Noriu parašyti apie vieną keistą žmonių ypatybę, susijusią su pagyrimais. Ji kartais man „pabado akis“ ne vien realiame gyvenime, bet ir knygose bei aprašymuose.
Dalykas tas, kad daugybė žmonių, norėdami pagirti kitą žmogų / kultūrą / gebėjimą būtinai sumenkina save / savo kultūrą / gebėjimą, lyg nebūtų įmanoma tiesiog kito pagirti, pabrėžiant jo gerąsias puses / grožį / pasiekimus. Galbūt parodant didelį kontrastą atrodo, kad labiau išryškės giriamas dalykas ar savybė, tačiau dažniausiai nueinama į kraštutinumą ir gaunasi netgi šaržas, nors turėjo skambėti rimtai. Neatrodo gera strategija, kai vienas dalykas iškeliamas kaip š... ant šakių, o kitas sumaišomas su purvais kaip visiška priešingybė. Tai neįtikina.
1. Labai dažnai pasitaiko (ypač ryškiai tai man matosi keliaujant po kitas šalis), kad žmogus norėdamas pagirti kitą kultūrą, papročius, aprangą ir pan. (kas yra labai miela ir gražu), suniekina, supeikia savuosius, lyg jie būtų absoliuti priešingybė. Pvz., dažnai skaitant apie apsilankymus islamiškuose kraštuose ar kalbantis su ten pabuvojusiais girdėti susižavėjimo balsai, kaip ten viskas tobula, puiku, nėra skyrybų, laikomasi moralinių standartų ir nuostatų, moterys ten doros ir kuklios ir pan., o paskui būtinai pridedama NE TAIP, KAIP PAS MUS. Tada norisi klausti: „C‘mon, do you really mean it??“ Tikrai pas mus viskas priešinga nei ten?? Ogi kas taip sako? Atspėjote, būtent tas žmogus, kuris pats yra išsiskyręs / persiskyręs arba turi sutuoktinį išsiskyrusį / persiskyrusį ir niekaip neneša į tą pavyzdį, kuriuo taip žavisi. Tai kam tas priedėlis iš didžiųjų raidžių? Tikrai, jeigu matome kitoje kultūroje ką nors žavaus, gražaus ir mums priimtino, būtinai pagirkime, tik nebūtina iškart priešpriešinti savo kultūrai, nes nebūna taip, kad kur nors viskas tik gerai, o kitur – tik blogai.
2. Pasitaiko gana absurdiškų palyginimų ne tik gyvai keliaujant, bet ir skaitant kelionių aprašymus, straipsnius, dokumentines apybraižas. Tarkim, jeigu lankomasi ar aprašoma Europos išsivystymo lygio nesiekianti šalis ar kultūra, o ten, be jokios abejonės, tikrai yra supergražių ir girtinų dalykų, tai neretai nueinama iki absurdiškų teiginių, neva Europos civilizacija tapo visiškai materialistinė, o va kita dvasinga šalis tai gyva vien dvasia, jos gyventojai tobuli ir vos ne gerai, kad jų nepasiekia progresas, kad jie kartais neturi nei kelių, nei elektros, nes tada juos užpultų „baisioji“ civilizacija. Sunyktų toks dvasingas pasaulio kampelis, taptų eiliniu „disneilendu“. Tad toks žmogus, norėdamas pagirti svetimą patinkančią kultūrą, linki jai niekada neturėti elektros, kelių, nes mums, turintiems galimybių iki ten atkeliauti, toks dvasinis „disneilendas“ priimtinesnis ir įdomesnis negu į mus panašios šalys. Mes galėjom „globalizuotis“, bet kitoms šalims nelinkim net tokių paprastų išgyvenimo dalykų kaip minėtieji, net pykstam, kad jie jų nori ir prašo iš savo valdžios. Nepripažįstam, kad jeigu ne globali „baisioji“ civilizacija, kaip savo uodegą matytume mes tuos tolimus kraštus, kuriuos dabar norime pagirti kartu visiškai supeikdami savo. Esu sutikęs švedą, kuris man baisingai kritikavo Švediją, esą jis ten visai negali gyventi, todėl kiekvienais metais pusmečiui atvyksta į Azijos šalis, kurios tobulos. Labai džiaugiuosi, kad jos jam patinka 😊 Nuostabu. Tik jis nepasako, kad jei ne toji „siaubingoji“ Švedija, tai nebent šlapiuose sapnuose jis sapnuotų Indijas, Tailandus ir Nepalus keliaujant motociklu su vis skirtinga mergina. Taip pat esu skaitęs įvairių keliautojų dokumentinių apybraižų, kur jie vos ne atvirai pasako, kad labai gerai, jog civilizacija nepasiekė, tarkim, Zanskaro slėnio ir žmonės gyveno kaip viduramžiuose. Na, mano supratimu, geriau jokio komplimento negu toksai, arba kad jis niekada nebūtų išverstas į tų tautų kalbą 😊 Išeina, viduramžiuose gyvenančią tautą jam įdomiau bei egzotiškiau lankyti, atrakcija. Taigi: jeigu matome, ką norime pagirti tuose žmonėse ar krašte, tai ir pagirkime; nesakykime – pas jus viskas tobula, pas mus viskas tragiška. Žmonės nedurni – ir tuose kraštuose žino bei supranta, jog tai netiesa.
3. Laimei, dabar vis rečiau pasitaikantis variantas, tačiau vis dar neišnykęs yra toks, kai žmogus, norėdamas pagirti kitą žmogų, jį iškelia, o save arba kitą visiškai sumenkina. Kiek kartų esame girdėję, ypač giriant vaikus: tavo vaikas šaunuolis, ir sportuoja, ir matematiką dešimtukais mokosi, ir tėveliui padeda, ir močiutę aplanko, NE TAIP, KAIP MANO (suprask, nieko nemoka, nesidomi, vos ne augantis kalėjimo kamštis). Tikiuosi šiais laikais vaikai nebegirdi tokių palyginimų, o jeigu girdi, tai yra pastebima ir kažkas gera juose, ne tik giriamajame žmoguje. Jei suaugęs žmogus giria kitą suaugusį, ir nusimenkina save, tai irgi prastas komplimentas – greičiau savivertės problema.
Išvada tokia: visi žmonės, šalys, kultūros, reiškiniai turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Perdėti, nenatūralūs, karikatūriški komplimentai „neskanūs“ ir lengvai perprantami. BŪTINAI pagirkime tai, kas mums patinka, įkvepia, atrodo žavinga, įdomu – žmogus jausis lyg dovaną gavęs 😊 Tačiau antra vertus nepulkime niekinti savęs – jei perdėsime, atrodysime komiškai ir nenuoširdžiai.
P.S.: nuotrauka iš Aukštutinio Mustango, Lo Mantango miesto, nesusijusi su šiuo tekstu – manau, gyventojai nuotraukoje nedaro taip, kaip čia aprašiau 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą