Mokytojas

 

Mokytojas

 

Dalyviai susirinko į dvasinio mokytojo paskaitą kaip visuomet pasiruošę, nusiteikę pabūti su savimi tyloje ir ramybėje. Žadėjo būti dar vienas jaukus, meditatyvus pasibuvimas.

- Užsiėmimų daugiau nebebus. Tai mūsų paskutinis susitikimas, - ramiai, santūriai, kaip visada šviesiai pranešė mokytojas.

- Kaip nebus? – sujudo dalyviai. – Visai?!

- Taip. Nebus, - ramiai, užtikrintai, lyg kirviu nukirto mokytojas. – Sunku rasti žmonių, kurie kartu norėtų nuomotis studiją. Sunku ją užpildyti ir rasti jai dalyvių, o laikyti tuščią – per brangu. Beje, užsiimant tokiu reikalu, tenka pildyti daug popierių, finansinių ataskaitų, rašyti programų, rūpintis kitokiais raštvedybos bei buitiniais klausimais. O tai ne man. Nei aš tai moku, nei to noriu. Mano troškimas – vesti dvasingumo paskaitas bei meditacijos praktikas, tačiau didesnę tam skirto laiko dalį suryja buitis, skambučiai, skaičiavimai...

Mokiniai sėdėjo be žado ant savo ryžinių pagalvėlių. Kai kam užslinko liūdesys, kitiems – kaltė: gal tai jie „blogi studentai“ mokytojui buvo? Dar kiti juokais ėmė prieštarauti ir su tokiu sprendimu nesutikti. Kai kas net nepriėmė rimtai.

Lengvo šoko atmosferoje mokytojas vedė užsiėmimą kaip visada iki šiol, lyg nieko reikšmingo nepasakęs. Dalyviai įsitraukė į meditaciją ir užsiėmimo metu lyg primiršo nemaloniąją temą.

Suprantama: pastovūs, ištikimi lankytojai – vos keli, dauguma keičiasi kaip kojinės, išbūdami vieną ar du kartus. Galbūt užsiėmimai tapo nuobodūs, monotoniški. Daugelis lankytojų ne aktyviai dalyvauja ir klausia, o tūno prie žvakės šviesos tylėdami, pusiau miegodami. Kalba tie patys. Kartais atrodo, mintinai žinai kaip mokytojas vienu ar kitu klausimu atsakytų.

Dalyviai jaučia, jog galbūt mokytojui atėjo naujas etapas. Nors jis prieš kiek laiko sakėsi labai džiaugiąsis mokydamas, tačiau kiek gali dirbti kone iš idėjos?

Mokytojas visiškai nekomercinis. Už tris astronomines valandas paima tiek pinigų, kiek populiarieji dvasiniai mokytojai ima už vieną akademinę valandą. Per tą laiką mokiniams jau ir pilvai maršus groja, ir žiovuliai į lovą guldo. Betgi mokytojo pašaukimas – mokyti ir suteikti žinių.

- Bet Mokytojau, nepalik manęs! – prašė viena iš mokinių. – Aš juk dešimt metų tokioj gilioj depresijoj buvau, jei nebūčiau sutikusi Tavęs, turbūt būčiau galą pasidariusi.

- Tai tu pati iš depresijos išlipai, - ramiai, su šypsena atsakė mokytojas.

Niekas nemaldavo. Niekas krokodilo ašaromis neverkė. Juk ras kuo užpildyti laisvą trečiadienio vakarą.

- Bet juk žmonės liks be žinių. Kas vaikams meditacijos užsiėmimus ves? – krimtosi kita grupės narė.

- Knygelę rašau. Aprašysiu pagrindinius pratimus tenai, - skaidriai, tačiau kartu nepalenkiamai atsakė mokytojas.

Suprato dalyviai ką per metus gavę iš šio nuostabaus dvasinio mokytojo. Pasižadėjo saugoti šiuos perlus it brangenybę: jeigu nueis kitur, tokių pačių perlų niekur negaus, nors galbūt gaus rubinus ar ametistus.

Po meditacijos dalyviai išsiskirstė namo. Nebuvo jokių ypatingų ceremonijų. Jei moterys dar prašė pasilikti ar bent klausinėjo, tai vyrai laikėsi ypatingai santūriai.

Na, nieko lyg ir neįvyko. Kas nepareigingai lankė, nelabai ir pajus skirtumo. Mokytojas kaip visada gražiai visus išleido – apkabino, paglostė. Skausmingą žodį sudie pakeitė eufemistinis iki.

Ne, nieko reikšmingo neįvyko.

Tai nauja pradžia.