Vaiduokliai XXII-ame amžiuje
- Kokie vaiduokliai XXI-ame amžiuje? – nusistebėjo žmogus.
Little did he know. Nors šis žmogus iki XXII-ojo amžiaus, aišku, nenugyveno ir nesužinojo, tačiau mes, šiuolaikiniai XXII-ojo a. gyventojai, o ypač kvantinės fizikos mokslininkai, pasitelkę kvantinį kompiuterį bei kitus naujoviškus instrumentus, jau galime šį tą apie tai pasakyti.
Ektoplazmos, t. y. vaiduoklius sudarančios medžiagos, molekulines vibracijas dar XXI-ojo a. pabaigoje mokslas užfiksavo bangų ir dalelių matuokliais; netrukus atsirado ir pirmosios nuotraukos. Iš to mes žinome, kad vaiduokliai tikrai neatrodo kaip tetos baltomis suknelėmis, kaip Hario Poterio Beveik Begalvis Nikas ar kaip antropomorfinės išvaizdos vaiduokliukas Kasparas.
Vaiduokliai – tai intensyvesnės energijos liekanos arba sankaupos. Jie veikiau panašūs į beformį debesį, pasklidus garus, mirguliuojantį orą ar blankų švytėjimą vienodoje aplinkoje. Tai ne tie romantiški filmų vaiduokliai, kaip buvo vaizduojamasi XXI-ame a. ar anksčiau. Jie negali protauti, turėti intencijų ar ketinimų (pavyzdžiui, jus išgąsdinti) ar juo labiau sąmonės. Vaiduoklis – tai gamtos reiškinys, kaip ir sapnas, nežinia kada pasirodantis ir nežinia kaip kylantis. Vaiduoklių negali iššaukti, bet juos gali užklupti, arba jie patys pasirodo.
Dabar, XXII-ame a., mes jau atlikę daug tyrimų ir žinome šiokią tokią statistiką. Nenuostabu, vaiduoklių ektoplazmos likučiai „bazuojasi“ ten, kur kitados buvo išspinduliuota daug intensyvios gyvybinės žmonių ar gyvūnų energijos: šventyklose, piliakalniuose, aikštėse, kalėjimų rūsiuose, žudynių, karų, katastrofų, taip pat gamtinių, vietose. Nebūtinai tai turi būti neigiami įvykiai – gali būti ir džiaugsmingi, tarkim, apeigos, padėkos šventės. Nebūtinai ten turėjo žūti žmonės – energija gali būti ir kitaip palikta. Iš čia vaiduokliai bažnyčiose, kapuose, kruiziniuose laivuose, diskotekose, amfiteatruose, fabrikuose.
Taigi vaiduoklių nesutiksite emociškai neįkrautose, nereikšmingose vietose. Jų nebus parduotuvės duonos skyriuje, taksi automobilyje, gatvėje ant suolelio, bilietų kasoje ar debesyse.
Kaip žinome pagal entropijos dėsnį, su laiku energija nyksta, sklaidosi, silpsta, barstosi. Tad nenuostabu, kad dvaruose, kuriuose vaidendavosi seniau, ir kurių legendas patvirtindavo daugybė liudininkų, dabar vaidenasi gerokai rečiau, arba ir išvis nebesivaidena. Jeigu ten vėl lieka daugiau energijos, vaidenimasis gali atsinaujinti. Gali vaiduoklis netikėtai pasirodyti, o paskui nuslopti.
Seniau žmonės daug labiau tikėdavo, atnašaudavo, įmelsdavo, aukodavo, taip palikdami daug daugiau energijos, todėl ir atrodo, kad senovėje kas antroje pilyje vaidendavosi. Dabar žmonės nebetiki, tiek energijos neįdeda, nebeaukoja arba tai laiko tuščiu ritualu tradicijoms palaikyti, tad ir ektoplazmos medžiagai nėra iš kur rastis.
Dar vienas įdomus atradimas tas, jog vaiduokliai gali kilti ir iš gyvūnų. Daug rečiau, bet pasitaiko vaiduoklių iš vadinamųjų „stiprių“ žvėrių – vilkų Lietuvoje, lokių Sibire ar tigrų Afrikoje. Neveltui daugelyje kraštų jie laikomi toteminiais gyvūnais. Iš čia kyla legendos apie vilkolakius, tigrolakius. Šie gyvūnai natūraliai pasižymi stipria energija. Todėl niekada nesutiksite kiškio vaiduoklio arba miegapelės vaiduoklio.
Vis dėlto vaiduokliai – ne dinozaurai ir niekada visiškai neišnyks. Kol gyvuoja Žemėje žmonija ir gyvūnija, tol ir vaidensis. Dinozaurai išnyko jau taip seniai, kad visa jų energija išblėso. Juos pakeitė kiti gyvūnai, susirinkdami jų paliktos energijos likučius.
Labai džiugu, kad mokslas eina į priekį. Jau dabar kalbėti apie vaiduoklius turime fizikinį pagrindą, ne vien mitus ir legendas. Žinome, kad žmogaus ar gyvūno vaiduoklis – ne tas pats, kas buvęs žmogus ar gyvūnas. Tai likusios Žemėje jų vibracijos.
Ko nežinojo XXI-ojo a. žmonės, tą žinome mes, išsilavinę, mokslu besiremiantys dabarties, t. y. XXII-ojo a. gyventojai.
Vakaris Šaulys
Antalieptės kūrybinio rašymo stovykla IŠ TYLOS
2025 rugpjūtis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą