbčiojo stikliukai, gal buteliukai, sklido juokas. Vyriškoji kompanija ėmė garsiai šūkauti, laidyti juokelius, nuo kurių vis labiau leipo.

“Tegu linksminasi”, pamanė vyras nesustodamas. Jis pats taip niekada nemokėjo, nors, ypač būdamas jaunesnis, labai troško.

- Kas ten bastosi tokiu metu?!! Ir spardo kelio akmenis!

- Eik čia! Nebijok! – šūkavo žemas jaunatviškas balsas.

Ko čia bijoti? Tik jis norėjo kuo greičiau pasiekti atodangą.

Pagaliau! Priešais vyrą – atvira plati erdvė, apačioje status skardis, nuo kurio nuslydęs galvos neišsaugotum. Papėdėje vinguriuoja sraunus upeliukas. Už jo – kalvos su miškais, bet visos jos gerokai žemesnės už šią atodangą, tad net prie horizonto rodėsi esančios žemai žemai. Ten, be abejonės, taip pat yra namų, parduotuvių.

Visa tai nublanko ir pasimiršo, kuomet vyras pakėlė akis į dangų. Jame plūduriavo apskrita, šviesiai geltona Mėnulio pilnatis. Šviesulys atrodė iškilmingai, didingai, oriai. Mėnuo vienas valdė dangų – aplinkui vos kelios nupiepusios žvaigždutės mėgino neišnykti jo atspindėtuose spinduliuose. Per dangų slankiojo debesėliai ir debesiukai; lyg tyčia joks nekliudė, netemdė galingojo nakties šviesos šaltinio.

Vyras pajuto norą atsisėsti. Pritūpė ant atodangos krašto. Nebuvo nei šalta, nei kieta, tik gera. Daugybę kartų regėtas šviesulys priešais jį. Nuo mėnesienos pasaulis atrodė ne toks tamsus.

“Kaip gaila, kad aklieji negali jo matyti”, pamąstė vyras. Tuo pačiu jo vidų užliejo dėkingumas sutiktam senyvam vyriškiui.

Vis dėlto aplinka, kaip nakčia, galėtų būti ramesnė. Iš už nugaros girdisi girti šūkčiojimai bei spiegimas, virš viso to – kultinis tuc tuc tuc. Besidriekiančiose žemumose tai šen, tai ten būtiniausiai suloja šunys, suburzgia automobilio variklis, klykia iki gyvo kaulo įgrisusios signalizacijos. Paskui už miškų ėmė bildėti traukinys geležinkelio bėgiais.

“Kaip tai nedera prie šito vaizdo. Civilizacija yra šūdas”, plūdosi vyras.

Susikrimtęs jis kiurksojo ant atodangos viršaus. Visgi negalėjo susilaikyti nežvilgsniavęs į pilnatį – didingai gražią. Jis įsitaisė taip, kad visada ją matytų ir nereiktų kilnoti galvos. Intensyvus žvilgsnis prasidėjo vyro akyse, tiltu jungė jas su Mėnulio disku. Tuo tiltu kas nors galėtų nukeliauti iki Žemės palydovo ir atgal.

Netikėtai vyras pajuto, jog dingo jį blaškę aplinkos trukdžiai. Muzika nutilo, šunys nebeamsėjo lyg būtų užkimšti, signalizacijos nurimusios. Bet ne, kur tau dings! Reikia tik gerai įsiklausyti: muzika muša ritmą kaip mušusi, šunys irgi atsiliepinėja į vienį kitų ambrijimus, mašinų burgzčioja tiek, kad, rodos, darbo dienos įkarštis, o numalšinti spigiąsias signalizacijų melodijas pavyks nebent praliejus kraują.

Bet ir vėlgi – nėra ko širsti. Garsų vis mažiau. Tie garsai yra, tačiau, didžiausiai paties nuostabai, jų kaip ir nėra! Gal klausa pablogo? Yra kaip buvę. Tačiau... šit jų nebėra! Vyras delnu padaužė žemę – klausos neprarado. Tada sugrįžo nepageidautini garsai.

- Kaip čia dabar? – svarstė jis. – Taip man niekada nebuvo. Tų garsų kaip nėra, bet jie yra.

Jis užsižiūrėjo į dangaus šviesulį. Net sustingo. Pats nebesuprato, kas vyksta. Dangus tapo Mėnuliu, debesys tapo Mėnuliu, miškai su upeliu tapo Mėnuliu, tuc tuc tuc tapo Mėnuliu, au au au tapo Mėnuliu, pyp pyp su brrr brrr – irgi. Netrukus sunku buvo rasti daiktą, kuris netapo Mėnuliu. Pasaulis tapo Mėnuliu, gyvenimas tapo Mėnuliu, kvėpavimas tapo Mėnuliu, kūnas tapo Mėnuliu, pats vyras negalėjo nieko padaryti – tapo Mėnuliu. Ir taip Viskas tapo Mėnuliu. Ir neliko nieko, kas netapo Mėnuliu.

Vyras tebesėdėjo ant atodangos. Jau kuris laikas kaip jis, išgėrę pramogautojai ir šuniukai keliavo pėsčiomis, o ratuoti žmonės automobiliais važiavo žvilgsnio tiltu į Mėnulį.